Аtvykėlės išpažintis, arba Kaip aš išgyvenau revoliuciją

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Polina Tikunova
DATA: 2013-06

Аtvykėlės išpažintis, arba Kaip aš išgyvenau revoliuciją

Polina Tikunova

Požiūris į Lietuvos kultūrą užsieniečio akimis

Kai kurie gyvenimo įvykiai prilygsta revoliucijoms.

Taip atsitiko su estų menininke Polina TIKUNOVA, kai jos gyvenime atsirado Lietuva. Suvokti naują istorinį ir kultūrinį kontekstą, nepažįstamą mentalitetą, vertybes ir kalbą – ilgas ir nepaprastai įdomus darbas. Tai labai svarbu norint būti ne tik stebėtoju, bet ir kultūros proceso dalyviu. Nelengva išvengti palyginimų su tėvyne – nes sava patirtis ir yra vienintelis matas tyrinėti ir suvokti naują patirtį. Atlygis, laukiantis už šias
pastangas – atrasti nauji vardai, nauji laimėjimai, daugiau požiūrių, daugiau gyvenimo.
Atrasta nauja meilės verta šalis.

THE CONFESSIONS OF A STRANGER, OR HOW I EXPERIENCED A REVOLUTION. LITHUANIAN CULTURE THROUGH THE EYES OF A FOREIGNER

Some happenings in life are like revolutions. A moral revolution of this kind happened with the Estonian artist Polina TIKUNOVA when Lithuania appeared in her life. It is a long and exciting task to comprehend new historical and cultural backgrounds,
a new mentality and values, and a new language, in what is actually the key to being not just an observer but a participant. It is hard to avoid comparisons with one’s homeland, because one’s own experience is the only gauge against which it is possible to analyse and understand. In the end, the reward is great, in discovering new names, new achievements, new views, a new life, and a new land to love.

Įsivaizduokite tokią situaciją – Jūs einate per viduramžių aikštę, energingai skinatės kelią pro minią. Jūsų dešinėje – rusų šeima su rėkaujančiomis atžalomis, kairėje – Suomijos odisėjų, laikančių po alaus skardinę kiekvienoje rankoje, grupė; už nugaros grūdasi italai, o priekyje girdėti angliškos frazės… Klausimas – kur yra vietiniai? Jūs esate Estijoje. O štai yra kita Europos šalis – Lietuva. Čia turizmas nenusisekė: einant per Vilniaus Senamiestį – ne šonais ir ne zigzagais – niekas neaprėks, nes nėra kam; Jūs netgi galite turėti rankoje puodelį kavos (ją pirkote čia, centre, tad dėl kainos ji gomuriu teka itin maloniai). Ir aplink lietuviški pavadinimai, ir lietuvių kalba. Ir turistų lyg ir yra – ir gido profesija dar gerbiama, ir daug viešbučių, ir specialūs autobusai su sulankstomu viršumi važiuoja Senamiesčio gatvėmis…

Tarkime, aš ironizuoju. Visiems aišku, kad gerai išplėtotas turizmas Estijai atneša dividendų. Vis dėlto Jūs galbūt sutiksite su manimi, kad šis medalis turi ir kitą pusę. Ar Estijos sukurtas sėkmingos šalies įvaizdis reiškia, kad ten viskas gerai? Visai ne. Talino meras ponas Edgaras Savisaaras gana tiksliai Estiją pavadino „fasado šalimi“. Tačiau fasa­dinė iškaba „Welcome to ESTonia“ vis tiek veikia. O Lie­tu­va – „drąsi šalis“ – irgi su viena tokia iškaba bandė prisivilioti turistų srautą, bet kažkodėl nepavyko…

Matau tokį vaizdinį: štai lietuvis lenkiasi prie durų, kad galėtų pažiūrėti pro rakto skylutę. Kitame kambaryje estas – jis nesuvokia, kad yra stebimas, ramiai vaikšto savo prabangiame kambaryje. Vargšas lietuvis suspaudžia kumščius. „Žiūrėk, – galvoja jis. – Kaip Estijoje viskas nauja, šiuolaikiška, visur naujausia technika, betonas ir stiklas…“ Prieikite prie šio lietuvio, pasakykite: „Tu apsisuk, apsidairyk aplinkui! Įsižiūrėk į didžiulius paveikslus auksuotuose rėmuose, kur didingomis pozomis sustingę lietuviai kariai. Pažiūrėk, kokia tavo biblioteka: nors ji ir nedidelė, bet vardus, ant viršelių parašytus, visas pasaulis žino; pažiūrėk į savo šimtmetinio namo aukštas lubas – jas laikančios sienos daug tvirtesnės nei dangoraižiai… Pažiūrėk pro langą – ar negniaužia kvapo? Bažnyčių ir cerkvių bokštai iškilę į dangų, o visas miestas spindi rusva spalva; vėlyvo vakaro rūkas apgaubia neįžengiamą mišką, kuris saugo ne blogiau negu bastionas. Argi tai ne tavo?“ Ir gali iš kailio nertis, bet tave patį sugraudinę žodžiai lietuvio nesujaudins – jis netgi nežiūrėdamas į tavo pusę sumurmės, kad nerėkautum, – trukdai klausyti, ką estas šneka.

Vis dėlto auksuoti rėmai neapnešti dulkėmis, knygos stovi idealiai tvarkingai, o pro švarų stiklą matyti Gedimino kalnas, ant kurio plazda „geltona, žalia, raudona“. Šį derinį aš matau labai dažnai, ir man jis patinka. Jo spalvos įprasmina tai, kas karinga, garsu, gyva. Kita vertus, tai ne bauginantis rusų ar italų mentalitetas.

Kontrastas ir sąveika tarp to, kas gyva ir nenatūralu, kas šalta ir emocionalu, melancholiška ir pasiutusiai ritminga, tarp tylumos ir triukšmo, valkatavimо ir bohemos… Tai yra tikra lietuviška dvasia, lietuviška kultūra. Nekalbu apie visas sritis – dėl nepakankamo kalbos mokėjimo lietuviška poezija ir naujoji literatūra man liko šešėlyje. O mano nuoširdūs pasigėrėjimo žodžiai liko Putino „Altorių šešėly“ ir kitose knygose, kurios buvo išverstos iš lietuvių kalbos. Ar ne keista, kad viena juokingiausių (jei galima taip sakyti apie tokį kūrinį) yra Sruogos „Dievų miškas“? Lietuvių literatūros kūrinius vienija bendras herojus ir jo aplinkos sąveikos struktūros. Siužetas fokusuojamas į individo išorinį ir vidinį pasaulį, to pasaulio analizę. Kai kartu su Jurgio Kunčino „Tūlos“ herojumi einame Senamiesčiu, nejaučiame šalčio ir troškulio, neskauda galvos nuo pigaus vyno, šaltas vėjas nepriverčia gūžtis… Mes matom Vilnių poeto akimis, jaučiame gyvą miesto gatvių jėgą. Lietuvių literatūros kūrinio herojus ironiškas, dažnai poetiškas, visada jautrus. Tačiau Lietuvos prozą analizuoti palieku dr. Agnei Jurčiukonytei, o aš einu toliau, prie kino – meno, kuris, anot Sigito Parulskio, „užsiima atmosfera“.

Man kinas – ne pramoga, o psichologinis portretas, tai yra kūrėjo įvaizdis, kuris egzistuoja savo laike, šalyje, mentalitete. Meluočiau, jeigu sakyčiau, kad peržiūrėjau visus lietuviškus filmus ir dabar turiu teisę kritikuoti. Vis dėlto paaiškinsiu, kodėl mano meilė kinui blėsta, kodėl pastaruoju metu einu į kino salę įtari lyg paskutinis partizanas. Lietuviško kino diagnozė – pernelyg didelis postmodernizmo idėjų antplūdis ir ypač dažnai pasireiškianti „reprezentacijos krizės“ liga, apie kurią kalba Leotardas. Be to, per daug pistoletų, prostitučių ir nešvankios kalbos, kuri tampa filmo esme. Visuose titruose parašytas scenaristo vardas, bet ne po visų filmų aišku, ką tas scenaristas ten padarė. Kartais matau scenas, kurios nesusijusios logiškai, jas galima išdėlioti bet kokia tvarka. Galbūt reikėtų grįžti į laikus, kai niekas nenorėjo mirti – ir aukų buvo mažiau, ir kinas geresnis. Kinas yra įvaizdžių, vizualizuotų minčių kalba, o man per dažnai atrodo, kad už daugelio įvaizdžių slepiasi vienintelis noras – šokiruoti.

Vis dėlto šokiravimas šokiravimui nelygus. Pavyzdžiui, lietuviškas teatras tai daro visiškai be negatyvių padarinių psichikai – savo netikėta forma, grandiozine daugialype struktūra, kur viskas atlieka savo vaidmenį. Netgi vanduo laša į taktą. Čechovo dėsnis čia nebeveikia – scena dekoruota labai lakoniškai, bet taip sudėtingai ir daugiafunkciškai, kad neaišku, kur ten tas šautuvas ir ką jis gali padaryti. Atrodo, kad atėjo laikas pristatyti dar vieną vaizdinį. Štai yra Paprastas Žiūrovas – jis tvarkingai eina į teatrą vieną kartą per pusę metų, pasirodo nustekentuose pastatymuose, tokiuose kaip „Vyšnių sodas“, su nustatyta pusantros valandos trukme. Savo teatrą Žiūrovas myli kaip… kaip galite mylėti savo žmoną, su kuria Jūs esate jau keturiasdešimt metų – kažin ar ji gali Jus nors kuo nustebinti, bet Jūs ne dėl staigmenų grįžtate namo, tiesa? Žodžiu, kuklus yra šitas Žiūrovas, neišmanantis visokių inovacijų ir nestandartiškų vizijų. Ir štai jis atvyko į Vilnių ir po kurio laiko gavo kvietimą į spektak­lį. Žiūrovas skaičiuoja, kad kaip tik praėjo pusė metų po to karto, kai jis paskutinį sykį buvo Melpomenės viešpatijoje. Tik vėliau jis suprato, kur pateko – penkios valandos kankinimo menu, visiškai nežinoma kalba… Ir ką? Iš teatro mūsų Žiūrovas eina laimingas, kaip tuomet, kai buvo įsimylėjęs savo žmoną, jis trimituoja kiekviename kampe, kad lietuviškas teatras užgniaužia kvapą… Paaiškinti savo susižavėjimą jam sunku dėl audringų emocijų, – arba jis nori apsikabinti režisierių, scenografą bei visus aktorius ir stipriai paspausti jiems rankas. O gal kažkas suplasnojo ir pūkštelėjo po ilgo laiko laukiant žodžių „būti ar nebūti?“… Neaišku. Aišku tik tai, kad lietuviškam teatrui tikrai lemta „būti“ Žiūrovo gyvenime. Nors koks jis dabar Žiūrovas – jis jau Teatralas…

Vis dėlto lietuviška literatūra, vaizduojamasis menas ir visa kita yra istorinių įvykių padarinys. Istorija mena konkrečias datas ir vardus tų, kurie įkvėpė teatro pastatymus ir knygas. Konkretu yra mitologija, architektūra, išgyvenimai, gyvenimai, biografijos – tai, kas yra  lietuvių poezijos lopšys.

Savo pažinties su Lietuva aš neplanavau, kaip neplanavau ir tapti atvykėle. Bet, atrodo, jau laikas baigti savo išpažintį… Įsiminė lietuviškas dokumentinis filmas „Kaip mes žaidėme revoliuciją“.  Kaip aš norėčiau būti viena iš tų „mes“… Būti grandimi Baltijos kelyje arba mėtyti gėles iš žemai skrendančio lėktuvo, dainuoti tautišką giesmę ir lietuviškas sutartines… Galbūt – „kur gerai, ten ir Tėvynė“… Bet vis tiek kažkas motyvuoja įtemptai mokytis kalbą, kuri padėtų suprasti knygas, spektaklius, kiną, sėdėti visuose teat­ruose ir kino salėse ir galų gale apsigyventi Senamiesčio gat­vėse – būti vienai iš grandžių Lietuvos kultūroje ir perduoti grožio bangas toliau, rašant knygas, muziką ir dainas, tapant paveikslus, statant spektaklius ir filmus…