Apie kartA? solidarumAi??. Leisti vieni kitiems kvAi??puoti ir neuA?trenkti durA?

A?URNALAS: KelionAi?? su Bernardinai.lt
TEMA: BendrakultAi??riniai tekstai
AUTORIUS:Ai??Jurga A?iugA?dienAi??
DATA: 2013-10

ProfesorAi?? DanutAi?? GailienAi??Ai??ai??i?? garsi Lietuvos psichologAi??, tikra savo srities profesionalAi??, o taip pat jau ir moA?iutAi??, sutiko pasidalinti mintimis apie kartA? santykius, apie tai, kokie sunkumai iA?kyla kelioms kartoms gyvenant po vienA? namA? stogu, apie A?tampas ir solidarumAi??.

Ar gali A?iandien kelios kartos darniai, laimingai gyventi po vienu stogu? Kiek tai realu ir ar verta puoselAi??ti svajones apie tokiAi?? bendrabAi??vio formAi???

Kalbant apie keleto kartA? gyvenimAi?? po vienu stogu A?iandieninAi??je visuomenAi??je, mano nuomone, tai nAi??ra gerai, ir man sunku prisiminti tokiA? graA?iA? pavyzdA?iA?. Ir manau, jog tai yra logiA?ka. Nors man A?eimaAi??ai??i?? labai svarbi, taip pat ir kartA? bendravimas. Tokiu laikmeA?iu, kuris yra ir greitas, ir A?temptas, ir kartais fiziniai atstumai tarp A?moniA? labai dideli, tie vidiniai, psichologiniai ryA?iai tampa ypaA? svarbAi??s. Bet keliA? kartA? gyvenimas drauge A?iais laikais, manau,Ai??ai??i?? nieko gero. Tokio idiliA?ko gyvenimo po vienu stogu modelis mus nukelia A? agrarinAi??s, kaimiA?kos Lietuvos laikus, kai buvo visai kita visuomenAi??s sankloda, kiti ekonominiai poreikiai ir labai aiA?kus vaidmenA? pasidalijimas. Kai tradicija pasako, kaip reikia gyventi, yra didelAi?? pagalba. Tada kiekvienas A?ino savo vaidmenA?: kas yra A?eimos galva, kAi?? dirba vyrai, o kAi?? moterys, ir kodAi??l gerai, kai keliA? kartA? moterys gyvena kartu, nes reikalinga pagalba, kadangi vyrai tam tikrA? darbA? nedirba. A?odA?iu, viskas gerai, kai yra savo laiku ir savo vietoje. O mums tai neA?manoma, todAi??l kad visai kitas gyvenimas. Namuose turi bAi??ti labai daug partnerystAi??s, sutuoktiniai turi dalintis atsakomybe, pareigomis, nes daA?niausiai abu yra profesiA?kai aktyvAi??s, ir tada, kai nAi??ra aiA?kaus vaidmenA? pasidalijimo, prasideda konfliktai. Kiek man A?inoma, motyvai, kodAi??l A?iandien kelios kartos gyvena drauge yra psichologiniaiAi??ai??i?? arba vyresnioji karta to labai reikalauja, sugeba vaikus nuteikti taip, kad A?ie jaustA?si skolingi ir A?pareigoti tAi?? daryti, arba vaikai kartais taip pat A? tai A?iAi??ri labai merkantiliA?kaiAi??ai??i?? juk iA?ties patogu grA?A?us iA? darbo rasti paruoA?tAi?? vakarienAi?? ir pan. Bet kas mane visada labai jaudina galvojant apie taiAi??ai??i?? labai didelAi?? viso to psichologinAi?? kaina. Jeigu, tarkime, vienas iA? tAi??vA? yra dominuojantis ir terorizuoja kitus, visiems yra blogai, taip pat ir paA?iam jam. Juk ai??zkontroliuotojaiai???, ai??zreguliuotojaiai??? yra labai A?sitempAi??, jiems atrodo, jog jie uA? viskAi?? atsako. Taigi, trumpai tariant, po vienu stogu kelioms kartoms gyventi nereikAi??tA?. DaugiausiaAi??ai??i?? dviem.

TaA?iau neretai gyvenime susiklosto taip, kad seni tAi??vai vieni nebegali savimi pasirAi??pinti ir tenka apsigyventi drauge su suaugusiA? vaikA? A?eima. KAi?? daryti A?iuo atveju, ar esama receptA?, kaip geriau sutarti, lengviau pakelti bendrAi?? bAi??tA??

Kaip jau sakiau, A?ito reikAi??tA? nedaryti. TaA?iau jeigu atrodo, kad taip gyventi reikia, dera pagalvoti, ar iA? tiesA? taip. Ateina modernAi??s laikai ir kitos galimybAi??sAi??ai??i?? VakarA? Europoje yra A?prasti geri senjorA? namai, geros sAi??lygos ir pan. Tas palengva ateina ir A? mAi??sA? gyvenimAi??. Jau nebe tie laikai, kai vadinamas atidavimas A? ai??zubagynAi??ai??? praktiA?kai buvo kaip A?mogaus iA?metimas. Ai??iandien taiAi??ai??i?? visi A?eimos svarstymai, ir tA? variantA? atsiranda. TaA?iau jeigu tikrai reikia gyventi drauge, tada svarbiausiaAi??ai??i?? visA? A?moniA? geranoriA?kumas ir atidumas tai situacijai ir santarvei. Kiekvienas turi gerai A?sisAi??moninti, kad jo teisAi??s yra ribotos. PavyzdA?iui, jeigu seneliai ar vienas jA? gyvena kartu, ir, A?inoma, myli anAi??kus, ir tai yra jA? teisAi??, seneliai taip pat turi suvokti, kad jA? teisAi??s anAi??kA? atA?vilgiu yra ribotos. Kad vaikA? auklAi??jimasAi??ai??i?? tAi??vA? atsakomybAi??, o seneliA? atsakomybAi??Ai??ai??i?? palaikyti tAi??vA? autoritetAi?? ir jA? nekritikuoti anAi??kA? akivaizdoje. Reikia labai daug atodairos. Tiesa, turiu pavyzdA? iA? savo gyvenimo. Tai yra giminAi??s legenda, kaip nuostabiai sugyveno mano viena moA?iutAi?? su savo marA?ia. Taigi, kiek aA? maA?iau ir kiek prisimena bei pasakoja kitiAi??ai??i?? tas gyvenimas buvo nuostabus. TaA?iau mes matAi??me, kad moA?iutAi?? labai aiA?kiai suvokAi?? savo vaidmenA? ir jo laikAi??si, antra, ji niekada nestodavo sAi??naus pusAi??nAi??ai??i?? visada marA?ios. Ji apskritai buvo labai ai??zdelikatusai??? A?mogus. TaA?iau kai A?monAi??s tam tikrA? dalykA? nepaiso, prasideda konfliktai ir netgi tragedijos.

Vis dAi??lto mAi??sA? mentalitete gaji nuostata, jog nedera senA? tAi??vA? apgyvendinti seneliA? namuose, o taip pat ir daugeliui seneliA? toks sprendimas atrodo labai skausmingasai??i??

Kai keiA?iasi gyvenimas, o jis vis tiek keiA?iasi, mAi??sA? poA?iAi??ris A? jA? turi keistis taip pat. Turime labai protingai vertinti realybAi?? ir A?velgti blaiviai. Taigi vienas keliA?Ai??ai??i?? senjorA? namai. TaA?iau, kita vertus, nAi??ra bAi??tinybAi??s uA? juos agituoti, tai nAi??ra masinis dalykas, nes esama ir kitA? iA?eiA?iA?. A?moniA? ir ekonominAi?? situacija jau yra kitokia. Taigi siekiamybAi??Ai??ai??i?? geri, artimi ryA?iai tarp kartA?, taA?iau negyvenant po vienu stogu. Ir man atrodo, kad tai yra tikrai A?manoma. Vyresni A?monAi??s gali gan ilgai iA?laikyti savarankiA?kumAi??, kai vaikai yra netoliese ir gali daA?nai atvaA?iuoti. Taigi reikia sprAi??sti protingaiAi??ai??i?? tam tikras atstumas yra reikalingas. Reikia ir artumo, ir atstumo, kaip ir bet kokiuose santykiuose, kad kiekvienas galAi??tA? kvAi??puoti. AiA?ku, visi A?inome, kad esama atvejA?, kai atskirai gyventi neA?manomaAi??ai??i?? tada A?eima tuos sunkumus ir patiria bei A?ino dAi??l ko.

Kalbant apie atotrAi??kA? tarp kartA?, kaip Jums atrodo, ar dabar jis didesnis nei, tarkime, tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje?

Ai??iuo atA?vilgiu, aiA?ku, visuomenAi?? buvo kitokia, labiau tradicinAi??, ji nebuvo tokia iA?draskyta. Taip pat ir A?eimos ryA?iai buvo glaudesni, aiA?kesni. TaA?iau kalbant apie kartA? atotrAi??kA?, aA? galvoju apie kAi?? kita. Apie ai??zeksperimentAi??ai???, vykusA? Vakaruose, labiausiai JAV, vadinamAi??jAi?? 1968-A?jA? kartAi??. Man taiAi??ai??i?? ypatinga epocha ir A?moniA? kategorija. Buvo A?sivyravusi tokia ideologija, nuostata, kad vaikai turi kuo anksA?iau tapti savarankiA?ki. Kai tau A?eA?iolika ir tu jau palieki tAi??vus. Buvo netgi blogas tonas gyventi su jais. Ir ne tik drauge gyventi su tAi??vais, bet ir gyventi netolieseAi??ai??i?? vaikai netgi iA?vaA?iuodavo A? kitas valstijas. Buvo manoma, kad taip jie ai??ztaps A?monAi??misai???. TaA?iau tai absoliuA?iai nepasiteisino. PasirodAi??, kad A?ie vaikai buvo dar per gleA?ni psichologiA?kai. DAi??l pastarosios ideologijos iA?augo ir narkotikA? vartojimas, sustiprAi??jo kitos priklausomybAi??s bei problemos. Kita vertus, nauji tyrimai rodo, kad vaikA?, kuriuos sieja gaudAi??s ryA?ius su tAi??vais studijA? metu bei profesinio gyvenimo pradA?ioje, gyvenimas vAi??liau daug sAi??kmingesnis. Taigi to ai??zlakstymoai??? ir varymo iA? namA? Vakaruose jau nebAi??ra. O mes, laimei, A?A? laikotarpA? esame ai??zpraA?okAi??ai???. Tam tikros Vakaruose kilusios ekstremalios mados mAi??sA? tiesiog nepasiekAi?? ir paskui pasirodAi??, kad jos nieko gero ir nedavAi??.

Kita vertus, ir mAi??sA? tradicijos labiau orientuotos A? A?eimAi??. Taigi geri ryA?iai bent tarp trijA? kartA?Ai??ai??i?? tAi??vA?, vaikA? ir seneliA?Ai??ai??i?? yra labai svarbu. AuganA?iam A?mogui tai yra labai daug. Tai ir pilnatvAi??s jausmas, bendrumas ir palaikymo galimybAi??s. Ir kartu modelisAi??ai??i?? vaikas mokosi skirtingA? vaidmenA?. Jis mato skirtingo amA?iaus, skirtingo apsiAi??jimo A?mones. Taip pat jeigu vaikAi?? iA?tinka didA?iulAi?? netektis ir jeigu jis turi seneliusAi??ai??i?? tai didA?iulAi?? apsauga ir atrama. Taigi ryA?iai tarp kartA? teikia psichologinA? saugumAi??, A?mogA? labai stiprina. TaA?iau kaip visada noriu pabrAi??A?tiAi??ai??i?? geri, pagarbAi??s ryA?iai. VAi??lgiAi??ai??i?? tarp artumo ir atstumo, kai niekas nieko neparalyA?iuoja, nestabdo, netrukdo laisvai kvAi??puoti, o drauge teikia ir paramAi??, ir draugystAi??ai??i??

Vis dAi??lto, JAi??sA? nuomone, kiek, iki kokio amA?iaus suaugusiems vaikams yra ai??zpadoruai??? gyventi su savo tAi??vais?

Psichologai turi universaliA? atsakymA?. Vienas jA?Ai??ai??i?? it depends. Visa tai priklauso nuo labai individualiA? dalykA?. Kai mes kalbame apie ryA?ius tarp tAi??vA? ir suaugusiA? vaikA?, man ne tiek svarbu, ar tame paA?iam name gyvenama, mes daugiau kalbame apie psichologinius ryA?ius. PaA?velkime iA? jaunimo pozicijos. JA? akimis yra nepadoru. Antro treA?io kurso studentai dar dar, bet A?mogus paskutiniuose kursuose arba baigAi??s studijas nekaip atrodo draugA? akimis, jei dar gyvena su tAi??vais. Tai jie mums pasako, kaip dabar gyvensimeai??i?? Bet tai nereiA?kia, kad tarp mAi??sA? turAi??tA? nutrAi??kti ryA?iai.

O kaip gi patiems tAi??vams ai??zpaleistiai??? tuos suaugusius vaikus? Ar A?ia apskirtai esama problemos?

Taip, A?ia labai didelAi?? problema. Manau, kad taiAi??ai??i?? universalus dalykas, susijAi??s su A?mogaus raida, kuri, pasak moderniosios psichologijos, trunka iki paskutinio jo atodAi??sio. Tad kiekviename amA?iaus tarpsnyje esama tam tikrA? psichologiniA? uA?daviniA?, iA?A?Ai??kiA?, ir taip visAi?? gyvenimAi??. Tad kai ateina A?is etapas, pirmiausia tai yra emocinis iA?A?Ai??kis. Paleisti vaikus yra labai sunkus uA?davinys. Mes sakome, kad paauglystAi?? yra sunki. Ji sunki savaip, o laikas vaikus iA?leisti A? pasaulA? ir nustoti juos kontroliuoti ar uA? juos gyventi taip pat yra labai sunkus. Kaip mes sprendA?iame kitus savo gyvenimo uA?davinius, taip turime sprAi??sti ir A?A?. Yra toks posakis, kad vaikai mums duoti juos tik palaikyti. Tai ne mAi??sA? nuosavybAi??. Tiesa, graA?iA? A?odA?iA? galime prikalbAi??ti daug, taA?iau kaip tai galAi??ti viduje?Ai??ai??i?? pirma reikia to norAi??ti. Antra, reikia A?inoti, kad bus labai sunku. Ir tai yra procesas. Bet tai daryti reikiaAi??ai??i?? suprasti, kad tu nebeturi tA? teisiA?, A?sisAi??moninti, kad pasikeitAi?? ir tavo pareigos. Kada bAi??na blogai?Ai??ai??i?? kai A?monAi??s per daug savimi pasitiki. Kai jie A?sitikinAi?? savo teisumu, kai manosi turA? teisAi?? kankintis ir savo vaikams primesti kaltes. Jis, matote, kankinasi. O kokia kaina? Tai yra egoizmas, kuris atrodo tarsi kanA?ia, bet iA? tiesA?Ai??ai??i?? egoizmas. A?monAi??s, kurie rAi??pinasi, kaip iA?gyventi A?A? etapAi??, atranda bAi??dA?. Sutuoktiniai vAi??l atranda vienas kitAi??, draugus, pomAi??gius. Kas ieA?ko, tas randa. O kas yra A?sitikinAi??, kad gyvenimas arba vaikai jA? skriaudA?ia, kankina ir save, ir juos.

TaA?iau apskritai, man atrodo, visuomenAi?? psichologiA?kai A?viesAi??ja. Ir tai, kad reikia paleisti savo suaugusius vaikus, nAi??ra kaA?kokia ai??zstebuklingaai??? A?inia. A?monAi??s tai supranta, apie tai kalbasi. Nes bAi??na baisiA? dramA?, kai tAi??vai, ypaA? motinos, nenori paleisti vaikA?. O Lietuvoje moterys yra tikrai psichologiA?kai dominuojanA?ios daugelyje A?eimA?. SavotiA?kas emocinis matriarchatas. Taigi dramA?, kai stipri motina nepaleidA?ia savo vaikA? arba visiA?kai sumenkina juos kaip savo anAi??kA? tAi??vus, esama labai daug. Tada jau geriau bAi??ti kuo toliau ir tegul tie ryA?iai silpnAi??ja, nes tai yra nelaisvAi??, jei A?monAi??s taip emociA?kai terorizuojami. O tAi??vai turi labai didelAi?? emocinAi?? galiAi?? vaikams.

TaA?iau pasitaiko ir atvirkA?tiniA? atvejA?, kai suaugAi?? vaikai nenori palikti tAi??vA? namA? ir juos netgi iA?naudoja finansiA?kai. KAi?? tAi??vams daryti tada?

KaA?kuris A?ioje situacijoje turi bAi??ti ryA?tingas, nors tai ir sunku. Na, papyks vaikas ir paskui nebepyks. Reikia protingai vertinti realybAi??. Juk mAi??sA? tikslas nAi??ra gyventi taip, kad visada bAi??tA? vien malonu, patogu. DAi??l A?ventos ramybAi??s nesakyti nieko, kad tik nesusipyktume. MAi??sA? tikslas yra augti ir kad gyvenimas iA? tikrA?jA? bAi??tA? garbingas. Jeigu tikslas yra ai??zpatogumasai???, tai jo kainaAi??ai??i?? toks gyvenimas, kuris tave nervina. TaA?iau bandant sprAi??sti A?iAi?? problemAi?? A?manoma tokiais atvejais ir nesusipykti. Galima pasakyti, kad durys neuA?trenkiamos santykiams, bet tikslAi?? pasiekti. TaA?iau jei tikrai atsiranda grAi??smAi?? susipykti, kyla dilema: ar kentAi??ti absoliuA?iai tavAi??s netenkinantA? gyvenimAi??, ar verA?iau susipykti, taA?iau bAi??tA? taip, kaip man atrodo teisinga. Juk gyvenime kartais turime sprAi??sti ir dilemas.

Kita vertus, tais atvejais, kai suaugAi?? vaikai nenori palikti tAi??vA? namA?, nors tAi??vA? tai ai??znetenkinaai???, daA?nai esama abipusAi??s emocinAi??s ai??znaudosai???. Nors iA? tiesA? taiAi??ai??i?? asmenybinAi?? A?ala, taA?iau tai savotiA?kai saugu, A?prasta, savotiA?kai jautiesi A?siprasminAi??s, savotiA?kai esi apsaugotas nuo sprendimA?.

GrA?A?kime prie seneliA? ir anAi??kA? bendravimo. MinAi??jote, kaip tai labai svarbu vaikams. O kAi?? A?is ryA?ys teikia patiems seneliams?

VisA? pirma tai yra be galo tikras, vertingas patyrimas, teikiantis didelA? pilnatvAi??s jausmAi??, ir reikia dA?iaugtis A?ia gyvenimo dovana. A?ia gali atsiskleisti kita savo puse. Jei profesijoje turi bAi??ti kompetentingas, bendraudamas su suaugusiais draugais turi bAi??ti vAi??lgi atitinkamas, tai su anAi??kais esi toks, koks niekur kitur negali bAi??ti. Emocinis ryA?ys ir galimybAi?? vAi??l pamatyti, kaip formuojasi A?mogus, kaip jam sniegas, A?virblis yra stebuklas. Kaip pasaulis tomis akimis matosi. Tai yra ypatinga dovana. Man labai patiko aktoriaus D. Banionio atsakymas A? klausimAi?? (jis jau tada turAi??jo anAi??kA?) viename interviu. Kai A?urnalistAi?? jo paklausAi?? apie santykius su anAi??kais, jis atsakAi??, kad A?ie geri. O kodAi??l? Ir D. Banionis labai graA?iai atsakAi??: todAi??l, kad mes vieni kitus labai gerai suprantam, nes jie neseniai buvo ten, kur aA? greitai bAi??siu.

TaA?iau suaugAi??s nuo vaiko skiriasi tuo, kad vaikas gali vadovautis savo norais, o suaugAi??sAi??ai??i?? ne. Tad jeigu tu ai??ziA?protAi??jiai??? ir ai??zsuvaikAi??jiai??? ir griebi tuos anAi??kus, norAi??damas juos atimti iA? vaikA?, tada ir yra blogai.

Tad kaipgi seneliams iA?laikyti tAi?? pusiausvyrAi?? ir nepradAi??ti savintis anAi??kA?? Nes tikriausia A?ia esama tam tikro pavojaus?

IA?ties pavojus yra. Visi esame skirtingA? charakteriA?, taA?iau kaip ir kiekvienoje meilAi??je, kas yra svarbiausia? Svarbiausia, kaip jauA?iasi kitasAi??ai??i?? ne kas man yra gera, o kas yra gAi??ris kitam. Jeigu bent stengtumAi??s taip galvoti, tai labiau matytume. MaA?a, ko aA? noriuAi??ai??i?? gAi??rio nuo to nepadaugAi??ja. Tad jeigu bAi??tA? toks neegocentriA?kas A?vilgsnis, gal A?monAi??s ir patys daugiau suprastA?. O jeigu mano ai??znoriuai??? yra A?ventasAi??ai??i?? tai nebrandumas, infantilumas, nesvarbu, kad tau 60 metA?. InfantiliA?kas gali bAi??ti ir tokio amA?iaus A?mogus.

Kuo skirtingas vaiko ryA?ys su tAi??vais ir su seneliais? Kokia JAi??sA?, kaip moA?iutAi??s, patirtis?

Tas ryA?ys ir panaA?us, ir skirtingas. Jausmas panaA?us kaip su su savo maA?ais vaikais. Daug kas kartojasi, bet gal tas ryA?ys yra tam tikra prasme saugesnis. Daugiau A?inai. TAi??vai tAi?? patiria pirmAi?? kartAi?? ir turi daug rAi??pesA?io, o seneliai A?ia jauA?iasi saugesni. Tu ne taip jaudiniesi, tu A?inai, kad jei ir iA?tiko bAi??da, tai praeis, kad viskas iA?taisoma, kad viskas padaroma ir nieko baisaus nAi??ra. Ir turbAi??t tas santykis laisvesnis, maA?iau jame A?tampos, nes taip pat nesi toks atsakingas. Viena vertus, rodos, viskuo rAi??pintumeisi, bet turi save stabdyti, sakyti sau, kad ne aA? viskAi?? sprendA?iu. Ir tada apie kai kuriuos dalykus turi tiesiog negalvoti, nes tai ne tavo sprendimai. Kita vertus, bendravimas su anAi??kais yra tik epizodinis, su jais kartu negyveni ir kasdienybAi?? tave maA?iau kankina. PabAi??ni ir vel iA?siskiri. Tai santykiui suteikia ramumo. RyA?yje su tAi??vaisAi??ai??i?? vienos taisyklAi??s, su seneliaisAi??ai??i?? kitos, su savais ypatumais. Man labai patiko kaA?kada girdAi??tas interviu per radijAi?? su Veronika Povilioniene, kur ji paklausta, kuo dabar gyvenanti ir kAi?? veikianti, atsakAi??, jog labiausiai jai patinka ai??zmoA?iuA?iautiai???. Nes tai iA? tiesA? yra yapA? didelis dA?iaugsmas.

Kalbant apie tarpusavio supratimAi??, dvasinA? artumAi??Ai??ai??i?? ar jis didesnis tarp vaikA? ir tAi??vA?, ar tarp anAi??kA? ir seneliA? (turiu omenyje ikimokyklinio amA?iaus vaikus)? Gal tame esama ne tik psichologinio, bet ir dvasinio artumo dimensijos?

GalbAi??t iA?tiesAi??ai??i?? egzistencinio. Taip, aA? tAi?? jauA?iu, taA?iau sunku bAi??tA? tai iA?skleisti, iA?aiA?kinti. Kartais toks jausmas, kad tas santykis yra ramus ir toks labai gilus, skaidrus. Kas gi sieja vaikus ir senelius? Gal polinkis filosofuoti. Vaikas dar neA?dAi??tas A? rAi??mus. Kaip jam kyla klausimas, taip jis ir klausia. Ir jis labai daA?nai filosofuoja. O seneliai taip pat jau turi daugiau laiko, galimybiA? filosofuoti, nei tAi??vai, kurie vaikAi?? augina. Tikrai gal tas filosofinis A?vilgsnis? AiA?ku, aA? nekalbu apie tokius senelius, kurie yra infantiliA?kiAi??ai??i?? jiems anAi??kasAi??ai??i?? dar vienas A?aisliukas. Kalbu apie suaugusius ir subrendusius A?mones.

Ai??iandien nemaA?ai A?moniA? iA? Lietuvos vaA?iuoja uA?darbiauti A? uA?sienA?, palikdami savo vaikus seneliams. Kaip A?velgiate A? tai? Nors tai neatrodo pats blogiausias variantas, bet vis dAi??lto kokios grAi??smAi??s A?ia slypi?

Tai yra labai pavojinga situacija. YpaA? psichologiA?kai. Esu psichoterapijoje turAi??jusi ne vienAi?? atvejA?, kai tAi??vai ankstyvoje vaikystAi??je neaugino. Ir paskui mAi??gina uA?megzti ryA?A?, taA?iau nebeiA?eina. Yra tam tikri kritiniai santykiA? periodai. Kaip ir kalbos mokymesi. Esama tA? retA? atvejA?, kai miA?ke su A?vAi??rimis augAi??s vaikas, vAi??liau grAi??A?intas A? visuomenAi??, nebeiA?moksta kalbAi??ti, nes praAi??jo tas kritinis amA?ius. Taigi santykiams taip pat egzistuoja tie kritiniai amA?iai. Ir seneliai pakeisti tAi??vA? negali. Tad jeigu tik A?manoma A?itA? ryA?iA? reikia netraukyti. YpaA? ankstyvoje vaikystAi??je, iki penkeriA? metA?. Nors, kita vertus, daug kas priklauso nuo bendravimo reguliarumo, nuo santykiA?, nuo to, kiek trunka tas iA?sikyrimas. Tad nebAi??tinai tai yra negrA?A?tama tragedija. TaA?iau aA? noriu pasakyti, kad A? tuos dalykus reikia A?velgti labai rAi??pestingai ir atsakingai. A?ia ne juokas. Emociniai, psichologiniai prieraiA?umai, santykiai, netektys, iA?siskyrimai yra rimta. JA? pasekmAi??s tikrai ilgalaikAi??s.

O kalbant apie paaugusiusAi??ai??i?? deA?imties, dvylikos metA? vaikusAi??ai??i?? turbAi??t jie daA?niausiai ir yra paliekami seneliams. Kokia didA?iausia blogybAi?? glAi??di A?ia? Ko seneliai tikrai negali suteikti tokio amA?iaus vaikams?

Individualiu atveju gali bAi??ti visaip. Nes senelis seneliui nelygu. Ai??eima A?eimai, santykiai santykiams. TaA?iau bendras dalykas yra tai, kad seneliai nebeturi tiek gyvybinAi??s energijos atlikti tai, kAi?? turi atlikti tAi??vai. Seneliai taip pat nebegali parodyti pakankamo grieA?tumo. Kita vertus, rAi??pestinga seneliA? meilAi?? gali pavirsti ir A? perdAi??tAi?? kontrolAi??. A?odA?iu, ne seneliA? darbas auginti vaikus. Ir tai yra taisyklAi??, su kuria, jeigu A?manoma, reikAi??tA? nejuokauti. Nes yra daroma A?ala vaiko asmenybeiAi??ai??i?? jo saugumui, brandumui, jis daA?nai tampa labiau paA?eidA?iamas. Nors kada tas paA?eidA?iamumas iA?ryA?kAi??s, mes neA?inome. Bet jeigu tokA? A?mogA? iA?tiks dideli gyvenimo sunkumai, jis bus ne toks tvirtas, kaip tas, kuris augAi??s saugiai. AiA?ku, nekalbu apie tai, kai iA?tinka bAi??dos ir seneliai iA? tiesA? turi atstoti tAi??vus.

GrA?A?tant prie kartA? solidarumo. Kaip tai suprantate JAi??s?

Man atrodo, tai reiA?kia, jog mes vieni kitiems esame labai reikalingi. Tiek seneliai anAi??kams, tiek anAi??kai seneliams. Ir todAi??l tAi?? turAi??tume branginti. Bet kartu labai atsakingai A? tai A?iAi??rAi??ti. Kadangi kartA? solidarumas bus tik tada sveikas dalykas, jei mes visi A? tai A?velgsime atsakingai. Tiek paisant kito, tiek neprimetant savAi??s ir nepaverA?iant tA? santykiA? manipuliacijomis, iA?naudojimu ar terorizavimu. Taigi jei santykiai tarp kartA? yra pagarbAi??s, brandAi??s, jieAi??ai??i?? didA?iulis turtas ir to reikia siekti, bet su visA? atsakomybe ir atodaira, o ne savaime. Jeigu kiekvienas mAi??sA? A?ioje kartA? grandinAi??je pirmiausia galvotume apie kitus, kaip jiems geriausiaAi??ai??i?? tiek vaikams, tiek anAi??kams, tiek mano sutuoktiniui, tada iA?ties taiAi??ai??i?? tikra pagalba, tikras nuoA?irdumas, nelieka to savanaudiA?kumo, o pagalba tampa dA?iugia pareiga.

Galvojant apie psichoterapijAi?? gali susidaryti A?spAi??dis, kad ten prieA?ingai, A?mogus yra raginamas labiausiai galvoti apie saveAi??ai??i?? ko jis pats nori, kas jam geriausia. Ar tai nAi??ra savotiA?kas egoizmo, egocentrizmo skatinimas, tarsi prieA?taraujantis JAi??sA? iA?sakytai minA?iai apie galvojimAi??, kas bAi??tA? geriausia kitam?

A?ia prieA?taravimas yra tik iA? pirmo A?vilgsnio. O A?velgiant giliau psichoterapija vadovaujasi prielaida, kad A?mogus yra nelaisvas. BAi??tent dAi??l psichologiniA? prieA?asA?iA?. Jis kaA?ko apie save nesupranta. Taigi psichoterapija siekia jA? iA?laisvinti. PavyzdA?iui, A?mogus gali turAi??ti daug pykA?io, bet jam tai nAi?? A? galvAi?? neateina. NuoskaudA? arba baimiA?, apie kurias jis net neA?taria. Ir tada jis nAi??ra pajAi??gus galvoti apie kitAi??. Taigi, kad sugebAi??tum bAi??ti atidus ir jautrus kitiems, pirmiausiai turi pats jaustis labai saugus, bAi??ti su savimi taikoje, bAi??ti subrendAi??sAi??ai??i?? tai yra nebijoti, kad tave paA?emins, iA?naudosAi??ai??i?? tu gali ramiai dalintis ir apie save negalvoti, jeigu pats jautiesi gerai. O mes, psichoterapeutai, susiduriame su A?monAi??mis, kurie nesijauA?ia gerai, ir turime pirmiausia padAi??ti jiems susigaudyti savyje, o tada jie sugebAi??s dalintis.

O grA?A?tant prie kartA? solidarumo dar norAi??A?iau pridurti, kad labai svarbus dalykas yra nepadaryti kaA?kokiA? negrA?A?tamA? pokyA?iA?, neuA?trenkti durA? taip, kad nebAi??tA? kelio atgal. Kad visada liktA? galimybAi?? vAi??l sugrA?A?ti, vAi??l ryA?A? atnaujinti. Tai galioja tiek ilgalaikiams tarpasmeniams, tiek ir kartA? santykiams.