Apie ilgesio žemę

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Kristijonui Donelaičiui – 300
AUTORIUS: Jolita Liškevičienė
DATA: 2013-12

Kristijonas Donelaitis, Arturas Valiauga,
Apie ilgesio žemę / About the Land of Longing,
sudarytoja Eglė Deltuvaitė,
tekstų autoriai Eglė Deltuvaitė,
Kęstutis Kaminskas, Arturas Valiauga,
Vilnius: Kultūros meniu, 2013, 180 p., iliustr., [1000] egz.
Dizaineris Gytis Skudžinskas

Apie Kristijoną Donelaitį

2014 m. minėsime lietuvių literatūros klasiko Kristijono Donelaičio 300-ąsias gimimo metines, ši data įrašyta į UNESCO minimų sukakčių kalendorių. Jubiliejaus išvakarėse pakankamai daug nuveikta, tad ką nauja dar galima bepridurti? Pavyzdžiui, Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekos yra parengta Donelaičiui skirta virtuali paroda Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas (www.mab.lt/Donelaitis), kurioje pateikiama išsami klasiko biografija, kūryba ir jos leidimai, kūrybos vertinimai, tyrimai ir sklaida. Matyti, kad šis autorius turi stiprų tiek lingvistinį, tiek bibliografinį kodą, išreikštą gausiuose jo veikalų leidimuose ir vertimų tiražuose, stipriai įsitvirtinusį ir įsišaknijusį mūsų kultūros suvokime. Donelaitis yra nekvestionuojamas lietuvių literatūros kanonas, būtinas skaitymui ir teksto vertės įsisavinimui. Jubiliejiniai paminėjimai tapo tam tikra tradicija, kartais net galvojama, kad jų paskelbimas ir šventimas yra tik formalus reikalas, tad nieko rimtesnio nė nesitikima. Tačiau akivaizdu, kad tai, kas tvaru ir turi tvirtas pozicijas kultūroje, tas yra aktualu šiandien, tad ir pasiduoda įvairiausioms netikėtoms interpretacijoms, nesibijant nei pabloginti, nei pagerinti jau ir taip tvirtos jo kultūrinės pozicijos.

Beveik vienu metu mane pasiekė du skirtingi, bet tam tikra – interpretacine – prasme artimi vizualiniai projektai, skirti Donelaičio Metams. Vienas projektas analizuoja vaizdinį kanoną kaip vizualinę tradiciją, kurią esmiškai papildo teksto ir vaizdo kanono įsitvirtinimą rekonstruojanti analitinė studija Visagalė tradicija: Kristijono Donelaičio poemos Metai iliustracijos ir vaizdinis kanonas (2013), parašyta dviejų skirtingų sričių profesionalų – dailėtyrininkės Giedrės Jankevičiūtės ir tekstologo Miko Vaicekausko; šį tyrimą vainikuoja to paties pavadinimo paroda, surengta Vilniaus grafikos meno centre (veikusi 2013-11-08–30). Kitas projektas taip pat susijęs su menine Donelaičio Metų interpretacija, kurios knyga yra ne parodos katalogas, o vienas iš siūlomų Donelaičio perskaitymo būdų šiuolaikininko akimis – tai knyga Apie ilgesio žemę. Tai du visiškai skirtingi projektai, kurių pagrindinės sudedamosios dalys yra ir paroda, ir knyga. Knygos abiejų projektų atžvilgiu yra jų vertės akumuliatoriai.

Akivaizdu, kad įvairūs siūlomi Donelaičio Metų perskaitymo leidiniai (ar tai būtų analitiniai moksliniai, ar tekstologiniai, ar interpretaciniai, ar dar kitokie), nebegali kvestionuoti mūsų tautos patriarcho nei tekstinės, nei tvirtai suformuotos vaizdinės tradicijos, tačiau nauji įžvalgų pjūviai leidžia pamatyti paties teksto universalumą ir aktualumą, besiskleidžiantį per jo „kultūrinį įdirbį“. Nepriklausomybė ir demokratija turi puikią savybę, ji patikrina tikrąsias vertybes, tad gali rastis įvairiausios netikėtos kultūrinės jungtys – šiuo atveju fotografo Arturo Valiaugos ir Kristijono Donelaičio poemos Metai darinys.

Apie Arturo Valiaugos fotografijas

Valiaugos fotografijų ciklas „Ilgesio žemė“ (2012) yra leidinio įdaras, tačiau fotografijos neįvaizdina teksto (kaip mums tradiciškai įprasta), bet su tekstu yra susijusios topografiniu požiūriu: tai iliustracijos, besisiejančios su vietove, kurioje gyveno, dirbo ir kūrė Donelaitis. Tai vietovės, kurios portretą įtakojo ir stipriai pakeitė karai, politika, žemių priklausomybės perskirstymas, kitos išorinės žmogaus galių demonstruojamos sąlygos. Taigi fotografas, pasirinkęs topografinį žvilgsnį, turėjo fiksuoti ne tai, kas malonu akiai ir patirčiai, bet tai, kas tos akies nebetraukia, t. y. vietas, kurių vaizdas yra esmiškai pakitęs, o turinys ryškiai kitoks, kur praeitis atrodo ryškiai tvaresnė už dabartį. Pagrindinis Valiaugos uždavinys buvo fiksuoti ne tai, kas matoma, o „ką matydamas jauti“, kaip savo fotografijas anonsuoja pats kūrėjas. Tarp teksto ir vaizdo tarsi atsiranda opozicinė jungtis – tai, ką jauti skaitydamas tekstą ir matydamas iliustracijas, yra prieštaringų jausmų išraiška, apie amžinybę ir laikinumą, apie akimirką ir tęstinumą, apie vitališką gyvybę ir mirtiną tylą. Būtent knygos iliustracijos suponuoja skaitymą vaizdais, kurie rodo ne tiesą, o pliką realybę. Jų simbolika yra kažkur už kadro, besisiejanti ne su verte, o su ilgesiu, apkartintu prikišamai nuoga realybe.

Valiaugos topografinis žvilgsnis yra susijęs su judėjimu per vietoves į tam tikrą laiką, o ne per laiką – į tam tikrą žemę. Fotografijos iš esmės svetimos mūsų akiai, savo akivaizdumu netgi nepriimtinos suvokėjui, tam tikra prasme atmestinos, matyt, ir pačiam jų autoriui. Valiauga sako, kad šie vaizdai nepasiduoda klasikinės kompozicijos dėsniams, nes mūsų gamtos matymas yra suformuotas pagal harmoningos fotografijos dėsnius ir mūsų matymui yra artimas tam tikros gamtos tvarkos suvokimas (čia medis, čia namas, čia tvora, čia žmogus). Tai, kas įsikiša į gamtą svetimkūniškai, to stengiamasi nematyti; fotografas ieškojo kito sąlyčio taško, eidamas per tų vietovių paveldo likučių fiksavimą, siekdamas užčiuopti praeities tikrumo ir tautiškumo giją. Taigi fotografijose ar jų pavadinimuose Valiauga fiksuoja savasties paiešką, peizažuose ieško to, kas nors kiek artima, sava, kas numalšina ir apramina ilgesį. Tad pavadinimuose suskamba lietuviškos pavardės, vienas kitas atpažįstamas senovės daiktas, nors maža užuomina apie krašto praeitį. Būtent tokį santykį su vietove bando perduoti šios knygos fotografijos.

Tačiau neįmanoma nepamatyti dar vieno svarbaus knygos elemento – tarsi Valiaugos duoklės klasikui (čia jau nusilenkiama visagalei tradicijai) – kiekvienas metų laikas iliustruojamas tos vietos gyvos gamtos inkliuzais, atitinkančiais metų laikų dvasią – pavasarį iliustruoja žiedai ir pirmieji daigai (atsklandai parenkant sudygusios bulvės motyvą), vasara iliustruojama gyvosios gamtos vabzdija (Mažosios Lietuvos insektoriumu), o atsklandai parenkant žuvų fotografiją, rudenį iliustruoja žmogaus rankų dirbiniai – medinis šaukštas, stiklo butelis, lėkis (atsklanda – kaštono lapas), žiemą – daiktai, teikiantys šilumą – malkos, pypkė, kubilėlis maistui ruošti (atsklanda – nupjautas medis, papuoštas žiemos šerkšnu). Šiuos topografiškai surinktus, kaip ekspedicijos dalyvio artefaktus knygos dailininkas Gytis Skudžinskas išeksponuoja knygoje kaip simbolines būtinąsias knygos teksto puošmenas, taip išlaikydamas ir paryškindamas jas kaip ornamentines paties teksto ir knygos vertės replikas.

Apie ilgesio žemę

Tokio pobūdžio jungtis – literatūros klasiko ir šiuolaikinio fotografo – būtų neįmanoma be sumanytojų ir idėjos realizuotojų bendrų pastangų. Ši knyga yra dalis projekto, kurio tikslas „pažvelgti į Donelaičio Mažąją Lietuvą šių dienų kontekste“ (p. 65). Sumanymo autorė Eglė Deltuvaitė pati įžvelgia tam tikrą kultūrinį paradoksą, „kad viena jauniausių meno šakų fotografija kuria sudėtingą dialogą apie mūsų identiteto suvokimą, apie istorijos įvykių vertinimą, apie kolektyvinę atmintį“ (p. 65). Pats sumanymas nurodo, kad įmanoma sujungti iš pirmo žvilgsnio skirtingai atrodančius dalykus, kad gali egzistuoti ir daugybė kitokių dar nematytų kultūros interpretacijos ir suaktualinimo būdų.

Knyga yra jaukaus, skaitymui skirto formato, kurios „skonį“ formuoja įdaras – kiek akivaizdžios regimybės ir esmiškai niūrios realybės simbolinės fotografijos. Jos sutvirtintos Deltuvaitės įvadiniu straipsniu ir istoriniais komentarais apie vietoves bei Kęstučio Kaminsko tekstu apie Valiaugos fotografijas. Norint geriau suvokti fotografijas, reikia pasiremti paties jų autoriaus žodžiais – „žvelgti už jų į amžinybės dimensiją“. Šia prasme ir tekstas, ir vaizdas kalba ta pačia kalba, kurios transliuoja amžinybės vertybę, nors autorius skiria šimt­mečiai. Šis laiko atstumas tarsi iliustruojamas keturiomis teksto kalbomis, kurios čia parodo besiklojančius istorinius šimtmečius – lietuvių kalbai skirta „Pavasario linksmybių“ dalis, vokiečių – „Vasaros darbai“, rusų – „Rudenio gėrybės“, anglų – „Žiemos rūpesčiai“, tarsi atspindi mūsų laikus ir parodo mus pačius, bežengiančius link universalios kalbos (nors bibliografinis knygos aprašas – dvikalbis).

Iš dalies ši knyga iliustruoja ir besikeičiančius mus pačius, suvokiančius mūsų kultūros vietą ir tautos vertybes. Antra vertus, jei kas paklaustų, kaip tobulai galima išleisti keturkalbį veikalą, tokį lengvą, neperkrautą, sakyčiau, prašom, štai jums pavyzdys! Tačiau tai sakydama puikiai suvokiu, kad norint taip padaryti, reikia būti jau seniai atlikus namų darbus, o kūrinys turi būti laiko patikrintas ir įvertintas ne tik savo kalbos areale, bet ir kitose kalbinėse tradicijose – tada šis receptas veikia. Donelaičio atveju tekstas yra įgavęs tautinio epo dimensiją ir tvirtai įsigalėjęs tautinėje savastyje, tad tada sau galime leisti ir „žaidybinius“ teksto publikavimo variantus.

Akivaizdu, kad tekstas knygoje yra skirtas ne nuosekliam skaitymui, o kitai skaitybos praktikai – jo prisiminimui, pakartojimui, žinių patikrinimui, ritmo pajautimui ar pan. Visos knygos perskaitymas reikalautų įvairių kalbinių žinių, kurias ne visi turime, bet smalsiam skaitytojui suteikiama galimybė rasti ir kitų skaitymo „veiklų“: vartyti, lyginti kalbinį rit­mą, žodžių išsidėstymą, pasitikrinti savo kalbos žinias ir pan.

Visas knygos sumanymas yra realizuotas per vizualinį skaitytojo jautrumą ir atvirumą – nes teksto prasmė jau yra mūsų savasties dalis, įgyta dar mokykloje, o pateiktas vizualinis sprendimas yra naujas, dar nematytas, nepažintas. Tad klausimas, ar knygos teksto ir fotografijos autoriai atitiks jau suformuotą išankstinį skaitytojo lūkestį, priims ar atmes jį knygos skaitymo ar peržiūrėjimo procese? Akivaizdu, kad čia stipriai akcentuota vizualinė dermė, galinti keisti knygos paskirtį, ji gali funkcionuoti ir kaip autorinis fotografijų albumas, kurių vaizdams suteikiamas stiprus tekstinis palaikymas. Taigi čia skaitytojui siūloma viena išeitis – išsivaduoti iš visagalės vizualinės Kristijono Donelaičio tradicijos.