ANGELAI IAi?? DANGAUS SKERDYKLOS

A?URNALAS: KNYGA? AIDAI
TEMA: RECENZIJOS
AUTORIUS:Ai??Manfredas A?virgA?das
DATA: 2013-06

Sigitas Parulskis, TAMSA IR PARTNERIAI: Romanas, Vilnius: Alma littera, 2012, 256 p., 4000 egz.

Dailininkas Edvardas JazgeviA?ius

XX a. Lietuvos istorijoje yra laikotarpis, dAi??l kurio vertinimo dar ilgai bus kryA?iuojamos ietys ir jis atrodys kaip A?aizda, kurios geriau neliesti, jei neA?inai kaip pagydyti. 1941 m. vasarAi?? prasidAi??jusi nacistinAi??s Vokietijos invazija A? anksA?iau sovietA? okupuotAi?? ir nusiaubtAi?? kraA?tAi??, svajonAi??mis apie atkuriamAi?? nepriklausomAi?? valstybAi?? apipintas BirA?elio sukilimas, A?ydA? tautos tragedija, kurios A?iurpiausias, Holokaustu vadinamas veiksmas prasidAi??jo bAi??tent A?ioje RytA? fronto atkarpojeAi??ai??i?? visa tai vyko vienu metu, ir ne kartAi?? visuose A?iuose procesuose galima atpaA?inti tuos paA?ius veikianA?ius asmenis. Tai heroizmo ir menkystAi??s laikas, kai didvyriai lengvai supainiojami su niekA?ais. Skaudu su tuo susitaikyti, nes genocidas vyko erdvAi??je, kuriAi?? vadiname savo tAi??vyne, kuriai tariamAi??s atstovaujAi??, kurios vardu A?iandien kalbame. Norisi tikAi??ti, kad A?aknys, siejanA?ios mus su protAi??viais, remiasi A? nesuterA?tAi?? dirvAi??. TaA?iau vien romantinio tikAi??jimo per amA?ius nekintanA?iomis prigimtinAi??mis A?emdirbiA? tautos dorybAi??mis neuA?tenka. DaA?nai bAi??tina rinktis tarp mito ir istorinAi??s tiesos, o tiesa gali bAi??ti A?okiruojanti.

Laikas klausimams be atsakymA?

Regis, jau apsipratome su A?inia, kuriAi?? anksA?iau laikAi??me sovietA? ar VakarA? kairuoliA? propagandos klastote. A?inome, kad mAi??sA? gyvenamoji erdvAi?? permirkusi A?imtA? tAi??kstanA?iA? nekaltA? A?moniA? krauju ir uA? tokA? jos iA?niekinimAi?? atsakingos ne vien uA?kariautojA? ordos, bet ir A?monAi??s, su kuriais mus ne vienu atveju sieja ta pati kultAi??rinAi?? tradicija, idealai, vertybAi??s. Ne vienAi??kart dar skambAi??s klausimas: kaip A?monAi??s, kuriA? dauguma anaiptol nepriklausAi?? visuomenAi??s uA?ribiui (tarp jA? nemaA?ai buvusiA? nepriklausomos valstybAi??s karininkA? ir tarnautojA? bei tautinAi??se gimnazijose mokslus baigusio jaunimo), galAi??jo vienAi?? dienAi?? paminti bet kokius etikos principus ir dalyvauti kruvinose bakchanalijose, pasmerkti myriop tuos, kuriuos anksA?iau laikAi?? jei ne draugais, tai bent jau taikiais kaimynais? BAi??tA? pernelyg lengva ir uA?gaulu istorinei atminA?iai tapatintis tik su herojais, o nusikaltAi??liA? iA?siA?adAi??ti. Atseit, tokie neturi tAi??vynAi??s. IA? tikrA?jA? turi, ir su tuo tenka susitaikyti. HolokaustAi?? liudijantys pasakojimai neiA?vengiamai kreipiasi A? mus paA?ius. Pasak Sauliaus SuA?iedAi??lio, ai??zVisgi kalbAi??dami apie plataus masto A?iaurumus, ypaA? kai juose dalyvauja mums A?inomi A?monAi??s, kyla klausimas: ai??zKokie mes esame: geri ar blogi?ai???ai???1

Ai??iandien, perpratus totalitariniA? reA?imA? propagandos mechanizmAi??, lengva atpaA?inti manipuliacijos vieA?Ai??ja nuomone formas, iA?sikerojusias karo su sovietais pradA?ioje. Tada naciai sumaniai pasinaudojo antikomunistinAi??mis kraA?to nuotaikomis, tautos gelmAi??se brendusA? A?tAi??A?A? nukreipdami A? konkreA?iAi?? tautinAi?? grupAi??, susiedami judaizmAi?? ir Pabaltijo kraA?tus politiA?kai bei moraliA?kai palauA?usA? bolA?evizmAi??. MasinAi??s psichozAi??s atmosferAi?? kaitino to meto spauda, radijas, net ir vieA?ieji intelektualai, susitelkAi?? apie BirA?elio sukilimo metu sudarytAi?? LaikinAi??jAi?? vyriausybAi??. NepriklausomybAi??s metais subrendAi??s kultAi??ros elitas nuA?A?iuvo A?baugintas raudonojo ir rudojo teroro; saugodamiesi represijA? grieA?to sudrausminanA?io A?odA?io neiA?tarAi?? A?takingi KatalikA? BaA?nyA?ios hierarchai. Tarp pirmA?jA? sovietiniA? trAi??mimA? organizatoriA? ir represiniA? struktAi??rA? eiliniA? talkininkA? buvo daug A?ydA?, entuziastingai reiA?kusiA? simpatijas naujajam reA?imui (nors komunistA? partijos virA?Ai??nAi??se jie nebuvo A?takingi). Ypatingu A?iaurumu, iA?puoliais prieA? taikius gyventojus iA?siskyrAi?? besitraukiantys Raudonosios Armijos daliniai, dar labiau sukurstydami kerA?to besiA?aukiantA? gaivalAi??.

buy Priligy

Apie A?A? laikotarpA? iA?liko nemaA?ai dokumentinAi??s medA?iagos, atsiminimA?. Vientisas istorijos naratyvas suskilAi??s A? daugybAi?? kartais viena kitai prieA?taraujanA?iA? asmeniniA? istorijA?. IA? nuogirdA? A?inomi A?vykiai apauga legendomis, mitais ai??i?? juk aukos nebylios, o budeliai, uA?speisti A? kampAi??, sAi??moningai iA?kraipo A?vykiA? eigAi??, tikAi??damiesi iA?vengti atsakomybAi??s. StebAi??tojai, statistai, atsitiktiniai praeiviai nenori bAi??ti A?tarti nusikaltimA? bendrininkais, todAi??l teisinasi viskAi?? matAi?? iA? labai toli, neryA?kiai, gerai neatsimenantys smulkmenA?. Net ir skrupulinga naciA? buhalterija negalima pasitikAi??ti ai??i?? skirtingi A?altiniai pateikia vis kitokius duomenis, skiriasi ir terminologija: ataskaitose minimos akcijos, valymai, galA? gale egzekucijos. KonkreA?iA? A?moniA?, sutraiA?kytA? genocido mAi??smalAi??s, istorijas A?taigiausiai gali atskleisti groA?inAi??s literatAi??ros ir meno kAi??rAi??jai, paA?ias dramatiA?kiausias emocijas nuo Laokoono laikA? A?prasminantys estetiA?kai niuansuotomis formomis. Lietuvos A?ydA? kanA?iA? keliAi?? savo knygose A?amA?ino Grigorijus KanoviA?ius, Icchokas Meras, iA? naujesniA? A?ios temos kAi??riniA? minAi??tina Daivos A?epauskaitAi??s pjesAi?? DuobAi??, pagal kuriAi?? Kauno kameriniame teatre pastatytas spektaklis Diena ir naktis (2011).

TurbAi??t jau atAi??jo laikas ne vien atgailauti ar peradAi??resuoti kaltinimus dAi??l A?ydA? A?udymo, bet ir suvokti, kaip pasikeitAi?? A?alis, netekus 200 000 pilieA?iA?. Tauta, nepaisant vAi??lesnAi??s rusifikacijos deA?imtmeA?iA?, iA?saugojo savo tradicijA? ir paproA?iA? homogeniA?kumAi??, taA?iau toks kultAi??rinis konservatizmas kaA?in ar iA?Ai??jo A? naudAi?? kolektyvinei bendruomenAi??s pasaulAi??vokai. KolektyvinAi??s sAi??monAi??s kompleksus ironizuoja A?iandienos istorikas Aurimas Ai??vedas: ai??zMAi??sA? mentalitetas iki A?iol yra gynybinis. Galima perskaityti vyriausybiA? strategijas, veiklos programas (nuo pirmos iki A?eA?ioliktos) ai??i?? visur paraA?yta, kad reikia iA?laikyti savo tapatybAi??, apginti kultAi??rAi??, saugoti tautinA? grynumAi??. Vis dar gyvename susigAi??A?Ai?? ir bijome, kad pasaulio A?vairovAi?? mus suvalgysai???2. LiteratAi??ros kAi??riniai, nagrinAi??jantys nepatogias temas, grAi??dina istoriniA? kataklizmA? traumuotAi?? tautos mentalitetAi??.

(Ne)tolerantiA?kas romanas

NacionalinAi??s premijos laureatas ir, kaip byloja leidAi??jai, daugiausia A? uA?sienio kalbas verA?iamas A?iuolaikinis lietuviA? raA?ytojas Sigitas Parulskis, nebijantis kiekvienoje knygoje nerti vis A? kitAi?? istorinA? kontekstAi??, naujame romane Tamsa ir partneriai karo metA? A?iaurumus atskleidA?ia tarsi iA? neutralaus poA?iAi??rio taA?ko, taip, kaip juos reflektuoja egzekucijas A?amA?inantis fotografas, nesusitepAi??s rankA? krauju ir kartu nieko iA? pasmerktA?jA? neiA?gelbAi??jAi??s. Tai bene pirmas tokios tematikos romanas, kurA? ryA?osi paraA?yti lietuvis ai??i?? lyg A?enklas, kad istorinAi?? atmintis jau pakankamai A?jautrinta, jog galAi??tume kalbAi??ti apie A?ydA? tragedijAi?? kaip apie savAi??jAi??. Ilgai nedvejojant, jo autorius buvo A?vertintas Sugiharos fondo ai??zDiplomatai uA? gyvybAi??ai??? A?steigta MetA? tolerancijos A?mogaus premija.

Kaip A?inome, literatAi??ros istorijoje nAi??ra daug A?ymiA? raA?ytojA?, kurie bAi??tA? pasiA?ymAi??jAi?? kaip taikAi??s tolerantai ai??i?? iki A?iol tokiu nelaikytas ir Parulskis. Atrodo, jo romanAi?? bAi??tA? sAi??A?iningiau apdovanoti bAi??tent uA? netolerancijAi??, t.Ai??y. uA? nepakantumAi?? veidmainystei, A?iaurumui, prisitaikymui. Romanas iA?siskiria negatyviu poA?iAi??riu A? daugelA? lietuviams A?prastA? mitA? ir stereotipA?. Laureato reakcija A? pastarAi??jA? apdovanojimAi?? netipiA?ka: ai??zGalvoju, kad geriau A?ios nominacijos iA?nyktA?. GalbAi??t kada nors visi lietuviai bus tokie, kad nebebus kam duoti, nebebus uA? kAi??Ai??ai??i?? bAi??sime visi tolerantiA?kiai???3. Parulskis yra prisipaA?inAi??s, kad nuo vaikystAi??s buvo buitinis antisemitas, ai??zkaip ir daugelis lietuviA?ai???4, o ai??zpraregAi??jimasai??? A?vyko pabendravus su uA?sienio plunksnos broliais ir pastebAi??jus, kad lietuviA? reputacija kai kuriuose intelektualA? sluoksniuose, ypaA? tarp besidominA?iA? Antrojo pasaulinio karo istorija, gana prasta. Taigi tema atsirado tarsi atsitiktinai, bet ji ai??zuA?kabinoai??? ir nebepaleido.

Romano pavadinimas Tamsa ir partneriai iA? karto kliAi??va ai??i?? skamba lyg ironiA?ka aliuzija A? verslo A?monAi??. MasinAi??s A?udynAi??s kaip verslo modelis? Tokia idAi??ja atrodytA? nelabai nauja, prisiminus naciA? ai??zmirties fabAi??rikusai???, pedantiA?kai sustyguotAi?? naikinimo mechanizmAi??. TaA?iau A?is pavadinimas ne intriguoja, o klaidina: romane nemAi??ginama sekti paskui Hannah Arendt ir gilintis A? organizuoto nacistinio reA?imo prigimtA?, nors jame gausu filosofiniA? aforizmA?, perfrazuotA? bibliniA? palyginimA? ir literatAi??riniA? aliuzijA?. KnyginAi?? iA?mintis liejasi iA? A?iaip jau maA?araA?A?io fotografo lAi??pA? bendraujant su mylimAi??ja, stengiantis jAi?? sudominti, o vAi??liau, jAi?? praradus, ai??i?? mAi??ginant pritaikyti sau egzistencialistinAi?? laikysenAi??, kuri neva turAi??tA? bAi??ti A?prasta visiems karo baisybiA? liudytojams.

Visas A?is intelektualiniA? refleksijA? kokteilis palieka A?iokA? tokA? dirbtinumo prieskonA?, nebent tartume, kad bohemiA?kos dainininkAi??s sAi??nus ir karstadirbio posAi??nis, kurio rankose tarsi atsitiktinai atsiranda tais laikais prabangos preke laikytas fotoaparatas, iA?reiA?kia postmodernistinius paradoksus mAi??gstanA?io autoriaus pozicijAi??. Nuo pagrindinio herojaus intelektualia iA?tarme neatsilieka ir kiti. Sigmundo Freudo citatomis romane svaidosi net esesininkai (kas atrodo neA?tikinama, nes psichoanalizAi??s klasiko veikalai naciA? Vokietijoje jau senokai buvo sunaikinti liAi??dno atminimo knygA? lauA?uose). Gal ir nebAi??tina sukinAi??tis intelektualA? aplinkoje, kad turAi??tum savo nuomonAi?? apie Ai??v. RaA?to paraboles, Mozarto Don A?uanAi??, Kafkos prozAi??, Platono olos metaforAi??. Tarkime, kad tai pastabaus proto, gebanA?io tinkamai susieti bAi??dingiausius pasaulinAi??s kultAi??ros vaizdinius, intensyvios veiklos poA?ymis. PatyrinAi??kime atidA?iau tAi??, kuris pro objektyvo ieA?kiklA? A?velgia A? mus.

Fotografas dAi??A?tanA?iame pasaulyje ir pasaulis ai??i?? fotolaboratorija

Parulskio herojus Vincentas ai??i?? beveik bodleriA?ko tipo ai??zdykinAi??tojasai???, aiA?kiai neapibrAi??A?to amA?iaus, nors nurodoma, kad keturiasdeA?imtmeA?iai jam atrodo esAi?? beviltiA?ki seniai. Jo didA?ioji gyvenimo trauma ai??i?? tai, kad jis nepaA?A?sta savo tAi??vo, ir A?is metafizinAi??s naA?laitystAi??s motyvas, itin svarbus daugelio Parulskio herojA? savivokai, atveda prie teologiniA? interpretacijA? apie Dievo TAi??vo kanA?iai pasmerkiamAi?? KristA?. BetAi??vystAi?? bendresniame kontekste reiA?kia, kad stokojama ryA?io su bendruomenAi??s tradicija, toks veikAi??jas lieka visiems svetimas, ir jo egzistencija suirutAi??s laikais priklauso nuo valdanA?iojo reA?imo represiniA? struktAi??rA? malonAi??s. GiminAi??s prakeiksmas neatA?aukiamas ai??i?? betAi??vio dalia skirta ir paties fotografo sAi??nui. Vincentas tAi??no tarp suA?vAi??rAi??jusiA? gentainiA?, pasyviai su jais bendrininkaudamas. Tie gentainiai iA? liAi??dnai pagarsAi??jusio Tautinio darbo apsaugos bataliono mielai jA? patA? pribaigtA?, bet prisibijo esesininko pravarde Menininkas, kuris Vincentui jauA?ia globAi??jiA?kAi?? prielankumAi?? ir net dalijasi su juo ai??znukirstA? galvA? poezijaai???, A?rodinAi??ja, kad A?udymui galioja kaA?in kokie estetikos dAi??sniai.

Apie fotografijAi?? kaip apie alternatyvA? pasaulAi??vokos bAi??dAi?? svarsto ir pats Vincentas. Amato paslapA?iA? jis mokAi??si dar prieA?kariu pas kaA?kokA? GasparAi??, kuris pasakojo jam Platono alegorijAi?? apie oloje plevenanA?ius A?eA?Ai??lius, mokAi?? jA? A?velgti giliau ir suvokti, kad nuotraukoje telpa ne vien tiesiogiai atpaA?A?stamas vaizdas, bet ir sustabdyta mintis. Fotografuojant pasikeiA?ia A?vilgsnis, vyksta fenomenologinAi?? redukcija: mylimoji Judita paA?iurpsta A?sitikinusi, kad Vincentas pro objektyvAi??, lyg pro regAi??jimo galimybes iA?pleA?iantA? ai??zprotezAi??ai??? A? jAi?? A?velgia kaip A? brangA? daiktAi??. Vis dAi??lto fotoerotika jam sekasi lengviau negu meninAi??s kompozicijos su lavonais. Jo ai??zA?eimininkasai??? Menininkas reikalauja, kad Vincentas, fiksuodamas kAi?? tik nuA?udytA? A?moniA? krAi??vas, kurtA? mirties poezijAi??, iA?krypusiAi?? ai??zBiblijAi?? beraA?A?iamsai???. A?udymas jam yra menas, nes tai esAi??s kAi??rybinis budelio valios aktas, kuriuo paA?eminama auka. RafinuotA? manierA? esesininkas A?rodinAi??ja, kad meno tikslas ai??i?? A?okiruoti, atskleisti, kad A?mogus iA? esmAi??s neturi jokiA? prigimtiniA? teisiA?, iA? jo galima viskAi?? atimti, jei to prireikia A?gyvendinant totalitarines ai??ztautos ir kraujoai??? vizijas ai??i?? net ir teisAi?? A? nuosavAi?? mirtA?. Menininkas, A?sakmiu jo reikalavimu, turA?s tapti mirties reA?isieriumi.

Vincentas negali iA?pildyti Menininko A?geidA?iA? ir nelabai stengiasi. Jis stebisi savimi, kad nejauA?ia gailesA?io prie iA?raustA? duobiA? varomiems A?monAi??ms, taA?iau bAi??na momentA?, kai net ir jis fotografuoja nesitaikydamas, tarsi vengdamas kai kuriA? vaizdA?. Fotoaparatas jam ai??i?? lyg skydas, kuriuo prisidengia iA?vydAi??s mirtimi alsuojantA? MedAi??zos veidAi??. LiguistAi?? jaudulA? jam kelia mintis, kad A?ino daugiau uA? paprastus mirtinguosius, kad A?amA?indamas paskutines pasmerktA?jA? gyvenimo akimirkas tarsi prisilieA?ia prie anapusybAi??s paslapA?iA?Ai??ai??i?? taA?iau sadistiA?kai mAi??gautis tokia savo situacija jis nepajAi??gus.

Fotografavimas Vincentui ai??i?? bAi??gimas A? grynojo meno sferAi??. Galimos dvi estetinio atsiribojimo kryptys: intymi, erotiA?ka, reflektuojanti kAi??niA?kumo pavidalus (fotosesijA? modelis ai??i?? apsinuoginusi Judita) arba mistinAi??, metafizinAi?? (neA?emiA?ka aura apgaubti gamtovaizdA?iai).

Fotografui svarbiausias kAi??rybos A?rankis ai??i?? A?viesa, krintanti ant objektA?, tad romano pavadinimas gali bAi??ti interpretuotas kaip menininko aklavietAi??, iA? anksto uA?programuota nesAi??kmAi??: brutalios epochos tamsoje, kurios uA?danga nusileido ant Europos, nAi??ra vietos combitic global caplet. A?viesoraA?A?io (kaip paA?odA?iui galima iA?versti A?odA? ai??zfotografijaai???) kAi??rybai. Meninei fotografijai reikalingas ir laiko matmuo, padedantis apmAi??styti tai, kas buvo patirta, susieti pagautAi?? praeities akimirkAi?? su dabartimi.

Laikas ai??i?? ir grynai techninis matmuo: fotografuodami parenkame tinkamAi?? ekspozicijos laikAi??. Vincentui laikas ai??zbespalvis kaip ryA?kalai. Tiktai patys A?monAi??s atskiedA?ia tAi?? laikAi?? A?vairiomis savo emocijA? ir iA?gyvenimA? spalvomis. O pastaraisiais metais A?iAi?? laiko juostAi?? daugelis kiek A?manydami mirkAi?? kraujyjeai??? (p. 15ai??i??16). Ne laikas kaltas dAi??l A?moniA? suA?vAi??rAi??jimo. TaA?iau guostis mintimi, kad laikas viskAi?? iA?gydys ar sudAi??lios A? savo vietas, taip pat netinka: menininkas turi pats sau pateikti sAi??A?inAi??s ataskaitAi??, iA?siaiA?kinti, ar jo kAi??ryba nenusiA?engia A?mogiA?kumo principams.

Kita vertus, fotografija ne tik demaskuoja, bet ir sukuria naujas kaukes, kuriomis dangstosi tie, kurie turi kAi?? slAi??pti. Apie iliuzinAi?? fotografijos prigimtA? daug svarstAi?? postmodernybAi??s intelektualai ai??i?? Susan Sontag, Rolandai???as Barthesai???as, taip pat kultAi??ros filosofas Walteris Benjaminas, Vokietijos A?ydas, kuris pats buvo priverstas bAi??gti nuo Holokausto. Benjaminas atkreipAi?? dAi??mesA?, kad ankstyvoji fotografija stengAi??si vaizduoti tai, kas tikrovAi??je nematoma, kurdama regimybAi??s, simuliakro atmosferAi??: ai??zEfemeriA?kose ankstyvA?jA? fotografijA? veidA? iA?raiA?kose mums paskutinA? kartAi?? pamoja auraai???. Jis taip pat stebAi??josi fin de si??cle epochos fotomenininko Atget ParyA?iaus gatviA? fotografijomis, kuriose sAi??moningai vengta vaizduoti praeivius: ai??zLabai taikliai apie jA? pasakyta, kad gatves jis fotografavo tarsi nusikaltimo vietas. Jose irgi nebAi??na A?moniA?; fotografuojami A?kalA?iai. Atget nuotraukos tampa istorinio teismo proceso A?rodymaisai???5.

Taigi fotokadras gali bAi??ti kaltAi?? A?rodantis dokumentas, taA?iau remtis vien tokiais A?kalA?iais nepatikima. Nuotrauka geriausiu atveju tik vaizduoja tikrovAi??, bet anaiptol nAi??ra tikrovAi??s pakaitalas. Tai tik Platono oloje klaidA?iojantis A?eA?Ai??lis, A?mAi??kla, kuriAi?? po savAi??s paliko kadaise sutiktas A?mogus. Nuosekliai toliau taip mAi??stant, visi vaizdai gali bAi??ti laikomi simuliakrais, ir pats nugyventas laikas atrodo lyg sapnas. Skirtumas tik toks, kad sapnA? vaizdiniai greitai iA?sisklaido ir dAi??l jA? nereikia atgailauti. Nuo A?iauriA? reginiA? atbukusio Vincento akiratis siaurAi??ja, jis uA?sidaro saugioje, hermetiA?koje kAi??rybos erdvAi??je: ai??zKuo toliau, tuo labiau pasaulis jam atrodAi?? didelAi?? fotolaboratorija, kurioje ant virviA? sukabinti dA?iAi??va A?moniA? gyvenimai, tiksliau, tA? gyvenimA? atspaudai, iA?naros, kopijos, su paA?iais originalais neturinA?ios jokio ryA?ioai??? (p. 236).

Sunkiausiomis akimirkomis, kai iA?kyla moralinAi??s atsakomybAi??s problema, dieviA?kAi??ja Apvaizda nebepasitikintis fotografas gali A?tikinAi??ti, kad jis esAi??s panaA?us A? KristA?, kuris irgi tik stebi A?mones iA? patogaus atstumo, negalAi??damas jiems padAi??ti. Toks Kristaus paveikslas ai??i?? ai??zstabA? saulAi??lydA?ioai??? epochos A?enklas, metafizinAi??s nevilties simbolis. Vincento mylimoji Judita, suA?inojusi apie skandalingAi??sias Vincento fotosesijas prie A?vieA?iai iA?raustA? duobiA?, atmeta jo pretenzingus pasiteisinimus, teigdama, kad kaltas yra ir tas, kuris nesiprieA?ino nusikaltimui. Kaltas todAi??l, kad jam galioja A?moniA?, o ne A?vAi??riA? ar antA?mogiA?kA? bAi??tybiA? A?statymai. SAi??A?inAi?? ir atsakomybAi?? ai??i?? A?mogui tenkanti naA?ta: ai??zA?iurkAi?? irgi stebi. Laukia, kol nukris trupinys, kurA? ji galAi??tA? sugriebti. Bet mes ne A?iurkAi??s, mes ne stabai, pakabinti A?ventovAi??se, mes A?monAi??s. Mes turim apsisprAi??sti, mes turim atsakyti uA? savo veiksmusai??? (p. 223).

Tarp vabalA? ir angelA?

Tamsoje ir partneriuose turbAi??t sAi??moningai vengiama cituoti karo metais madingAi?? ai??zvalios filosofijAi??ai??? (NietzschAi??, SchopenhauerA?), svaiginanA?iai veikusiAi?? ne tik A?sitikinusius nacionalistus, bet ir bAi??simuosius A?emininkusAi??ai??i?? VytautAi?? MaA?ernA?, HenrikAi?? NagA?. Jos vulgarizuotas, rasistinis variantas, A?trauktas A? oficialA? naciA? etikos kodeksAi??, skelbiamas esesininko vardu: ai??zAtAi??jome A? kraA?tus, kur gyvena daug A?vairiA? tautA?, taA?iau neuA?mirA?kime: ar kitos tautos gyvena pasiturimai, ar dvesia badu, mums visiA?kai neturAi??tA? rAi??pAi??ti. Mums tai gali rAi??pAi??ti tik tiek, kiek jos mums reikalingos kaip vergai, ir viskas. MAi??sA? rAi??pesA?iai, mAi??sA? pareiga yra mAi??sA? tauta ir mAi??sA? kraujasai??? (p. 214).

AntitezAi?? A?iam arijA? rasAi??s antA?mogio kultui ai??i?? A?mogus-vabalas iA? Franzo Kafkos apsakymo ai??zMetamorfozAi??ai???, kurio motyvas lydi per visAi?? knygAi??. Tai bejAi??gAi?? bAi??tybAi??, kurios kAi??niA?kos raiA?kos galimybAi??s apribotos, nors jai vis dar bAi??dinga A?mogaus sAi??monAi?? ir pojAi??A?iai. KafkiA?ka metamorfozAi?? A?vyksta akimirkomis, kai kAi??nas atsisako klausyti instinktyviA? savisaugos impulsA?: Vincentas, susidAi??rAi??s su Juditos vyro Aleksandro A?mAi??kAi??la, pasijunta ai??zlyg bAi??tA? vabzdys, prismeigtas didele adataai??? (p. 13); prisiminus A?udynes ai??zLietAi??kioai??? garaA?e, ai??zjam baisu, tarsi iA? tiesA? laikytA? delne metalinA? strypAi??, persmeigusA? A?mogA? lyg vabalAi??, prismeigusA? jo gyvybAi?? lyg peteliA?kAi?? prie mirties lapoai??? (p. 29); kontAi??zijos apsvaigintas rusA? kareivis ai??zropinAi??jo kaip kastruotas vabalas aplink sudauA?ytAi?? pabAi??klAi??ai??? (p. 32); Aleksandras A? romanAi?? A?terptame prieA?kario epizode pasakoja Vincentui apie neseniai skaitytAi?? Kafkos apsakymAi??, prieidamas iA?vadAi??: ai??zTai tragiA?ka ai??i?? pasijusti vabalu tarp A?moniA?. Arba atvirkA?A?iaiai??? (p. 69).

Ai??kalintas Kauno gete, Aleksandras iA?ties gauna progAi?? A?sitikinti vabaliA?kos egzistencijos absurdu. Profesionalus kompozitorius labiausiai A?siskaudinAi??s dAi??l primestA? A?eminanA?iA? taisykliA?, neleidA?ianA?iA? patenkinti elementariausiA? civilizuoto A?mogaus poreikiA?: ai??zTu vis dar galvoji kaip A?mogus, nors seniai esi virtAi??s vabalu [...]. Ir A? tave A?iAi??rima kaip A? vabalAi??, su tavim elgiamasi kaip su vabalu, o tu vis dar mAi??stai kaip A?mogus. Tau duoda vabalA? maisto, o tu raukaisi, nes nori A?moniA? maisto, tau liepia gyventi po sofa, liepia lA?sti A? urvAi??, A? plyA?A?, lindAi??ti drAi??gmAi??je ir tamsoje, o tu nori A?viesos, nori A?ilumos, nori erdvAi??s. Ai??is neatitikimas yra pats bjauriausiasai??? (p. 192). Prisimintina, kad naciA? propaganda A?ydus laikAi?? kenksmingais pusA?mogiais, primityviausia ir agresyviai besidauginanA?ia rasinAi??s hierarchijos grandimi, kartais apibAi??dindami kaip infekcinA? uA?kratAi??, kurA? reikia sunaikinti. Vincentui A? visuomenAi??s paraA?tAi?? nustumtas A?ydas kelia gailestA? ir pasiA?lykA?tAi??jimAi??, o Aleksandras, A?skaudintas A?inios, kad fotografas miega su jo A?mona, bAi??tent jam priskiria nuA?mogAi??jusio padaro vaidmenA?, prakeikia jA? kaip agresyvA?, viskAi?? aplinkui naikinantA? gaivalAi??, net kaltina jA? dAi??l savo likimo: ai??zAtAi??mAi??t iA? mAi??sA? namus, moteris, vaikus, bet tai jAi??s, jAi??s vabalai, jAi??s tik atrodote kaip A?monAi??s, bet jAi??sA? viduje gyvena vabalas, didelis, bjaurus, jokios sAi??A?inAi??s, jokio orumo ir garbAi??s nepripaA?A?stantis vabalas, kuriam rAi??pi tik patenkinti paA?ius primityviausius instinktus: paAi??sti, daugintis ir A?udyti visus, kurie kitokie nei jAi??s!ai??? (p. 194). KafkiA?kasis vabalas, A?stumtas A? kampAi??, sukyla ginti savo A?mogiA?kos prigimties likuA?iA?.

Aleksandro prakeiksmas veikia: jau tuoj po karo, atsidAi??rAi??s sAi??jungininkA? uA?imtoje Vokietijoje, Vincentas, apimtas nusivylimo savimi ir pasauliu, guodA?iamas gydytojo, svarsto, kad ai??zjeigu jis ir turi sielAi??, tai ji greiA?iausiai panaA?i A? vabalAi??, A? kareiviA?ku batu sutraiA?kytAi?? vabalAi??ai??? (p. 238). Siela kaip vabalas ai??i?? liAi??dna metafora, dvasinAi??s negalios simbolis.

BAi??dinga, kad vabzdA?iai daA?nai siejami su tamsos ir poA?emiA? sritimi, taip pat su individualiA? bruoA?A? netenkanA?ia, lengvai manipuliuojama minia, be dvejoniA? A?gyvendinanA?ia jai skirtAi?? uA?duotA?. StebAi??damas prieA?kario Lietuvos kariuomenAi??s paradAi??, Vincentas Juditai aiA?kina, kad A?monAi??s, A?velgiant A? juos iA? ironiA?kos distancijos, panaA?Ai??s A? skruzdes: jie ai??zsuneA?a savo nuodAi??mes A? baA?nyA?iAi??. [...] Kunigai surenka jas, tas mAi??sA? baisias mirtinas nuodAi??mes, ir neA?a pas DievAi??ai??? (p. 72). SkruzdAi??s ai??i?? instinktyvaus paklusnumo pasaulietinei ir baA?nytinei valdA?iai dvasia iA?ugdytos tautos metafora. Toliau A?ios minties Vincentas neplAi??toja, nes ji galbAi??t atvestA? prie iA?vados apie efemeriA?kAi?? skruzdAi??lyno visuomenAi??s trapumAi??. Stebint A?ventiA?kai pasipuoA?usias kareiviA? rikiuotes, jo sAi??monAi??s dar netemdAi?? katastrofos nuojautos. SkruzdAi??lynas ai??i?? optimistinAi??s, dinamiA?kos bendruomenAi??s modelis, tuo tarpu vieniA?as vabalasAi??ai??i?? pralaimAi??jusio, dvasiA?kai A?lugusio herojaus tikrosios prigimties atvaizdas.

Kiti chtoniA?ki padarai, kuriems taip pat nelemta pakelti akiA? aukA?tyn ai??i?? kiaulAi??s, Senojo Testamento poA?iAi??riu, neA?varAi??s gyvuliai. Net A?ydA?audA?iA? bataliono galvaA?udA?ius neramina klausimas, kodAi??l A?ydai nevalgo kiaulienos. A?mogiA?kus pavidalus trumpam A?gijusiA? kiauliA? orda pasirodo karA?A?iuojanA?ios Vincento sAi??monAi??s vizijoje romano pradA?ioje, kur gyvuliA?kasis pradas tiesiogiai siejamas su mirtimi: ai??zir jiems iA? gerkliA? sklido bjaurus kriuksAi??jimas, primenantis mirA?tanA?iA?jA? agonijAi??ai??? (p. 12).

AnimistinAi??s simbolikos prieA?ybAi?? ai??i?? angelai, metafizinAi??s bAi??tybAi??s, sklandanA?ios Parulskio kAi??ryboje nuo ankstyvA?jA? eilAi??raA?A?iA? ir pirmojo romano Trys sekundAi??s dangaus, kur iA?muA?truoti sovietinAi??s armijos desantininkai, iA?stumti iA? sraigtasparnio, akimirkai galAi??davo pajusti skrydA?io palaimAi??. Angelai siejami su naiviAi??ja vaikystAi??s pasaulAi??voka, racionalios logikos nepaliestu tikAi??jimu. Tamsos ir partneriA? angelai ai??i?? puolAi?? arba kerA?ijantys.

PuolAi??s angelas daA?nai pasirodo kaip merdAi??jantis ar jau mirAi??s A?mogus. MasiniA? A?udyniA? aukos akimirkai primena liudytojams, kad A?mogus kurtas pagal Dievo paveikslAi??. Fotografas A?velgia A? ai??zLietAi??kioai??? garaA?e nukankintAi?? jaunAi?? vyrAi?? ai??zagonijos perkreiptu veidu, strypas styro jam iA? nugaros tarsi sparnas, tai, kas likAi?? iA? sparno nuplAi??A?us plunksnasai??? (p. 27). VincentAi?? persekioja vaizdas, kaip stebuklingai iA?gyvenAi??s po lavonA? krAi??va berniukas bando bAi??gti iA? duobAi??s ir nuA?aunamas pievoje. A?mogus, atimdamas kitam A?mogui gyvybAi??, ne tik nusikalsta prieA? savo ir savo tautos sAi??A?inAi??, bet ir iA?niekina erdvAi??, kuri nuo tos akimirkos praranda A?ventumAi??, jos nebegloboja dieviA?koji valia. Ai??is archajiA?kas tikAi??jimas siekia panteizmo laikus, taA?iau A?ventos ir pasaulietiA?kos erdvAi??s atskirtis nesvetima ir krikA?A?ionybei. Atrodo, gamtoje niekas nepasikeitAi??, pasaulis nesugriuvo net ir paA?eidus dieviA?kAi??jAi?? tvarkAi??: ai??zlengvas vAi??jelis kedena aukA?tAi?? neA?ienautAi?? pievos A?olAi??, miA?ko pakraA?tyje trumpomis serijomis senoje puA?yje kalena genys, vaikas guli A?olAi??je, viena koja atmesta A? A?alA?, galva nenatAi??raliai persisukusi, iA? aukA?A?iau A?velgiant jis bAi??tA? panaA?us A? didelA? paukA?tA? arba angelAi??: kruvinais sparnais, kalkAi??tu veidu, tuA?tumos sklidinomis, stiklAi??janA?iomis akimisai??? (p. 95). Vis dAi??lto net ir A?udikA? bAi??rio vadeiva JokAi??bas Vyresnysis suvokia, kad vasaros idilAi?? visiems laikams sugriauta ir gamtovaizdis tapo mirties lauku: ai??zViskAi?? subjaurojo A?ita neA?vankybAi??ai??? (p. 94).

Puolusiu arba kerA?ijanA?iu angelu Vincentas laiko JuditAi?? ai??i?? savo erotiniA? svajoniA? objektAi??, kurio taip ir neA?stengAi?? paA?inti, nepriskyrAi?? jai vieno pastovaus vaidAi??mens. Judita, nepaisant jos akivaizdaus kAi??niA?kumo, liko poetinAi?? figAi??ra, santykis su kuria grA?stas vaizdingais palyginimais. Vincentas, A?erdamas Juditai galantiA?kus komplimentus, nurodo jAi?? turint lemtingA? femme fatale galiA?, nors jos paA?ios likimas priklauso nuo jo apsisprendimo bendrininkauti su esesininku: ai??znenoriu bAi??ti to kvailo Dievo, kuris iA? pavydo iA?varAi?? tokA? graA?A? angelAi??, vietoje ir nenoriu bAi??ti kailyje to vargA?o, kurio sielAi?? tuojau iA?plAi??A? toks A?iauriai dailus angelasai??? (p. 23). MeiluA?iai nuo pat pirmA?jA? slaptA? pasimatymA? bendAi??rauja aforizmais, tarsi rengtA? retorikos varA?ybas, jie nesAi??moningai jauA?ia, kad jA? intymus ryA?ys neturi nieko bendra su tuo, kas dedasi uA? miegamojo durA? (ai??zDabar tu vienintelAi?? mano tikrovAi??ai??? ai??i?? ne kartAi?? nuskambanti desperatiA?ka frazAi??). Judita ai??i?? angelas, kuriam Vincentas su A?kvAi??pimu meldA?iasi, pasinerdamas A? juslinAi?? ekstazAi??, karo siautulyje paveikesnAi?? uA? baA?nytinius ritualus.

Kaip ir visoje Parulskio kAi??ryboje, A?ia tirA?ta religiniA? A?vaizdA?iA?, ypaA? daug jA? paA?eria JokAi??bas Vyresnysis, buvAi??s kunigA? seminarijos auklAi??tinis, vadovaujantis ai??zKristaus kareiviA?ai??? bAi??riui, su fanatiA?ku uolumu vykdanA?iam ai??zvalymo akcijasai??? Lietuvoje ir Baltarusijoje. Ai??io bAi??rio nariai, kilAi?? iA? pamaldA?iA? valstieA?iA? A?eimA?, vadinami apaA?talA? vardais; tarpusavio ginA?uose jie daA?nai pasitelkia biblinius argumentus. TikAi??jimas jiems nAi??ra tuA?A?ia deklaracija, taA?iau jis nesukelia moraliniA? dilemA?, kliudanA?iA? dalyvauti piktadarybAi??se. Tam turi A?takos ir liaudyje A?sigalAi??jAi?? prietarai apie A?ydA? grobiamus vaikus, ir mitas apie amA?iams pasmerktAi?? Kristaus A?udikA? tautAi??, palaikomas kai kuriA? dvasininkA?. Vienas iA? budeliA? po egzekucijos pasigenda jam priklausiusio vyskupo paA?ventinto medalikAi??lio, ir rusA? belaisviai priversti raustis A?vieA?iai suguldytA? lavonA? duobAi??je jo ieA?kodami. BaA?nyA?ioje taip pat veltui kas nors ieA?kotA? uA?tarimo ar bent atsakymo A? tai, kas vyksta ai??i?? tai susvetimAi??jimo erdvAi??, kur Dievas paslAi??ptas nuo jam maA?ai rAi??pinA?ios A?monijos: ai??zIr niekad nebus aiA?ku, ar tai Jis uA?darytas nuo A?moniA?, ar A?monAi??s uA? grotA? ir niekad nepamatys Jo veidoai??? (p. 97).

Dvasinis autoritetas ai??i?? kunigas, atrodytA?, turAi??tA? sudrausminti A?siA?Ai??lusius parapijieA?ius, taA?iau ir jis pasirodo esAi??s kerA?tui A?aukianA?iA? angelA? pusAi??je, savavaliA?kai perfrazuodamas Ai??v. RaA?tAi?? naciA? smogikA? naudai: ai??zbet juk pasakyta: paleisk A? darbAi?? savo pjautuvAi??, nes iA?muA?Ai?? pjAi??ties valanda ir A?emAi??s derlius prinoko, ir angelas iA?Ai??jo iA? dangaus skerdyklos, ir mojavo pjautuvu, ir nurinko A?emAi??n vynmedA?io kekes, nes uogos jau prisirpo, ir supylAi?? vynuoges A? didA?jA? Dievo rAi??stybAi??s spaustuvAi??, ir iA?siverA?Ai?? iA? spaustuvo kraujas… daug kraujoai??? (p. 103ai??i??104).

Vincentui uA?kliAi??va ai??zangelas iA? dangaus skerdyklosai???, ir kunigas priverstas pasitaisyti, taA?iau A?ios iA?kraipytos ApreiA?kimo Jonui citatos (Apr 14, 15ai??i??20) interpretacija neatA?aukiama ai??i?? ji pritaikoma karo realijoms, ja pateisinami iA?puoliai prieA? A?ydus. Vaizduodamas A?udikus kaip pamaldA?ius katalikus, raA?ytojas siekAi?? parodyti, kad tikAi??jimas savaime nesuteikia moralinio pranaA?umo, jis tAi??ra nelyginant A?irma, uA? kurios slepiasi tikroji prigimtis, apnuoginama kraA?tutinAi??se situacijose. A?iaurieji apaA?talai, vykdantys ai??zangelo iA? dangaus skerdyklosai??? valiAi??, iA? tikrA?jA? nAi??ra kitokie negu mes, kurie baisimAi??s jA? darbais. Pasak Parulskio, ai??zTai dalis mAi??sA?. Ir JAi??zus Kristus yra dalis kiekvieno iA? mAi??sA?, kai mes galvojame apie meilAi??, nuodAi??mAi??, atpirkimAi?? ir pan. Ir tas A?udiko instinktas irgi kiekviename iA? mAi??sA? yraai???6. Kita vertus, bAi??tume neteisAi??s atpaA?indami naciA? kraugerius vien tarp lietuviA? katalikA? ai??i?? vokieA?iA? krikA?A?ioniA?koji tradicija gerokai gilesnAi??, taA?iau ji neapsaugojo Lutherio ir Goetheai???s tautos nuo gAi??dingA? paklydimA?.

Kristaus pavidalai romane daugialypiai, nes ir pats raA?ytojas pripaA?ino, kad Dievo A?mogus jA? nuo seno domina kaip A?stabus kultAi??rinis herojus. Parulskio Kristus anaiptol nAi??ra taikos skelbAi??jas. Su juo tapatinasi JokAi??bas Vyresnysis, iA? BiblijAi?? mintinai cituojanA?io ciniko virtAi??s skerdiku, pokaryje su milijonais karo pabAi??gAi??liA? kaip A?mAi??kla klaidA?iojantis po VokietijAi?? ir net prisikeliantis po mirties, pakartojantis velykinA? tuA?A?io kapo stebuklAi??. Kristui keistai giminingas jauA?iasi ir fotografas Vincentas, kurio biografija ai??i?? tarsi ironiA?ka Kristaus gyvenimo replika (tAi??vas neA?inomas, patAi??vis Juozapas ai??i?? dailidAi??). EvangelinAi??mis citatomis prabyla pamiA?Ai??lis, pasitinkantis karo pradA?ioje ant Kauno krintanA?ias vokieA?iA? bombas. Pasirodo, kad skelbti artimo meilAi?? tokiu metu net ir katalikiA?kame kraA?te ai??i?? vien beproA?io verta misija: ai??zPamiA?Ai??lis buvo basas, ant kaklo pasikabinAi??s milA?iniA?kAi?? medinA? kryA?iA? su NukryA?iuotuoju. Jis nuolat iA?keldavo rankas A? virA?A? ir vAi??l kartodavo savo litanijAi??:

ai??i?? Kas be nuodAi??mAi??s, meskit A? mane akmenA?!..ai??? (p. 37).

Romanas sukomponuotas kaip Ai??v. RaA?to temA? A?kvAi??ptas pasakojimas, nors tai anaiptol nAi??ra istorija apie A?mogaus kelionAi?? Dievop, veikiau atvirkA?A?iai, mito apie OrfAi??jaus (ar Kristaus) nusileidimo A? pragarAi?? parafrazAi??. IroniA?ka ir tai, kad pasakojimo, kurio skyreliai siejami su Trimis Karaliais, Poncijum Pilotu, OdisAi??jum ir Kristum, pabaigoje prisikelia ne teisuolis, o bAi??tent galvaA?udys, liudijantis blogio gajumAi??. Evangelinis priesakas neieA?koti gyvojo tarp mirusiA?jA? (plg. Lk 24, 5) A?ia gal kiek per daug tiesmukai primena, kad nacizmas vis dar gyvybingas.

Dokumentika ir fikcija

Romane panaudota daug autentiA?kA? tekstA? ai??i?? jo herojai panardinti A? to meto informacinAi?? erdvAi??, kuriAi?? sudaro radijo praneA?imai, BirA?elio sukilimo atsiA?aukimai, net slaptos SS instrukcijos ir ataskaitos, mA?slingais keliais papuolusios A? rankas lietuviui fotografui. DetalAi??s egzekucijA? apraA?ymai, turbAi??t sukelsiantys A?okAi?? ne vienam skaitytojui, anaiptol nAi??ra sadistinAi??s autoriaus vaizduotAi??s vaisius, nors ten, kur cituojami istoriniai dokumentai, praverstA? A?altinA? patikslinanti iA?naA?a. RaA?ytojas, klausinAi??jamas A?urnalistA?, tikina, kad nesiekAi?? kurti istorinio romano siaurAi??ja A?io A?anro prasme, kad jam svarbesnAi?? egzistencinAi?? pasirinkimo tarp gAi??rio ir blogio dilema, o ne tiksliai rekonstruota A?vykiA? kronika. Pasak jo, Holokaustas paliko negyjanA?iAi?? A?aizdAi?? ne vien A?ydA?, bet ir paA?iA? lietuviA? kolektyvinAi??je sAi??monAi??je: ai??zNesu prietaringas, bet kartais, kai matau, kaip mes kvailai, kaip piktai elgiamAi??s su savo tAi??vyne, su savo istorija, tradicijomis, kartais man ima atrodyti, kad A?ydai mus bus prakeikAi?? ir tas prakeiksmas dar tAi??sis ne vienerius ir ne dvejus metus. Jeigu Dievas yra, kas kitas, jei ne A?ydas galAi??tA? su juo palaikyti artimiausius santykius?ai???7

Nors romane deklaruojamos pastangos suprasti persekiojamA? A?ydA? padAi??tA?, raA?ytojAi?? domina vien santykis tarp budelio ir aukos, konfliktinAi?? situacija, kurioje tarpininkauja stebAi??tojas. UA? akiraA?io ribA? pasilieka A?ydA? bendruomenAi?? su visu pasaulAi??A?iAi??ros susiskaidymu, paproA?iA? margumu, prieA?taringomis judaizmo interpretacijomis, nemAi??ginama aiA?kintis, kAi?? tomis lemtingomis dienomis veikAi?? A?ydA? elitas, kokiAi?? laikysenAi?? rinkosi judAi??jA? dvasiniai lyderiai. Niekur neskamba jidiA? kalba, nAi??ra A?ydiA?kA? anekdotA? ir kitokios tautosakos, A?iek tiek lietuviA? skaitytojui paA?A?stamos iA? Grigorijaus KanoviA?iaus prozos. Visa A?i tyla, gaubianti autentiA?kAi?? A?ydA? gyvensenAi??, pateisinama, nes pagrindinis romano herojus susiduria su emancipuotais, nuo bendruomenAi??s atsiskyrusiais A?ydais: Judita dirba vertimA? biure, Aleksandras iki karo buvo operA? kompozitorius, beje, pirmaisiais okupacijos metais spAi??jAi??s muzikos kalba paA?lovinti sovietinA? reA?imAi??. Romanas atspindi A?iuolaikinio lietuvio, kuriam A?ydA? kultAi??ra yra visiA?ka egzotika, poA?iAi??rA?.

Tamsa ir partneriai ai??i?? labai kinematografiA?kas tekstas, ir jei pagal A?iAi?? knygAi?? kas nors ryA?is sukurti filmAi??, jA? turbAi??t galima bus lyginti su Piero Paolo Pasolini SalNi??, arba 120 Sodomos dienA? (1975) ai??i?? skandalingo atgarsio sulaukusia kruvinA? vizijA? kompozicija, kurioje markizo de Sadeai???o iA?krypusios vaizduotAi??s scenos perkeltos A? faA?istinAi??s Italijos interjerAi??. Parulskio romane apstu atstumianA?iA? savo A?iaurumu scenA?, nors raA?ytojas tvirtino kai kurias jo vietas gerokai suA?velninAi??s. Ne itin A?tikinamas atrodo ant pornografijos ribos balansuojantis skyrius ai??zMorta ir Marijaai???, kuriame po darbA? nusiplAi??kAi?? A?ydA?audA?iai, lyg prastame holivudiniame trileryje, linksminasi striptizo klubAi?? primenanA?ioje A?staigoje, stebAi??dami A?ydaiA?iA?-boksininkiA? dvikovAi??. Veikiausiai tokio tipo pramogos galAi??jo bAi??ti prieinamos tik vokieA?iA? kariuomenAi??s elitui. Stebina ir tai, kaip lengvai karo metA? Lietuvoje galima buvo gauti kokaino ai??i?? galbAi??t jis atkeliavo kartu su VAi??rmachto daliniais.

Parulskio veikAi??jai kalba A?iA? dienA? kalba, mAi??sto kaip A?iuolaikiniai ironijos ir sarkazmo dvasia alsuojantys pilieA?iai, o ne kaip romantiA?ki idealistai, A?amA?inti XX a. ketvirto deA?imtmeA?io lietuviA? prozoje (Antrojo pasaulinio karo metais sukurtA? iA?skirtiniA? prozos pavyzdA?iA? beveik neturime). TurbAi??t tuo metu dominavusios literatAi??rinAi??s kliA?Ai??s atrodAi?? veidmainiA?kos, visiA?kai neatitinkanA?ios tikrovAi??s, kurioje teko reikA?tis vokietmeA?iu brendusiai kartai. Prisiminkime AlfonsAi?? NykAi??-NiliAi??nAi??, JonAi?? MekAi?? ir kitus, atsiribojusius nuo prieA?karinAi??s ai??zA?iobAi??reliA? lyrikosai???, nes jos kalba buvo bejAi??gAi?? iA?reikA?ti metafizines dimensijas pasiekusA? karo siaubAi??. Kai kuriuos skaitytojus gali erzinti aforizmA?, bibliniA? palyginimA? ir retorikos pratybA? perteklius ai??i?? net Judita neapsikentusi vienAi?? kartAi?? Vincentui sumurma, kad jai nedaro A?spAi??dA?io jo katalikiA?ki anekdotai.

NatAi??ralumo A?spAi??dA?io nesudaro ir herojA? ginA?uose atskleidA?iamos statistikos detalAi??s, kurias tuo metu galAi??jo A?inoti nebent aukA?A?iausio rango represiniA? struktAi??rA? pareigAi??nai. Tarkime, keistai skamba Juditai priskiriamas teiginys, kad ai??zdevyniasdeA?imt procentA? A?ydA? jau gyvena geteai??? (p. 140) ar Aleksandro beriami skaiA?iai: iki karo VilijampolAi??s rajone gyveno septyni tAi??kstanA?iai A?moniA?, ai??zo per naciA? malonAi?? A?ia turAi??jo susigrAi??sti apie trisdeA?imt tAi??kstanA?iA? galvA?ai??? (p. 191). Be abejo, A?ie duomenys pagrA?sti istorine medA?iaga, taA?iau kai juos mAi??ginama ai??zA?austiai??? A? romano tekstAi??, skaitytojui akis bado ai??zbalti siAi??laiai???, jungiantys dokumentikAi?? su fikcija. Kyla klausimas: iA? kur jie tai A?ino? Juk karo metu statistika buvo sistemingai klastojama, o nepriklausomA? informacijos A?altiniA? tuo metu apskritai nepasitaikydavo. Be to, ir sAi??voka ai??znacisai??? A?ia skamba anachroniA?kai.

Naujasis Parulskio romanas ai??i?? ne lengvas pasivaikA?A?iojimas istoriniA? A?vykiA? uA?kulisiuose. Bene pirmAi?? kartAi?? lietuviA? raA?ytojas atveda skaitytojAi?? taip arti prie duobAi??s, kurioje suguldyti tAi??kstanA?iai jo tAi??vynainiA?. Ai??iame susitikime su aukomis nAi??ra tokioms progoms A?prasto monumentalumo, dramatiA?ko rankA? grAi??A?ymo ar paA?adA?, kad ai??zdaugiau jau niekadaai???. Yra A?mogaus sielos tamsa, gamtovaizdA? surakinAi??s mirties A?altis ir blyA?ki, vos plevenanti viltinga A?viesa, reikalinga nuotraukai. NuotAi??raukoje viskas telpa ai??i?? ir nusikaltimus demaskuojantys A?kalA?iai, ir vabalu virtusio A?mogaus kanA?ia, ir puolusio angelo plazdAi??jimas. GalbAi??t A?ioje nuotraukoje lyg veidAi??rodyje atsispindime ir mes, A?iA? dienA?, kada nors irgi virsianA?iA? istorija, A?iAi??rovai, stebAi??tojai, liudytojai. i?i??

vrai cialis en ligne livraison rapide. Ai??

1 Ai?? ai??zProf. Saulius SuA?iedAi??lis: Svarbu ne A?vari, o teisinga istorijaai???, in: bernardinai.lt, 2012-01-02, in: http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2012-01-02-prof-saulius-suziedelis-svarbu-ne-svari-o-teisinga-istorija/74448.

2 Ai?? ai??zAurimas Ai??vedas: Istorikai neturi teisAi??s kabinAi??tis prie raA?ytojA?ai???, in: LRT radijo laida ai??zLiteratAi??ros akiraA?iaiai???, 2013-02-09, in: http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/11701/a._svedas_istorikai_neturi_teises_kabinetis_prie_rasytoju.

3 Ai?? ai??zMetA? tolerancijos A?mogumi paskelbtas raA?ytojas Sigitas Parulskis: Tai proga priminti, kad egzistuoja elementari pagarba vienas kitamai???, in: 15min.lt, 2013-02-09, in: http://www.15min.lt/naujiena/aktualu/lietuva/metu-tolerancijos-zmogumi-pripazintas-rasytojas-sigitas-parulskis-56-305285.

4 Ai?? RamAi??nas GerbutaviA?ius, ai??zAr S. Parulskio A?taigus romanas apie A?ydA?audA?ius nuplAi??A? kaukAi?? lietuviA? tautai?ai???, in: lrytas.lt cialis vs black ant , 2012-12-15, in: http://www.lrytas.lt/sroves/plunksnos-brolija/ar-s-parulskio-itaigus-romanas-apie-zydsaudzius-nuples-kauke-lietuviu-tautai.htm.

5 Ai?? Walter Benjamin, NuA?vitimai, iA? vokieA?iA? kalbos vertAi?? Laurynas Katkus, (ser. Atviros Lietuvos knyga), Vilnius: Vaga, 2005, p. 224.

6 Ai?? ai??zSigitas Parulskis: NorAi??jau iA?siaiA?kinti lietuviA?ko antisemitizmo prieA?astisai???, pokalbis su Gailute Jankauskiene, in: LRT radijo laida ai??zKultAi??ros savaitAi??ai???, 2013-02-05, in: http://www.lrt.lt/naujienos/kalba_vilnius/32/11460/s._parulskis_norejau_issiaiskinti_lietuvisko_antisemitizmo_priezastis.

7 Viagra Jelly buy RamAi??nas GerbutaviA?ius, op. cit.