AliutAi?? UrbaitytAi?? kalbasi su Elena Urbaitis

A?URNALAS: DAILAi??
TEMA:Ai??IA?eivijos dailAi??
AUTORIUS:Ai??Solveiga DaugirdaitAi??

DATA: 2012-06

AliutAi?? UrbaitytAi?? kalbasi su Elena Urbaitis

Solveiga DaugirdaitAi??

Kovo 30ai??i??geguA?Ai??s 20 d., minint iA?eivijos dailininkAi??s Elenos UrbaitytAi??s-Urbaitis (1922ai??i??2006) devyniasdeA?imtmetA?, NacionalinAi??je dailAi??s galerijoje vyko jos kAi??rybos paroda ai??zPasirinkimaiai??? (kuratorAi?? Elona LubytAi??), kurioje pirmAi?? kartAi?? menininkAi??s tAi??vynAi??je buvo iA?samiai pristatyta jos kAi??rybos raida ir istorinAi?? aplinkaAi??ai??i?? tarpukario Lietuvoje, pokario Europoje, XX a. 6ai??i??10 deA?imtmeA?iais Niujorke plAi??toti kAi??rybiniai ieA?kojimai bei vAi??lyvieji darbai, sukurti nepriklausomybAi?? atgavusioje Lietuvoje.

IA? Ai??iauliA? atvaA?iavusi devyniolikmetAi??, 1941 m. laikydama stojamAi??jA? egzaminAi?? A? Kauno taikomosios ir dekoratyvinAi??s dailAi??s institutAi??, ant pieA?inio kampo uA?raA?Ai?? inicialus: AU (AliutAi?? UrbaitytAi??). Ai??ios mokyklos direktorius (ai??zsmulkaus sudAi??jimo, lieknas ir A?maikA?tusai???), pirmininkavAi??s egzaminams, sustojo prie merginos: ai??zKas A?ia per AU. Mergele, mes A?ia atAi??jome ne ai??zA?posA?ai??? krAi??sti.ai???[1] VAi??liau ji epizodAi?? dar pakomentuos: ai??zReikia pasakyti, kad per dvejus metus neturAi??jome laiko ai??zA?posA?ai??? krAi??sti. Pats likimas krAi??tAi?? ai??zA?posusai??? mums.ai???[2]

Ai??ioje paA?ios UrbaitytAi??s-Urbaitis uA?raA?ytoje iniciacijos A? menininkus akimirkoje galime perskaityti esamas ir dar tik jos laukianA?ias dramas: rimtAi?? merginos pasiryA?imAi?? tapti dailininke, vyresnio dailininko paA?aipAi?? (uA?uot pasiklausAi??s, kAi?? AU reiA?kia). Ateitis privers nusimesti maA?ybinA? tarmiA?kAi?? vardAi?? (AliutAi??), pakeisti pavardAi??s formAi??: iA? mylimos tAi??velio advokato dukrelAi??s Europos provincijos mieste, vasaras leidA?ianA?ios pas tetAi?? Astravo dvare, ji taps viena iA? 60 tAi??kstanA?iA? Niujorko dailininkA? (tokA? skaiA?iA? nurodAi?? pati)[3], kovojanA?iA? dAi??l vietos po saule. Ir visAi?? gyvenimAi?? turAi??s stengtis surasti bAi??dAi?? taip iA?reikA?ti savo mintis ir jausmus, kad kiti galAi??tA? bent kiek adekvaA?iau juos suprasti.

Alfonsas Nyka-NiliAi??nas, stojiA?kas A?mogus, iA?Ai??jimAi?? iA? namA?, A?prastos aplinkos praradimAi?? laikantis neiA?vengiamybe ir nuolatinA? praradimAi?? siejantis labiau ne su konkreA?iomis aplinkybAi??mis (politine emigracija), bet su gyvenimo siaubu ir groA?iu tuo paA?iu metu (grA?A?ti A? prarastAi??jA? rojA? neA?manoma ir nAi??ra kur, laikas viskAi?? pakeitAi??), yra uA?raA?Ai??s dienoraA?tyje: ai??zVisi mano eilAi??raA?A?iaiAi??ai??i?? nuo pirmojo iki paskutiniojoAi??ai??i?? yra nenutrAi??kstamas pagalbos A?auksmas.ai???[4] TikAi??tina, kad panaA?iai bAi??tA? galAi??jusi pasakyti Elena Urbaitis, jeigu bAi??tA? leidusi sau vieA?ai kalbAi??ti apie savo iA?gyvenimus. IA? nuotraukA? A?velgia rimta, amerikoniA?kos A?ypsenos nesistengianti iA?spausti moteris, pasirinkusi kalbAi??ti XX a. antros pusAi??s nuemocinto, abstraktaus, konstruktyvistinio meno kalba. IeA?kodama savo iA?raiA?kos formos, Urbaitis iA?bandAi?? daugybAi?? technikA? ir medA?iagA?, stiliA? ir krypA?iA?. PradAi??jusi kaip tapytoja, galiausiai tapo skulptore, nors, kalbAi??dama apie brandos laikotarpio darbus, pati pabrAi??A?Ai?? meno rAi??A?iA? sintezAi??: ai??zai??i??man rAi??pi trijA? sriA?iA?Ai??ai??i?? skulptAi??ros, architektAi??ros ir tapybosAi??ai??i?? vienuma. KAi?? bedaryA?iau, man svarbiausia, kaip plokA?tumos viena A? kitAi?? atsiremia, susikerta, prasilenkia, A?odA?iu, kaip jos sAi??veikauja erdvAi??je.ai???[5] Nieko tradiciA?kai moteriA?ko, t. y. mielo, minkA?to ir jaukaus, prieA?ingai: koliaA?ai, abstrakcijos, A?altos metalo formos ir neono A?viesa. MaA?a to, ir nieko tradiciA?kai lietuviA?koAi??ai??i?? atsiremianA?io A? lyrizmAi??, psichologizmAi??, liaudies menAi??, emocijAi??. Nepritampanti prie lietuviA?kos dailAi??s, kad ir kur jos tarpukarinAi?? tradicija bAi??tA? buvusi tAi??siamaAi??ai??i?? TarybA? Lietuvoje ar iA?eivijoje. Jos pasirinkimus lAi??mAi?? ir XX a. antros pusAi??s VakarA? meninAi??s mados, ir asmenybAi??, ir galbAi??t laikas, t. y. ikifeministinAi??s epochos samprata, kad A? ai??zaukA?tojoai??? meno pasaulA? moteris, pasirinkusi ai??zmoteriA?kasai??? iA?raiA?kos priemones, nepateks. (Bepigu A?iandien veltinio vAi??lAi??joms ir skulptAi??rA? iA? namA? dulkiA? kAi??rAi??joms, nenorinA?ioms prisiminti, kas jA? veiklai iA?kovojo meno statusAi??.) Tad Urbaitis, atrodo, pasirinko (jei galvojam, kad A?mogus pats renkasi) atA?iauresnA?, vieniA?esnA?, labiau VakarA?, ypaA? Amerikos individualizmo (A?is terminas iA?sprAi??sta jos interviu, nors ir netaikomas sau), paveiktAi?? laisvo, bet vieniA?o, tegalinA?io atsiremti A? savo darbus, A?mogaus ir menininko keliAi??. SkulptAi??ros ai??zErdvAi??s skrydisai??? pastatymo prie Spaudos rAi??mA? proga Urbaitis taip pat iA?dAi??stAi?? savo darbo formos ir medA?iagos pasirinkimo motyvus: ai??zEsu padariusi daugybAi?? skulptAi??riniA? maketA?, ieA?kodama santykio tarp savo prigimtiesAi??ai??i?? Lietuvos gamtosAi??ai??i?? ir naujos aplinkosAi??ai??i?? AmerikosAi??ai??i?? sudAi??tingos technologijos. Kitaip sakant, visAi?? laikAi?? stengiuosi sujungti dviejA? kontinentA? kultAi??ros bruoA?us: ilgAi?? humanistinAi??s pakraipos Europos meno istorijAi?? ir Amerikos technologijos amA?iA?ai??i??ai???[6]

Ai??iandien galAi??tume klausti, ar ne pernelyg supaprastinta dailininkei atrodAi?? dviejA? A?emynA? tikrovAi??, ar nAi??ra pernelyg vienpusiA?ka LietuvAi??Ai??ai??i?? net tokiAi?? agrarinAi??, kokiAi?? ji paliko 1944-A?jA? vasarAi??Ai??ai??i?? sieti vien su gamta, o AmerikAi??Ai??ai??i?? vien su civilizacija (juk NiujorkasAi??ai??i?? tik didelAi??s ir labai A?vairios A?alies dalis)? Bet toks buvo jos poA?iAi??ris ir jausena. Visus savo artimuosius Lietuvoje palikusiai jaunai merginai turbAi??t bAi??tA? sunku A?sivaizduoti, jog ir Ai??iaurAi??s Amerikoje kaA?kas gali turAi??ti green green grass of home, kur grA?A?tantA? namo pasitinka mama ir tAi??tAi??. Jai, pirmos kartos imigrantei, Amerika buvo nejauki, atsaini, nepriimanti, tik leidA?ianti bAi??ti, aliumininAi??: ai??zAA? ieA?kojau medA?iagos, kuri iA?reikA?tA? mano santykA? su nauja aplinka. Aliuminis buvo ta medA?iaga. PradAi??jau komponuoti aliuminio plokA?tumas ant medA?io plokA?tumA?, naudodama dar ir neono A?viesAi??. Tai buvo mano pirmieji skulptAi??ros bandymai.ai???[7] DailininkAi??s pieA?iniai taip pat krypo A? beobjekA?iA?, abstrakA?iA? formA? kompozicijas.

NacionalinAi??je dailAi??s galerijoje surengta Elenos Urbaitis jubiliejinAi?? paroda ai??zPasirinkimaiai??? ir jAi?? lydintys ai??zLaiko liudijimai: Kazys DaugAi??la, Jonas Mekas, Algimantas Kezysai??? yra gera Ai??proga susipaA?inti su dailininkAi??s kAi??rybos palikimu, pasvarstyti, kokiA? vAi??jA? atneA?Ai?? lietuviA? dailei susidAi??rimas akis A? akA? su Vakarais, pagaliau dar kartAi?? apmAi??styti iA?eivijos dailAi??s reikA?mAi??. BeA?iAi??rinAi??dama ankstyvuosius, studentiA?kus Elenos UrbaitytAi??s darbus svarsA?iau, kaip galAi??jo susiklostyti jos kAi??ryba, jeigu 1944-A?jA? vasarAi?? nebAi??tA? atsiradAi?? vienos vietos veA?ime, kuriuo traukAi??si jos tAi??vo, Ai??iauliA? advokato, draugai.

Jos uA?raA?ai, skelbti periodikoje ir tAi??vui bei A?eimai skirtoje knygoje Nubaustieji: Igno UrbaiA?io ir jo artimA?jA? likimas okupuotoje Lietuvoje (2007), yra vertingas A?altinis paA?inti Elenai UrbaitisAi??ai??i?? tiek, kiek ji leidA?iasi paA?A?stama. Pati dailininkAi?? buvo ir neprasta raA?ytoja, nors nAi??ra visiA?kai aiA?ku, kaip jai sekAi??si lietuviA?kai adekvaA?iai reikA?ti savo mintis apie menAi??, kiek tekstai prieA? spausdinant buvo redaguoti (tie patys tekstai periodikoje ir knygoje truputA? skiriasi). Juos skaitant atrodo, kad A? savo gyvenimAi?? dailininkAi?? A?sileidA?ia labai nenoriai, mieliau slepiasi uA? A?eimos kronikA? (vaikystAi??s, ankstyvos jaunystAi??s epizodai) ir profesinAi??s veiklos (dailAi??s studijA? laiko ir savo darbA? komentarA?). NemaA?ai jos uA?raA?A?, taip pat nuotraukA? ir kitokiA? dokumentA? lydi parodos eksponatus (kitAi?? dalA? perskaiA?iau iA? smalsumo, profesinio A?proA?io ir nepasitikAi??jimo savo gebAi??jimu suprasti vaizduojamuosius menus).

Parodos pavadinimas ai??zPasirinkimaiai??? yra bent jau dviprasmis, jeigu ne daugiaprasmis: racionalumAi?? ir individo valiAi?? A?lovinanA?iame amA?iuje svarbu nepamirA?ti prieA?ingos tiesos, A?inotos senA?jA? kultAi??rA?: ne tik A?mogus renkasi savo keliAi??; aplinkybAi??s (jei nesakysim patetiA?kiauAi??ai??i?? likimas) taip pat renkasi. Bent jau skaitant paA?ios dailininkAi??s uA?raA?us apie vienAi?? svarbiausiA? akimirkA? gyvenimeAi??ai??i?? apsisprendimAi?? trauktis iA? LietuvosAi??ai??i?? atrodo, kad aplink jAi?? bAi??ta daugiau chaotiA?ko judAi??jimo negu sAi??moningo pasirinkimo: ai??zVisi buvo apimti panikos. TAi??velis neketino palikti mamos ir maA?A? broliukA?. Buvo aiA?ku, kad A? veA?imAi?? teks man. (…) Man atrodAi??, kad A?i situacija yra laikina ir greit mes vAi??l bAi??sim kartu. (…) Tai buvo neA?inios ir tragizmo akimirka, kai A?mogus jautiesi visiA?kai bejAi??gis kAi?? nors pakeisti. Ai??A?engiau A? naujAi?? ir neA?inomAi?? gyvenimo etapAi??. Likau viena. Man buvo 21-eri.ai???[8]

Tremties trauma yra plaA?iai tyrinAi??jama veikiausiai todAi??l, kad jAi?? patyrAi?? A?monAi??s ir jA? palikuonys suvokia, kad ji vienaip ar kitaip, bet iA? esmAi??s paveikAi?? jA? psichikAi??. IA?gyvenusieji sovietmetA? kol kas taip maA?ai nuo jo nutolAi??, kad neA?A?velgia represinAi??s sistemos poveikio sau, jei tas poveikis nebuvo itin brutalus (tremtis ir pan.), pagaliau per maA?ai domisi savimi. Veikiausiai A?i tema sulauks tyrAi??jA? vAi??liau, kai sovietmetA? menantys nebesudarys visuomenAi??s daugumos. Elena Urbaitis, lygindama savo ir A?ia pasilikusiA? (savo A?eimos) skaudA?ias patirtis, neprarado empatijos ir sugebAi??jimo blaiviai pasverti. ApsilankymAi?? Lietuvoje po 30-ties metA? (1976 m.) reziumavo taip: ai??zLaiko tAi??kmAi?? ir gyvenimas skirtingose civilizacijose daro A?takAi?? mAi??stymui ir formuoja pasaulAi??A?iAi??rAi??. (…) Man pradAi??jo atrodyti, kad tremtis A? Vakarus su savo nesibaigianA?iu vieniA?umu nebuvo tokia sunki, kaip gyvenimas TAi??vynAi??je.ai???[9]

SpAi??lionAi??s, kaip galAi??jo susiklostyti dailininkAi??s likimas, yra rizikingos, bet logiA?kos. Ai?? mano klausimAi??, kas iA? jos kartos liko Lietuvoje, GiedrAi?? JankeviA?iAi??tAi?? sAi??A?iningai atsakAi?? elektroniniu laiA?ku: ai??zUrbaitytAi??s bendramoksliA? Lietuvoje neliko beveik nAi?? vieno. IA? bendraamA?iA? taip, bet beveik visi jie jau baigAi?? sovietinA? Kauno taikomosios dailAi??s arba Vilniaus dailAi??s institutAi??. Tarp A?inomesniA?jA? grafikai Vilius Armalas, Vytautas BaA?Ai??nas, Vytautas Banys, IzabelAi?? Bindler, BirutAi?? DemkutAi??, Eduardas JurAi??nas, tapytojai Juzefa A?eiA?ytAi??, Jonas A?eponis, Vladas Jankauskas, Vladas Karatajus, RachilAi?? KrukaitAi??, Algirdas LukA?tas, Jonas Mackonis, Filomena UA?inskaitAi??, tekstilininkai Juozas BalA?ikonis, Vladas Daujotas, Zenonas Varnauskas, dar Regina SongailaitAi??, Feliksas Navickas iA? scenografA?, vitraA?istai Kazys MorkAi??nas ir Algimantas StoA?kus, skulptoriai Konstantinas Bogdanas, Gediminas JokAi??bonis, broliai Vladas ir Leonas A?ukliai. TalentingA? yra, bet sistema gerokai juos suvarA?Ai??. A?inoma, niekas neA?ino, ar kokia Amerika bAi??tA? padAi??jusi suveA?Ai??ti Juzefos A?eiA?ytAi??s ar Kazio MorkAi??no talentui. Gal kaip tik sovietinAi??s sAi??lygos iA?spaudAi?? jA? geriausias savybes?ai???

Kai dAi??l raA?ytojA?, kuriA? situacijAi?? geriausiai A?inau, tai nAi?? kiek neabejoju, kad visiems, kas emigravo, kAi??rybos poA?iAi??riu pasisekAi??: Lietuvoje jie nebAi??tA? galAi??jAi?? sukurti to, kAi?? sukAi??rAi??, iki pat maA?daug 1970-A?jA?, laikomA? dviejA? literatAi??rA? prasilenkimo valanda, kai iA?eivijos lietuviA?ka literatAi??ra Ai??mAi?? trauktis, o raA?ytojai Lietuvoje sAi??kmingai iA?moko pasinaudoti brandaus socializmo leidA?iamomis modernaus raA?ymo formomis. NebAi??A?iau tokia tikra dAi??l hipotetiniA? dailAi??s ir dailininkA? likimA?: spAi??ju, kad dailininkams buvo lengviau laviruotiAi??ai??i?? atidavus privalomAi?? duoklAi?? reA?imui, iA?saugoti ir laisvesnAi??s kAi??rybos erdves. Ai??A?velgti ideologiA?kai netinkamas potekstes vaizduojamajame mene sunkiau negu raA?to darbuose, dailAi??s kAi??riniai galAi??jo egzistuoti privaA?iose ar pusiau privaA?iose erdvAi??se, tuo tarpu savilaidos leidiniA?, kuriuose bAi??tA? spausdinama groA?inAi?? literatAi??ra, neatsirado iki pat Sietyno SAi??jAi??dA?io laikais. Ir neatsirado dAi??l to, kad, Algirdo Patacko liudijimu, raA?ytojai joje bendradarbiauti bijojAi??.

DailAi?? ir dailininkai buvo sAi??lygiA?kai laisvesni ir su laisvuoju pasauliu komunikavo lengviau dAi??l paA?ios jA? meno specifikos: iA?leistA? pasiA?valgyti po Vakarus dailininkA? akys A?aibiA?kai uA?fiksuodavo naujoves, ko nepasakysi apie raA?ytojus, kuriems labiau negu ekskursijA? bAi??tA? reikAi??jAi?? skaityti knygas, kuriA? jie negaudavo ir kuriA? kalbA?, iA?skyrus retas iA?imtis, lietuviA? raA?ytojai nemokAi??jo. Bet galbAi??t dAi??l to, kad dailAi??s gyvenime kontaktai nebuvo tiek riboti, A?ia turbAi??t nebuvo tokio simboliA?ko ir A?spAi??dingo sugrA?A?imo momento, kaip kad Bernardo BrazdA?ionio pirmasis grA?A?imas A? LietuvAi?? 1989-aisiais.

DailAi?? ir dailininkai grA?A?o tarsi nuosaikiau, kolektyvinAi??mis ar individualiomis parodomis, be euforijos ir minios. AA?tuntajame XX a. deA?imtmetyje iA?spausdintas interviu su iA?eivijos raA?ytojais vadinosi ai??zGrA?A?ta iA?eiviai su lydraA?tAi??liaisai???[10]Ai??ai??i?? taip LiAi??nAi?? Sutema pavadino A?vadinius straipsnius, privalomus leidA?iant iA?eiviA? knygas TarybA? Lietuvoje, kuriuose bAi??davo pabrAi??A?iami tarybiniam A?mogui nepriimtini kAi??riniA? ar autoriaus veiklos aspektai. PrabAi??gus vos porai deA?imtmeA?iA? nuo iA?eivijos kAi??rybos, kaip visumos, grA?A?imo, A?iandien, atrodo, jau tikrai reikia lydraA?A?iA?Ai??ai??i?? A?A?kart tai yra tiesiog papildoma informacija, atskleidA?ianti antrosios iA?eivijos bangos, dypukA?, politinA?, socialinA? ir meninA? kontekstAi??. Ai??iuolaikinAi?? treA?ioji, ekonominAi??s emigracijos, banga, vienokiais ar kitokiais pavidalais tapusi aktualios kasdienybAi??s dalimi, anAi?? iA?eivijos bangAi?? nustAi??mAi?? A? istorijAi??: tetas A?ikagoje pakeitAi?? vaikystAi??s draugai Londone, dypukA? aspiracijas iA?saugoti lietuvybAi??Ai??ai??i?? pragmatiA?kas siekis uA?sidirbt pinigA?, jA? ilgesio dainas ir pastangas vaikams suformuoti idealA? Lietuvos vaizdinA?, bent A?odinAi?? atjauta okupantA? stekenamai tAi??vyneiAi??ai??i?? pagieA?a ai??ziA? Lietuvos iA?vijusiaiai??? valdA?iai.

RaA?au A?iuos trivialius samprotavimus norAi??dama patvirtinti, kad paroda tarnauja ir kaip gana iA?sami pokarinAi??s iA?eivijos istorija, leidA?ianti pakartoti dailininkAi??s keliAi?? (I. Lietuvaai??i??pokario Europaai??i??per AtlantAi?? (1941ai??i??1950); II. Ai?? AmerikAi??: Montevalasai??i??Niujorkas (1950ai??i??1960); III. Niujorkas, Long Ailandas (1961ai??i??1978); IV. Niujorkas, Long Ailandas (1979ai??i??2006); V. Niujorkasai??i??Lietuvaai??i??Niujorkas (1976ai??i??2006)). Veikiausiai panaA?Ai??s ir buvo parodos kuratorAi??s Elonos LubytAi??s (ir jai idAi??jas A?gyvendinant talkinusiA? architekA?iA? Julijos RAi??klaitAi??s ir Ievos CicAi??naitAi??s, dailininkAi??s Linos BastienAi??s) motyvai nusprendA?iant, kad Elenos Urbaitis kAi??rybos parodai reikia konteksto, dokumentuojanA?io DP emigracijos keliAi??. Ai??is pasirinkimas itin sAi??kmingas, iA?vedantis parodAi?? iA? puikaus, bet vis dAi??lto nedidelio dailAi??s specialistA? ir moderniosios dailAi??s gerbAi??jA? rato A? platesnA? Lietuvos XX a. istorijos, visuomeniniA? ir socialiniA? procesA? laukAi??. Nieko nenustebinsiu pasakydama, kad man, kaip ai??zA?mogui iA? gatvAi??sai???, tie kontekstai buvo jeigu ne A?domesni, tai bent lygiai A?domAi??s kaip Urbaitis darbai. O aA? kaA?kodAi??l, gal naiviai, manau, jog parodos ir rengiamos, gal iA?skyrus retas iA?imtis, ne dailAi??s profesionalams (jie turi ir kitA? galimybiA? susipaA?inti su eksponatais).

ai??zLaiko liudijimaiai??? aprAi??pia kelis anos emigracijos bangos kelio etapus: traukimAi??si iA? Lietuvos, pabAi??gAi??liA? stovyklas; A?sikAi??rimAi?? Ai??iaurAi??s Amerikoje; prisitaikymAi?? prie urbanistinAi??s jos kultAi??ros. Tai Kazio DaugAi??los ir Algimanto Kezio fotografijos bei Jono Meko filmas ai??zLost lost lostai???. DaugAi??los fotografijos (parodai atrinktos iA? Antano Skaisgirio negatyvA? ir fotografijA? kolekcijos, Ai??iauliA? ai??zAuA?rosai??? muziejaus ir Vytauto DidA?iojo universiteto IA?eivijos studijA? centro) drauge su Jurgio Gimbuto nuotraukomis jau yra tapusios klasikinAi??mis, kai reikia atspindAi??ti traukimAi??si ir ai??ziA?vietintA?jA?ai??? gyvenimAi?? pabAi??gAi??liA? stovyklose. Dauguma DaugAi??los fotografijA? Lietuvos platesnei publikai paA?A?stamos iA? 1992 m. iA?leisto jo albumo IA?eiviai iA? Lietuvos. Bet anaiptol ne visos. Nepublikuotos albume kaip tik tos, kurios esmingai iliustruoja XX a. vidurio dramasAi??ai??i?? pirmAi??jA? sovietmetA?, vokietmetA?, traukimAi??si. Beveik A?inau, kodAi??l man asmeniA?kai didA?iausiAi?? A?spAi??dA? padarAi?? neA?spAi??dingos fotografijos, kur uA?fiksuotas, spAi??ju, rusA? karininkas, atvykAi??s A? DP stovyklAi?? tarybiniA? pilieA?iA? agituoti grA?A?ti A? tAi??vynAi??: jA? supa civiliA? bAi??rys ir amerikieA?iA? (?) kareiviai. Galiu nesunkiai A?sivaizduoti A?ia stovint BirutAi??s PAi??keleviA?iAi??tAi??s Devinto lapo herojes. Ir paA?iAi?? ElenAi?? Urbaitis, kuriai pirmAi?? kartAi?? pamatyti amerikieA?iA? kariai pasirodAi?? ai??ztarsi nuA?engAi?? iA? mAi??nulio. VeidA? iA?raiA?kos kaip vaikA?, o patysAi??ai??i?? tarsi bAi??tA? nuA?engAi?? nuo amerikoniA?kA? Mr. Clean valymo milteliA?ai???[11].

DaugAi??los fotografijos atkuria lietuviA? pabAi??gAi??liA? buitA?, o Kezio urbanistiniai vaizdai pristato AmerikAi?? panaA?iai, kaip jAi?? suvokAi?? Urbaitis, t. y. kaip aukA?tA? pastatA? ir aukA?tA?jA? technologijA? kraA?tAi??. StikliniA? pastatA? beasmeniA?kumas, veidrodiniai langai, atspindintys vaizdAi?? iA? lauko, bet neleidA?iantys paA?velgti A? vidA?, Keziui simbolizuoja, panaA?iai kaip Urbaitis aliuminis, santykA? su svetima, dehumanizuota aplinka, bauginanA?iu kultAi??ros (civilizacijos prasme) triumfu prieA? natAi??rAi??.

Meko filmas, nors datuotas 1976 m., dokumentuoja ankstyvAi??jA? iA?eivijos laikotarpA?, kai, autoriaus A?odA?iais, lietuviA? veiduose dar nebuvo nevilties, grA?A?imas namo atrodAi?? visai A?alia, uA? kampo. Mekas savaip teisus, bet drAi??su bAi??tA? teigti, kad paskui atAi??jo neviltis. Veikiau prieA?ingai: bAi??gantis laikas padarAi?? savo, pripratino prie patogaus ir saugaus gyvenimo iA?eivijoje. Tai, kad iA?eivija en masse negrA?A?oAi??ai??i?? kiekvienas tam turAi??jo daugybAi?? savA? pasiteisinimA?, bet tikrosios prieA?astys daugmaA? vienodos[12]Ai??ai??i?? yra ir vienas iA? jos ideologijos pagrA?stumAi?? kvestionuojanA?iA? aspektA?. Filmas, suprantama, A? klausimus apie ateitA? neatsako. Jau septintajame deA?imtmetyje, kai tik pasirodAi??, jis turAi??jo istorinAi?? vertAi??Ai??ai??i?? jame matyti daugybAi?? mAi??sA? kultAi??rininkA?, nuo Juozo Tysliavos, Bernardo BrazdA?ionio, NelAi??s MazalaitAi??s, iA? automobilio iA?lipanA?ios Marijos GimbutienAi??s (jai bAi??dingas gestasAi??ai??i?? iA?skAi??stos rankos tarsi laiminant) ir Jurgio Gimbuto iki Jurgio MaA?iAi??no ir graA?iosios jo mamos LilAi??s, Almaus Ai??alA?iaus (mano mAi??gstamos prieA?kario feministiniA? romanA? autorAi??s Antaninos GustaitytAi??s-Ai??alA?iuvienAi??s sAi??naus) A?eimos virtuvAi??je. AkimirkAi?? (antroje dalyje) pasirodo ir Elena Urbaitis, sAi??dinti uA?stalAi??j ir A?okanti, viena iA? daugelio didelAi??s bendruomenAi??s nariA?. BAi??gantis laikas padarAi?? savo, ir A?iuo poA?iAi??riu Urbaitis pozicija, bent vAi??lyvuoju laikotarpiu, iliuzijA? nepalieka: ji tapo Amerikos lietuve, A?mogumi tarp bent jau dviejA? kultAi??rA?, nors iA? tikrA?jA? tA? kultAi??rA? jos gyvenime ir kAi??ryboje kryA?iuojasi daugiau (pavyzdA?iui, profesiA?kai jai svarbios buvo studijos Miuncheno dailiA?jA? menA? akademijoje): ai??zaA? (ai??i??) suaugau su Niujorku ir negaliu A?sivaizduoti, kad jA? man reikAi??tA? palikti. TaA?iau (ai??i??) aA? nesijauA?iu A?imtaprocentinAi?? amerikonAi??. TaA?iau, kai atvaA?iuoji A? LietuvAi??, matai, kad ir jai nebepriklausai.ai???[13]

Kita vertus, dailininkAi??s apsisprendimas savo darbus dovanoti Lietuvai liudija ir jos A?sipareigojimAi?? A?aliai, kuriai ji pati jautAi??si nepriklausanti. Veikiausiai tai Vytautas Kavolis, raA?ydamas apie ai??znuA?emintA?jA? generacijAi??ai??? (AlgimantAi?? MackA? ir LiAi??nAi?? SutemAi??), pavadino ai??ziA?tikimybe defektuotai realybeiai???? Tai liudytA? jos apsiAi??sprendimas savo darbus palikti Lietuvos muziejams. Juoba kad yra A?inoma, jog su darbais ji skirdavosi sunkiai, galbAi??t neparduodavo jA? iA? principo, dAi??l prisiriA?imo prie jA?, o ne todAi??l, kad nebAi??tA? atsiradAi?? pirkAi??jA?. Kas pasakys, ko A?ia buvo daugiauAi??ai??i?? vieniA?o A?mogaus keistenybiA? ar noro darbus padovanoti A?aliai, kurios nebAi??ra?

Tiems, kas iA?eivijoje atsidAi??rAi?? jaunystAi??je, emigracija buvo ne tik A?prastos aplinkos praradimas, bet ir, pasakysiu grubiai, spyris A? uA?pakalA?, A?ansas tobulAi??ti, bilietas A? platesnA? pasaulA?. Kaip raA?Ai?? Kostas Ostrauskas, pats Vakaruose atsidAi??rAi??s pakankamai jaunas, kad galAi??tA? iA? situacijos iA?spausti geriausia, kAi?? buvo galima, ai??ztaA?iau Vakarai nAi??ra vien tik geografinAi?? ar ideologinAi??-politinAi?? sAi??voka. Ji reiA?kia ir atitinkamAi?? kultAi??rAi??Ai??ai??i?? VakarA? kultAi??rAi??, su kuria ne tik susidAi??rAi??me akis A? akA?, bet buvome tiesiog panardinti paA?iame jos sAi??kuryje. RaA?ytojui tai ne maA?iau pozityvus faktas uA? laisvAi??ai???[14].

Tikriausiai tas atradimo dA?iaugsmas, susijAi??s su jaunystAi??s optimizmu, bus prieA?astis, kodAi??l Freiburge, prancAi??zA? okupacinAi??je zonoje 1946ai??i??1949 m. veikusi lietuviA?ka DailAi??s ir amatA? mokykla visuotinai prisimenama su dA?iaugsmu. Urbaitis, prisimindama A?A? A?viesA? ir bohemiA?kAi?? laikAi??, mini A?iame straipsnyje cituojamus amA?ininkus: Nyka-NiliAi??nas studijavo Freiburgo universitete, jo A?mona Sandra DailAi??s mokykloje mokAi??si tapybos. A?ia pat maiA?Ai??si ne tik dailininkai, bet ir raA?ytojai, fiziniu pavidalu turbAi??t jau niekad daugiau negyvenAi?? taip kompaktiA?kai, kaip DP stovykloje. Parodoje tAi?? laikotarpA? komentuoja Algimanto Kezio 1971 m. nufilmuoti pokalbiai su Vytautu Ignu, LiAi??ne Sutema ir Mariumi KatiliA?kiu. Ignas su humoru prisimena vynAi?? pagal korteles, kurA? reikAi??davAi?? skubiai suvartoti, tad rytinAi??se paskaitose sAi??dAi??davusios vien merginos. LiAi??nAi?? Sutema suformuluoja filosofiA?kai: ai??zTuo metu buvo labai nedaug dar praeities, viskas buvo ateityje.ai??? Ai??iandien, A?velgdami A? praeitA? ir dAi??liodami lietuviA? kultAi??ros istorijos panoramAi??, A?raA?ome ir Elenos Urbaitis pokalbA? su savim ir mumis.

ParodAi?? parengti turAi??jo bAi??ti sudAi??tinga ne tik konceptualiai, bet ir techniA?kai: sumontuoti saugyklose gulinA?ius Urbaitis neonu A?vytinA?ius skulptAi??rinius objektus (brAi??A?iniA? ir instrukcijA? pridAi??ta nebuvo), sutvarkyti elektros instaliacijAi?? (pritaikyti europietiA?kai A?tampai).

Kad Lietuvos publikai racionalus ir formalus Urbaitis menas neturAi??tA? bAi??ti prie A?irdies, spAi??ju remdamasi literatAi??ros pasaulio paA?inimu: kAi??rybos privalumais A?ia vis dar laikomas psichologizmas, emocionalumas, lyrizmas ir savigaila. Dar geriau, jeigu tokiomis savybAi??mis pasiA?ymAi??tA? ir autorius, bAi??tA? mielas ir A?iltas A?mogus. Net jeigu teoriA?kai ir padejuojama, kad trAi??ksta mums konstruktyvizmo, logikos, analizAi??s, ai??zkietosai??? kompozicijos, praktikoje tokia literatAi??ra pasmerkta bAi??ti laikoma ai??zneuA?kabinanA?iaai???, ai??zieA?kojimais dAi??l ieA?kojimA?ai???, apdovanojimai jAi?? apeina iA? tolo. Bet Elenos UrbaitytAi??s-Urbaitis paroda yra galimybAi?? mums susitaikyti su tikrove, kad lietuviA? menas gali bAi??ti ir toks, o jos kelio liudininkA?, kaip ir jos paA?ios dokumentai (nuotraukos, laiA?kA? faksimilAi??s), turAi??tA? padAi??ti suprasti, kuo ir kodAi??l ji, bAi??dama savita kaip menininkAi??, yra gana tipiA?ka kaip savo kartos iA?eivAi?? iA? Lietuvos.



[1]Ai??Ai??Ai?? Elena UrbaitytAi??, ai??zAutobiografinAi??s nuotruposai???, KultAi??ros barai, 2006, Nr. 8/9, p. 69.

[2]Ai??Ai??Ai?? Ten pat.

[3]Ai??Ai??Ai?? ai??zTikrieji mano namaiAi??ai??i?? metalinAi?? erdvAi??ai???: SkulptorAi?? ir tapytoja iA? JAV Elena Urbaitis atsako A? dailAi??tyrininkAi??s Ingridos KorsakaitAi??s klausimusai???, LiteratAi??ra ir menas, 1995-07-22.

Ai??[4]Ai??Ai??Ai?? 1962 m. rugpjAi??A?io 9 d. A?raA?as, Alfonsas Nyka-NiliAi??nas, DienoraA?A?io fragmentai, 1938ai??i??1975, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 384.

Ai??[5]Ai??Ai??Ai?? ai??zPusvalandis prieA? kelionAi??ai??? [RamutAi??s RachleviA?iAi??tAi??s pokalbis su Elena Urbaitis], LiteratAi??ra ir menas, 1992-09-26.

Ai??[6]Ai??Ai??Ai?? Ten pat.

Ai?? clomid steroids. [7]Ai??Ai??Ai?? ai??zTikrieji mano namaiAi??ai??i?? metalinAi?? erdvAi??ai???, op. cit.

Ai??[8]Ai??Ai??Ai?? Elena UrbaitytAi??, ai??zAutobiografinAi??s nuotruposai???, op. cit., p. 70.

Ai??[9]Ai??Ai??Ai?? Ten pat., p. 77.

Ai??[10]Ai??Ai?? ai??zGrA?A?ta iA?eiviai su lydraA?tAi??liais: Pokalbis su Marium KatiliA?kiu ir LiAi??ne Sutemaai???, AkiraA?iai, 1969, Nr. 10 (14).

Ai??[11]Ai??Ai?? Elena UrbaitytAi??, ai??zAutobiografinAi??s nuotruposai???, op. cit., p. 71.

Ai??[12]Ai??Ai?? Viena iA? atviresniA? paA?iA? iA?eiviA? diskusijA? A?ia tema surengta Ai??viesos-Santaros suvaA?iavime ai??zLeiskit A? TAi??vynAi??Ai??ai??i?? o kodAi??l mes negrA?A?tame?ai???, spausdinta KultAi??ros barai, 1995, Nr. 11, p. 5ai??i??12.

Ai??[13]Ai??Ai?? ai??zTikrieji mano namaiAi??ai??i?? metalinAi?? erdvAi??ai???, op. cit.

Ai??[14]Ai??Ai?? Kostas Ostrauskas, Ketvirtoji siena, Chicago: A. Mackaus knygA? leidimo fondas, 1996, p. 25.

canadian pharcharmy online reviews.