Apie graA?iAi??sias dulkes ir Valentinos eketAi??

A?URNALAS: METAI
TEMA:Ai??BendrakultAi??riniai tekstai
AUTORIUS:Ai??Laura Sintija A?erniauskaitAi??
DATA: 2012-07

Apie graA?iAi??sias dulkes ir Valentinos eketAi??

Laura Sintija A?erniauskaitAi??

prednisolone for dogs 5 mg. LaureatAi??s A?odis Antano VaiA?iulaiA?io premijos A?teikimo iA?kilmAi??se

Kaimelis, kuriame uA?augo mano mama, yra Ai??ksminga, nuo viso pasaulio pasislAi??pusi vieta Lietuvos ir Baltarusijos pasienyje. Vieta ant ribos, ai??ztarpai???, tarytum ir niekieno. Taip atrodo dabar, kai ji merdAi??ja, kai mano vaikystAi??s A?aidimA? pievas kasmet vis labiau uA?A?elia pikti krAi??mokA?niai; gamta ten trykA?te trykA?ta, tikras gaivalas, pakelAi??se rieda kuplAi??jantys alksniA? rutuliai, nenorintys nieko A?inot apie A?mogA?; A?alA?iai ir angys, vienintelAi??s nuodingos Lietuvos gyvatAi??s, saulAi??tAi?? dienAi?? A?A?Ai??liai A?ildosi kelio viduryje ai??i?? nebaisus jiems retas praeivis, ratuotas ar pAi??sA?ias, jos A?ia karaliauja. A?emAi?? A?ia aptaki, apvalainom vilnim banguojanti, ai??i?? nieko aA?traus, jokiA? smailiA? kampA? ar tiesiA? linijA?, ai??i?? tingi ir vaisinga, bet vaisiai jos laukiniai. EA?erai susijungia slaptais upeliA? kiauA?intakiais, vienas jA? ai??i?? tai uA?simerkianti, lelijA? valktim uA?sitraukianti GaidAi??s eA?ero, kuriame iA?mokau plaukti, akis… Mingantis, pelkAi??n grimztantis kraA?tas, A? jA? vienAi??kart per metus atvaA?iuojame ir prikeliame merdAi??jantA? seneliA? namAi?? savo A?ingsniais, savo A?Ai??ksniais.

PrieA? keturiasdeA?imt metA? A?ia virAi?? gyvenimas. Mama ir teta kasryt vieA?keliu A?ygiuodavo devynis kilometrus A? RimA?Ai??s vidurinAi??. IA? Vilniaus atvykdavo studentai praktikantai (mama gyrAi??si, kad vienas jAi?? A?simylAi??jo ai??i?? koks A?vykis!), veikAi?? biblioteka ir paA?tas kitame trobos gale, krautuvAi??, medicinos punktas ir siuvykla, aA?tuonmetAi?? mokykla, o A? kultAi??ros namus uA? kapiniA? kalnelio atveA?davo kinAi??. Po kino iA?neA?davo kAi??des ir prasidAi??davo A?okiai, geltona tarsi avilys baA?nytAi??lAi?? iA?plAi??tusi akis A?iAi??rAi??davo A? besilinksminantA? komjaunimAi??.

Mano moA?iutAi?? buvo bibliotekininkAi??. Atsimenu tAi?? kaimo bibliotekos ai??i?? saulAi??tA? dulkiA? sklidino kambario kvapAi?? ai??i?? A?kaitusios medienos, karA?tA? dulkiA? kvapAi??, nuo kurio man sukildavo keistas dusulys. GraA?iA?jA? dulkiA? ten buvo daugiau negu knygA?, bAi??tent jas, tyliai spindinA?ias, ir atsimenu… KnygA? ai??i?? ne. GalbAi??t dar nemokAi??jau skaityti? Dar mane, miesto vaikAi??, labai stebino rudA? kokliA? krosnis kampe. Kam bibliotekoje krosnis? ai??i?? patyliukais stebAi??davausi, bet moA?iutei nieko nesakiau. Giliai atmintyje saugau dAi??A?utAi?? su tuo bibliotekos kvapu, kurio ilgiuosi ir kurio bijau, todAi??l greiA?iausiai niekada jos neatvoA?iu… PanaA?iai iA?sigandau ir kito kvapo ai??i?? kaimo verandos su dA?iovintA? obuoliA? skiltelAi??mis, raukA?lAi??tomis lyg mumifikuotA? kAi??dikiA? pirA?A?iukai, kuris netikAi??tai A?oktelAi??jo A? A?nerves nuo dukters parneA?tA? violetiniA? gAi??lyA?iA?…

Mano liAi??dnoji moA?iutAi??; jos suknelAi??s, bjaurAi??s latviA?ki kvepalai, kaA?toniniA? kasA? barankos nuotraukoje, kur ji dar A?ypsosi vogA?ia svajodama apie iA?sikvAi??pinusA? vokieA?iA? kareivA?, Zarasuose pagyrusA? jos plaukus… Jos kantrus, lAi??tas, debesiA?kas yrimasis per kambarius: iA? valgomojo A? viralinAi??, iA? viralinAi??s ai??i?? A? valgomAi??jA?… Arba, kaip ji A?eA?tadieniais laistydavo savo kaktusus ai??i?? nesu maA?iusi nieko lAi??tesnio. Mano mama, jos dukra, buvo greita ir triukA?minga, ugninAi??, kandanti. MoA?iutAi??, prieA?ingai, traukAi??si nuo visko, kas jAi?? A?eidAi??, kaip debesies garas, kol vAi??l atsirasdavo kitoje vietoje…

best place to buy levitra.

Keista, neatsimenu jos tarp knygA?. Bet gerai atsimenu plikas, kone iki alkAi??niA? kiaulienos farA?u aplipusias rankas, kai pasidAi??saudama lipdydavo pietums kotletus. Atsimenu, kaip, kai visai suseno ir uA?mirA?o kas esanti, iA?neA?ta A? kiemAi?? kalbino ant tvarto nutAi??pusA? gandrAi??: ai??zGandreli, nors tu dar nenuskrisk, pabAi??k su manimi.ai??? Argi su mumis jai buvo taip blogai?.. Nieko ji jau nebepaA?ino. Ai?? mane dAi??bsodavo nemirksAi??dama iA?plaukusiom kAi??dikio akim, net ir skruostai jos buvo apaugAi?? A?velniu pAi??keliu, tarsi kAi??dikio.

KodAi??l A?ia tiek atsimenu moA?iutAi???

TodAi??l, kad dabar, kai jos seniai nebAi??ra, bet uA?klydusi A? mano sapnus ji A?ypsosi ir sukasi slaptuose sAi??kuriuose lyg laiminanti roA?Ai??, o jos plaukai jaunatviA?kai palaidi, ji kaA?kAi?? nebyliai man sako. Visa esybe, kaip niekada nAi??ra sakiusi gyvenime. Skaitau VaiA?iulaitA?, skaitau jo ai??zAi??iaurietAi??ai???, ai??zKur bakAi??A?Ai?? samanotaai???, ai??zTarp A?ieno pradalgiA?ai???, ai??zEA?erusai???, pagaliau skaitau ai??zValentinAi??ai??? ir randu ten maA?ytes, vos matomas savo moA?iutAi??s pAi??deles, jos tylius A?irdies takelius, jos mergaitiA?kas viltis ir kartA? moterystAi??s nusivylimAi??, taip subtiliai ir jautriai pagautus raA?ytojo, kad net stebiesi: iA? kur jis A?ino, kaip bAi??na moteriai?..

Taip ir prisikelia mano moA?iutAi??. Tarsi bAi??tA? raA?oma apie jAi??, tarsi Antanas VaiA?iulaitis bAi??tA? gyvenAi??s netoliese, gal net jAi?? paA?inojAi??s. Ai??itaip ima ir ai??zsuveikiaai??? didA?ioji literatAi??ra ai??i?? nuo jos iki manAi??s nusitiesia slaptas takelis, ir juo eini, skaitai ir eini, iA? tiesA? eidamas tik gilyn A? save.

Kartu su Valentina klaidA?iodama po pirmapradA? jos rojA?, nutapytAi?? taip impresionistiA?kai, kad net kaip dailAi??je gali justi jo sandarAi?? ai??i?? virpanA?ius A?viesos taA?kus, ai??i?? tame A?viesos ir gyvybAi??s virpAi??jime kaA?kaip pagauni, kad Valentinos likimas jau nulemtas. Tai kol kas A?ino tik autorius. Jos likimas glAi??di ir laukia kaip juoda eketAi?? tamsoje, kuriAi?? Valentina nejuA?ia perA?oko vienAi?? A?iemos vakarAi??, su paA?iAi??A?omis skriedama iA? vienuolyno. Studentas Antanas per silpnas, kad tAi?? likimAi?? pakeistA?. Romanas apie pirmAi??jAi?? meilAi?? virsta fataliA?ka jaunos merginos gyvenimo istorija, kurios pasakotojas sumaA?Ai??ja ir nutolsta, nes ne jis A?ia svarbiausias.

TiesAi?? sakant, kodAi??l Valentinai reikia mirti? VAi??lesnioji literatAi??ra gal net bAi??tA? palikusi jAi?? gyvAi??, ir dramos krAi??vis nuo ankstyvos, tragiA?kos mirties persikeltA?, pavyzdA?iui, A? tylA?, iki galo neiA?siaiA?kintAi?? iA?siskyrimAi?? su Antanu ir ai??zkruvinAi?? vedybinio gyvenimo aukAi??ai??? su inA?inieriumi. Kad viskas bAi??tA? ai??zkaip gyvenimeai???…

Atsimenu kito didelio mAi??sA? raA?ytojo Broniaus RadzeviA?iaus veikAi??jos, paprastos kaimo moters, A?odA?ius, iA?sprAi??dusius su atsidAi??sAi??jimu: ai??zGyvenimas graA?us, tik skausmo daug.ai??? Kokie mA?slingi, apgaulingai paprasti A?odA?iai. Prie jA? vis norisi grA?A?ti…

Gyvenimas ai??i?? graA?us? IA? kur A?iAi??rint? Kieno? Mano ar jAi??sA?? Kaip jA? suimti ir apA?iAi??rAi??ti? GraA?us gali bAi??ti peizaA?as, A?mogus, pagaliau ai??i?? graA?i muzika… Bet gyvenimas? Taigi gyvenimas graA?us, kai gali jA? apmAi??styti ir pamatyti iA? platesnAi??s perspektyvos, kai sugebi A?jungti savo filosofines, religines, pagaliau ai??i?? kAi??rybines, estetines galias. Kad patirtum gyvenimAi?? kaip groA?A?, turi stengtis. Kaip kanA?iAi?? jA? patiri savaime. KasdienybAi??je iA?gyvename nesibaigiantA? kAi??no ir dvasios diskomfortAi??, nuolatinA? ko nors trAi??kumAi??, nepakankamumAi??. MAi??sA? kAi??nas reikalauja taip daug, jis nuolat nepatenkintas ir ko nors stokoja: A?ia jis alkanas, A?ia kenA?ia skausmAi??, A?ia jA? degina energijos perteklius, nerimas, aistros, A?ia sukausto nuovargis, stuporas, liga. DaugybAi?? dienos veiksmA? mes atliekame tik kAi??nui patenkinti, apmalA?inti. Jeigu neturAi??tume kAi??no, nepatirtume ne tik fizinio, bet turbAi??t ir dvasinio skausmo. Bet tada nepatirtume ir A?ito graA?aus gyvenimo.

Visas didysis menas balansuoja tarp groA?io ir skausmo. VAi??l: tarsi nieko nauja. Bet tikrovAi??je nieko daugiau ir nAi??ra, nieko gudresnio uA? A?ias dvi mAi??sA? bAi??tA? A?rAi??minanA?ias ribas ir neiA?rasi. UA?A?iuopiu A?iAi?? tiesAi?? skaitydama ir VaiA?iulaitA?, ir RadzeviA?iA?, ir kitus artimus, sau A?domius, dvasiAi?? maitinanA?ius autorius. Pagaliau ir pati raA?ydama (ir gyvendama) balansuoju, tyA?ia ar netyA?ia, tarp tA? dviejA? poliA?.

Ai??is pavasaris atAi??mAi?? iA? mAi??sA? net du kultAi??ros A?mones, iA? pirmo A?vilgsnio ai??i?? skirtingus kaip diena ir naktis. Kaip tikras poetas maiA?tininkas Poezijos pavasarA? savo mirtimi ai??zatidarAi??ai??? Tomas ArAi??nas Rudokas. Netrukus panaA?iai pribloA?kAi?? ir visA? RaA?ytojA? sAi??jungos leidyklos autoriA? paA?A?stamas dailininkas Romas Orantas, gerai A?inojAi??s, kas yra gyvenimo dugnas, daugeliui padAi??jAi??s nuo jo atsispirti ir vAi??l atgauti A?mogaus pavidalAi??. Turime jo nuotraukAi??, kur jis per vaikA? A?ventAi?? salAi??je stovi A?simaiA?Ai??s tarp kitA? ir A?velniu rankos judesiu lyg ikonoje prilaiko A?irdA?. IA? kur tas judesys, kaip prasiplAi??A?Ai?? iA? jo esybAi??s, kodAi??l toks?.. Dabar pagalvoju ai??i?? gal skaudAi??davo jam tAi?? A?irdA?… Bet veide ai??i?? jokiA? skausmo pAi??dsakA?, tik A?vytAi??jimas. Bent jau toje mAi??sA? nuotraukoje.

Tomas ArAi??nas ir Romas Orantas. Abu gyveno, balansavo tarp groA?io ir skausmo, abu paliko gausybAi?? tokiA? skirtingA? pAi??dsakA?. Abiem staiga sustojo A?irdis…

Tomo ArAi??no beveik nepaA?inojau, tik vyras vis parneA?davo nuo jo linkAi??jimA?. SuA?inojAi??s, kad susilaukAi??me sAi??naus, iA? dA?iaugsmo ai??zMetA?ai??? redakcijoj A?okinAi??jo kaip paA?Ai??lAi??s. SkaitAi??me vienas kitAi??; tikrovAi??je jis mane, turbAi??t kaip ir daugelA?, baugino. TaA?iau saulAi??tAi?? Motinos dienos rytAi?? atsitiktinai susitikAi?? KosciuA?kos gatvAi??je praA?nekome lyg seni paA?A?stami. IA? karto Tomo ArAi??no net nepaA?inau, atrodAi?? ramus, paA?viesAi??jAi??s… SkubAi??jau gatve A?emyn A? miA?ias, jis kilo Petro ir Povilo link. NAi?? vienas negalAi??jome A?inoti, kad uA? savaitAi??s gulAi??s ten paA?arvotas, su lyg per jAi??gAi?? A? rankas A?spraustu roA?antAi??liu, o jo amA?inAi??jA? miegAi?? sergAi??s iA?siviepAi??s medA?iaginis klounas.

ai??i?? Ar perduoda tau mano linkAi??jimus? ai??i?? paklausAi?? Tomas ArAi??nas.

Patikinau, kad perduoda, padAi??kojau.

ai??i?? O kaip laikosi tas?.. ai??i?? ir jis dviem pirA?tais pavaizdavo maA?ytA? keliA? centimetrA? A?mogeliukAi??, turAi??damas galvoje mAi??sA? SimonAi??.

Juokdamasi parodA?iau jam rankomis tikrAi??jA? sAi??naus dydA?, o dydis nemaA?as.

Tomas ArAi??nas dA?iugiai rudokiA?kai nusikeikAi??.

Ai?? klausimAi??, kaip gyvena, jis reikA?mingai linktelAi??jo: ai??zRaA?au, raA?au…ai??? PasisakAi??, kad balandA?io dvideA?imt aA?tuntosios ai??zLitmenyjeai??? publikuoti jo eilAi??raA?A?iai. Taip ir iA?siskyrAi??me, nuAi??jome savo keliais. Po savaitAi??s suA?inojau, kad mirAi??. Gyvenimas graA?us, tik skausmo daug!..

Baigdama noriu dar pasakyti, kad be galo branginu tuos slaptus ir atvirus takelius, kuriais vaikA?A?iodami netikAi??tai ar numatydami susitinkame su gyvaisiais ir mirusiais savo (su mirusiais, kuriA? pamaA?u daugAi??ja). Ir nebetenka reikA?mAi??s ai??i?? A?iapus jie ar anapus, A?iAi??ri tau A? veidAi?? ar kalba iA? knygA?, iA? nuotraukA?, radijo A?raA?A?; tikrovAi??je ar vaizduotAi??je, iA? atminties tolimA? kambariA?; visi tie takeliai tikri ir esantys, virpantys gyvu ryA?iu.

Tiesiog dAi??koji, kad esi, ir kad patiri kitus ai??i?? esanA?ius.