Apie pilietiškumą ir lietuviško velnio gaudynes

ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Marcelijus Martinaitis

DATA: 2012-08

Apie pilietiškumą ir lietuviško velnio gaudynes

Marcelijus Martinaitis

Mūsų žmonės yra gana patiklūs. Stebėtinai lengvai pasiduoda įvairiems nepatikrintiems ar nepatikrinamiems gandams, patiki keisčiausiomis nusikaltimų istorijomis, ypač jeigu jos neišaiškintos arba neišaiškinamos, pasibaigiančios niekuo. Po to laukiama vėl „ko nors nauja“.

Ko lietuvis laukia? Gal per daug nesuklysiu sakydamas, kad jam apskritai būdinga laukti. Jis turi tiek kasdieninės, tiek istorinės kantrybės, kol kartais ta jo kantrybė sprogsta.

Gerai žinomas toks pasakymas: „Gal viskas pasitaisys?“ Tai yra savaime, be savo pastangų ar kam nors iš pašalės įsikišus. O „įsikiša“ savas ar svetimas, labai lengvai, netikėtai, tragiškai, kaip esame tiek kartų istorijoje patyrę.

Štai lietuvis dairosi į dangų ir laukia giedros. O kai orai pasitaiso, laukia lietaus, po lietaus – vėl sausros.

Laukia į valdžią ateinančių socdemų, o jiems atėjus – interpeliacijų, konservatorių grįžimo ar dar blogiau – visos artistų brigados iš TV ekranų.

Laukia pagerėsiančio gyvenimo, o kai jis pagerėja, laukia staigaus kainų šuolio, krizės, stambių vagysčių, nužudymų, politinių skandalų. Kai visa tai atsitinka, piktdžiugiškai taria: ar nesakiau? Jis, rodos, visada atspėja, kad bus blogiau. O juk nebūna taip, kad kas nors nepablogėtų.

Štai su didelėmis pastangomis ir kantrybe sulaukėm Nepriklausomybės, savo valstybės – ir vėl negerai, beveik viskas. Kažkada, kylant Atgimimo bangai, nebūtume net pagalvoję, kad sulauksime viešumoje sukelto netikėjimo ar nepasitikėjimo savo valstybe, dėl ko sunerimome pastaruoju metu, kad, rodos, ir pačios valstybės jau nebeliko, kad ją ištiko kažkokia vidinė okupacija.

Beveik neliko nė vienos institucijos, žinybos, kuriai vienaip ar kitaip nebūtų keliamas nepasitikėjimas. Šį viešosios sąmonės sausros metą stiprinamas nepasitikėjimas Seimu, Prezidentūra, Vyriausybe, policija, saugumo tarnybomis, visa teisėsauga, kuri, rodos, kimšte prikimšta pedofilų. Atrodo, nepaliesti lieka tik gaisrininkai. Gal dėl to, kad jie paskutiniai po gaisrų griuvėsiuose ateina ieškoti gyvų, nepaisydami nukentėjusiųjų pareigų, nuopelnų, tautybės, priklausymo partijoms.

O tas mūsų nepasitikėjimas dažniausiai keliamas dėl savo pačių nepadarytų darbų, neatsakingai veikiančių žinybų, dėl tos lietuviškos ištarmės: gal viskas pasitaisys ar kas nors atėjęs pataisys, atkas mus iš po griuvėsių. Todėl neapsikentę patys piliečiai pradeda burtis į tokias savamoksles įvairių skandalų gesinimo komandas, dažnai vietoj vandens dar papildami žibalo.

Lyg pagal kažkieno rašomą scenarijų kriminalizuojama žmonių sąmonė. Štai ką šiandien nuolat išgirsti: visi jie tokie! Valstybėje daromos tuštumos ir laukiama, kada pasirodys ne tokie, kiti. Niekas negali pasakyti, kas tie kiti, iš kur jie pasirodys, išvertus iš kėdžių neįtikusius ar skandalais pagarsėjusius valdžios žmones, o labiausiai – rinkimų metu.

Reikėtų prisiminti 1940 metus. Tada valstybėje taip pat buvo padarytos tuštumos savųjų ir svetimųjų rankomis. Tų metų katastrofa buvo gerai paruošta kitų, net tuometinis saugumo vadovas atiduotas į kitos totalitarinės valstybės rankas. Lengvai, labai lengvai esame užvaldomi, ir sunkiai, skausmingai, su didelėmis aukomis paskui tenka išsivaduoti.

Mums būdingas keistas kompleksas: pralaimėjimuose ieškome didvyrių, o pergalėse – kaltųjų. Kartais net pagalvoju, kam, kokiai naujai nelaimei yra ruošiama Lietuva? Vis ieškoma, kam kitam atiduoti savo pačių negerumus.

Ar ne tokios kaltųjų ir nekaltųjų paieškos dabar prasidėjo Lietuvoje? Taip gal ir turėtų būti, jeigu žinotume, kokios tos kaltės. O jos įslaptintos, jų prasmės niekada nesužinosime, nors tiek keliama bylų, interpeliacijų, sukuriama komisijų. Masinę sąmonę puikiai veikia tas įslaptintos kaltės sindromas.

Taigi, kas taip gadina mūsų pinigus, įstatymus, gerus norus, tvirkina vaikus, verčia nekęsti savo namų, net valstybės? Kas jie ir iš kur atsirado? Ar ne geriau, ne įdomiau, kai tas kenkėjas ar kenkėjai yra nematomi, ar ne lengviau tada įsigąsdinti ar įgąsdinti, sukelti masines neurozes?

Masinė sąmonė tampa valdoma, ypač artėjant rinkimams. Įsigali beveik visuotinė persekiojimo, įtarinėjimų atmosfera, supykina artimiausius žmones, buvusius bendražygius. Dabar vėl kaip sovietmečiu reikia atsargiai rinkti žodžius, kad nepasakytum to, kas gali nepatikti tavo buvusiam geram bičiuliui.

Prisipažinkime, kad bendrystės, bendravimo atmosfera yra labai slogi. Kodėl staiga pasirodė tiek piktų žmonių? Iš kur užėjo tasai darganų metas? Labiau stinga ne tiek pinigų, kiek susiklausymo, pakantumo, sugebėjimo girdėti, dėl to ir jaučiamės susvetimėję, lengvai valdomi tikrų ar netikrų teisybės ieškotojų.

Ne be nostalgijos kartais pasigendama Sąjūdžio moralinės laikysenos ištarmių, kada svarbiausia buvo tai, kas mus vienija, o ne skaido, supriešina, gerai žinant, kas mus varinėjo kalčių vieškeliais. Šiandien gali keistai atrodyti tada dažnai kartojami žodžiai: politikos yra tiek, kiek joje būna moralės. Kur dabar tuos žodžius galima garsiai ištarti?

Kaip čia nepradėsi galvoti, jog dar esame gerokai mitinė tauta, visas negeroves siejančia su nematomų jėgų veikimu, lietuviškojo velnio provaizdžiu, nors jis šiandien ir neminimas. Kai kurios situacijos, skandalų istorijos labai panašios į mitinių sakmių siužetus, kuriose veikė įsislaptinęs velnias, o dabar kiti, paslaptingi, įtariami ar neįvardyti veikėjai, kai kurie dar vis kenkia ir po mirties ar jau neveikiančių sovietmečio įstaigų vardu.

Tas velniūkštis nuo seno sumaniai kvailino viskuo pasitikinčius lietuvius, pakišdavo kokią nors fiktyvią sutartį, vedžiojo už nosies pasikėlusiuosius į puikybę, mainikavo, ypač garsėjo kaip sumanus sukčius, kažkur kemsynuose savo rezidenciją turintis bankininkas. Kaip tos sakmės kartais panašios į neseną „Snoro“ istoriją. Štai už didelius pinigus daroma sutartis, į velnių veseliją pakviestam muzikantui už grojimą tik meta, tik meta pinigus. Tas velnio klientas rytą atsibunda kur nors kemsynėje, o kapšelyje, kuris buvo prikimštas pinigų arba sutarčių, randa tik beržo tošis, tačiau pačių velnių nė kvapo.

Ar nesikartoja panašūs siužetai šiandien? Kur prašampa tie įvairūs gundytojai, išeikvotojai, įvairių fiktyvių sutarčių sudarytojai? Kiek jų yra nubaustų? Gaudyk juos, jei gali, po londonus, briuselius, net po Atlanto vandenyno salas.

Tos mitinės kemsynų sakmiškos istorijos smelkiasi jau ir į valstybės gyvenimą, jomis bandoma paaiškinti visokius, rodos, nuo mūsų nepriklausomus negerumus, paslaptingų, nepagaunamų jėgų veikimą. Kuriami pasakojimai apie valstybės kemsynuose įsitaisiusią lyg ir įsislaptinusių agentų, lyg ir lytinių iškrypėlių, lyg ir velnių chuntą, pradedančią užvaldyti valstybę.

Neatskleisti nusikaltimai, tariami ar tikri jų autoriai, gimdo šmėklas. Tokioje virtualioje, įsivaizduojamoje valstybėje kartais darosi nejauku gyventi. Žmogų ištinka keistas susidvejinimas: jis pasijunta esąs toje informacijos priemonių, politinių klanų sukurtoje nerealioje valstybėje, o kartu gyvena savo tikrą gyvenimą: dirba, rūpinasi šeima, savo profesija, buitimi, tiksliau tariant – gyvena.

Tie du kraštutinumai vis sunkiau ir sunkiau suderinami, gyvenant nepaaiškinamų, neretai iracionalių idėjų, nusikaltimų, suvedžiojimų ir nutylėjimų chaose. Gerai jaučiu, kaip sunku apsispręsti, tai yra būti savo valstybės, savo šalies piliečiu, jaustis atsakingam.

Vienas svarbiausių pasitikėjimo valstybe garantų yra teisėsauga. Tačiau ar teisėsauga savo neryžtingumu nesukuria situacijų, kurios tampa jau ir politinėmis, iš kemsynų iššaukia velnius – savus ar svetimus. Todėl ir mūsų piliečių pilietinė sąmonė kartais būna labai miglota, menkai siejama su savo valstybės institucijomis, kurios vis labiau atsiskiria nuo žmonių, apsitveria aukštomis biurokratinėmis tvoromis.

Suprantu, kad būti piliečiu yra ne tik privilegija, bet ir sunki pareiga, gal net našta, kurią taip dažnai siekiama nusimesti, tapti nežinomam, įsimaišyti kitų šalių minioje.

Istorija mums buvo negailestinga, per mažai turėta laiko mūsų žmonėms pasijusti piliečiais. Ilgai, labai ilgai buvome kitų valstybių pavaldiniai, baudžiauninkai, kumečiai, tremtiniai, svetimų armijų kareiviai, emigrantai. Tie keliolika 20 amžiaus metų mums buvo tiktai trumpas istorinis epizodas, palyginti su kitomis demokratinėmis šalimis.

Buvome naivūs romantikai, manydami, kad paskelbus Nepriklausomybę jau kitą Kovo 11-osios rytą visi savaime tampame savo valstybės piliečiais. Netrukus buvo nusivilta, ir tas nusivylimas nesibaigia iki šiol. Pilietybė, pilietiškumas nėra uniforma, tik kareivius galima perrengti per vieną parą.

Beje, kad pilietybė gali būti suprantama kaip tam tikra uniforma, kad gali būti paskelbta jos mobilizacija, to netrūksta ir šiandien, pradėjus skirstyti žmones pagal partinius požymius, „nuopelnus“, net kilmę. Paradoksas: paprastai pilietybė neatimama net iš kalinių, o mes ją atimame iš tų, kurie dėl vienokių ar kitokių priežasčių gyvena išvykę svetur.

Pilietybės samprata kyla iš tam tikros savo šalies žmonių bendrystės suvokimo, reiškiasi kaip visuotinė sutartis, paremta visų sluoksnių, politinių pakraipų solidarumo jausmu, siekiant nieko nepalikti be paramos, net ir nusikaltėliams neužkirsti kelio grįžti atgal.

Visuotinės pilietybės samprata kilo iš praėjusių amžių Europos humanitarinės kultūros idėjų, meno, literatūros, filosofijos. Pilietybės samprata yra unikalus Europos kultūros kūrinys. O mes turėjome per mažai laiko subrandinti savo pilietinę sąmonę, vis dar gyvas pavaldinio, paklusnaus visokių biurokratinių nuostatų vykdytojo kompleksas, diegiamas tiek valdžios įstaigų, tiek reiškiasi kaip paties žmogaus paveldėti įgūdžiai.

Dar vis galima išgirsti, jog sovietmečiu buvo geriau, dar vis veikia davinio vaizdinys: pagal nustatytą eilę ir paklusnumą valdžiai „duodavo“ butą, darbą, mokslą, net kalėjimą. Reikėjo mokėti tik „pasiimti“, gyvenant apdairiai, nepadarant kokios nors klaidos.

Tas žmogus dabar bijo savo laisvės, geriau sutiktų vėl būti pavaldiniu nei piliečiu. O tai parodo rinkimų rezultatai, jų metu dažnai renkamasi ne partija, o asmuo, kuris valdys, „duos“, „sutvarkys“, „privers“. Dalis rinkėjų rodo savo paklusnumą galimam lyderiui ar net diktatoriui.

Tokios nuotaikos visuotinai gerai žinomos ar jaučiamos, todėl į priekį stumiami asmenys, kurie galėtų panašų vaid­menį suvaidinti. Juk Lietuvoje jau yra ne viena „asmeninė“ partija. Štai jau vėl pradedamos steigti tokios partijos, mobilizuojami jų šalininkai!

Keisčiausia, kad vos ne visos partijos artėjant rinkimams supanašėja, nusirašinėja vienos nuo kitų programines nuostatas ir tampa beveik socialdemokratinės. O juk partinė sistema kaip tiktai ugdo pilietinę savimonę, skatina piliečius vienaip ar kitaip apsispręsti, per rinkimus išryškinti savo poreikius, interesus. Dažnai iš pažįstamų išgirstu sakant, jog ir vėl nebus ko pasirinkti, kaip pareikšti savo pilietinį nusistatymą. Rinkimai yra visų svarbiausia pilietinė akcija, kurioje dalyvauja ar turėtų dalyvauti pilietiškai apsisprendę rinkėjai.

Man atrodo, jog partinė sistema Lietuvoje dar gana silpna. Jau vien tai, kad, neturint stipresnių programinių ir politinių atramų, prasideda nematyto masto veikla, prieš savo priešininkus atnaujinant seniai pamirštas bylas, sudarinėjant komisijas, rengiant interpeliacijas, „demaskuojant“ valdžioje įsislaptinusius kenkėjus, siekiant teisybės išsiilgusiems žmonėms parodyti, jog jie, tik jie Lietuvoje įves visuotinį teisingumą. Bandoma pajungti ne vien žiniasklaidą, bet ir teisinę sistemą, kad ji veiktų užlaužtomis rankomis. Tas absurdiškas naujų partijų dygimas artėjant rinkimams parodo mūsų visuomenės pilietinės brandos stoką, o tai neįsivaizduojama senesnėse demokratinėse šalyse. Tai vis tas lietuviškas oro permainų laukimas!

Šiaip pilietinės elgsenos pavyzdžių laukiama iš pasirinktų bei išrinktų žmonių, jiems atstovaujančių valdžioje. Bet kiek tokių būna, arba tiksliau – išlieka, atsidūrusių privilegijuotoje padėtyje, ypač įgijusių teisinę apsaugą, ja ėmus piktnaudžiauti. Apie tai daugiausia ir girdime, skaitome spaudoje, nematydami juose tam tikros moralinės atramos, ko buvo tikimasi pirmaisiais atgautos Nepriklausomybės metais.

Mūsų sąmonėje dar nėra susiformavęs atsakingo, visuomenei atstovaujančio, jai įsipareigojusio, jos vardu, o ne savo klano ar rėmėjų interesais veikiančio veikėjo tipas, su tuo siejantis savo asmens garbės supratimą. Apie tai kalbėti labai sunku, bet sunku ir tiems, kurie savo veikimą sieja ir su moraline atsakomybe, viešu laikymosi savo politinių nuostatų.

Jau ne kartą esam matę, kaip nepaprastai įsigalėjusi valdininkų sistema suvirškina net pačius atkakliausius, paralyžiuoja jų geriausius ketinimus. Mūsų valstybė dabar skęsta popieriuose, visokiuose nutarimuose, pritarimuose, įstatymų pataisose, instrukcijose, iš kažkokios velnių kemsynės gauname nesuprantamų popierių apie tai, kur ir už ką turi mokėti, kur ir dėl ko pasirašyti ir t. t.

Suprantama, jog be dujų, naftos, be žemės išteklių negalėsime normaliai išgyventi, bet svarbiausia – Lietuva negalės išgyventi be savo žmonių. Valstybės atsiranda ir jos kuriamos, kad jų teritorijose galėtų gyventi ir išlikti žmonės, nors žemės turtai gali būti labai skurdūs. Kažkodėl valstybės išlikimas pradedamas sieti vien su pelnu, komercija, pinigais, o savo šalies žmones – su komercija, valstybę aptarnaujančia mase. Tas dabartinio žmogaus pajungimas verslui, komercijai yra akivaizdus.

Sistema, kai ji ima įsigalėti ar įsigali tik kaip gaminanti ir vartojanti, humanitarinė kultūra tampa pašaliniu dalyku, intelektas paprasčiausia preke. Valstybė nesugeba ir nesistengia panaudoti savo šalies intelekto, Lietuvos neišgelbės jokios Visagino atominės elektrinės, visa tai turėdama, ji niekada nebus turtinga be savo šalies intelektinės ir kultūrinės vizijos.

Maironis šiandien vėl pakartotų rūsčias ištarmes savo kūrinyje „Kai kam“, išreikštas dar tik kuriantis nepriklausomai valstybei. Daug kas mūsų istorijoje kartojasi, ir ne patys geriausi dalykai. Visai panašiai telkiasi viską ketinantis užvaldyti klanas, drabstantis milijonus, lyg ir kuriantis savo atskirą nepriklausomą turtingųjų, dideles valdžios galias ir išgales turinčią valstybę.

Daug žmonių lieka užribiuose, neturintys ką veikti savo valstybėje, gyvenantys iš juos žeminančių pašalpų. Blogiausia, kad jie pradedami laikyti degraduojančiu visuomenės sluoksniu. Tai kaip iš jų tikėtis pilietiškumo, orios laikysenos, solidarumo, sąmoningo pasirinkimo per rinkimus, kai jiems nėra ką ir iš ko rinktis. O juk demokratinės valstybės sukuria savo piliečiams platų pasirinkimo spektrą, kur dažnas gali rasti savo vietą.

Šį rašinį noriu užbaigti kiek kitokia tema, tai yra viena spaudoje pasirodžiusia žinute apie tai, kaip vienos mokyklos mokiniai pasiuvo didžiausią, rodos, 200 metrų trispalvę, su ja perėjo miestų gatvėmis, tikėdamiesi, jog tai bus pripažinta kaip Gineso rekordas, garsinantis Lietuvą. Negana to, mokiniai, mokytojai, net rajono valdžios atstovai buvo pakviesti į Odesą ta vėliava užkloti vadinamuosius Potiomkino laiptus. Kas šiek tiek žino sovietinio kino istoriją, šie laiptai buvo pavadinti pagal propagandinį filmą „Šarvuotis Potiomkinas“.

Ar kita šalis, sakysime, save ir savo valstybę gerbiantys lenkai būtų sugalvoję vėliava užkloti tai, kas susiję su buvusiu sovietiniu režimu? Nenoriu kaltinti vaikų, siuvusių šią didžiausią vėliavą. Tik manau, kad yra prarandamas ryšys su savo valstybingumo, pilietinio orumo ženklais. Tai vadinčiau net savotišku cinizmu, prisimenant tas pačias sukruvintas trispalves, kurios buvo randamos ant žuvusių partizanų kūnų.

Panašias savo vaizdinių, ženklų „atvirkščias“ istorijas būtų galima tęsti ir tęsti, tai atrandant net meno, literatūros kūriniuose, ženklų, su kuriais siejama mūsų valstybingumo, pilietiškumo istorija.

Perskaitęs šį rašinį pamačiau, jog jis gana niūriai parašytas. Kadangi šį rašinį pradėjau apie lietuvio atkaklumą laukti, nes jisai puikiai žino, kad po darganų tikrai pasirodys giedra.