Apie tai, kaip tapau jaunąja rašytoja

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Jurga Tumasonytė
DATA: 2012-01

Apie tai, kaip tapau jaunąja rašytoja

Jurga Tumasonytė

Grįžtu į Kauną. Ankstyvas rytas, lyja lietus, o prietemoje žybsi kalėdinės girliandos. Mano namai taip pat aplyti, šlampantis tinkas atrodo kaip dantų ėduonis. Namuose gyvena tėvas. Laukia manęs keptuvėje šildydamas rausvas lašišų atraižėles – vėliau pamatau, kad šaldymo kameroje vien tos suledėjusios atraižėlės. „Užkąsk ir galėsim važiuot“, – sako jis, kai pakabinu rankinę ant kėdės ir atsisėdu prie ovalaus virtuvės stalo. Atrodo, niekas nepasikeitę – kol valgau, tėvas ruošiasi į kapines: paima iš stalčiaus degtukus, įdeda į maišelį skudurėlį ir keturias oranžines žvakeles. „Šluota nuo ano karto liko mašinoje“, – burbteli ir eina persirengti.

„Jūsų dėmesiui – devintos valandos žinios“, – praneša per radiją, kai išsukame iš kiemo. Balta tėvo mašina dunda duobėtu mūsų rajono keliu, šaligatviais, prisidengę margais skėčiais, į bažnyčią skuba senjorai. Viskas manyje taip trapu, tik čia – amžina gatvė, amžini senjorai, amžinos varnos ir amžinas lietus.

Šitoj upėj tu mažytė maudydavaisi, prisimeni?“ – suardo mudviejų tylą tėvas, kai pervažiuojame per Nevėžį. Jis dažnai to klausia ir pats atsako: „Kur tu ten prisiminsi, dar visai maža buvai.“ Tokį rytą sunku kalbėtis. Pagarsinu radiją. Į priekinį mašinos langą krapija gruodžio lietus. Įsukame į tuščias Kulautuvos kapines. Tipename pažliugusiu keliu link savo miruolės. Aplink atsiradę naujų, vainikais nuklotų, kauburėlių: chrizantemos ir rožės parudavusios nuo drėgmės – lyg apvemtos. Mamos kapas apkritęs pušų spygliais, vainikai dar visai neblogi. Trinu skudurėliu šlapią paminklą, o tėvas uždega oranžines žvakutes. „Mums reikia apsispręst, kaip geriau kloti – plytelėm ar akmenukais?“ – murma jis, kai nuo juodžemio šluoju lipnius spyglius. Aplankę mamą, grįžtame mašinon, slysteliu ant drėgnos žolės ir nusikeikiu. „Keikiesi?“ – nustemba tėvas.

Grįždami namo, važiuojame lėčiau – tarsi ir nebėra kur skubėti. „Šita, o kaip tavo ta knyga? Jau buvo pristatymas? – paklausia. „Buvo, buvo. Gavau daug gėlių ir saldainių“, – atsakau. „Na, matai kaip gerai“, – sustoja ties raudonu šviesoforu. Jis stengiasi elgtis kuo pagarbiau su keistuoju dukters pomėgiu ir jos knygą laiko indaujoje: sakė, kad dar neskaitė, bet pervertęs rado negražių žodžių. Nors dabar tikriausiai visi taip rašo. Jis kartais ištraukia knygą ir parodo retai užsukantiems giminaičiams. Jiems irgi atrodo, kad galėjau parašyti gražiau. Tuo kalbos apie literatūrą mūsų šeimoje ir baigiasi.

O, kad tėvas žinotų, jog ėjimas į literatūrinį lauką yra įdomus dalykas! Nuolat girdžiu apie savo ir kitų, kartais už mane gerokai vyresnių, žmonių jaunystę. Kai išleidau knygą ir buvau pradėta vadinti jaunąja rašytoja, A. J. pyktelėjo, kad sužinoti, ar buvai rašytoju ir sukūrei išliekamąją vertę, galima tik po mirties, visa kita – formalūs įvardijimai.

Nieko naujo. Vis dėlto, kad titulai neglumintų, žmogus sumažinamas: pridedama jaunumo etiketė, o tas jaunumas man atrodo kaip nereikalingas priedas prie žmogaus. Lyg jis būtų ne visas – toks sutrikusia skydliauke, gaminančia per daug hormonų, arba pusprotis.

Štai sėdžiu tokia jauna ir perspektyvi fotelyje. Ką tik išmušė penktą ryto, nuo nemigos kyla maišeliai po akimis, o už keturių valandų reikės į darbą. Dabar rašyti, kaip pasakytų girtas it kiaulė Bukowskis, mane verčia baimė. O rašyti reikia, antraip viskas išnyks – ir tėvas, ir lašišų atraižėlės, ir visas pasaulis.

Jeigu atvirai, gal net norėčiau, kad paauglystėje mano galvoje būtų nesutrikęs kažkoks sraigtelis ir aš, kaip visi normalūs žmonės, džiaugčiausi trumpomis atostogomis brangiame viešbutyje. Būčiau azartiška kalbėdama su klientais apie jų verslo perspektyvas, nejusčiau tuštumos tuščiuose pokalbiuose su mylimuoju, o po karjeros kontoroje sėkmingai atsidėčiau ramiam ir sočiam šeimyniniam gyvenimui. Dabar apie tai galvojant pradeda pykinti lyg išgėrus šešias pintas alaus.

Toje ydingoje mano paauglystėje labai įkvepiantys rašytojai buvo Jurga Ivanauskaitė (o ji ir pati prieš dvidešimt metų „Metuose“ rašė apie savo kartą) bei Antanas Škėma – du visiškai tipiški paauglio stabukai. Mane itin masino aprašoma romantiška mirtis, beprasmybė, erotika ir paties rašytojo įvaizdis. Tiesa, dar pamiršau Enriką Strio-gaitę – ji mūsų mieste taip pat atliko įkvepiančios ir gražios rašytojos vaidmenį. Kaune, kuriame augau, su kitais rašančiais ar skaitančiais bendraamžiais susitikdavau internete arba per įvairius literatūrinius renginukus. Visi atrodydavome pakankamai dvasingi: merginos – ilgais sijonais, vaikinai – poetiškai apmuturiavę kaklus šalikais. Kalbė-davome apie mūzas, plėtodavome naivias būties temas. Na, tiesiog sekdavome autoritetais. Kai kurie taip ir liko toje stadijoje.

„Negaliu ten eit, nes jie visi labai dvasingi“, – sako mano kaimynė, kuri taip pat nemėgsta perdėto mūsų bendraamžių konservatyvumo – patetiško kalbėjimo ir jausmingo, nelogiško rašymo, „mūzų“, „plunksnų“, „didis žmogus“ vartojimo, bandymo stebinti savo kitoniškumu (pvz., į sieną daužant vyno taures), o svarbiausia – angažuotumo praeičiai. Pasenę, numėgdžioti kodai perkeliami į jaunųjų lūpas. Jie sako, kad Dievas kūrybą jiems diktuoja iš viršaus. Geriau su „nedvasingais“ dalykais prie jų nesiartinti! Ir tai nėra maišto mechanizmas, atsisukęs prieš chuliganiškus maištininkus, ar dvasingas protestas prieš nedvasingumą. Tai tiesiog širdinga grafomanija, kaip eliksyras tinkanti įvairių kultūros institucijų darbuotojams. Nieko negąsdinanti, oficiozinė kūryba…

Svarstant apie mūsų kartą, aišku, kad gimėme smagiu laiku – griūvant politinei santvarkai ir keičiantis vertybėms. Esame laisvės produktas: įprasta manyti, kad visi varteliai mums atkelti, visos kliūtys peršokamos, jokių veidmainiškų sovietinių liekanų kraujyje nebelikę. Europoje nesijaučiame vargšais, progresu nustebintais rytiečiais, kaip galbūt galėjo jaustis mūsų tėvai. Štai kai kurie mūsiškiai jau užkariauja Vakarus. Štai kai kurie itin šaunūs ir kūrybingi lieka čia, nes savo teritorijoje galima veikti be didelės konkurencijos. Vilniečiai mėgsta kultūrinį gyvenimą: pešasi dėl bilietų į nekomercinį kiną, teatrą ar įdomesnį koncertą. Domėtis menu, kaip ir būti kūrybišku, yra madinga – tik reikia tinkamai įkinkyti kūrybą ir iš to išsunkti „babkių“. Štai kiek puikių dizainerių, fotografų ir kitų vaizdo genijų. Tiesa, lietuvių literatūra jaunimui nėra pati svarbiausia.

Sunku kalbėti apie rašančius bedraamžius – savaime aišku, kad yra ir talentingų, ir vidutinybių. Visi dar nespėjo atsiskleisti. O kam skubėti? Pamatysim ateityje, kas išliko, o kas tik trumpam blykstelėjo. Kad tik tie, kurie išnyks, labai nesigraužtų.

Anksčiau romantizuodavau pirmąjį nepriklausomybės dešimtmetį: tada jie rašė manifestus, būrėsi į bendraminčių grupeles, leido leidinukus ir kolektyviškai debiutavo. Dabar tai atrodo mažumėlę neįprasta – užtat turime kitokių perspektyvų. Internete greitai perskaitome ir peržiūrime naujausius intelektualinius produktus, keliais pelės spustelėjimais galime pasiekti savo autoritetus ir netgi su jais susidraugauti, dalytis žiniomis su bendraminčiais, organizuoti ir be didelio vargo pasikviesti į aktualius renginius. Vilniuje nuolat organizuojami įvairūs poezijos ir prozos skaitymai – tik spėk ateiti, tik spėk skaityti. Nėra reikalo burti kažkokias grupes ar demonstratyviai maištauti. Nuostabu, kad greta viso to atsiranda ir naujos formos.

Viena iš jų – slemas. Lietuvoje po truputį prigyja gyvo žodžio varžybos, kurių metu skaitomi tekstai vertinami žiūrovų. Sleme nėra hierarchijos – dalyviais ir vertintojais gali tapti bet kas. Žinoma, čia tuoj pat susilaukiame visažinių literatų paniekos ir aiškinimo, kas yra ar nėra poezija. Tačiau pykčiai nė kiek nekeičia reikalo esmės – tai viena iš alternatyvų, o ne propaguojamas pakaitalas iki tol poezija laikytiems tekstams. Slemo skaitymai netgi gali būti kabliukas, kurį prarijęs žmogus imtų domėtis literatūra ne tik sėdėdamas bare.

Taip pašėlusiai mes visą savaitgalį važinėjome po Lietuvos miestelius, organizavome slemo varžybas ir skaitėme savo tekstus. Mačiau blizgančias klausytojų akis ir mąsčiau apie tai, kiek tokių pamato Džordana Butkutė, organizuodama savo turnė po Lietuvą. Bet kokiu atveju tai – įdomus užsiėmimas, savotiška gatvės poetų grupė, kuri egzistuoja tik tuo metu, kai tekstai skaitomi ir vertinami.

Kol rašau, kituose kambariuose pradeda skambėti žadintuvai. Katinas jau tris minutes kapsto savo smėlio dėžutę. Tai irgi literatūra – net labiau už šį tekstą. Galbūt po dvidešimties metų kita Jurga rašys apie tai, kaip jaučiasi išleidusi knygelę, o ši autorė, lyg suvalgytos lašišų atraižėlės, išnyks skrandyje, nuo to niekam nebus nei gerai, nei blogai.

„Tu ką, šiandien į darbą neini?“ – klausia kaimynė, įkišusi galvą į kambarį. Ir nauja diena prasideda.