Apie sovietmečio architektūros (ne)galias

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: Recenzijos
AUTORIUS: Rasa Čepaitienė
DATA: 2013-09

Marija Drėmaitė, Vaidas Petrulis, Jūratė Tutlytė,
Architektūra sovietinėje Lietuvoje,
Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla,
2012, 412 p., iliustr., [500] egz.
Dailininkai Sigutė Chlebinskaitė ir
Martynas Gintalas

Man, kaip eilinio Žirmūnų chruščiovinio daugiabučio gyventojai, besidžiaugiančiai artumu „centrui“, tačiau už tai priverstai taikstytis su gana nepatogiu kambarių ir pagalbinių patalpų išplanavimu, kaimynystės garsus (ir kvapus) praleidžiančiomis sienomis ir nuo aplinkinės pilkumos niekaip neskubančios ateiti ir išvaduoti renovacijos laukimu, knyga apie sovietmečio architektūrą sukėlė ne tik profesinį ar asmeninį susidomėjimą (mat, kad ir trumpai, teko bendrauti su visais jos autoriais, o Marija Drėmaitė yra mano kolegė ir bičiulė VU Istorijos fakultete).

Visų pirma tenka pastebėti, kad tokios apimties ir masto kolektyvinis darbas išties turėjo palaukti, jog su chronologiniu ir psichologiniu atstumu būtų įmanoma apžvelgti specifinę praeitos epochos architektūros ir urbanistikos teritoriją. Kaip ir kituose pastaruoju metu Lietuvos akademinėje terpėje itin suaktyvėjusiuose ir jau gausoką derlių pažėrusiuose sovietmečio tyrimuose, šiuo atveju irgi bene svarbiausiu tokios kokybinės sintezės pasirodymo veiksniu tapo visų trijų autorių gana jaunas amžius ir egzistencinė bei patirtinė (kartos) distancija, leidusi jiems sine ira et studio atlikti tokį sudėtingą ir, drįsčiau spėti, nedėkingą darbą. Juk dauguma šios knygos personažų dar yra gyvi sveiki, kai kurie iš jų ir patys rašo atsiminimus ar publikuojasi akademinėje ir populiariojoje spaudoje, dėsto aukštosiose mokyklose, tad ir jų reakcija į monografijoje pateikiamą jų tuomet sukurtų pastatų ar urbanistinių sprendimų vertinimą neišvengiamai subjektyvi ir gal net nenuspėjama.

Ko vertas vien jau poreikis tokiais atvejais parinkti tinkamus žodžius, su kuriuo teko susidurti ir man pačiai. Pamenu, kaip rašant savo pirmąją monografiją apie paveldosaugos raidą XX a. Lietuvoje, viena kalbinta restauratorė itin aštriai pabrėžė, kad jos kartos specialistai joje nepageidautų būti įvardyti „sovietiniais restauratoriais“… Galbūt aptariamos knygos autoriai irgi susidūrė su panašia „sovietiškumo“ ir „sovietmečio“ skirties problema? Tą rodytų kad ir jų pasirinktas dėstymo stilius veikiau bešališkai pateikti ir konstatuoti faktus, nei polemizuoti ar kelti probleminius klausimus, į kuriuos galbūt kol kas dar ir neįmanoma rasti atsakymų. O ir pats knygos pavadinimas – Architektūra sovietinėje Lietuvoje – šiuo atžvilgiu lyg ir pretenduoja į vertybinį neutralumą, tačiau kartu ir kiek dviprasmiškas, provokuojantis klausimą, ar sovietinėje Lietuvoje galėjo būti kuriama nesovietinė architektūra? Jei į knygą žvelgsime per šią „dviejų veikėjų“ – architektūros ir sovietmečio visuomenės – tarpusavio sąveikų prizmę, matysime, kad jos prasminis svoris teks architektūrai (įtraukiant ir kiek siauriau aptariamą urbanistiką, masinę statybą ir dizainą) ir jos politizavimo/ideologizavimo procesams, be kurių atskleidimo nebūtų įmanoma adekvačiai suprasti sovietmečio realijų, o ne platesnei socioekonominei Lietuvos urbanizacijos ir modernizacijos istorijai, išskyrus Drėmaitės parašytus skyrius. Todėl susidarė įspūdis, kad knygoje viršų ima specifinį profesinį žargoną naudojantis meno ir architektūros žinovams skirtas tekstas, o ne kiekvienam iš mūsų, vis dar gyvenančių daugiausia sovietmečiu suformuotoje aplinkoje, adresuota jos genezės, raidos ir sociopolitinių įtakų bei pasekmių analizė.

Nors autoriai, remdamiesi archyvine medžiaga ir interviu su architektais-amžininkais plačiai ir išsamiai atskleidžia architektūros politizavimo ir valdymo mechanizmus, tačiau pasigedau bent užuominos į tai, kaip gi tuo metu buvo suvokiama pati architektūra ir kaip šis suvokimas kito skirtingais sovietmečio periodais, kuriais, kaip žinia, buvo pakankamai radikaliai keičiamos ne tik architektūrinės formos (nuo stalininio neoklasicizmo iki vėlyvojo modernizmo, regionalizmo ar postmodernizmo apraiškų), bet ir visuomeninis jos vaidmuo. Šį klausimą keliu visų pirma dėl Drėmaitės parašyto skyriaus pavadinimo „Masinė gyvenamoji architektūra“ (p. 157–183), kuriame, apie tuos pačius reiškinius kalbant, ne kartą minimas ir „masinės statybos“ terminas. Ar postalininiu laikotarpiu „architektūra“ ir „statyba“ išties reiškė tą patį? Juk žinome, kad Nikita Chruščiovas atmetė stalininę architektūrą kaip pernelyg pompastišką, neekonomišką ir nepajėgią patenkinti augančių gyvenamojo ploto poreikių tipinės industrializuotos stambiaplokštės masinės, estetikos klausimus kažin kur nustūmusios, statybos labui.

Už knygos ribų liko ir sovietmečiu itin aktualus buvęs naujos statybos istorinėje aplinkoje klausimas. Nors jį savo monografijoje Nauja architektūra istorinėje aplinkoje yra analizavusi Eglė Navickienė, bet būtų pravertę bent trumpai išryškinti esmines to meto paveldosaugos ir architektų/statybininkų interesų sankirtas, juk pavieniai pastatai ar jų kompleksai buvo kuriami ne tik plynoje vietoje, kaip antai žymieji socialistiniai industriniai miestai Elektrėnai ar Sniečkus. Kita vertus, aptariant industrializaciją, kolektyvizaciją ir gamybinės, gyvenamosios bei rekreacinės statybos formavimosi ypatumus sovietinėje Lietuvoje, tik užsiminta apie tokius ne mažiau įdomius (para)architektūrinius reiškinius kaip intensyvi kolektyvinių sodų bendrijų plėtra į priemiesčius, iki šiol išlikusi reikšmingu Lietuvos miestovaizdžių formantu.

Apie sovietinį interjerą irgi tik užsimenama, nors kurortinei architektūrai paskiriamas atskiras Jūratės Tutlytės parašytas skyrius. Aišku, būtų kiek per priekabu autorius kaltinti neaptarus visų įmanomų soviet­mečio architektūros aspektų, juolab kad jų sukauptų šaltinių ir literatūros apimtis bei įvairovė išties didelė, tačiau man visgi susidarė įspūdis, jog autoriai dalijosi darbus ne pagal kažkokį iš anksto sumanytą planą, o būtent pagal tas sritis, kurias išmano geriausiai. Todėl kai kur pasitaiko pasikartojimų (pavyzdžiui, kalbant apie architektūros padėtį įsigalint stalinizmui), vienų (Vaido Petrulio ir Jūratės Tutlytės) parašyti straipsniai labiau menotyrinio pobūdžio, tuo tarpu Drėmaitė, kaip minėta, pateikia veikiau bendrąjį sovietinės modernizacijos ir urbanizacijos raidos vaizdą ir jo ypatumus Lietuvoje, kuris man asmeniškai knygoje buvo įdomiausias ir informatyviausias.

Todėl monografijoje nebuvo išvengta tam tikrų prieštaravimų, kuriuos lėmė ne autorių nekompetencija, o veikiau paties analizuojamojo laikotarpio vidiniai prieštaringumai ir įtampos. Turiu omenyje monografijoje dažnai itin pozityviai pateikiamus postalininio laikotarpio lietuvių architektų ir urbanistų darbų vertinimus, kartu pripažįstant, kad valdžios orientacija į „daugiau, pigiau, greičiau“ iš esmės nulėmė monotoniškos ir estetiškai itin neišraiškingos masinės gyvenamosios statybos įsigalėjimą Lietuvos kraštovaizdyje. Tačiau kodėl būtent brežnevinės stagnacijos metu buvo sukurti bene įdomiausi ir originaliausi moderniosios architektūros Lietuvoje pavyzdžiai? Šis klausimas liko atviras.

Kita vertus, kokios buvo prielaidos, sąlygos ir galimybės lietuvių architektams pažinti architektūrinius ir urbanistinius procesus kitose šalyse, neatsilikti nuo „laiko dvasios“? Monografijos autoriai, nepriklausomai nuo to, kad ir kokį architektūrinį reiškinį analizuotų, nuolat gręžiojasi į Vakarų pusę, lygindami Lietuvos urbanizacijos ir industrinės visuomenės kūrimo(si) procesus su analogiškais reiškiniais šalyse anapus „Geležinės uždangos“. Tai išties šiai knygai suteikia papildomo svarumo ir kontekstualumo. Tačiau, nors ir sėkmingai bandyta apčiuopti šių įtakų sklaidos kelius bei mastus Lietuvos architektų tarpe, vis dėlto vengta aiškiau įvardyti pasitaikiusius kopijavimo ar net atviro plagiato atvejus. Kita vertus, išskyrus retas išimtis, tie patys reiškiniai nebuvo lyginami su tuo, kas šioje srityje vyko kitose to meto „broliškose respublikose“, kas būtų leidę adekvačiau įvertinti pastebėtą „lietuviškojo atvejo“ specifiką ir reikšmę SSRS mastu. Galbūt tokią architektūrinio konteksto disproporciją lėmė tai, kad pastaruoju metu mums žymiai lengviau absorbuoti Vakaruose leistų profesinių leidinių sovietinei istorijai skirtas įžvalgas, be to, gal ir kalbos barjeras trukdo susipažinti su nūnai nepriklausomų posovietinių šalių atitinkamais tyrinėjimais. Taigi be retų šiuolaikinių rusų architektūrologų paminėjimų (Marko Mejerovičiaus, Dmitrijaus Chmelnickio ir t. t., kurie daugiausia apsiriboja stalininio periodo architektūros tyrimais) lyginamajai perspektyvai išryškinti pasigedau postsovietinių intelektualų refleksijos apie sovietmečio architektūros raidą ir kokybinę būklę pristatymo. Kiek žinau, jau parengtos knygos leidyba vėlavo, todėl autoriai nebeturėjo galimybės reaguoti ir į naujausius mūsų istorikų sovietmečio ekonomikai ir visuomenei skirtus darbus, kas būtų labiau „įkontekstinę“ jų pačių tyrimą.

Kaip ir priklausytų, knyga gausiai iliustruota archyvinėmis ir profesionaliomis ar pačių autorių darytomis nuotraukomis, be to, papildyta kruopščiai parengtu ir išsamiu reikšmingiausių sovietinės Lietuvos architektūros ir urbanistikos pavyzdžių katalogu su trumpais konkrečių objektų aprašais. Apipavidalinimui knygos autoriai galbūt sąmoningai rinkosi pilką spalvą, nors jaunesniosios kartos skaitytojams tai gali sudaryti įspūdį apie monochromatinį sovietinių žmonių ir jų aplinkos pasaulį. Kol neturime tokio pobūdžio darbų vertimų į kitas kalbas, pravarčios ir kiekvieną skyrių užbaigiančios santraukos anglų kalba.

Ko pasigedau? Visų pirma įvade pritrūko naudotų šaltinių specifikos aptarimo (pavyzdžiui, kodėl buvo kalbinti būtent šie, o ne kiti architektai?) ir išvadų ar apibendrinimo, kurios būtų leidusios ne tik įvertinti ir patalpinti sovietmečio architektūrą į platesnę XX a. kultūros politikos erdvę, bet ir paliesti jos likimo posovietinėje Lietuvoje problemą. Kaip žinome, žlugus SSRS, prasidėjusios radikalios socioekonominės reformos dalį sovietmečio architektūros masyvo pavertė neefektyviu ir nebenaudingu, kas paskatino šių pastatų apleidimą, nuniokojimą ar perdirbimą bei pritaikymą naujoms reikmėms. Tad aktualieji sovietmečio architektūrinio palikimo įvertinimo ir paveldo išsaugojimo klausimai galėjo bent fragmentiškai autorių būti paliesti knygos pabaigoje. Be to, kataloge aprašant konkrečius statinius, skaitytojui būtų pravertusi ir informacija apie jų dabartinę būklę bei panaudą.

Nepaisant šių pastabų, reikia konstatuoti, kad šis kolektyvinis veikalas darniai įsiterpia į nūdienių sovietinės Lietuvos istorijos tyrinėjimų, išmaniai naudojančių socioistorines ir menotyrines teorines prieigas ir analizės metodus. Tai įvairiapusiško darbo vaisius, atskleidžiantis brandžias autorių kompetencijas šioje srityje, pagrindžiamas ne tik šiuo veikalu, bet ir jų ankstesnėmis publikacijomis. Tokiu būdu drąsus užmojis aprėpti ir perprasti sudėtingo laikotarpio architektūros ir urbanistikos raidą bei raiškos ypatumus ne tik pasiteisino, bet ir intriguoja skaitytoją iki pat paskutinio knygos puslapio. Pasakojimo struktūrinis ir naratyvinis karkasas, nepaisant kiek skirtingo autorinio braižo, padeda ne tik susipažinti su gausia ir plačiai analizuojama įvairialypių šaltinių medžiaga, bet ir perprasti architektų veiklos sovietmečiu subtilybes, jų darbo pobūdžio kaitą keičiantis režimui bei suvokti sovietmečio Lietuvos architektūros reiškinio išskirtinumą SSRS kontekste.