ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Atminti
AUTORIUS: Neringa Mikalauskienė
DATA: 2013-04
Apie publikacijų veidus
Neringa Mikalauskienė
„Literatūros ir meno“ skelbiamas publikacijų konkursas tapo tradicinis: jis rengiamas jau ketvirtuosius metus. Konkurso rezultatų apibendrinimas – tai proga atsigręžti į tai, kokie tekstai savaitraštyje pasirodė, kokių aktualijų būta, kaip apie jas kalbėta, kokios yra prozos tendencijos, ką pasiūlo žinomi autoriai ir ką – nauji, kylantys vardai.
Pradėkime nuo laimėtojų.
Pirmąją vietą prozos sekcijoje užėmė Ramūno Čičelio apsakymų ciklas „Jonavai – iš ankstyvųjų patirčių. Utenai – idealiojo miesto beieškant. Juodkrantei ir berniukui miglose“ (2012-11-02).
Antroji vieta teko Romualdui Granauskui už apsakymą „Jedzė“ (2012-02-03).
Trečioji – Henrikui Čigriejui už apsakymą „Armonika“ (2012-03-16).
Už publicistiką skirtos dvi premijos: Irenai Balčiūnienei – už straipsnį „Niekšybė prasideda nuo tokių kaip aš, arba Kerouaco dvasia Lietuvoje“ (2012-05-04) ir Feliksui Bajorui – už straipsnį „Prie vartų“ (2012-01-06).
Už reikšmingiausią debiutą apdovanotas Karolis Vyšniauskas, pradėjęs „Literatūrai ir menui“ rašyti straipsnius apie šiuolaikinę lietuvišką muziką. Jo publikacijų būta ne vienos: „Ate, kompiuteri…“ (2012-01-06); „SoundCloud“ debesyje – nauji Lietuvos muzikantų albumai“ (2012-02-17); „Indie su priemaišom“ (2012-06-08); „Nauja karta, senos idėjos“ (2012-10-26) ir kitų.
Publicistika: nuo Maironio iki svarstymų apie cenzūrą šiandien
 |
| ErQ. „Snūduro žemėlapis“. 2012. Skraistė. Vilna, linas, šlapias vėlimas |
Maironiui šiemet dėmesio skirta tikrai daug. Juk jubiliejinės, 150-osios, gimimo metinės ir – informacijos apie jį perteklius žiniasklaidoje, renginių gausa. Tad tampi atsparus net nuoširdžiausiam pasiūlymui. Garsiai sakai: „Maironis?.. Ačiū, ne. Rašėme.“ Mintyse: „Duoklę klasikai jau atidavėme, užteks.“ O vis dėlto su malonumu perskaitytas ir atmintyje pėdsaką paliekantis yra Viktorijos Daujotytės eseistinis tekstas „Maironis: aktualus ir nebe“ (2012-11-02). Verta įsidėmėti bent jau šią įžvalgą: „Kuo anksčiau tautoje ir jos kalboje atsiranda poetų, pajėgiančių išreikšti sielos atskirybę bei jos ryšius ir su kitais gyvenimo parametrais, tuo tautos egzistencija yra tvaresnė, patikimesnė. (…) Aktualu tai, kas neapibrėžiama tik kaip nūdienos aktualija. Kas įgyja amžinybės žymę.“
Muziejų metai tapo paskata atsirasti Astridos Petraitytės rengtam reportažų ciklui iš rašytojų memorialinių butų-muziejų – Maironio, V. Mykolaičio-Putino, V. Krėvės, Vaižganto… Kalbinami tų muziejų darbuotojai mokė prakalbinti daiktus, kuriuos rašytojai kadaise lietė, ir leido paties skaitytojo vaizduotei užpildyti tai, kas nugrimzdo į nebūtį.
Premijuotasis F. Bajoro „Prie vartų“ spausdintas pirmajame praėjusių metų numeryje – vertingas dėl profesionalaus kritiško požiūrio į 2011-ųjų muzikos festivalį „Gaida“. Negailestingai nuskamba vertinimas – beveik meniniai pasažai: „Už ką moka, tą ir groja (…) Kultūrininkai siūlo mums atkurti praeityje egzistavusį neprižiūrimą, apaugusį kiečiais sklypą, žemės lopinėlį, primėtytą šiukšlių ir geležgalių. Užsiėmę šia užduotimi, gaištame laiką, mus atitraukia nuo tikros kūrybos.“ Vis dėlto F. Bajoras pripažįsta, kad, vykstant ekonominei suirutei, „Gaida“ sugeba sukviesti atlikėjus, kurių meistriškumas nekelia abejonių. Festivalis dar kartą priverčia susimąstyti apie tai, kad vienas iš stiprios valstybės požymių – aukšta meno kultūra, o muzika yra būtent ta sritis, kuria galima dalytis be vertimo ir tuo garsinti Lietuvą pasaulyje.
Muzikiniais įspūdžiais dalijasi Niujorke gyvenanti Žibuoklė Martinaitytė straipsnių cikle „Niujorkas. Kompozitorės dienoraščiai“. Nelengvas jai teko uždavinys: mieste, kuriame kas vakarą gali nueiti į 5 tave dominančius muzikos renginius, tenka pasirinkti tą, „be kurio neišgyventumei“. Ž. Martinaitytės tekstai tiršti, sodrūs – ir ne vien dėl bandymų aprėpti neaprėpiamą ten kunkuliuojantį koncertinį gyvenimą (koncertai, skirti Ph. Glasso 75-mečiui, J. Cage’o jubiliejui…), bet ir profesionaliu žvilgsniu įvertinti vienuose prestižiškiausių – Carnegie Hall – koncertų rūmuose atliekamus kūrinius. Kaip ir Niujorke, kurio planas sukurtas pagal schemą „grid“, atspindinčią dviejų rūšių funkcionavimą – schematizuotąjį-racionalųjį ir chaotiškąjį-intuityvųjį, taip ir muzikoje, anot Ž. Martinaitytės, galima įžvelgti šių dviejų aspektų pasireiškimą. Ir tai ji labai subtiliai parodo savo publikacijose.
Dalia Striogaitė straipsnyje „Losandželiečiai. Atmintyje gyvi“ (2012-02-17) priminė vyresniosios kartos emigrantų diasporą. Jai „dar teko pažinti daugelį garbingų losandželiečių veteranų ne iš fotografijų įvairiuose leidiniuose, bet matyti juos įprastoje aplinkoje – parapijos salėje, savo namų kiemelyje ar už rašomojo stalo, prie asmeninių bibliotekų ir lituanistinių archyvų“.
Lauros Švedaitės ir Juliaus Žilinsko „Kupranugarį matei – nematei“ poetiški įspūdžiai iš kelionės po Iraną beveik galėjo gauti ir publicistikos, ir reikšmingiausio debiuto apdovanojimą, nes skaitymo malonumas ilgam įsirėžia į atmintį netikėtais palyginimais: „Yra du žodžiai, kažkuo panašūs vienas į kitą. Turistas ir teroristas. Ir panašūs jie ne vien skambesiu.“ (2012-01-20). Šis kelionių publicistikos ciklas – tai pasakojimas apie šalį, kur žmonių gyvenimus temdo vienas brutaliausių ir ciniškiausių režimų, bet tėvas – ir tai suprantama bet kuriame pasaulio kampelyje – „šiltai apsikabina sūnų su dukra, ir jie dar ilgai šitaip guli balkone, klausydamiesi cikadų“.
Įsidėmėtini jautrūs Donatos Mitaitės svarstymai „Žaliam senųjų kapinių atminimui“ (2012-04-06) – apie nykstančią pagarbos medžiui kultūrą. Akcentuojama mintis, kad senosios miestelių kapinės yra kultūros vertybė ne vien dėl kapų ir paminklų, bet ir dėl medžių. Juk tai – visuma. Sudarkytos Saldutiškio, Eržvilko, Pakruojo, Klovainių kapinaitės… „Projektus vykdanti“ valdžia šiurpina mažiau nei tai, kad patys bendruomenės žmonės linkę jas „tvarkyti“ naujoviškai. Mada tokia. „Neapykanta medžiams, be kita ko, rodo pažeistą lietuvių nacionalinę savimonę“, – sako autorė.
Tradiciniais tapo V. Sventicko „Guriniai“ – įžvalgų apie kultūrą „pabarstymai“. Ne nauja, bet nuolatos aktualizuojama mintis (2012-02-24): „Kai rašytojai polemizuoja su kritika, bene populiariausia ginčo „menine figūra“ tampa kritikos teiginių subanalinimas. Visų pirma tiesiogiai ar netiesiogiai pasistengiama įtikinti, kad kritikas kalba lėkštai, pataikauja konjunktūrai, vulgarizuoja, politikuoja ir pan.“ Ar tik ne iš čia semtųsi peno ir metų pabaigoje įsiplieskusi diskusija dėl teatro kritiko V. Gedgaudo tekstų? Už meninę žodžio raišką, įžvalgumą jis vertas apdovanojimo, už vulgarumą ir įžeidinėjimus, išsakytus kad ir aukščiausios prabos metaforomis, apdovanoti nesinori. Tačiau V. Gedgaudui net nereikia, kad jį kas nors gintų. Gynyba, pasirodo, reikalinga mums patiems: nuolatos tenka priminti, jog cenzūros laikai pasibaigė ir ne redakcija atsakinga už autorių poziciją. Šiame kontekste ne pro šalį grįžti prie J. K. Valaičio publikacijos „Rinkimai, balsų pirkimai ir šiuolaikinė žūklė“ (2012-11-23), kuriame jis konkrečiais faktais rodo, kaip buvo valdoma „Balsas.lt leidiniai“ grupė, jungianti daugiau kaip 30 interneto portalų ir daugiau nei 20 leidinių, „besirūpinančių įvairių visuomenės segmentų informavimu ir kultūriniais interesais“. Akivaizdu – ir formuojanti tam tikrą (Darbo partijai palankų…) požiūrį: „…moderniosios žvejybos ypatumai labai primena ir moderniąją žiniasklaidą: skaito žmogelis apie sveikatą, scenos žvaigždžių gyvenimą, šokių „projektus“, apie augalų kenkėjus, horoskopus ir net pats nepajunta, kaip praryja žinią apie teisingus politikus, teisingus valstybės valdymo receptus.“
„Literatūra ir menas“ – kultūrinis leidinys, bet į visuomenėje vykstančius procesus reaguoja. Ir ne tik J. K. Valaičio tekstais. Už publicistinį straipsnį „Niekšybė prasideda nuo tokių kaip aš, arba Kerouaco dvasia Lietuvoje“ apdovanotoji vertėja Irena Balčiūnienė, pradėdama nuo pasauliui reikšmingos datos – 90-ųjų Kerouaco gimimo metinių paminėjimo, daro Lietuvos kultūrinio gyvenimo istoriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis skerspjūvį primindama, kad Kerouaco kelias į Lietuvą prasidėjo prieš keturiasdešimt metų, sovietiniais laikais, kai, anot jos, „cenzūra buvo dvigretė: vienoje gretoje žengė žinomybės: nerašyti Dievo didžiąja raide, neminėti Nepriklausomos Lietuvos“, kitoje – jokio sąrašo nebuvo, savarankiško mąstymo ir veikimo ribas reikėjo atspėti. Tačiau ateina laikas stoti į akistatą su savo sąžine – paaiškėja, kad daugelis yra „raudonai išbrūkšniavę savo gyvenimo paraštes“ patys, ne kas kitas. O šiandien ne pro šalį būtų įsidėti galvon straipsnio pabaigos ištarmę: „Neišsigąskime akistatos su Nepriklausomybe…“ Ypač – kalbėdami apie meną ir jį kurdami.
Proza tradicinė, proza eksperimentinė
2012-aisiais „Literatūroje ir mene“ pasirodė nemažai tradicine vadintinos prozos, nors tikrai laikas suvokti, kad „trečioji karta nuo žagrės“ jau linkusi eksperimentuoti ir temomis, ir menine raiška. Veikiausiai vis dar esama tam tikro istoriškai susiklosčiusio inertiškumo: savaitraštis leidžiamas nuo 1946 metų, tad jį žino, skaito ir jam rašo vyresnioji ar vidurinioji karta. R. Granausko, H. A. Čigriejaus, A. Pakėno, J. Šikšnelio, R. Kalyčio, I. J. Janonės kūrybos šaknys – senieji nykstantys kaimai ir mažų miestelių gyvenimas. Dar dešimtmetis – ir tokių autentiškų istorijų nebeliks. Prie jų priskirčiau ir Jono Minkevičiaus etnografinius vaizdelius „Šienpjovių „kerštas“, „Du žmonės ir arklys“, „Migonių vinkšna“, „Rastako „testamentas“ (2012-04-13) – su tikrais vietovardžiais (Šimonių valsčius, Ožkiniai…), tikrais vardais – dėdžių, tetų, kaimynų, datomis – prieškario ar tarpukario. Tačiau pasakojama su literatūriniu užmoju, siužetas mezgamas vaizdinga kalba. Džiugu, kad tokių pasakojimų vis dar atsiranda savaitraščio erdvėje. Ypač – jei akivaizdžiai matosi meistrystė. Būtent dėl jos dvi premijos buvo skirtos senosios kartos rašytojams R. Granauskui ir H. A. Čigriejui.
R. Granausko „Jedzė“ – psichologinis etiudas apie dviejų senyvų žmonių pastangas tapti vienas kitam atrama, kai artimieji jau išėję anapilin ir Kūčių stalą tenka dengti tik sau. Dialogai kasdieniški – apie namus ir ligas, tartum savotiškos „žvalgytuvės“ kaip kadaise: ar tiktų į porą, ir štai tuomet, kai skaitytojui rodos – tiktų, netikėta atomazga: ne. Mirusieji arčiau nei kapuose: iš širdies neišstumsi.
H. A. Čigriejaus „Armonika“ – apie iš patalo pakilusį ligonį, kuris atrodė, tik mirti tetinkamas: sunykęs, apšepęs, toks jau visai varganas seneliukas. Pasveiko prieš Velykas: „…tik pasiėmė armoniką, tik užplėšė“. Pasakojimas paprastas ir įtaigus.
Pirmąją premiją skyrėme R. Čičeliui – jaunosios kartos kūrėjui – už tokius pat apčiuopiamus, prie meninės publicistikos artėjančius vaizdelius „Jonavai – iš ankstyvųjų patirčių. Utenai – idealiojo miesto beieškant. Juodkrantei ir berniukui miglose“ (2012-11-02). Autorius sugeba derinti konkretumą, atpažįstamumą ir išmonę: meninio kalbėjimo adresatai čia – patys miestai, kiekvienas turintis savą veidą, nuotaiką ir individualią istoriją, pamatytą pasakotojo, atsidūrusio jų erdvėse tam tikru laiko momentu: „Kelias į Tave, Utena, siaurutėlis. Kaip ir visi vaikystės takai. Buvai pirmoji pabėgimo vieta. Nuo vulgarumo, cinizmo ir kitokių akmenų. Tavyje viskas nutilo ir staiga prabilo. Septynmetės mergaitės balsu. Švelniai ir tamsiai. Šeima Tavyje buvo viskas. Viskas intensyvėjo, kaskart į Tave atklydus.“ Taip žodžiais sukuriama kiekvieno miesto siela.
Prie literatūrinių eksperimentų priskirčiau N. Meškausko „Pavogtą veidą“ (2012-01-27), J. Tumasonytės „Stepą“ (2012-05-04), J. Melniko „Vieną dieną iš Petrausko gyvenimo“ (2012-09-28). Šie autoriai artimi tuo, kad linkę vaizduoti pakitusios sąmonės būsenas, individualaus ir net istorinio laiko lūžius, darydami prielaidą, jog egzistuoja paralelios realybės, kuriose veikėjai atsiduria galbūt tik dėka to, kuris sukuria tekstą, tačiau skaitytojas meistriškai įtikinamas, kad tai – realistinės, sąmonės srauto literatūros atmaina. O štai J. Skablauskaitė realizmu neįtikinėja. Jos „Rudens melancholijos“ (2012-04-20) pasaulis mistinis – tai pasakos apie neįmanomą meilę tarp žmonių ir paslaptingos kilmės būtybių atmaina: kliūtimi tokiems santykiams tampa pats gyvenimas. Negyvenimas – erdvė tarp būties ir nebūties – sujungia mylinčiuosius. Romantinės literatūros tradicijoje tai nėra nauja, bet vis dar paveiku. Ypač J. Skablauskaitės tekstuose, kuriuose mistinei atmosferai sukurti pasitelkiama spalvų ir kvapų fenomenologija.
Prie įsidėmėtinų debiutų priskirčiau M. Širvinsko apsakymą „Paskui mirė tėtis“ (2012-03-23) ir Laimos Vaigės „Tirlim pim pim šalį“ (2012-10-19). Gal todėl, kad daugeliui pradedančių autorių kyla problemų plėtoti siužetą – o jų kūriniuose siužetinė ašis yra. Su perspektyva, kad šie literatūriniai bandymai išaugs į nuoseklų, sąmoningą pasiryžimą kurti stiprią prozą. Jos trūksta – nepaisant to, kad rašančiųjų daug.
Toks būtų praėjusių metų „Literatūroje ir mene“ pasirodžiusios publicistikos ir prozos bendras vaizdas. Džiugu, kad ji daugiaveidė – įvairi, o ne dviveidė – veidmainiška. Skiriant apdovanojimus, buvo iš ko rinktis. To tikimės ir iš 2013-ųjų. Kaip visada tradiciškai – ir visada naujai.
