Akistata su Žibuntu Mikšiu

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Dailė
AUTORIUS: Giedrė Jankevičiūtė
DATA: 2013-12

Žibuntas Mikšys: Grafikos albumas,
sudarytoja ir teksto autorė Erika Grigoravičienė,
Vilnius: Artseria, 2013, 240 p., iliustr., 500 egz.
Dailininkas Jokūbas Jacovskis

Beveik praėję 2013-ieji buvo palankūs Lietuvos XX a. grafikos istorijai. Leidykla Aidai išleido Aurimo Švedo pokalbius su Petru Repšiu1, o Lietuvos dailininkų sąjungos leidykla – Erikos Grigoravičienės knygą apie Žibuntą Mikšį.

Abu dailininkai plačiai žinomi, apie juos daug rašyta, bet atsivertus naująsias knygas paaiškėja, koks nepilnas buvo ligšiolinis mūsų žinojimas. Ir Švedą, ir Grigoravičienę domina jų herojų kūrybos paskatos, tikslai ir rezultatai, ne mažiau – tikrovė už kūrinio ribų, lėmusi ir kūrinio, ir jo autoriaus reikšmę, įtaką, vertinimą, iš dalies likimą. Švedo knygoje, pristatančioje Repšį per jo paties pasakojimus, siekta kiek įmanoma plačiau aprėpti kontekstą, joje suregistruota labai daug visko įdomaus apie dailininką, jo aplinką ir sovietmečio Lietuvos kultūrą. Grigoravičienės knyga – Mikšio kūrybinė biografija, paklūstanti pag­rindiniam šio žanro reikalavimui pasakojimą apie menininko gyvenimą pajungti jo kūrinių pristatymui ir interpretacijai.

Jokūbo Jacovskio apipavidalinta ir sumaketuota knyga turi visus dailininko albumo požymius – įvadai neilgi, tekstas akomponuoja iliustracijoms su jomis nekonkuruodamas, reprodukcijų daug, jos pagarbiai patalpintos puslapyje po vieną (išimtis – ekslibrisų skyrius). Leidinį reikia vartyti ir skaityti pasidėjus ant stalo, nes jis nors ir nedidelio formato, storas ir gana sunkus. Knygos dizainas reprezentatyvus, funkcionalus ir simboliškai įprasmintas. Šaltai elegantiškas balto viršelio aplanko ir juodų priešlapių kontrastas tarsi nurodo į grafiko profesiją, viršelyje įspaustas ir ant aplanko užspaustas dailininko autografas – kaligrafijos svarbą Mikšio kūryboje. Įvadinis Mikšio fotoportretas (fotografė Ramunė Pigagaitė), įkomponuotas iškart po antraštinio atvarto, sako: ši knyga – ilgą gyvenimą nugyvenusio žmogaus istorija, nuteikianti skaitytoją neskubriam nuosekliam pasakojimui apie praėjusį laiką.

Tačiau perskaičius pirmąjį skyrių „Kaune“ ir priėjus prie jo iliustracijų, viskas apsiverčia. Ankstyviausi Mikšio linoraižiniai sukrečia savo tiesmukumu, perteikiant baimę, vienišumą, karo žiaurumus. Paprasti vaizdai persmelkia savo nuogumu. Sunku įsivaizduoti, ką turėjo išgyventi paauglys, kad net ir sekdamas kitų kūriniais atvaizduotų tiek mirties. Mokinišką susižavėjimą vokiečių ekspresionizmu Mikšys yra išpažinęs ne kartą, tarp kitų – prisiminimuose „Mano jaunystė“, kuriuos 2006 m. išspausdino žurnalas Baltos lankos (Nr. 23). Tačiau Grigoravičienės pateikta akistata su prisipažinimus paremiančiais vaizdais vis viena netikėta. Tai atradimas, ypač, kad savo dailėje, išskyrus Vilniaus grafiko Stanisławo Rolicziaus karo metų raižinius, neturime nieko panašaus į Mikšio „Mėnesieną“ (1942) su pririštą prie stulpo vyrą iš arti nušaunančiu karininku arba „Duobę“ (1944) su degtinę geriančiais ir rūkančiais budeliais, sėdinčiais ant lavonų pilnos duobės krašto. Pirmasis skyrius visiškai pakeičia nuotaiką ir intonaciją, kurią žadėjo tyras baltas aplankas, ramus kvadratinis formatas ir įvadinis dailininko fotoportretas.

Taupus ir talpus Grigoravičienės pasakojimas tęsiasi vienuolikoje skyrių. Kaunas, išvietintųjų asmenų stovyklos, Amerika, Vokietija ir antraisiais namais Mikšiui tapęs Paryžius. Susižavėjimas ekspresionizmu, sąlytis su dailininko knyga ir posūkis rašmeninėn grafikon, teatro ir knygos trauka, iš jos gimę atskiri kūriniai, pamėgtų grafikos žanrų trumpa apžvalga. Iš vienos temos išsivynioja kita, kartais jos trumpam persidengia papildydamos viena kitą.

Apie Kauną ir išvažiavimą iš Lietuvos Grigoravičienė leidžia kalbėti pačiam knygos herojui, perpasakodama arba cituodama jo prisiminimus. Toliau Mikšio žodžiai pasitelkiami tik ten, kur būtinas patvirtinimas, kad viskas buvo „būtent taip“. Septintame skyriuje „Žodžiai ir priežodžiai“ komentaro apskritai atsisakyta – leista kalbėti kūrinių reprodukcijoms. Trečias ir ketvirtas skyriai, pristatantys etapinius Mikšio kūrinius – iliustracijas Thomaso Theodoro Heine’s pasakai „Mergaitė, kuri negalėjo šokti“ (iliustracijos sukurtos 1951 m. Detroite) ir Bertholdo Brechto Operos už tris skatikus herojės piratų sužadėtinės zongui (5 linoleumo raižiniai, išraižyti 1955 m. Niujorke), grynai didaktiški. Tai trumpa, bet esminė informacija apie iliustruojamą tekstą, jo autorių, lydimi iliustruojamų teksto fragmentų vertimo. Taip skaitytojas aprūpinamas visais instrumentais, reikalingais adekvačiam iliust­racijų suvokimui.

Grigoravičienė meistriškai sustygavo didžiulį Mikšio „archyvą“, ištraukdama tai, kas svarbiausia, siekiant aprėpti jo dailės raidą, tiksliai sudėliodama akcentus ir suteikdama būtiną informaciją savarankiškam galvojimui. Tik keliose vietose autorė pamiršo, kad skaitytojas yra jos valioje ir matys tiek, kiek ji jam parodys, žinos tiek, kiek ji jam pasakys. Todėl atsiras tokių, kurie klaus, kas sieja Miriam Meras ir Žibuntą Mikšį, į kurios ranką atsirėmęs maestro žingsniuoja Paryžiaus gatve vienoje iš dviejų baigiamųjų knygos fotografijų (p. 223). Bus ir tokių, kurie susierzins nepamatę bent vieno kito iš oforto technika sukurtų ekslibrisų su „šmaikščiai obsceniškais motyvais“ (p. 177) arba liks nuvilti, neradę paaiškinimo skyriaus apie Veneciją įvadiniam sakiniui, kuriuo pranešama, kad knygoje Trys kelionės aprašytas dienas ir valandas Venecijoje Mikšys „leido dviese“ (p. 167). Tiesa, pritrūkusiems informacijos, yra priedų skyrius „Bibliografija“, nurodantis pagrindinius šaltinius, kuriuose galime aptikti įvairialypės Mikšio veiklos refleksijų. Kartu tai ir papildymas šio intelektualaus menininko biografijai. 

 

1               Piešimas man buvo tarsi durys: Petrą Repšį kalbina Aurimas Švedas, Vilnius: Aidai, 2013.