Alberto Zalatoriaus novatoriA?kumas lietuviA? literatAi??rologijoje

A?URNALAS: METAI
TEMA:Ai??LiteratAi??ros mokslas ir kritika
AUTORIUS:Ai??AuA?ra JurgutienAi??

DATA: 2013-01

Alberto Zalatoriaus novatoriA?kumas lietuviA? literatAi??rologijoje

AuA?ra JurgutienAi??

Ai??

Bet kad tie kAi??riniai taptA? iA? tiesA? kAi??riniais, turi ai??zrealizuotisai???, juos privalo A?monAi??s suvokti, A?sisavinti, A?odA?iu, jie turi ai??zsubjektyvizuotisai???1.

infatrim forte.

MAi??sA? tikslas yra iA?siaiA?kinti, kAi?? Albertui Zalatoriui reiA?kAi?? A?is programiA?kai iA?sakytas kAi??rinio ai??zsubjektyvizavimasisai???, turintis fenomenologinius atitikmenis ai??zkonkretizavimasisai??? ar ai??zrealizavimasisai???, kokie buvo jo kritikos metodologiniai pagrindai ir kokA? perversmAi?? jis atliko lietuviA? literatAi??ros moksle ir kritikoje.

Aktyviausiu A. Zalatoriaus kritikos laiku nurodant 1966ai??i??1987 m. sovietmeA?io periodAi??2, A?iam laikotarpiui turAi??tume priskirti ir abi jo monografijas apie lietuviA? novelAi?? (ai??zLietuviA? apsakymo poetikaai???, 1971; ai??zXX amA?iaus lietuviA? novelAi??ai???, 1980), ir kritikos rinktinAi?? ai??zProzos gyvybAi?? ir negaliaai??? (1988). PaskutinAi?? A. Zalatoriaus knyga ai??zLiteratAi??ra ir laisvAi??ai??? (1998), iA?leista nepriklausomybAi??s metu, rodo autoriA? aktyviai A?sitraukusA? A? SAi??jAi??dA?io veiklAi??, strateguojantA? naujAi?? A?mogaus ir nacionalinAi??s kultAi??ros bAi??vA?, bet sykiu iA?laikiusA? savo ankstesnes vertybines ir metodologines gaires, nesiverA?iantA? per galvAi??, kaip tai darAi?? ne vienas jo kolega, prisiderindamas prie naujos politinAi??s konjunktAi??ros.

IA? naujausiA? tyrinAi??jimA? retrospektyviai atsiveria tarsi du nuo ideologiniA? marksizmo ir socialistinio realizmo dogmA? tolstantys modernieji lietuviA? literatAi??ros kritikos keliai ai??i?? ai??zobjektyvistinAi??s metodologijosai???, inspiruotos (neo)pozityvizmo, Naujosios kritikos, semiotiniA? Jurijaus Lotmano, Algirdo Juliaus Greimo ir rusA? formalistA? darbA?, ir ai??zsubjektyvistinAi??s metodologijosai???, paveiktos antipozityvizmo, vokieA?iA?, lenkA? ir rusA? fenomenologiniA?, ai??zinterpretacijos menoai???, recepcijos darbA? (Romano Ingardeno, Emilio Staigerio, Michailo Bachtino).

Nors A. Zalatorius jo komentuotojA? jau yra tarsi A?statytas A? antrAi??jA?, subjektyvistinAi??s metodologijos, keliAi??3, vis dar kyla klausimA? dAi??l tikslesnio jo metodologinio apibrAi??A?tumo: ar jis derino nurodytA? dviejA? tolstanA?iA? nuo marksizmo keliA? principus (formalizmo objektyvumAi?? su ai??zinterpretacijos menoai??? subjektyvumu, kaip teigiama Tomo Venclovos, Algio KalAi??dos, Elenos BaliutytAi??s komenta-ruose), ar labiau laikAi??si vienos antrosios krypties (Rimvydo Ai??ilbajorio, Alinos StaknienAi??s, Dainiaus VaitiekAi??no komentarai). O gal ne A?ios teorijos, bet ai??zpersmelkiantis asmeniA?kumasai??? yra svarbiausias jo tekstA? pagrindas, kaip teigiama Viktorijos DaujotytAi??s, JAi??ratAi??s SprindytAi??s ir Loretos JakonytAi??s darbuose, pavadinant jA? ir ai??zintuityvistiniu kritikuai???4?

L. JakonytAi??, pateikusi sovietmeA?io ir naujausiA? A. Zalatoriaus kritikos metodologijos vertinimA? apraA?Ai?? ir iA?tyrusi jo darbuose skaitytojo koncepto funkcionavimAi??, padarAi?? ganAi??tinai skeptiA?kAi?? iA?vadAi??: ai??zTikslesnAi?? Zalatoriaus literatAi??rologiniA? paA?iAi??rA? bei darbo A?rankiA? genezAi?? dar laukia iA?samesnAi??s analizAi??sai???5. Savo iA?vadAi?? autorAi?? argumentavo tuo, kad, viena vertus, pats A. Zalatorius sumini gana daug skirtingA? savo teoriniA? atramA? (struktAi??ralizmo, Naujosios kritikos, ai??zinterpretacijos menoai???, komunikacijos ir informacijos atstovus, kuriuos vis dar yra sunku A?tikinamiau apibendrinti), kita vertus, jis tarsi per maA?ai apie A?ias teorijas kalba ir daug kAi?? nutylAi??jo. Be to, anot L. JakonytAi??s, kai kurie A. Zalatoriaus metodologijos komentuotojai savo iA?vadoms pagrA?sti stokoja konkretesniA? ir A?vairesniA? argumentA?. Regis, kad mes vis dar nerandame iA?eities iA? jo metodologinio pliuralizmo ir eklektizmo situacijos, kuriAi?? jis pats mums yra gana A?taigiai primetAi??s: ai??zTaA?iau nei vieno mokytojo, nei vieno literatAi??ros nagrinAi??jimo metodo neturiu ir nelabai tikiu, kad tokiu metodu visur galima operuoti. IA? viso nelabai tikiu, kad toks metodas atsiras, nors labai simpatizuoju moksliA?kumui ir sistemingumuiai???6.

SusidarAi?? ganAi??tinai paradoksali situacija: visi raA?antys apie A. ZalatoriA? sutinka, kad jis sovietmeA?io lietuviA? kritikoje ai??zradikaliai modernizavo metodologijAi??ai???7, bet A?io radikalizavimo apibrAi??A?imas ir konceptualizavimas vis dar stringa, A?gaudamas itin miglotA? ir mA?slingA? teoriniA? komentarA? pavidalAi??. TodAi??l ir iA?kyla uA?duotis dar kartAi?? sugrA?A?ti prie A. Zalatoriaus kritikos metodo problemos.

Ar turime pakankamai motyvA? A. Zalatoriaus metodologijAi?? matyti kaip vientisesnAi??, labiau ai??zsubjektyvistinAi??ai??? ai??i?? artimesnAi?? fenomenologinei, recepcinei, skaitytojo suvokimo kritikai, teksto analizAi?? integravusiAi?? kaip neatskiriamAi?? sudAi??tinA? metodologijos elementAi??? Ai?? paskutinA? klausimAi?? teigiamAi?? atsakymAi?? randame V. DaujotytAi??s, J. SprindytAi??s, D. VaitiekAi??no komentaruose, bet jie visi turi vienAi?? bendrAi?? trAi??kumAi??: per maA?ai A?vertinamas modernus A. Zalatoriaus kritikos racionalumas ir analitiA?kumas.

D. VaitiekAi??nas, teigdamas, kad A. Zalatoriaus interpretacijoje subjektyvieji kAi??rybiniai pradmenys nusveria analitinius objektyviuosius, jA? susiejo net su postruktAi??ralistine ai??zskaitymo malonumoai??? tendencija, kuri, reikia pridurti, iA?ties prasidAi??jo ai??zinterpretacinio menoai??? problemA? lauke. Ne veltui postruktAi??ralistinAi??s ir postmodernistinAi??s literatAi??rologijos kontekste labiausiai iA?populiarAi??jo Hanso Georgo Gadamerio ir Michailo Bachtino siAi??lomos dialogiA?kumo ir intertekstualumo koncepcijos, teksto kaip ai??zA?vykioai??? (jo traukos arba poveikio skaitytojui) refleksijos:

Skaitytojo vaidmens akcentai A. Zalatoriaus tekstuose labai primena vAi??lyvojo Rolandai??i??o Barthesai??i??o, Umberto Eco ir kitA? teoretikA? laikysenAi??. Atrodo, kad kritikas su kiekviena knyga juo toliau, juo labiau kratAi??si objektyvumo ir vis labiau vaikAi??si skaitymo malonumo8.

Toks subjektyvumo ir objektyvumo ai??zkonfrontavimoai??? ryA?kinimas A. Zalatoriaus kritikoje iA? jo komentuotojA? akiraA?io, man regis, iA?leido svarbesnA? dalykAi?? ai??i?? fenomenologinA? A?iA? prieA?ybiA? derinimo tikslAi??.

Nepaisant A. Zalatoriaus mokslinAi??s karjeros pradA?ioje neiA?vengto didesnio teorinio eklektizmo ir neaiA?kumo, norisi daryti iA?vadAi??, kad A? skaitytojo suvokimAi?? orientuota teorija, kelianti hermeneutinAi?? kAi??rinio suvokimo (jo atvirumo ir dinamiA?kumo) problemAi?? ir teksto prasmAi??s atsiradimo pagrindu skelbianti kAi??rinio teksto ir suvokAi??jo sAi??monAi??s susitikimAi??, buvo svarbiausias A. Zalatoriaus kritikos metodologinis principas: ai??zApskritai interpretacinio metodo uA?davinys ai??i?? ne paaiA?kinti, kodAi??l kAi??rinys yra toks, o atsakyti A? klausimAi??, kAi?? jis A?mogui reiA?kiaai???9. Kai tik kritikAi?? ima labiau dominti ne gamybinAi?? kAi??rinio procedAi??ra, o vartojimo funkcija, jis patenka A? vadinamosios interpretacinAi??s metodologijos laukAi??.

Suprasti literatAi??ros pasaulA? ai??i?? A. Zalatoriui tai reiA?kAi?? atskleisti mAi??sA? paA?iA? santykA? su kAi??riniu. FenomenologiA?kai mAi??stant, literatAi??ros srityje kritikai yraAi?? lygiaverA?iai raA?ytojams dalyviai, nes vieniems tenka atsakomybAi?? dAi??l literatAi??rinAi??s produkcijos kokybAi??s, o kitiems ai??i?? dAi??l jos funkcionavimo, dAi??l poveikio visuomenei. A. Zalatoriaus interpretacijose akcentuotas skaitytojas (kurio kauke prisidengAi??s daA?niausiai kalbAi??jo pats kritikas) kaip tik taip ir aiA?kinasi teksto prasmAi??: ji yra ne nuo skaitytojo atskirta savaiminAi?? objektyvi vertybAi??, bet individualiai ir autentiA?kai kuriama prasmAi?? (subjektyvuojama vertybAi??): ai??zJuk kAi??rinio meninAi??s vertybAi??s pagaliau priklauso nuo to, kiek stipriai ir giliai kAi??rinys veikia A?moniA? jausmus ir protAi??ai??? (p. 237).

A. Zalatorius, A? kritikAi?? A?vesdamas skaitytojo sampratAi?? ir teksto interpretacijAi?? modeliuodamas kaip pasakotojo susitikimo vietAi?? su skaitytoju, iA?populiarino moderniosios intersubjektyvios (individualybAi?? kolektyvinAi??je sAi??monAi??je A?kontekstinanA?ios) kritikos formAi??:

Visuomeninis meno pobAi??dis nulemia ryA?A? tarp naujA? dalykA? kAi??rimo ir sukurtA? atgaminimo <...>. Apskritai galime tvirtinti, kad meno ai??zsukAi??rimeai??? dalyvauja ne tik pats kAi??rAi??jas, bet ir tie, kurie jA? atgamina ai??i?? klauso, A?iAi??ri, ai??i?? A?odA?iu, suvokia (p. 237).

Toks literatAi??ros visuomeniA?kumo supratimas jam leido prisiimti labai atsakingai filosofuojanA?io kritiko vaidmenA?, kelianA?io sau, raA?ytojui ir mums egzistenciA?kai svarbiausius klausimus:

Tiesos ieA?kojimA? A?tampa, Zalatoriaus supratimu, lemia kritikos darbA? elektrizuojanA?iAi?? galiAi??, kuri pleA?ia meninio mAi??stymo galimybes ir A?adina literatAi??roje aukA?tesniA? horizontA? siekimAi??. Savo paties raA?ymAi?? jis suvokia kaip moralinA? aktAi??: A?ia ginama ir palaikoma tiesos religija; A?ia aktyvizuojamas kritiA?kas mAi??stymas, griaunantis pasenusias vertybes ir teigiantis naujas10.

where to buy lipitor online.

Jis lauA?Ai?? A?sitvirtinusius ai??zdogmatiA?kusai??? literatAi??ros vertinimus, kAi??rinio akademinio ir marksistinio suvokimo vienodumui prieA?ino interpretacinAi??s A?vairovAi??s gyvastA?, autentiA?kumAi??, kAi??rybiA?kumAi??. Ne veltui tai atpaA?ino jam metodologiA?kai artimas R. Ai??ilbajoris: ai??zPaties Zalatoriaus pozicija kai kuo primena pastaraisiais metais Vakaruose besivystanA?iAi?? kritikos srovAi??, kuri orientuojasi A? skaitytojAi??ai???11.

TaA?iau konstatuoti A. Zalatoriaus A? skaitytojAi?? orientuotos kritikos teorinA? pagrindAi??, kurA? jis pats vadino ai??zinterpretacijos menoai??? teorija, yra ne viskas. Svarbiausia jA? aptarti ir argumentuoti. Nes taip ir girdA?iu D. VaitiekAi??no pastabAi??, kad labai netikslu jo metodAi?? vadinti interpretaciniu, kadangi jokio skaitymo, net atidA?iausio ir analitiA?kiausio, negali bAi??ti be interpretacijos12. Taigi pirmiausia turime iA?siaiA?kinti sAi??vokos ai??zinterpretacijaai??? turinA?.

A. Zalatorius, kaip ir daugelis XX a. teoretikA?, literatAi??ros kritikAi?? pirmiausia dalijo A? dvi dalis: genetinAi??, aiA?kinanA?iAi?? gamybos sferAi?? ai??i?? autoriaus biografijos ir asmenybAi??s bei jo laiko dvasios poveikA? kAi??rinio atsiradimui, ir ai??zinterpretacijos menoai???, aiA?kinanA?iAi?? literatAi??ros vartojimo sferAi?? ai??i?? kAi??rinio meninAi??s struktAi??ros ir jo poveikio skaitytojui klausimus.

Taigi A. Zalatorius buvo teisus, darydamas tokiAi?? genetinAi??s (interpretacinAi??s) kritikos takoskyrAi?? ir nurodydamas ai??zinterpretacijos mokyklA?ai??? metodologinAi?? A?vairovAi?? (formalizmas, struktAi??ralizmas, recepcija ir kt.13). Bet nebuvo pakankamai teoriA?kai tikslus paA?iame ai??zinterpretacijos mokyklA?ai??? lauke nepadarydamas aiA?kesnAi??s takoskyros tarp neopozityvistinAi??s tekstinAi??s kritikos ir antipozityvistinAi??s neohermeneutinAi??s kritikos, ir taip teorinAi??se miglose iki pat A?iandien klaidina kai kuriuos savo komentuotojus.

Jis, kaip ir daugelis ankstyvA?jA? ai??zinterpretacijos menoai??? metodologijos A?alininkA?, daugiau dAi??mesio skyrAi?? pozityvistinAi??s istoriografijos oponavimui ir atskiro kAi??rinio analizei, kuri buvo susijusi su Naujosios kritikos ir struktAi??ralizmo metodologija14. Tik vAi??liau Ai??mAi?? atviriau polemizuoti su Naujojoje kritikoje ir struktAi??ralizme A?tvirtintais literatAi??ros tyrimo imanentiA?kumo ir metodologinio objektyvumo principais. Retrospektyviai A?velgiant, A? skaitytojAi?? orientuotos kritikos atsiskyrimas nuo formalistinAi??s iA?ryA?kAi??jo ne iA? karto, kadangi abi vienijo tas pats dAi??mesys teksto kalbos ir formos analizei15.

IeA?kodami A. Zalatoriaus kritikai metodologinio pagrindo, A?iandien ai??zinterpretacijos mokyklA?ai??? lauke turAi??tume aiA?kiau matyti takoskyrAi?? tarp tekstinAi??s formalistinAi??s (semiotinAi??s, struktAi??ralistinAi??s) ir tekstinAi??s interpretacinAi??s, arba neohermeneutinAi??s, kritikos (fenomenologinAi??s, recepcinAi??s, teminAi??s ar skaitytojo suvokimo). Kai tik yra revizuojamas kAi??rinio interpretavimo objektyvumas, pagrA?stas autoriaus ir skaitytojo intencijA? redukavimo nuostatomis, susiduriame su siaurAi??ja prasme interpretacinAi??s (A? skaitytojAi?? orientuotos) kritikos kryptimi16.

Taigi pagal tai, ar kritikas A?veda skaitytojo funkcijAi?? A? kAi??rinio prasmAi??s modeliavimAi??, ar jAi?? suskliaudA?ia, reikalaudamas dAi??mesio tik vieninteliam tikram A?altiniui ai??i?? analizuojamam tekstui, galime jA? priskirti arba neopozityvistiniam formalizmui, arba neohermeneutinei kritikai17. Ai??tai kodAi??l prasminga A. Zalatoriaus kritikos metodologijAi?? apibrAi??A?ti kaip artimAi?? A? skaitytojAi?? orientuotai teorijai, nors jis daA?nai rAi??mAi??si ir rusA? formalistais18.

Ai??iai metodologinei takoskyrai iliustruoti mes turime gerAi?? konkretA? pavyzdA?. Tai dviejA? kritikA? ai??i?? A. Zalatoriaus ir KAi??stuA?io Nastopkos ai??i?? metodologinis susikirtimas, VPU svarstant D. VaitiekAi??no diplominA? darbAi?? apie erdvAi??s struktAi??rAi?? Gustavo Flaubertai??i??o romane ai??zPonia Bovariai???, kuriam vadovavo NijolAi?? KaA?elionienAi??. Nors abu kritikai, keliantys atskiro kAi??rinio prasmAi??s (arba semantikos) klausimAi??, jau buvo interpretacinAi??s kritikos A?alininkai, taA?iau jA? poA?iAi??ris A? kAi??rinio prasmAi??s formulavimAi?? kardinaliai skyrAi??si. A. Zalatoriui, kitaip nei K. Nastopkai, D. VaitiekAi??no atliktas matematiA?kai nusausintas ir grafinAi??mis schemomis iliustruotas semiotinis romano erdvAi??s (kaip teksto imanentinAi??s objektyvybAi??s) tyrimas buvo nepriimtinas. A. Zalatorius studento darbe labiausiai pasigedo problemiA?kesnio ir individualesnio skaitanA?iojo santykio su tekstu ir konceptualesniA? iA?vadA?, prasmAi??s kAi??rimo ne tik iA? to, kas tekste pasakyta, bet ir kas jame nepasakyta, jos hermeneutinio iA?A?ifravimo iA? duotos kAi??rinio schemos19.

TaA?iau skaitytojo funkcijos pabrAi??A?imas A? skaitytojAi?? orientuotoje kritikoje nereiA?kia jokio tiesmuko jos ai??zsubjektyvizmoai???, nes A?is skaitytojas jau moka vertinti analizuojamo teksto ai??zobjektyviAi?? vertybAi??ai???, aiA?kinasi bei analitiA?kai modeliuoja savo supratimo supratimAi?? ir turi labai gerAi?? klausAi?? egzistenciniams klausimams, kuriuos jam iA?kelia savas laikas. Geriausias tokio pobAi??dA?io neohermeneutikos pavyzdys bAi??tA? Konstanco universitete leisto A?urnalo ai??zPoetika ir hermeneutikaai??? pasirodymas, kurio jau paA?iame pavadinime programiA?kai buvo formuojama struktAi??ralizmo patirtA? perAi??musi, bet nuo jo atsiskyrusi literatAi??ros estetinio suvokimo teorija.

Nenuostabu, kad tokios antipozityvistinio pobAi??dA?io A. Zalatoriaus kritikos metodologinAi??s naujovAi??s, griaunanA?ios ai??zobjektyviuosiusai??? sumarksistintos literatAi??ros istorijos pagrindus, sunkiai skynAi??si keliAi?? ideologiA?kai kontroliuojamoje sovietmeA?io kultAi??roje ir daugelio jai lojalesniA? kolegA? buvo nuolat neigiamos ir atmetamos. Vienas iA? tokiA? kritikA? ir didA?iausias A. Zalatoriaus oponentas taip raA?Ai??:

<...> deja, ima formuotis tokia interpretacija, kurioje literatAi??ros reiA?kinys ar kAi??rinys praranda savo, kaip autentiA?ko autonominio objekto, prasmAi??, reikA?mAi?? bei teisAi??tAi?? vietAi??, o A? pirmAi??jA? planAi?? iA?plaukia visu savo stotu arogantiA?ka interpretatoriaus figAi??ra su visais savo literatAi??rinio skonio (ar beskonybAi??s) priedais, pretenzijomis ir kaprizais20.

Ai??A? ai??zsubjektyvistinAi??s kritikosai??? puolimAi?? plaA?iau komentuodamas Aleksandras Krasnovas pabrAi??A?Ai??, kad tuo metu politizuotas ai??zburA?uazinAi??s metodologijosai??? atmetimas buvo A?gavAi??s rafinuotesnAi?? formAi??: ai??zA?ia filologiniam mokslui perA?ama tiksliA?jA? mokslA? metodologija, be kita ko, gerokai senstelAi??jusiai???21. Reikia konstatuoti, kad A? skaitytojAi?? orientuota kritika ne tik sovietmeA?io Lietuvoje, bet ir visame VakarA? pasaulio kontekste steigAi??si kaip demokratA? pasiprieA?inimas autoritariniams mAi??stymo ir socialinAi??s elgsenos A?proA?iams:

Konvencija, kad autoriai kuria prasmAi??, atsirado iA? noro matyti, jog tiesa yra vienintelAi??, nedviprasmiA?ka ir sudaro dalA? autoritarinAi??s bei hierarchiA?kos visuomenAi??s ideologijos. Ai??i konvencija teisinga tik tiek, kiek teisingos yra visos konvencijos, t. y. kiek ji atspindi tos visuomenAi??s nariA? susitarimAi??. Man susidaro A?spAi??dis, kad tas susitarimas A?iandien greitAi??janA?iais tempais atA?aukiamas. A?monAi??s suvokia, kad laisvAi?? nAi??ra nesuderinama su tvarka ir kad tvarka nebAi??tinai turi bAi??ti hierarchiA?ka. VienAi?? kartAi?? nusprendAi??, jog skaitytojai gali kurti prasmAi?? ir turAi??tA? tai daryti, mes pradAi??sime pastebAi??ti, kad taip visada ir vyksta ai??i?? pagaliau tai ir yra skaitymas. PrasmAi?? kuriama todAi??l, kad mes norime jAi?? kurti, o mes paprastai norime skirtingA? dalykA?. VienbalsiA?kumas nAi??ra nei galimas, nei pageidautinas, nes tikrovAi?? niekada nAi??ra vienareikA?mAi??. A?inoma, autoriai kuria prasmAi?? (kadangi mes ir toliau reikalaujame, kad jie tai darytA?), taA?iau dauguma vis stipriau jauA?ia reikalAi?? pasakyti ai??i?? A?inoma, prasmAi?? kuria ir skaitytojai22.

Neabejotinai toks iA?sakytas kritikos suvokimas buvo labai artimas paA?iam A. Zalatoriui, kuris su Violeta Kelertiene iA?vertAi?? ir parengAi?? spaudai cituojamAi?? Roberto Crosmano straipsnA?.

A. Zalatorius lietuviA? literatAi??ros kritikoje, panaA?iu laiku ir panaA?iai kaip Hansas Robertas Jaussas vokieA?iA? literatAi??ros kritikoje, darAi?? perversmAi??, A?sivesdamas skaitytojo terminAi??, leidusA? jam susieti formalistinius literatAi??ros tyrimus su socioistoriniais ir padAi??jusA? jam surasti subtilesnAi?? dialoginAi?? ir nuolat kintanA?iAi?? literatAi??ros santykio su gyvenimu formulAi??. LietuviA? novelAi??s istorija iA? hegelinio marksistinio determinuoto ir faktus inventorizuojanA?io didA?iojo pasakojimo iA?suko A? interpretaciniais ratais judantA?, klausimus keliantA? ir pabaigos neturintA? probleminA? pasakojimAi??. TradicinAi??je literatAi??rologijoje keltAi?? genetinA? klausimAi??, kaip literatAi??ra atsiranda iA? raA?ytojo laiko, savo darbuose A. Zalatorius performavo A? recepcinA? klausimAi??, kaip literatAi??ra funkcionuoja, kaip yra suprantama ir kaip veikia A?mogA?23. Kadangi dAi??l suprantamA? ideologiniA? (bet gal ir teoriniA??) prieA?asA?iA? literatAi??ros socioistorinio tyrimo aspektas tuo metu negalAi??jo bAi??ti grieA?A?iau atribotas nuo marksistinio, tam tikra teorinAi?? painiava (marksizmo liekanos) jo kritikoje buvo iA? anksto uA?programuota24.

Tokie A. Zalatoriaus ai??zsubjektyvistinAi??s metodologijosai??? darbai, kuriA? pagrindai susisiekia su egzistencine fenomenologija25 ir neohermeneutine kritika, yra svarbAi??s dviem aspektais. Pirma, kad iA? marksistinio monologinio diskurso, reprezentuojanA?io save kaip patA? moksliA?kiausiAi??, jis atskyrAi?? kaip galimAi?? ir A?teisino interpretacinA? santykA? su kAi??ryba, leidA?iantA? iA?laisvinti ir suaktyvinti skaitytojo funkcijAi?? ir reakcijAi??. Ir, antra, kad kAi??rinio suvokimo subjektyvumo kategoriA?kai nesuprieA?ino su jo objektyvumu. TodAi??l jo literatAi??ros interpretacijos modelis savo fenomenologiniu skirties tarp subjektyvu ir objektyvu naikinimu nutolsta nuo ai??zimpresinAi??s kritikosai??? baubo, klaidA?iojusio tiek iA?eivijos, tiek ir sovietmeA?io literatAi??ros kritikoje. Kaip ir daugelis ai??zinterpretacijos menoai??? teoretikA?, A. Zalatorius tikAi??josi, kad per naujai aktualizuotAi?? skaitytojo sampratAi?? literatAi??ros tyrAi??jai galAi??s sAi??kmingiausiai suderinti kAi??rinio suvokimo jausminA? estetinA? (estezAi??), komunikacinA? socioistorinA? (katarsA?) ir objektyvistinA? (poetikAi??) pradmenis. Tokie jo metodologiniai ieA?kojimai tebAi??ra reikA?mingi ir A?iandienos literatAi??rologijai.

1 Zalatorius A. Prozos interpretavimo problemos // Ai??iuolaikinAi??s kritikos problemos. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1975. ai??i?? P. 238. Toliau A?io straipsnio citatA? nuorodA? puslapiai bus pateikiami tekste skliaustuose.

2 DaujotytAi?? V. LietuviA? literatAi??ros kritika. ai??i?? Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007. ai??i?? P. 305.

3 BaliutytAi?? E. Laiko A?kaitAi?? ir partnerAi??: lietuviA? literatAi??ros kritika 1945ai??i??2000. ai??i?? Vilnius: LietuviA? literatAi??ros ir tautosakos institutas, 2003. ai??i?? P. 215; DaujotytAi?? V. LietuviA? literatAi??ros kritika. ai??i?? P. 306.

4 Venclova T. Albertas Zalatorius ai??i?? kritikas jAi??gA? virA?Ai??nAi??je // KultAi??ros barai. ai??i?? 1993. ai??i??Ai??Ai?? Nr. 6; KalAi??da A. Alberto Zalatoriaus teorinAi??s A?A?valgos: savitumo paieA?kos // Lituanistikos keleivis: Albertas Zalatorius: literatAi??rologas, kritikas, pedagogas, kultAi??rininkas. ai??i?? KlaipAi??da: EglAi??s leidykla, 2007; SprindytAi?? J. NovelAi??s poetika. Alberto Zalatoriaus semantika // Lituanistikos keleivis; StaknienAi?? A. Albertas Zalatorius ir jo literatAi??ros koncepcija // Metmenys. ai??i?? 1983. ai??i?? Nr. 46.

5 JakonytAi?? L. Skaitytojas Alberto Zalatoriaus literatAi??ros tyrimuose // Colloquia. ai??i?? 2008. ai??i?? Nr. 20. ai??i?? P. 61.

6 Zalatorius A. Prozos gyvybAi?? ir negalia. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1988. ai??i?? P. 329.

7 Kubilius V. XX amA?iaus literatAi??ra: lietuviA? literatAi??ros istorija. ai??i?? Vilnius: Alma littera, 1995. ai??i?? P. 701.

8 VaitiekAi??nas D. Kas yra Alberto Zalatoriaus metodas? // Lituanistikos keleivis. ai??i?? P. 93.

9 Zalatorius A. Su novele dviese // Prozos gyvybAi?? ir negalia. ai??i?? P. 112.

10 Kubilius V. XX amA?iaus literatAi??ra. ai??i?? P. 703.

11 Ai??ilbajoris R. Socialistinio realizmo labirintuose // Ai??ilbajoris R. A?odA?iai ir prasmAi??. ai??i?? Chicago, 1982. ai??i?? P. 168.

12 VaitiekAi??nas D. Kas yra Alberto Zalatoriaus metodas? ai??i?? P. 80.

13 A. Zalatorius cituoja Lenkijoje iA?Ai??jusios prozos interpretacijA? rinkinio ai??zNowela. Opowiadanie.GawAi??da. Interpretacje maAi??ych form naracyjnychai??? (Warszawa, 1974) A?A?angAi??, kurioje akcentuojamas metodologinis pliuralizmas: ai??zAi??iame tome pateiktos interpretacijos nAi??ra atrinktos pagal kokA? nors vieningAi?? metodAi?? ar kokiAi?? nors vieningAi?? mokslinAi?? programAi??, kuriAi?? norAi??tume propaguoti. Atstovaujame daug metodA? ir tartum norime patvirtinti jA? funkcionalumAi?? ir jA? naudingumAi?? konkreA?iai interpretavimo praktikai.ai??? ai??i?? Zalatorius A. Prozos interpretavimo problemos. ai??i?? P. 239.

14 ai??zNiekas, kas labai detaliai interpretavo vAi??lyvojo Lesingo arba jaunojo Goethes kAi??rinius, daugiau neskubAi??s jiems taikyti ai??zAudros ir VerA?imosiai??? ir ai??zApA?vietosai??? sAi??vokA?. Vis dAi??lto istorijos mokslas priverstas tokias sAi??vokas vartoti, jeigu jis nori atsiskleisti ir jei nori A?sisavinti didA?iulAi?? savo medA?iagAi??. JAi??s tuo tarpu turite jas ne A?iaip sau perimti, jAi??s privalote jas retkarA?iais apA?varinti ir atnaujinti. Kad toks atnaujinimas literatAi??ros mokslo poA?iAi??riu bAi??tA? prasmingas, reikia, jog jis bAi??tA? paremtas ne istorijos filosofijos spekuliacijomis ar kitokiomis abejotinomis iA?monAi??mis, o vien tik nauja iA? pagrindA? atlikta teksto analize. Tai ir daro interpretacija.ai??? ai??i?? Staigeris E. Interpretacijos menas // Metai. ai??i?? 1993. ai??i?? Nr. 8ai??i??9. ai??i?? P. 163.

15 PrancAi??zA? A? skaitytojAi?? orientuotos teorijos pradininkas Michaelis Riffaterre ir daugelis teminAi??s kritikos A?alininkA?, kol nebuvo labiau iA?ryA?kAi??jAi??s jA? pasiprieA?inimas struktAi??ralizmui, daA?nai buvo su juo tapatinami: ai??zAi??eA?tajame deA?imtmetyje teminAi?? kritika buvo visiA?kai sutapatinta su ai??znaujAi??ja kritikaai???, kuri kAi??lAi?? aA?triAi?? polemikAi?? tarp modernumo A?alininkA? ir prieA?ininkA?.ai??? ai??i?? Bergez D. TeminAi?? kritika. LiteratAi??ros analizAi??s kritiniA? metodA? pagrindai. ai??i?? Vilnius: Baltos lankos, 1998. ai??i?? P. 95.

16 ai??z<...> kAi??rinys ai??i?? tai, pirmiausia, dvasinis nuotykis, A?enklas, pavidalas ir dingstis tokios patirties, kurios negalAi??tA? iA?semti joks pozityvus A?inojimas. IA? A?ia ai??i?? antiintelektualinAi?? pozicija (dar viena sAi??saja su Proustu), pasireiA?kianti erudicija grindA?iamos kritikos arba diskurso, kurio epistemologinis pagrindas yra pernelyg varA?antis, atsisakymu.ai??? ai??i?? Bergez D. TeminAi?? kritika. ai??i?? P. 107.

17 ai??zLiteratAi??rinAi?? hermeneutika patiria formalizmo ir struktAi??ralizmo A?takAi??, taA?iau nuolat apsibrAi??A?ia savo ribas. Tarp (literatAi??rinAi??s) hermeneutikos ir struktAi??ralizmo fiksuojamas principinis skirtumas. Knygoje ai??zGrundzA?ge der Literatur und Sprachwissenschaftai??? (1978) teigiama, kad hermeneutika grindA?iama laisvu subjektu, interpretatoriumi, o struktAi??ralizmui subjektas yra tik antrinis dydis (pirminis ai??i?? kalbos, visuomenAi??s struktAi??ra)…ai??? ai??i?? TAi??tlytAi?? R. Neeksponuojama tradicija A?eA?tojoai??i??devintojo deA?imtmeA?iA? lietuviA? literatAi??ros moksle // LiteratAi??ra. ai??i?? 2000. ai??i?? Nr. 39ai??i??42 (1). ai??i?? P. 8.

18 ai??zSkaitytojo perspektyva, kurios jis nuosekliai laikAi??si, darAi?? perversmAi?? tradiciniame lietuviA? literatAi??ros moksle.ai??? ai??i?? BaliutytAi?? E. Laiko A?kaitAi?? ir partnerAi??. ai??i?? P. 215; A. Zalatorius charakterizuojamas kaip ai??zvienintelis lietuviA? kritikas, motyvavAi??s savo paties vietAi?? kAi??rinio suvokimo proceseai???. ai??i?? DaujotytAi?? V. LietuviA? literatAi??ros kritika. ai??i?? P. 307.

19 Naudojamasi LEU konferencijos ai??zLiteratAi??ros mokslo tradicija LEU Lituanistikos fakulteteai???, skirtos A. Zalatoriaus 80-osioms gimimo metinAi??ms paminAi??ti, A?vykusios 2012 m. spalio 24 d., diskusinAi??je dalyje iA?sakytais N. KaA?elionienAi??s, K. Nastopkos, D. VaitiekAi??no, Gitanos VanagaitAi??s prisiminimais.

20 BuA?ys A. LiteratAi??ros savimonAi??: nacionalinis aspektas. ai??i?? Vilnius: Vaga, 1985. ai??i?? P. 230.

21 Krasnovas A. KritikA? subjektyvumas ai??i?? kritikos objektyvumas // PergalAi??. ai??i?? 1982. ai??i??Ai??Ai?? Nr. 2. ai??i?? P. 111.

22 Crosman R. Ar skaitytojai kuria prasmAi??? // Metai. ai??i?? 1995. ai??i?? Nr. 11. ai??i?? P. 141.

23 ai??zLaikydamasis istoriA?kumo principA?, A. Zalatorius vis dAi??lto nesiekia vien tik rekonstruoti ankstesnA?jA?, kadaise aktualA?jA? kAi??rinio supratimAi?? <...>; svarbiausias jo uA?davinys ai??i?? aiA?kintis, kaip atsiranda A?iandieniniam skaitytojui artima kAi??rinio prasmAi??.ai??? ai??i?? A?ukas S. Maksimalizmo vertAi?? // LiteratAi??ra ir menas. ai??i?? 1987. ai??i?? Liepos 18. ai??i?? P. 15.

24 MarksistinAi??je istoriografijoje irgi buvo labai svarbi kAi??riniA? ai??zperinterpretavimoai??? direktyva, bet atliekama tik iA? politiniA? klasiniA? pozicijA?, kritikuojant viskAi??, kas padvelkia ai??zburA?uazine estetikaai???. O sovietmeA?io kultAi??rinAi??je spaudoje ganAi??tinai aktyviai funkcionavusi skaitytojo sAi??voka populiariuoju ai??zskaitytojo laiA?koai??? pavidalu pasitarnavo literatAi??ros priartinimui prie paA?angiausiA? komunistiniA? siekiA? ir paprastos liaudies akiraA?io.

25 TerminAi?? A?vedAi?? Paulis Ricoeuras, juo norAi??damas pabrAi??A?ti, kad suvokAi??jas negali savAi??s atskirti nuo gyvenamojo pasaulio, ir tuo egzistencinAi?? fenomenologijAi?? (fenomenologinAi?? hermeneutikAi?? ir egzistencialistinAi?? kritikAi??) atskyrAi?? nuo Edmundo Husserlio transcendentalinAi??s fenomenologijos, kuri pasaulA? siekia apraA?yti neA?aliA?ko stebAi??tojo poA?iAi??riu. A?r.: MickAi??nas A., Stewart D. FenomenologinAi?? filosofija. ai??i?? Vilnius: Baltos lankos, 1994. ai??i?? P. 80.