Apie du vieno romano vertimus į lietuvių kalbą

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: VERTIMAI
AUTORIUS: Linara Bartkuvienė
DATA: 2012-12

 Virginia Woolf,
Į švyturį: Romanas,
iš anglų kalbos vertė Laimantas Jonušys,
Vilnius: Vaga, 2011, 208 p., 2000 egz.

Dailininkas Tomas Mrazauskas
Virginia Woolf,
Į švyturį: Romanas,
iš anglų kalbos vertė Milda Keršienė-Dyke,
Vilnius: Versus aureus, 2012, 224 p., [1500] egz.
Dailininkė Agnė Kananaitienė

2011 m. pabaigoje leidykla Vaga išleido Virginios Woolf (1882–1941) romano Į švyturį (To the Light­house, 1927) vertimą (vertė Laimantas Jonušys, redaktorius nenurodytas), to paties romano vertimą 2012 m. pradžioje išleido ir leidykla Versus aureus (vertė Milda Keršienė-Dyke, redaktorė Ilona Čiužauskaitė). Tad šiandien turime du romano Į švyturį vertimus. Ir tai turbūt yra gerai. Į lietuvių kalbą dar yra išversti Woolf romanai Ponia Delovėj (Mrs. Dalloway, vertė Violeta Tauragienė, 1994), Orlandas (Orlando, vertė Irena Marija Balčiūnienė, 2005), Flašas: biografija (Flush: a Biography, vertė Irena Jomantienė, 1998), esė Savas kambarys (A Room of One‘s Own, vertė Lina Būgienė, 2008), apsakymai Vaiduoklių namas ir Žymė ant sienos (A Haunted House; A Mark on the Wall, vertė Irena Jomantienė, in: Flašas: biografija, 1998).

Visa Virginios Woolf brandaus laikotarpio kūryba yra sunki, įsigėrusi nerimu, skausmu, persekiojančių mirties nuojautų. Jomis persipynęs vienas sudėtingiausių rašytojos kūrinių Į švyturį, reikalaujantis atidaus įsiskaitymo, įsiklausymo į kalbą, įsibuvimo tekste. Verčiant tokį sudėtingą meninį tekstą, svarbus ne tik lingvistinis, bet ir ekstralingvistinis – filosofinis, estetinis, semiotinis − aspektas.

Šioje recenzijoje apžvelgsiu kelis Woolf pasakojimo – oratio obliqua, non sequitur, pasakotojo redukcijos – aspektus; jie itin svarbūs imantis vertimo, kuomet būtina kuo tiksliau perteikti rašytojos stiliaus ypatumus, išsaugoti verčiamo kūrinio reikšmes. Ši recenzija nėra vertimo kritika; šioje recenzijoje žvalgomasi po tekstą, stabtelint prie vieno kito sakinio, įsiklausant į jo verbum interium.

Pasakojimas. Oratio obliqua

Rašydama romaną Į švyturį, dienoraštyje Woolf rašė: „visas romanas rašomas oratio obliqua metodu. Na, gal ne visas, yra šiek tiek ir tiesioginės kalbos“1. Rašymo būdas, kurį Woolf vadino oratio obliqua, yra ne kas kita, kaip style indirect libre (angl. free indirect discourse / liet. tiesioginė menamoji kalba). Toks asimet­rinis pasakojimas, bėgdamas pirmyn, pereina nuo išorinių situacijų link internalizuotų percepcijų, „tylių“ sąveikų tarp charakterių:

He had been to Amsterdam, Mr. Bankes was saying as he strolled across the lawn with Lily Briscoe. He had seen the Rembrandts. He had been to Madrid. Unfortunately, it was Good Friday and the Prado was shut. He had been to Rome. Had Miss Briscoe never been to Rome? Oh, she should – It would be a wonderful experience for her – the Sistine Chapel; Michael Angelo; and Padua, with its Giottos. [...]

She had been to Brussells; she had been to Paris, but only for a flying visit to see an aunt who was ill. She had been to Dresden; there were masses of pictures she had not seen; however, Lily Briscoe reflected, perhaps it was better not to see pictures: they only made one hopelessley discontended with one‘s work. Mr. Bankes thought one could carry that point of view too far. We can‘t all be Titians and we can‘t all be Darwins, he said [...].2

Laimanto Jonušio vertimas:

Jis buvęs Amsterdame, pasakojo ponas Banksas eidamas veja su Lile Briskou. Matęs Rembranto paveikslus. Lankęsis Madride. Deja, per Didįjį penktadienį, tad Prado muziejus buvęs uždarytas. Jis buvęs Romoje. Ar panelė Briskou nėra buvusi Romoje? O, būtinai reikėtų – jai tai būtų nuostabus išgyvenimas – Siksto koplyčia, Mikelandželas; ir Paduva, kur tos Džioto freskos. [...]

 Ji buvusi Briuselyje, buvusi Paryžiuje, bet tik trumpai aplankyti sergančios tetos. Buvusi Dresdene − ten buvę gausybė jai nematytų paveikslų; tačiau, svarstė Lilė Briskou, gal geriau nematyti paveikslų: po to esi beviltiškai nepatenkinta savo pačios darbais. Ponas Banksas manąs, kad su tokiu požiūriu galima per toli nueiti. Mes negalime visi būti ticianai ir negalime visi būti darvinai, sakė jis [...]. (p. 74)

Mildos Keršienės-Dyke vertimas:

Jis buvęs Amsterdame, ponas Banksas byloja, vaikštinėdamas po veją su Lile Brisko. Jis matė Rembrantus. Jis lankėsi Madride. Deja, buvo Didysis penktadienis, tad Prado muziejus neveikė. Jis lankėsi ir Romoje. Negi panelė Brisko niekada nebuvo Romoje? Na, tai būtinai turėtų nuvykti, jai tai būtų nepakartojama patirtis, Siksto koplyčia, Mikelandželas ir Paduva su Džoto tapyba. [...]

Ji buvusi Briuselyje, Paryžiuje, bet nuskridusi tik aplankyti sergančios tetos. Ji buvusi ir Dresdene; yra gausybė tapybos, kurios ji nemačiusi; tačiau Lilė Bris­ko svarstė, galbūt geriau tų paveikslų nematyti; nes tada neapsakomai nusivili savo paties darbu. Ponui Banksui atrodė, kad vis dėlto nereikėtų perlenkti. Juk ne visiems lemta tapti Ticianais, ne visiems skirta būti Darvinais, tikino. [...] (p. 79–80)

Šioje romano Į švyturį ištraukoje vertėjams pavyko pakankamai sklandžiai perteikti pono Bankso ir panelės Briskou „pokalbį“, nepažeidžiant oratio obliqua, suteikiant pasakojimui galimybę tekėti, judėti nuo vienos link kitos perspektyvos (sąmonės). Vis dėlto, kitaip nei Keršienės-Dyke verstame tekste, Jonušio išverstoje cituojamoje ištraukoje oratio obliqua šiek tiek takesnė, nuoseklesnė: išsaugoma būtojo kartinio laiko dalyvio forma (buvęs / buvusi / matęs / lankęsis) ir esamojo laiko dalyvis (manąs). Vertėjas išsaugojo ir kai kuriuos originalo teksto stilistinius aspektus, kaip antai pasikartojimą („Ji buvusi Briuselyje, buvusi Paryžiuje“ // „She had been to Brussels; she had been to Paris“).

Non sequitur

Romane Į švyturį (moterų) veikėjų mintys klajoja non sequitur po esamą ir buvusį laiką – skyriuje „Langas“ ponios Ramzi mintys peršoka nuo vieno dalyko prie kito: nuo pono Ramzio, jos vyro, filosofijos profesoriaus, link triušių, kurmių ir kurmiarausių, nuo iškilių, istorijai nusipelniusių vyrų, link nakvišų bei vaizdų danguje:

Was it not odd, she reflected? Indeed he seemed to her sometimes made differently from other people, born blind, deaf, and dumb, to the ordinary things, but to the extraordinary things, with an eye like an eagle‘s. His understanding often astonished her. But did he notice the flowers? No. Did he notice the view? No. Did he even notice his own daughter‘s beauty, or whether there was pudding on his plate or roast beef? [...] But then [...] then she thought, intimating by a little pressure on his arm that he walked up hill too fast for her, and she must stop for a moment to see whether those were fresh mole-hills on the bank, then, she thought, stooping down to look, a great mind like his must be different in every way from ours. All the great men she had ever known, she thought, deciding that a rabbit must have gone in, were like that, and it was good for young men (though the atmosphere of lecture-rooms was stuffy and depressing to her ­beyond endurance almost) simply to hear him, simply to look at him. But without shooting rabbits, how was one to keep them down? she wondered. It might be a rabbit; it might be a mole. Some creature anyhow was ruining her evening primroses. And loo­king up, she saw above the thin trees the first pulse of the full-throbbing star, and wanted to make her husband look at it; for the sight gave her such keen pleasure. But she stopped herself. He never looked at things. If he did, all he would say would be, Poor little world, with one of his sighs. (p. 77–78)

Jonušio vertimas:

Argi nekeista? – mąstė ji. Iš tiesų kartais jis jai atrodydavo sukurtas kitaip nei dauguma žmonių, gimęs aklas, kurčias ir nebylus paprastiems dalykams, bet nepaprastiems dalykams turįs erelio akis. Jo protas dažnai ją apstulbindavo. Bet ar jis pastebėjo gėles? Ne. Ar pastebėjo tą reginį? Ne. Ar bent pastebėdavo savo dukters grožį arba kada jo lėkštėje pudingas, o kada – jautienos pjausnys? [...] vis dėlto, pagalvojo ponia Ramzi, lengvu rankos spustelėjimu parodydama, kad jis kopia į kalvą per greitai ir jai reikia truputėlį stabtelėti pasižiūrėti, ar tie kurmiarausiai ant kranto nauji, vis dėlto, pagalvojo pasilenkusi įsižiūrėdama, toks didis protas kaip jo turi visais atžvilgiais skirtis nuo mūsų. Visi jos pažinoti didieji žmonės, galvojo ji, nusprendusi, kad čia bus įsigavęs triušis, yra tokie, ir jaunimui pravartu (nors jai auditorijų atmosfera beveik nepakeliamai troški ir slogi) jau vien girdėti, matyti jį. Bet kaip tuos triušius nubaidyti jų nešaudant? – galvojo ji. Gal tai triušis, o gal kurmis. Šiaip ar taip, kažkoks gyvis niokoja jos nakvišas. Ir, pakėlusi akis, virš plonų medžių šakų ji išvydo pirmąjį pulsuojančios žvaigždės tvinksnį ir norėjo parodyti vyrui, nes tas vaizdas jai teikė svaigų malonumą. Bet susilaikė. Jis į nieką nežiūri. Jeigu pažiūrės, tepratars: „Varganas pasaulėlis“, – ir vėl atsidus. (p. 73–74)

Keršienės-Dyke vertimas:

Na, argi ne keista, svarstė ji. Kartais jai atrodė, kad jis sukurtas kitaip negu kiti žmonės, gimęs aklas, kurčias, nebylus paprastiems dalykams, tačiau nepaprastiems, jo akis tarsi erelio. Jo supratimas dažnai ją stulbindavo. Bet ar jis pastebėjo gėles? Ne. Ar jis pastebėjo reginį? Ar jis pastebėjo savo dukters grožį, ar matė, kas buvo lėkštėje po nosim, pudingas ar jautienos pjausnys? [...] šiek tiek smarkiau spustelėjo jam ranką, nes per greitai kopė į kalną, o ji privalo trumpam sustoti ir pažiūrėti, kad koks didingas protas kaip jo visokeriopai turėtų skirtis nuo mūsiškių. Visi tie jos pažįstami didūs vyrai, svarstė nutarusi, kad greičiausiai į gėles įsigavo kiškis, buvo vienodi; kad jauniems vyrams (nors auditorijų atmosfera jai atrodė tvoski ir nepakeliamai slegianti) naudinga vien jo paklausyti, naudinga vien į jį pažiūrėti. Bet jeigu tų kiškių nešaudai, svarstė ji, tai kaip juos sustabdyti? Gali būti kiškis, gali būti ir kurmis. Na, kažkoks gyvis knisa jos nakvišas. Pakėlusi galvą išvydo, kaip virš išretėjančių medžių supulsavo vis aiškiau ryškėjanti žvaigždė, nekantravo, kad į žvaigždę pažvelgtų ir vyras, tokį malonumą jai šis vaizdas suteikė. Bet susitvardė. Jis niekada į nieką nežiūri. O jei pažiūrėtų, vėl pasigirstų tas jo „vargšas varganas pasaulėlis“ ir atodūsis. (p. 78–79)

Abiem vertėjams pavyko be didelių semantinių praradimų, nors ir neišvengiant nedidelių netikslumų3, perteikti ponios Ramzi vidinę kalbą, susekti jos žvilgsnį, išlankstyti sakinius, išsaugoti sakinio ritmiką. Trumpai norėtųsi stabtelėti prie žodžio understanding (His understanding often astonished her). Jonušys jį verčia „protu“, Keršienė-Dyke – „supratimu“. „Supratimas“ man atrodo geresnis pasirinkimas už „protą“. Be to, understanding, verčiamas kaip supratimas (fenomenologinės hermeneutinės perspektyvų plotmėje), nurodo į „žinojimą“, „pažinimą“, „patyrimą“, dar kitaip sakant, jis nurodo į kognityvinius aspektus, kurie itin svarbūs Į švyturį teksto prasmei.

Būtina stabtelėti ties dar viena ištrauka. Ponas Ramzis, filosofijos profesorius, stebisi, kodėl moterų mąstymas stokoja nuoseklumo, vientisumo, apibrėžtumo:

He thought, women are always like that; the vagueness of their minds is hopeless; it was a thing he had never been able to understand; but so it was. It had been so with her – his wife. They could not keep anything clearly fixed in their minds. But he had been wrong to be angry with her; moreover, did he not rather like this vagueness in women? It was part of their extraordinary charm.4

Jonušio vertimas:

Jis mąstė: moterys visada tokios, jų sąmonė beviltiškai sutrikusi, to jis niekada negalėjo suprasti, bet taip yra. Taip buvo ir jai – jo žmonai. Jos nieko negali tiksliai įsidėmėti. Bet jis be reikalo pyko ant jos; be to, argi jam šiek tiek nepatinka tas moterų sutrikimas? Juk tai jų ypatingo žavesio dalis. (p. 168)

Keršienės-Dyke vertimas:

Galvojo, tos moterys visada tokios, jų protas beviltiškai miglotas, šito jis niekada taip ir nepajėgė suprasti, bet taip jau buvo. Tokia buvo ir jo žmona. Jos neįstengia į savo galvas ko nors įsidėti. Tačiau pyko ant žmonos jis neteisingai. Maža to, nejau jam visai nepatiko tas moterų nekonkretumas? Juk tai ypatingo jų žavesio dalis. (p. 181)

 Jonušio vertime žodis mind verčiamas „sąmone“, kas, mano manymu, romano Į švyturį kontekste nėra visiškai tinkamas pasirinkimas; tinkamesnis pasirinkimas būtų „mąstymas“. Žodis vagueness nereiškia „sutrikimo“. Jis reiškia neaiškumą, miglotumą, neapibrėžtumą, išsiblaškymą. Jonušio išverstas sakinys − „Jų sąmonė beviltiškai sutrikusi“ (= the vagueness of their minds is hopeless) − turėtų būti stipriai koreguotinas.

Keršienė-Dyke mind verčia „protu“, o sakinį the vagueness of their minds is hopeless − „jų protas beviltiškai miglotas“. Toks vertimas geresnis nei „jų sąmonė beviltiškai sutrikusi“, nors nėra visiškai aišku, kas yra „mig­lotas protas“. Kaip minėjau, manau, kad mind būtų geriau buvę išversti „mąstymu“. Čia būtų galima pastebėti, kad Woolf moterų veikėjų – tiek ponios Ramzi (Į švyturį), Svitins (Tarp veiksmų), Isos (Tarp veiksmų), Lin Džouns (Tarp veiksmų) ar Katerinos Hilberi (Naktis ir diena), Betės Flanders (Džeikobo kambarys), kartu ir šuns Flašo (Flašas: biografija) − mąstymas yra stokojantis nuoseklumo, neapibrėžtas (angl. vague): „Viskas yra neryšku ir neapibrėžta, ir labai liūdna. Liūdna. Tačiau viskas turi prasmę“5, – rašė Woolf romane Džeikobo kambarys (Jacob‘s Room, 1921), implikuodama, kad nors neapibrėžtumas neva stokoja logiškos sekos, jis vis dėlto yra prasmingas.

Neapibrėžtumas mąstant yra prasmingas, svarbus, nes mąstant klaidžiojama non sequitur, abejojama, pažįstama. Sąmonėje objektyvus pasaulis suspenduojamas, suskliaudžiamas, visa, kas jam priklauso, yra apmąstoma, prisimenama, patiriama, suvokiama; mąstymu siekiama pažinimo. Mąstymas, kurio metu abejojama, dvejojama, klaidžiojama non sequitur tarsi išsilaisvina, logikos nebuvimas, regis, tampa mąstymo laisve.

Dar vienas romano Į švyturį pasakojimo ypatumas yra pasakotojo redukcija. Polemiką pasakotojo problemos romane Į švyturį aspektu yra seniai pradėjęs J. Hillisas Milleris, klausdamas: „Vis dėlto, kas (angl. who, or what) yra Į švyturį pasakotojas? Kur jis (angl. he, or it) yra?“6 Pasakotojas (stebėtojas) „pranyksta“ siužeto scenoje, kurią jis stebi. Stebėtojo išnykimas (dingimas) nereiškia, kad pažinimo galimybė atmetama ar prarandama. „Pradingdamas“ stebėjimo objektuose, pasakotojas įžengia į kiekvieno personažo sąmonę. Kaip rašo Hillisas Milleris, „naratorius gali kalbėti, jausti, girdėti, matyti, artikuliuoti save tik personažų lūpomis, akimis, jų apmąstymais“7. Pasakotojo „aš“ redukuojamas, pasakotojas atsitraukia, pasislenka iš pasakojimo centro į pasakojimo periferiją: „rašantysis „aš“ artėja prie nulio. Niekas nesiklauso. Niekas neatliepia. Tai iš dalies mirtis“8.

Esė „Savas kambarys“ Woolf papildo polemiką, sakydama, kad „anonimiškumas teka moterų gyslomis“9. Anonimiškomis liko ir Currer Bell, George Eliot, George Sand, kurios, pasak rašytojos, „atidavė duoklę visuotiniam įsitikinimui, kurį nuolat skatino priešinga lytis, kad viešumas moteriai nedera“10. Niekam nežinoma būtų likusi ir nepaprastai talentinga Shakespeare‘o sesuo, nes „Shakespeare‘o laikais jokia moteris negalėjo turėti Shakespeare‘o talento. [...] talentinga moteris, gimusi XVI a., būtų, be jokios abejonės, arba išprotėjusi, arba nusišovusi [...] arba baigusi dienas kokioje nuošalioje lūšnelėje kaimo pakraštyje visų nekenčiama ir išjuokiama“11.

Pasakotojo perkėlimas iš pasakojimo centro į paribį leidžia perteikti ne tik vieno, bet daugelio subjektų diferencijuotus matomos (objektyvios) tikrovės atspindžius sąmonėje. Toks meninis sprendimas leido Woolf priartėti prie tikrovės (at)vaizdavimo, pasitelkiant skirtingus veikėjus, jų gebėjimą kurti tikrovę mą(s)tymu. Šiame meniniame sumanyme nelieka vietos vieno asmens subjektyvizavimui, pripažįstant tik vieno asmens (pasakotojo) pasaulio sampratą.

Pasakotojo pasitraukimas iš pasakojimo centro į pasakojimo nuošalę atliepia romano Į švyturį veikėjos ponios Ramzi abejonę – „Kaip kažkoks Viešpats galėjo sukurti šį pasaulį?“ (L. J., p. 67) / „Koks Viešpats galėjo sukurti šitą pasaulį? (K.-D., p. 71). Autorius, kaip teigia Banfield, nebelieka „savos kūrybos Dievu“12.

Šiuo požiūriu itin įdomus yra skyrius „Laikas eina“ (Time Passes): čia vyrauja „beasmenis pasakojimas“ – nėra įprasto (dažnai daug žinančio) pasakotojo, kuris formuluotų pasakojimo aksiologiją. Jame vyrauja beasmenės ir pasyvinės konstrukcijos:

The house was left; the house was deserted. It was left like a shell on a sandhill to fill with dry salt grains now that life had left it. The long night seemed to have set in; the trifling airs, nibbling, the clammy breaths, fumbling, seemed to have triumphed. The saucepan had rusted and the mat decayed. Toads had nosed their way in. Idly, aimlessly, the swaying shawl swung to and fro. A thistle thrust itself between the tiles in the larder. The swallows nested in the drawing-room; the floor was strewn with straw; the plaster fell in shovelfuls; rafters were laid bare; rats carried off this and that to gnaw behind the wainscots. [...] The place was gone to rack and ruin. [...] Let the wind blow; let the poppy seed itself and the carnation mate with the cabbage. Let the swallow build in the drawing-room. And the thistle thrust aside the tiles, and the butterfly sun itself on the faded chintz of the arm-chairs. Let the broken glass and the china lie out on the lawn and be tangled over with grass and wild berries.13

Jonušio vertimas:

Namas buvo paliktas, buvo apleistas. Paliktas kaip kriauklelė ant kopos, netekusi gyvybės, pribirusi sausų druskos kruopelių. Regis, užėjo ilga naktis, regis, triumfuoja išdykaujantys, kramsnojantys dvelksmai, lipnūs, grabinėjantys pūsčiojimai. Prikaistuvis surūdijo, kilimėlis supuvo. Vidun įsigavo rupūžės. Kybantis šalis tingiai, beprasmiškai siūbavo į šonus. Sandėliuke tarp plytelių prasikalė usnis. Svetainėje lizdą sulipdė kregždės, and grindų buvo pribarstyta šiaudų, tinkas byrėjo ištisais luitais, apsinuogino gegnės, žiurkės, pasičiupusios tai šį, tai tą, graužė už dailylenčių. [...] Viskas virsta trūnėsiais. [...] Lai pučia vėjas, lai sėjasi aguonos ir gvazdikas kryžminasi su kopūstu. Lai kregždė kuriasi svetainėje, usnis praskiria plyteles ir drugelis šildosi saulėje ant išblukusio fotelio kartūno. Lai stiklo šukės ir porcelianas guli vejoje ir juos apraizgo žolės bei laukiniai uogienojai. (p. 139–140)

Keršienės-Dyke vertimas:

Tad namą paliko, namą apleido. Jis liko numestas, tarsi kriauklė ant kopos, kurioje, išėjus gyvybei, tesirenka sūrūs druskos grūdeliai. Sutemo, atrodė, begalinė naktis. Liko čia viešpatauti vien šmaikštaujantys vėjūkščiai, kibiais pirštais knebinėjantys, drėgnom burnom pūsčiojantys. Prikaistuvis surūdijo, demblys supuvo. Rupūžės įšniukštinėjo vidun. Neskubėdamas ir be tikslo pirmyn atgal siūravo sau šalis. Pro plyteles podėly prasispaudė usnys. Svetainėje lizdus susisuko kregždės, ant grindų pridraikė šiaudų. Pribyrėjusio tinko galėjai pasemti sauja, apsinuogino sijos, žiurkės ką nučiupusios vilkdavo pūdyti po sienų plokštėmis. [...] šie namai griūva, yra. [...] Tad lai pusto vėjas, sėdamas aguonas, lai gvazdikas susiporuoja su kopūstu. Lai svetainėje lipdo lizdus kregždė, lai išlupa sau iš po kojų plytelę usnis, o drugelis tegul šildosi prieš saulę ant išblukusio krėslo kartūno. Lai sudaužytas stiklas ir porcelianas pabyra ant pievos, lai apaugs jie žole ir laukinėmis uogomis. (p. 150–151)

Angliškame tekste esančios beasmenės ir pasyvinės konstrukcijos abiejų vertėjų išsaugotos; išsaugotas ir sakinio ritmas, tereikia įsiklausyti: The house was left; the house was deserted („Namas buvo paliktas, buvo apleistas“ (L. J.); „Tad namą paliko, namą apleido“ (K.-D.)). Ritmas, pasak Blūmsberio grupės nario Rogerio Fry’aus, yra esminė ir gyvybiškai svarbi meno kūrinio savybė14. Bernardas, vienas Woolf romano Bangos veikėjų (balsų), intelektualas, rašytojas, pastebi, kad „ritmas yra pagrindinis dalykas kūrinyje“, o Woolf laiškuose skaitome, kad rašydama Bangas ji pirmiausia siekė „išgauti ritmą, ne siužetą“15.

Šiame romano Į švyturį skyriuje kalba, garsas, kartu ir tapybiniai vaizdai kuria estetinę pasakojimo emociją. Esė „Aistringa proza“ rašytoja teigė, kad „svarbiausia yra ne konkretus vaizdas ar garsas, o jo aidas, atgarsis, atbalsis, kurį jis sukuria, keliaudamas sąmone; [...] tik surinkus ir sudėjus tuos aidus (atgarsius, atbalsius) ir fragmentus gauname tai, kas yra tikroji mūsų patirtis“16. Skyriuje „Laikas eina“ gausu atgarsių, atbalsių. Teksto fonika tampa forma, išgaunama, kaip Woolf sakė, ne vaizdo ar garso, o „atgarsio“, „atbalsio“, kuris keliauja sąmone, keliu. Aliteracija ir priebalsių h, f, th, s, sh, t kartojimas – kaip pagrindinė apsakymo fonetinė figūra, sukuria atgarsio, atbalsio jutiminį pavidalą. Priebalsių kartojimas – orkestracija – perpina visą apsakymo tekstą:

The house was left; the house was deserted. It was left like a shell on a sandhill to fill with dry salt grains now that life had left it. The long night seemed to have set in; the trifling airs, nibbling, the clammy breaths, fumbling, seemed to have triumphed.17

Lietuviškame vertime vyrauja priebalsių s ir š kartojimas („tesirenka sūrūs druskos grūdeliai“; „Prikaistuvis surūdijo, demblys supuvo“; „Rupūžės įšniukštinėjo vidun. Neskubėdamas ir be tikslo pirmyn atgal siūravo sau šalis“ (K.-D.)).

Garsų instrumentacija ir ritmas sukuria šnabždesio įspūdį, tekstas suvokiamas kaip alsuojanti, „tyliai pulsuojanti širdis“18. Teksto foninės savybės primena poeziją, kur, kitaip nei prozoje, fonikos reikšmė visada yra didesnė, nes poezijoje loginiai-kalbiniai ryšiai ne visada yra pilni ar motyvuoti. Esė „Kai nemokama graikų kalbos“ (On Not Knowing Greek) Woolf rašė, kad žodžiai „prasmės akivaizdoje turi atsitraukti, leistis būti išplaikstomi; tik visi kartu jie perteikia prasmę, kurią perteikti kiekvienas skyrium jie neturi galios“19. Žodžių prasmes, pasak rašytojos, suvokiame tik „greitame minties skrydyje“; žodis turi daug prasmių, žodžio daugiaprasmiškumas yra „aukščiausios poezijos“ ženklas20.

Skyriaus „Laikas eina“ estetinę emociją kuria ne tik kalba (balsai, atbalsiai, garsai), ją sukuria ir tapybiniai vaizdai:

the trifling airs, nibbling, the clammy breaths, fumbling, seemed to have triumphed;

 triumfuoja išdykaujantys, kramsnojantys dvelksmai, lipnūs, grabinėjantys pūsčiojimai (L. J.);

 liko čia viešpatauti vien šmaikštaujantys vėjūkščiai, kibiais pirštais knebinėjantys, drėgnom burnom pūsčiojantys (K.-D.).

The saucepan had rusted and the mat decayed;

 Prikaistuvis surūdijo, kilimėlis supuvo (L. J.);

 Prikaistuvis surūdijo, demblys supuvo (K.-D.).

Toads had nosed their way in. Idly, aimlessly, the swaying shawl swung to and fro. A thistle thrust itself between the tiles in the larder. The swallows nested in the drawing-room; the floor was strewn with straw;

 Vidun įsigavo rupūžės. Kybantis šalis tingiai, be­p­rasmiškai siūbavo į šonus. Sandėliuke tarp plytelių prasikalė usnis. Svetainėje lizdą sulipdė kregždės, ant grindų buvo pribarstyta šiaudų (L. J.);

 Rupūžės įšniukštinėjo vidun. Neskubėdamas ir be tikslo pirmyn atgal siūravo sau šalis. Pro plyteles podėly prasispaudė usnys. Svetainėje lizdus susisuko kregždės, ant grindų pridraikė šiaudų (K.-D.).

Abu vertėjai surado vaizdingų prasmės atspalvių: įsigavo – įšniukštinėjo (nosed their way in), prasikalė-prasispaudė (thrust itself) ir t. t. Abu vertėjai sugebėjo išsaugoti teksto nuotaiką ir savitumą.

Post scriptum

Beskaitant abu romano Į švyturį vertimus, aptikau vieną kitą įdomų derinį:

Disappearing as stealthy as stags from the dinner-table directly the meal was over, the eight sons and daughters of Mr. and Mrs. Ramsay sought their bedrooms;21

 Vos baigę valgyti, tykiai kaip elniai išnykę nuo vakarienės stalo, aštuoni ponios Ramsi sūnūs ir dukros užsidarė miegamuosiuose (K.-D., p. 12);

 Vos tik pasibaigus vakarienei vogčia lyg seni viengungiai nusliūkinę nuo stalo, pono ir ponios Ramzių aštuoni sūnūs ir dukterys susirasdavo savo miegamuosius (L. J., p. 14).

Nei „elniai“, nei „seni viengungiai“ nėra geri/geriausi pasirinkimai, nors žodis stag be „elnio“ reikšmės turi ir „patino“, ir „vyro, kurio niekas nelydi į viešą (arba tik vyrams skirtą) renginį“ ir kt. reikšmes. Kad ir kaip žiūrėtum, pono ir ponios Ramzi dukros, kurios kilo nuo stalo kartu su savo broliais, nėra „elniai“ ar „seni viengungiai“.

Fellow taip pat nėra „docentas“ (L. J., p. 17), jis gali būti „tarybos narys“ (K.-D., p. 15), bet dažniausiai nurodo į „fakulteto narį“. Nėra derinio „profesoriaus postas“ (K.-D., p. 15), geriau būtų „profesoriaus pa­reigos“. Cab Anglijoje yra „taksi“ (K.-D., p. 15), tačiau XX a. pradžioje cab buvo „puskarietė“ (L. J., p. 17). Poor dažniausiai verčiamas „vargšu“ (L. J., p. 15), o ne „varguoliu“ (K.-D., p. 13), kuris Dabartinės lietuvių kalbos žodyne atsirado neseniai ir turi „lietuvišką“ konotaciją, kurios tonacija netinka Woolf tekstui.

Skiriasi ir tikrinių žodžių (asmenvardžių) rašymas abiejų vertimų tekstuose. Jonušys anglišką Ramsay pavardę rašo Ramzi, Keršienė-Dyke – Ramsi. Tiek Keršienės-Dyke, tiek ir Jonušio vertime asmenvardžiai adaptuoti fonetiškai pagal nusistovėjusias normas, tik jų rašyba skiriasi (plg. Tansley (Tanzlis (L. J.) / Tenslis (K.-D.); Carmichael (Karmaiklas (L. J.) / Karmišelis (K.-D.); Andrew (Endrius (L. J.) / Andrus (K.-D.) ir t. t.).

Vietovardį a valley of the Grisons Jonušys išvertė „Griaubiundenu“ (p. 14), Keršienė-Dyke „Grisonu“ (p.12). Turėtų būti Griaubiundenas. Neapdairumo klaidelė įsipynė verčiant tautybę: Keršienė-Dyke the Swiss girl verčia „švede mergaite“, turėtų būti „šveicarė“ (p. 12).

Paskutinis sakinys

Dar seniai, kai pirmą kartą perskaičiau Į švyturį, galvojau, kaip reikėtų išversti paskutinį sakinį: Yes, she thought, laying down her brush in extreme fatigue, I have had my vision22. Sakinys, regis, nėra sudėtingas, viskas jame aišku, tačiau, mano manymu, jis yra pats sunkiausias sakinys visame romane: „Taip, pagalvojo ji, be galo nuvargusi dėdama teptuką, tai ir buvo mano vizija“ (L. J., p. 206); „Taip, pagalvojo ji, mirtinai pavargusi ir padėjusi teptuką. Štai ji – mano vizija“ (K.-D., p. 222). Ir šiandien nežinau, kaip šį sakinį reikėtų išversti. Nežinau, koks tas aplinkkelis, kuris išvestų iš neišreiškiamybės. 