Ar humanizuota erdvė praris sakralias Vilniaus erdves?

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Lietuvos miestai. Vilnius
AUTORIUS: Gražina Mareckaitė

DATA: 2012-10

Ar humanizuota erdvė praris sakralias Vilniaus erdves?

Gražina Mareckaitė

Man regis, tikrovėje egzistuoja didžiulis atotrūkis tarp to Vilniaus, kuris suvokiamas kaip unikalus, legendomis apipintas, sakralios erdvės gaubiamas žmonių ir gamtos kūrinys, architektūros perlas, Lietuvos valstybingumo simbolis, svajonių miestas, nostalgijos žemė, menininkų Meka, ir to, kuris, nuolatos krečiamas istorinių kataklizmų, funkcionuoja komplikuotoje realybėje, gyvena žemiškais reikalais ir kasdieniniais buities rūpesčiais. Miestas statomas, keičiamas, modernizuojamas, „humanizuojamas“. Kalbu ne tik apie pastarojo dvidešimtmečio ekonomines ir urbanistines problemas su pereinamojo meto grimasomis, bet ir apie pusę amžiaus trukusios sovietų okupacijos palikimą…

Architektūros istorikas, paminklotyrininkas, dailininkas Juozas Kamarauskas, gyvenęs lenkų okupuotame Vilniuje, 1929 m. nupiešė Vilniaus planą-paveikslą, o vinjetėje užrašė: „Nuo 1272 m. kryvių-kryvaičių buveinė. Nuo 1323 m. Lietuvos sostinė. Miestą įsteigė ir išplėtė aborigenai lietuviai.“ Tokiu užrašu jis dar kartą ramiai, bet kategoriškai pareiškė, kas iš tikrųjų įkūrė šį miestą, anuo metu atplėštą nuo Lietuvos. Sostinėje dailininkas tyliai gyveno iki pat raudonųjų sugrįžimo, tad jo gyvybė užgeso, galima sakyti, pačiu laiku – 1946 m. Per visas okupacijas daugelio sąmonėje ta „krivių buveinė“ buvo, net ir dabar yra, beveik nerealus – dekoratyvus, poetizuotas, mitologizuotas miestas, išniręs iš sapno, iš pranašystės, iš vilko gerklės, iš šventų ąžuolynų, iš upių santakos, paniręs į snaudulį, apsisiautęs tiršta lyg dūmai nakties tamsa, ištirpęs šimtmečių ūkuose, nugrimzdęs į užmaršties vandenis… Dūlėsiai, trūnėsiai, apleistis, neryškūs siluetai, dulkės, šešėliai, neatpažinti kaulai, varpų skambesys… Gryna poezija. Tautos sąmonė ir meninė kūryba nuo seno puoselėja sakralaus, dvasingo miesto su „šimtais bonių“ įvaizdį. Pakeltas į šventojo rangą, karalių brangintas, net ir karų, marų, gaisrų nusiaubtas, išniekintas, sugriautas, apiplėštas, priverstas keisti savo tapatybę, prarastas, pražuvęs, liudijantis, pasak Marcelijaus Martinaičio, „amžinybę ir liūdesį laiko tėkmėje“, Vilnius, Czesławo Miłoszo ir Tomo Venclovos teigimu, egzistuoja tarsi kitame lygmenyje – „kaip dvasinio gyvenimo forma“. Visais laikais jis buvo įvairiausių ateivių ir išeivių geidžiamas, nusavinamas, nepasidalijamas…

Surinkti ir apibendrinti visus dailės, literatūros kūrinius apie Vilnių, jo fotoarchyvą būtų titaniškas darbas. O kur dar dailėtyros, istorijos, paminklotyros moksliniai ir meniniai tyrimai, esė, knygos, kaip antai Vlado Drėmos „Dingęs Vilnius“ ar faktografinės Antano Čaplinsko praėjusių amžių miesto atodangos? Vien publikacijų – lietuviškų ir svetimkalbių – pavadinimus ir autorius vargu ar sutalpintume į vieną foliantą. Antai Torunės universiteto mokslininkas Henrykas Baranowskis 1996–2007 m. išleido net trijų tomų „Vilniaus bibliografiją“ (Bibliografia Wilna).

Perteikti Vilniaus savitumą stengtasi visais laikais ir įvairiais būdais. Nesižvalgant į romantizmo ar dar senesnius laikus, net sovietmečiu išdrįsta prabilti apie mitinę sostinės dvasią. To įrodymas – Almanto Grikevičiaus ir Vaidoto Digimo dokumentinė kino juosta „Laikas eina per miestą“ (1968). Kiekvienas menininkas vis kitaip kontempliuoja Vilnių. Kamarausko dokumentuoti pastatai, gatvių išklotinės ir brėžiniai nejučiomis virsta nenusakomo žanro dailės kūriniais – intuityviomis dailininko fantazijomis, vizijomis, utopijomis… Panašią Vilniaus viziją savo „vidine rega“ matė turbūt dauguma lietuvių – tai atsispindi dainose ir padavimuose. Galingas tautinis sąjūdis „Mes be Vilniaus nenurimsim“ tarpukariu praturtino svajonių miesto paveikslą moderno, secesijos, simbolizmo atspindžiais.

Vilniaus architektūros puošnumą galima įamžinti realistiškų formų gausa – tokias miesto panoramas matome klasikiniuose Leono Lagausko grafikos lakštuose. Dailininko mokinė Daiva Staškevičienė, perėmusi jo techniką, panašų pasaulėvaizdį, dar labiau supoetino šventišką šventojo miesto jausmą. Minkštai nugludinti senų mūrų, vartų ir kiemų kampai, plokštumos ima švytėti Mečislovo Bulakos piešiniuose. Miesto dvasią galima perteikti ir nerimastingu spalvų, potėpių virpėjimu kaip Mindaugo Skudučio drobėse. Rimtautas Gibavičius 7-ojo dešimtmečio grafikoje barokinio Vilniaus dekoratyvumą preciziškai susistemino ažūriškomis, lengvomis, muzikaliai ritmiškomis liaudiškų graviūrų linijomis. Aloyzas Stasiulevičius Vilniaus veidą tapo tirštais potėpiais, modeliuoja iškilų dažų reljefą, tarsi rekonstruotų senovinį miesto planą, darytų šventojo miesto atspaudus, maketus. Jaukus ir taurus Mstislavo Dobužinskio senasis Vilnius… Vilnietis dailininkas Ludomiras Sleńdzińskis, kuriam po Antrojo pasaulinio karo teko atsisveikinti su Vilniumi, neoklasicistinėse drobėse nuolat kartojo „prarastojo rojaus“ vaizdus…

Suprantama, kad iš tolo žvelgiančių, kituose kraštuose atsidūrusių vilniečių kūryba persmelkta nostalgiškų prisiminimų. Tačiau šiandien ir čia kuriantiems žmonėms Vilnius irgi yra tarytum transcendavęs už istorinės būties ribų – į jį žvelgiama iš aukštai, iš angelo ar paukščio skrydžio, iš toli, per istorijos prizmę, per prisiminimų ūkanas, pabrėžiama metų laikų kaita… Daugybė profesionalų ir mėgėjų dieną naktį, žiemą vasarą budi, kad suspėtų pagauti kokį nors dar nepastebėtą niuansą, šešėlį, šviesą. Nenuilstamai tapo Vilnių dailininkė Filomena Linčiūtė, nuoširdžiai žavėdamasi ir kviesdama žavėtis kitus barokiniais jo bokšteliais, „kurie taip skamba švarioj šaltoj erdvėj…“

Mėginimų atskleisti miesto buitį realistiniu žvilgsniu būta ne tiek jau daug. O Vilniaus adoravimas dailės ir poezijos kūriniuose dažnai tampa vien „grožio klišių“ dauginimu…

Vilniaus fotografai – Janas Bułhakas, Juozapas Čechavičius, Stanisławas Filibertas Fleury, Boleslova ir Edmundas Zdanovskiai, Vytautas Augustinas, Sofija Subačiuvienė , Algimantas Kunčius, Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus, Stanislovas Žvirgždas, Andrius Surgailis, Juozas Valiušaitis, Kęstutis Stoškus, Arūnas Baltėnas – visų neįmanoma suminėti – perteikia Vilniaus panoramų ir architektūrinių peizažų harmoniją, jiems atrodo fotogeniški ir miesto užkampiai, kiemai, apleistos gatvelės, griūvančios sienos. Įsidėmėtini jų visų darbams tinkantys Bułhako žodžiai: „Miestas spindi visomis peizažo ir architektūros spalvomis, gieda Dievo ir žmonių sandaros choru. Vilnius meldžiasi grakščiais bažnyčių bokštais, porina mūrų ir paminklų legendą, skamba kiemų ir skersgatvių aidu…“

Kiekvieną objektą šiame amžių nugludintame mieste gaubia tauri laiko patina, kuri savaime tampa estetine vertybe ir prideda naujų argumentų, kodėl reikia plėsti „sakralios erdvės“ plotus, įtvirtinant romantiško, melancholiško, poetiško Vilniaus įvaizdį… Ne tik vaizdais, bet ir žodžiais apie Vilnių byloja Maironis ir Mstislavas Dobužinskis, Mikalojus Vorobjovas, Czesławas Miłoszas, Tadeuszas Konwickis, Balys Sruoga, Ignas Šeinius, Kazys Bradūnas, Judita Vaičiūnaitė, Antanas Ramonas, Justinas Marcinkevičius ir kiti.

Visai kitokį – ankštą ir liūdną, be vertikaliojo matmens, be romantizavimo ir adoravimo – Vilnių atveria žydų dailė. Čia miestas rūstus, fatališkas, tamsaus kolorito, susvetimėjęs, bet vis tiek „Lietuvos Jeruzalė“.

„Postmodernizmo“ diktatūra tapo iššūkiu tradicinei Vilniaus vaizdavimo estetikai, visų pirma literatūroje. Ričardas Gavelis prozos veikaluose su magišku vardu antraštėse – „Vilniaus džiazas“, „Vilniaus pokeris“, „Sun-Tzu gyvenimas šventame Vilniaus mieste“ – nupiešė groteskišką „nelemto Vilniaus vaizdą“. Šokiruodamas brutalumu, autorius tarsi bando „atkeršyti“ miestą išgarbinusiems „fanatikams“, suvesti su juo kažin kokias pasąmonėje glūdinčias asmenines sąskaitas. Marginalų, padugnių kasdienybė atveria išvirkščiąją Vilniaus pusę, romantišką jo aurą keičia postmodernus cinizmas. Pirmaeilis avangardo uždavinys – griauti tradiciją, laužyti stereotipus, tabu, sacrum keisti į profanum, todėl „giedančių bokštų“ patosą užbraukia „seno ištvirkėlio Vilniaus“, „šlapimu dvokiančių kiemų“, „prasegto klyno“, „savo ekskrementais mintančio miesto“ įvaizdžiai. Čia, „vien senių ir vidutinybių pasaulyje“, pasak rašytojo, „siela yra didelė retenybė“… Žmonės ropoja gatvėmis „lyg tarakonai“, net Geležinis Vilkas „susirgo gerklų vėžiu“, „negyvėlių srautas vis teka prospektu“, o atminties upė Neris nieko neprisimena, nes „plukdo svetimą atmintį“.

Pasilypėjęs ant „Vilniaus griuvėsių“, autorius įsiamžino miesto panoramoje nepritapėlio, „stereotipų griovėjo“, ciniško stebėtojo ir visažinio demaskuotojo poza, tarsi koks Jamesas Joyce’as Dublino fone. Panašiai pozuoja ir kai kurie kiti šiandienos menininkai, skelbdami, esą provokuojančiais savo kūriniais „humanizuoja miesto erdves“.

Tačiau šio straipsnio tikslas nėra Vilniaus įvaizdžio analizė. Labiau rūpi estetinė Lietuvos valstybės sostinės raiška, kurią lemia realybė, ekonominis ir socialinis šiuolaikinio didmiesčio gyvenimas su tūkstančiais neišspręstų, gal net neišsprendžiamų praktinių problemų. Keista, bet nematyti nė menkiausių sąsajų tarp tradicinio Vilniaus vaizdavimo mene, tos tradicijos prakilnumo, aukštų estetinių kriterijų ir miesto kūrimo dabar, šiandien, miesto eksploatavimo, jo kasdienybės. Gal čia jau irgi įsivyravo postmodernizmo dėsniai, t. y. visiška anarchija ir chaosas? Atrodytų, viską lemia skandalingi atsitiktinumai, tas vadinamasis Brauno judesys…

Džiaugiamės, kad Senamiestis įtrauktas į UNESCO saugomą paveldą, bet ar kas nors žino, kokio Vilniaus norime, koks jis galėtų ir turėtų būti XXI a.? Vieni kalba apie dinamišką, modernų, šiuolaikišką miestą, kiti priešingai – trokšta, kad jis išliktų senuoju Vilniumi, kuo mažiau paliestu niveliuojančių amžiaus pokyčių ir globalizmo vėjų. Iš tikrųjų Vilnius nėra miestas relikvija kaip Venecija, bet juk jis nėra ir Hiustonas… Vieni ragina neliesti, netrikdyti, nedrumsti amžiais nusistovėjusios miesto harmonijos, kiti įsitikinę, kad net ir Senamiestis neturėtų būti muziejus, kiekviena epocha turinti teisę palikti jame savo žymę… Gal ir galėtų „atsižymėti“, jei tai būtų „nušvitimas“, kokia nors fantastiška idėja, kaip Šv. Stepono katedros atspindys stikliniame Haaso name pačioje Vienos širdyje, o ne šiurkštus ir nemokšiškas įsiterpimas į trapią praėjusių amžių dermę, sektinu pavyzdžiu nurodant vis tą patį Eiffelio bokšto precedentą…

Didžioji dalis visuotinai pripažįstamos Vilniaus magijos – tai gal net nesuvoktas ypatingas gamtos (landšafto, požeminio vandens, tektoninių lūžių) poveikis čia gyvenančio, o ypač augusio ar gimusio, žmogaus psichikai ir fiziologijai. (Daugelis vilniečių pabrėžia nenumaldomą šio miesto trauką.) Deja, utilitari vartotojų visuomenės sąmonė unikalios gamtinės aplinkos nelaiko vertybe (išimtis – Karoliniškių landšafto tvarkymas).

Vien per pastaruosius du dešimtmečius nesąmonių prikrėsta, „nusikalstamų veikų“ Vilniaus atžvilgiu padaryta tiek daug, kad gal jau reikėtų įsteigti internetinę Vilniaus netekčių knygą, kurioje neabejingi žmonės galėtų nuolatos pildyti tų miestui mirtinų nuodėmių sąrašą?

Nekalbėsiu apie didžiuosius Vilniaus praradimus, nes jie daugiau ar mažiau yra suregistruoti, neminėsiu mūšių dėl daugiaaukščio „Akropolio“ invazijos į gamtą ir landšaftą, nepriminsiu viešbučio „Novotel“ statybos peripetijų, Profsąjungos rūmų ant Tauro kalno likimo, nevartysiu nepabaigiamos Lukiškių aikštės epopėjos ir kitų garsių bylų, nepriminsiu, kad bedievių suprojektuotos naujosios bažnyčios yra bedvasės, nesvarstysiu, kodėl pramogoms skirti pastatai serga gigantomanija. Beje, toks pat jausmas apima ir Nacionalinės dailės galerijos holuose. Kokios milžiniškos erdvės! Gal tie holai skirti mitingams, manifestacijoms rengti? (Trečią dieną po kažkurios parodos atidarymo esu vaikščiojusi po tuos plotus vienui viena.)

Pradėsiu nuo smulkmenų, kurios nevertinamos, nes laikomos nereikšmingomis.

Kiekviename sename Europos mieste pirmiausia krinta į akis unikalios, tik jam būdingos detalės – senas fontanas, viduramžių šulinys, bareljefas ant griūvančio mūro, senovinis herbas, laikrodis, skulptūra gatvės nišoje, XIV a. vėtrungė… Vilnius šiuo atžvilgiu nuskriaustas, nes jo istorija pernelyg permaininga ir negailestinga. Tačiau negailestingi savo miestui ir tie „aptemę“ žmonės, kurių rankose atsiduria paveldas, bet jie nesuvokia jo vertės. O juk turėtume saugoti kiekvieną išskirtinesnę detalę, nes jų yra išlikę apgailėtinai mažai. Vilnius atrodytų gerokai skurdesnis, jei nebūtų atstatyti Trys kryžiai, nebūtų atkurta šv. Jurgio skulptūra ar statula ant elektrinės pastato…

Ano amžiaus pabaigoje Basanavičiaus gatvėje, ties sankryža su Mindaugo gatve, dar stovėjo didžiulis tobulai apskritas granitinis rutulys, dekoratyvus akcentas, tarsi užbaigiantis teatro ansamblį kitoje gatvės pusėje. Rutulys čia buvo įmontuotas 1913-aisiais, teatro statybos metais. Atlaikęs visus istorijos kataklizmus, sulaukė 1995(6)-ųjų, o tada kažkas ėmė ir išgabeno jį turbūt į savo privačias valdas. Dėjau nemenkas pastangas, kad išsiaiškinčiau, kur dingo granitinis rutulys. Jau buvau benutverianti siūlo galą, tačiau mėgėjiškas tyrimas, deja, liko nebaigtas.

Garsiosios vaistinės Aušros Vartų gatvėje vitriną puošė gulbė iš balto porceliano, todėl vilniečiai pusantro šimtmečio vadino ją „Gulbės vaistine“. Prieš dešimtmetį vietoj jos atsirado batų parduotuvė ir gulbės vitrinoje nebeliko. Pavyko sužinoti, kad porcelianinę gulbę – tegul ir niekur „neįformintą“, bet vis dėlto senojo Vilniaus relikviją – naujieji savininkai pardavė į Prancūziją už 18 tūkstančių eurų. Prancūzai, atrodytų, ir taip visko turi, bet jiems tos gulbės reikia, o mums ne…

Vieną dieną senamiestyje prie 1908 m. statyto namo durų neberadau suskilusios slenksčio plokštės su užrašu SALVE. Po kurio laiko išvydau tą slenkstį visiškai kitoje vietoje, Naujamiestyje, prie kitų durų… Gerai, kad nors slenksčio plyta išliko, bent ji nedingo iš miesto.

O gal kas nors dar atsimena prabangius XIX a. laiptus su turėklais ir lubų lipdybą viename iš pastatų Gedimino prospekte, kur sovietmečiu buvo įsikūręs „centrinis gastronomas“? Po daugybės rekonstrukcijų ir garsiųjų architektų „veiklos“ senųjų detalių nebeliko, išnyko net ir buvusios patalpos…

Apie tai, kad be gailesčio naikinami vertingi visuomeniniai Vilniaus interjerai, kalbėta ne kartą. Nesvajokime apie prieškarinius „štralius“! Vargais negalais Gedimino prospekte pavyko išsaugoti pirmąją sovietmečio kavinę „Neringa“. Tačiau daugybė kitų, tarp jų ir vienintelė sostinėje specializuota vaikų kavinė „Nykštukas“ su originaliomis garsių dailininkų Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės freskomis, buvo sunaikinta. Kodėl? Ar vilniečių vaikams nebūtų smagu turėti nors vieną specialiai jiems pritaikytą menišką kavinę? Argi ji komerciškai neapsimokėtų? Ar nebuvo galima patalpas perėmusiam asmeniui iškelti sąlygą, kad išsaugotų vertingą interjerą? Panašūs ir kiti atvejai. Daug rašyta, kalbėta apie vaiduokliška griuvena paverstą kadaise išskirtinį alaus barą V. Kudirkos gatvės pradžioje. Įdomi buvo „Tauro“ kavinė su dekoratyviniais kalto metalo akcentais. Kai kas dar atsimena Dominikonų ir Šv. Ignoto gatvės kampe buvusį restoraną „Senasis rūsys“. Prabangus jo interjeras (stebinanti išimtis pagal tų laikų galimybes) buvo įrengtas autentiškuose gotikiniuose rūsiuose, kūrybingai stilizavus viduramžių Vilniaus motyvus: aukso ir karališko mėlio spalvų durys, puošnios kėdės, kurias (90 vienetų) dailininkas Kastytis Skromantas ištapė Vilniaus architektūros motyvais. Tekstilininko Medardo Šimelio specialiai sukurta batika puikiai derėjo su žalvario ir natūralios odos detalėmis, mėlynos ir purpuro spalvų sales apšvietė originalūs šviestuvai… To restorano interjeru gėrėjosi ne viena Vilniuje viešėjusi garsenybė (gaila, tada nebuvo mados prašyti, kad svečiai paliktų autografus). Deja, iškart po 1991-ųjų iš „Senojo rūsio“ neliko nieko – jis buvo paverstas dar viena girdykla, o interjeras sunaikintas lyg per maskolių antpuolį ar didįjį Vilniaus gaisrą.

Ne ką geresnius rezultatus kartais duoda ir atvirkštinis veiksmas, kai pasiryžtama ką nors saugoti, neišsiaiškinus, ar tai iš tikrųjų vertinga, ar stiprina Vilniaus dvasią, ją atskleidžia, ar atvirkščiai – smukdo, žaloja? Taip yra todėl, kad galvose irgi tvyro visiškas chaosas dėl neišmanymo, nesusikalbėjimo, įstatymų painiavos ir paveldosaugos bejėgiškumo…

„Neabejingi“ ir ryžtingai nusiteikę „visuomenės atstovai“ ilgai kariavo, gindami „viešąjį interesą“ – kino teatrą „Lietuva“, t. y. sovietmečio monstrą, pastatytą pagal tipinį rusišką projektą ir stūksantį prišnerkštoje nesuvokiamų gabaritų aikštėje. O juk visiškai pagrįstai ir logiškai ketinta sugrąžinti gatvės užstatymo kontūrą, jau buvo suprojektuotas ir vilnietiško mastelio namas su modernia kino sale, skirta „geram kinui“ demonstruoti. Bet „gynėjai“ užsispyrę įrodinėjo, esą „gero kino“ geidžia masės, todėl kino teatrą „Lietuva“ būtina „išsaugoti“ tokį, koks jis yra. Ir pasiekė savo. Liko apčiuopiamas narsios jų „kovos“ rezultatas – griūvantis, bjauriomis teplionėmis išmargintas, niekam nepritaikomas griozdas, kuris badys akis dabar jau ilgus dešimtmečius, nes galimybė sutvarkyti tą architektūrinį jovalą buvo prarasta.

Tuo pačiu „paveldo gynimo“ stiliumi sprendžiamas ir surūdijusių skulptūrų ant Žaliojo tilto likimas. Jas pakeitus naujais dekoratyviais šviestuvais (net ir „stalininiais“ iš Lukiškių aikštės), būtų išspręstas tilto „puošybos“ klausimas. O Vilnius su palengvėjimu atsidustų, jei pačiame sostinės centre ant svarbiausio istorinio tilto pagaliau nebeliktų rūdijančių okupacinės prievartos ženklų. Tačiau beviltiška ką nors aiškinti „gynimo“ entuziastams – kitokiai nuomonei jie kurti, be to, yra kaip reta gerai susiorganizavę demagogai…

Susipratus, kad būtina saugoti vertingą Vilniaus medinės architektūros paveldą, į saugotinų objektų sąrašą gudriai įbrukama kokia nors leisgyvė Kalvarijų elgetos lūšnelė ar silkių krautuvėlė, kurios išliekamoji vertė prilygsta Kirtimų taboro „architektūrai“. Nors akivaizdu, kad lūšnelei tikrai ne vieta kiurksoti tarp naujų sostinės administracinių pastatų, bet atsiranda, kas ją gina ir apgina, nes pasitelkiama „visuomenė“, o ypač spauda, išalkusi naujo skandalo, nors kažin ar suvokusi reikalo esmę. Daug triukšmo dėl nieko, bet blogiausia, kad jo fone pagal paragrafo raidę griaunama tai, kas puikiausiai galėtų išlikti. Tačiau tada į jokius gynėjų argumentus kažkodėl neatsižvelgiama. Štai šiuo metu jau baigia griūti Vilniaus medinio paveldo šedevras – namas Polocko gatvėje. Pagalbos! Tačiau kieno žodis čia lemiamas?

Kaip norėtųsi tokiais atvejais išgirsti bent vieną gyvą žodelį iš Antano Vivulskio, Juozo Kamarausko, Vytauto Kairiūkščio, Vlado Drėmos, Vytauto Žemkalnio, Sigito Lasavicko lūpų! Kaip trūksta Vilniui šių asmenybių!

Dauguma naujųjų pastatų Vilniaus centre yra diskutuotini. Kunkuliuojant aistroms dėl vadinamųjų dangoraižių (iki „dangaus raižymo“ jiems dar toli!), visų pirma dėl jų vietos parinkimo, retai pasakoma, kad tie pastatai yra tiesiog negražūs, primityvūs, sustatyti atsitiktinai, nederantys nei vienas su kitu, nei su aplinka. Juk šiuolaikiniai stiklo ir metalo dangoraižiai plačiajame pasaulyje pribloškia pačia savo idėja, genialiomis konstrukcijomis, formų grožiu, ne vienas iš jų yra tiesiog meno ir technikos šedevras. Sumanymų originalumas, tobulos proporcijos, naujos medžiagos – tai žmogaus kūrybiškumo, gal net dieviškų jo galių išraiška. Ar verta statyti aukštuminį pastatą vien todėl, kad styrotų kažkas panašus į dangoraižį, jei nesama nei svarių motyvų, nei idėjos, nei meninės vizijos?

Ak, tas vadinamasis Vilniaus „administracinis centras“! Pasidairę po „Europą“, pasidžiaugę jos holų erdve ir prekybos kultūra, atsidūrę aikštėje, klupinėdami ant pliko ir tuščio, nepaaiškinamai kylančio reljefo, nė nepastebėsime, koks neišraiškingas, chaotišku langų ritmu nudryžuotas, tarsi balandžių „nutupėtas“ savivaldybės dangoraižio fasadas. Pritrūkus minčių ir kūrybiškumo, naujuosius pastatus mėginama gelbėti paviršutiniškais triukais: naująją prokuratūros būstinę „verčia“ ant šono įstrižai sudėlioti langai, „Vilniaus vartų“ daugiaaukščiai pasvirę vien „dėl savitumo“, banko įstaigų pastatas Žvėryne išdygęs plynėje, tarsi ne vietoje numestas stiklainis, kreivai „užrauktu“ stogu. Visiškai svetimas senamiesčio kaimynystei ir pilių aplinkai metalinis „griozdas“– karaliaus Mindaugo vardu pakrikštytas tiltas su nepaaiškinamai sunkiomis konstrukcijomis, tarsi per prievartą iškeltomis ir išsukinėtomis virš lėtos upės. Kitame krante jį „fiksuoja“ neišraiškingas gyvenamasis namas, kurio fasadai su chaotiškai, aritmiškai sudėliotais langais kelia dirglų nestabilumo jausmą. O kaip vertinti balzgano stiklo „etažerę“ – gyvenamąjį namą prie Žaliojo tilto, už pusiau nugriautos „pilaitės“, kurioje įsikūrusi Lietuvos architektų sąjunga? Žvilgantis stiklo luitas atrodytų pakenčiamas fonas „pilaitės“ likučiams, jei nebūtų toks „nevalyvas“, tarsi iš taros dėžių sudėliotas, ir jei namo gyventojams nereikėtų dangstyti langų „skarmalais“, kad išsigelbėtų nuo spiginančios saulės. Gal taip ir reikia bejėgiams Vilniaus architektams – tegul posėdžiauja apgriautoje pilaitėje to „modernaus“ stiklainio papėdėje… Kitas jų kaimynas – buvę LKP CK garažai, sumūryti „volgoms“ ir „pobedoms“ laikyti ypač matomoje, reprezentacinėje krantinės vietoje.

Dėl visų naujosios statybos bėdų dažniausiai kaltinami besočiai neišprusę užsakovai, siekiantys kuo didesnės finansinės naudos. Bet kurgi dingo išprusę architektai, urbanistikos specialistai, sostinės patriotai? Ar jie tokie silpni, kad neatsilaiko prieš „užsakovų“ diktatą? Ar tokie godūs siūlomų honorarų, kad padarys bet ką, ko tik jų bus paprašyta? Ar išgyvenant objektų „badmetį“, visados laimi ne gabieji, o apsukrieji? Ar svetur pamatyti šiuolaikinės architektūros pavyzdžiai „įkvepia“ juos tik mėgdžiojimams?

Kai vaikštai Vilniaus gatvėmis, nesvarbu, kuria kryptimi eitum, kas šimtą metrų tenka nemaloniai nustebti – vėl kas nors pagadinta, nesutvarkyta, nebaigta, nesuprasta, neapgalvota, neįvertinta. Mindaugo gatvėje ties parduotuve „Maxima“, netoli Vingrių šaltinių, stūkso sunkių, pilkų apynaujų gyvenamųjų namų kompleksas. Tie plokščiastogiai kubai aptverti visokiausiomis tvoromis, saugomi užkardų, kad niekas šiukštu negalėtų pamatyti, kokia nuostabi Vilniaus panorama atsiveria nuo skardžio. Net tarpuvartės (eidamas gatve pro tarpus dar galėtum pamatyti Senamiesčio bokštus) aklinai užstatytos garažais ir angarais, nė plyšelio nelikę. O ten, kur pakriaušė laisva, senamiesčio vaizdą Gedimino pilies link užstoja Vingrių gatvėje iškilęs namas su aukštu šlaitiniu stogu. Kam reikėjo viską šitaip užgriozdinti? Kodėl ant kalno su „regykla“, kurią miestui padovanojo pati gamta, negalėjo iškilti originalus XXI a. architektūros kūrinys, tarkime, koks nors „Hiltonas“ su apžvalgos aikštelėmis ir šešiomis (!) žvaigždutėmis – tai mokestis už senamiesčio panoramos vaizdus? Niekais paleista ir kita nuostabi galimybė – apžvelgti Vilnių iš naujų statybų kvartalo Aguonų ir Šaltinių gatvių sankirtoje. Tuščiai svajota, kad ant kalno, vietoj nugriautos „Komunaro“ gamyklos, iškils tapybiškas gyvenamasis kvartalas, kur namai vienas kitam neužstos horizonto, tad pro langus bus galima gėrėtis vaizdais į senąjį miestą. Deja, ir čia išdygo primityviai surikiuoti „šiuolaikinių ekonomiškų“ daugiabučių blokai.

Jeigu grįžę atgal kirsime J. Basanavičiaus gatvę ir išeisime į gana elegantišką, vilnietiškai ramią Teatro gatvę su puošniais fasadais, pirmiausia kris į akis naujai sumūrytos Valstybės archyvo saugyklos – tai primityviai „funkcionali“ aklina kalėjimo siena su mažytėmis kvadratinėmis langų angelėmis. Tikras pasityčiojimas iš solidžios XX a. pradžios architektūros, banguotų namų fasadų su balkonais, erkeriais ir gana gražiai derančiais naujaisiais intarpais. Buvusi kaip reta vientisa, harmoninga gatvė subjaurota, apie kontekstą nepagalvota, o išradingesniam architektūriniam naujo pastato sprendimui, matyt, pritrūko fantazijos…

Jei eisime Kalinausko gatve, akis badys krizės padariniai – šiukšlynais virtusios, piktžolėmis apaugusios „žadėtųjų“ statybų vietos, nebaigtų namų griaučiai, sklypai, aptverti iki pat važiuojamosios gatvės dalies su šaligatviu… Dešinėje – rami, vienpusė vos dviejų namų gatvelė. Dar visai neseniai ji svaigiai kvepėdavo rožėmis, nes išilgai gatvės ir prie kampinio namo Nr. 2 su užrašu „Rožių alėja“ žydėdavo tankūs rožių krūmai. Tačiau prieš trejetą metų, remontuojant šį puošnų XIX a. rūmelį, kadaise priklausiusį garsiajai Römerių šeimai, tie rožių–erškėčių krūmai buvo išnaikinti. Niekas nepasirūpino vietoj jų pasodinti bent jau simbolinį rožės krūmą, kad gatvės pavadinimas – Rožių alėja – dar turėtų prasmę… Nebeauga rožės ir prie kito prabangaus namo alėjoje, pavadintoje jų vardu. Argi tam reikėtų daug lėšų?

O štai ir viena svarbiausių viešųjų miesto erdvių – Santuokų rūmai, anais laikais buvęs gana modernus architekto Gedimino Baravyko suprojektuotas pastatas, išdygęs buvusių evangelikų liuteronų kapinių žemėje (architektų moralinė atsakomybė, jų vaidmuo, kompromisų ir pasipriešinimo santykis tada ir dabar, jų principai ir t. t. – tai jau kita tema).

Ant kalno šalia Santuokų rūmų stovi apleista, priplėkusi, keiksmažodžiais (kaip ir viskas aplink) aprašinėta buvusių kapinių koplyčia be jokio pritaikymo (pamenu, joje mėginta pardavinėti šampaną!). Ar daug kainuotų ją restauruoti ir koplyčios viduje surašyti šiose kapinėse palaidotų garsių ir Vilniui ypač nusipelniusių istorinių asmenybių vardus? Ne vieno jų palaikai tebeguli parke po medžių šaknimis… Visi tie Vilniaus evangelikų ir liuteronų veikėjai, Lietuvos šviesuoliai yra gerai žinomi – tik imk ir surašyk juos aukso raidėmis ant koplyčios sienų, tinkamai apšviesk, kad kiekvienas norintis galėtų pro durų stiklą tuos vardus skaityti…

Santuokų rūmuose vilniečiai praleidžia iškilmingas, lemtingas, šviesias gyvenimo akimirkas. Kokia tų rūmų, stovinčių seno parko fone, aplinka? Keletas stagarų, „auginamų“ cementinėse „vazose“, keturi ligos pakirsti kaštonai… Laiptų apačioje stoviniuojančiam būreliui sveikintojų nėra kur nė atsisėsti. Rūmų laiptais iškilmingai nusileidusi vestuvių procesija dažniausiai patraukia į žaliuojantį (bent jau iš tolo) parką fotografuotis. Tenka žingsniuoti lietaus išplautais, duobėtais, prišiukšlintais takais. Nuo pat kapinių iškeldinimo 8-ajame dešimtmetyje šiame plote nebuvo pasodinta nė vieno medžio, nė vieno krūmo! Seni išvaizdūs klevai žūsta, atsiveria vis daugiau plynių, bet nėra jokios priežiūros. Naujai sumūryti tik akmeniniai „dzotai“, saugantys kaimynystėje įsikūrusios JAV ambasados prieigas.

Ak, įsimylėjėliai! Kur jūsų vestuvių dieną žydintys gėlynai, balti takai, įmantriai karpyti krūmai, grakštūs suoleliai, dailios skulptūros, baseinai su auksinėmis žuvelėmis? Nors gyvename Vilniuje, Barboros ir Žygimanto Augusto meilės mieste, galime tik pavydėti renesanso parkų, žaliuojančių daugelyje Europos sostinių. Lietuvos sostinėje nėra nė vieno gerai įrengto skvero, nė vieno tikrai gražaus, išpuoselėto kampelio, kur stovėtų patogūs suolai, žydėtų gėlės, čiurlentų fontanas… Neveikia išklaipyti Seimo fontano vamzdžiai… Nebesrūva vanduo išlupinėtomis terasomis prie Operos ir baleto teatro… Griovelyje prie Vinco Kudirkos paminklo vos ne vos varva vanduo, ir tai ne visada. Kartais veikia fontanėlis šalia Vokiečių gatvės, nelabai linksma vandens čiurkšlė trykšta Rotušės aikštėje… O, pavyzdžiui, Alytaus centre esančiame parke žmonės gali pavasarį, vasarą ir rudenį ilsėtis senų akacijų pavėsyje, grožėtis rūpestingai prižūrimu ir puoselėjamu rožynu, aukštai trykštančiu ir visada veikiančiu fontanu. Lietuvos kurortiniai miestai irgi pražydę įmantriomis gėlių kompozicijomis. Kodėl visa tai nepasiekiama sostinei? Argi neįmanoma įrengti Vilniuje bent vieno „pavyzdinio“, puošnaus, originalaus skvero, kuris būtų vertas sostinės vardo? Mėginta sutvarkyti Moniuškos skverelį Vilniaus gatvėje. Bet naujai suprojektuotas klasikinis, santūriai saikingas, deramai apšviestas skveras prie Šv. Kotrynos bažnyčios gyvavo neilgai. Staiga jis „pasipuošė“ ne tik bažnyčios fasadą užstojančiais brezento stogais (agresyviai plečiama vasaros kavinė), bet ir sūpynėmis lipynėmis iš grubiai tašytų rąstų ant jau ištryptos vejos. Vaikų žaidimų aikštelė šalia judrios, užgriozdintos senamiesčio gatvės? Argi visur viskas leidžiama? Beje, Juditai Vaičiūnaitei skirtas atminimo ženklas ant mūrinės tvoros – skulptoriaus Henriko Orakausko „skėčiukas“ – paliktas be kokio nors architektūrinio sprendimo.

Pylimo gatvė – tikra sienų tepliorių irštva. Išmargintos Centro poliklinikos sienos, ištepliotos, išsidabruotos granito akmenų sienelės aplink monumentalų, tarsi kokiam sovietų generolui, paminklą rašytojui Petrui Cvirkai. Tolėliau, priešais Evangelikų bažnyčią, vietoj buvusio gėlių kioskelio stūkso dar viena „amžiaus statyba“, primenanti užmiesčio sąvartyną. Sako, šitaip „vaizdingai“ čia kuriasi garsus verslininkas, AMB bičiulis, Santarvės fondo steigėjas.

Pasivaikščiojimas triukšminga ir dulkančia Pylimo gatve – ne pats maloniausias. Jeigu J. Basanavičiaus, Trakų ir Pylimo gatvių sankryžoje, kurią akylai stebi liūdnasis Stanislovo Kuzmos Vartų Riteris, nebūtų užkandinės Cancanpizza, įsitaisiusios po šakotu medžiu (ačiū Dievui, bent jo nenukirto!), ši svarbi miesto arterija atrodytų dar nykesnė. Čia pat, prie sankryžos, neišvaizdžiame name dar visai neseniai buvo unikali patalpa – įstiklintas kampas. Miela vietelė, kur galėjai išgerti kavos, pro stiklines sienas stebėdamas trijų judrių gatvių gyvenimą. Tačiau kažkam prireikė tą kampą „užmūryti“, užtemdyti neperregimais didžiuliais veidrodiniais stiklais…

Praėję pro galudienį „Lietuvos“ kino teatrą, pamatysime žalią oazę – tai apleistas, girtuoklių pamėgtas skveras, priaugęs vešlių akacijų ir „nekilmingų“ krūmų. Senajame Vilniuje čia šurmuliuodavo vadinamasis malkų turgus, o sovietmečiu veikė požeminiai tualetai, skvero viduryje 7-uoju dešimtmečiu buvo pastatyta stiklinė rotonda, skirta prekiauti gėlėmis. Skverelis atgijo, gėlių pardavėjų po truputį gausėjo. Tinkama, kiekvienam vilniečiui lengvai pasiekiama vieta – pro šalį zuja visuomeninis transportas, patogūs šoniniai įvažiavimai. Į stotį ir iš stoties važiuojančius žmones galėjo ir toliau džiuginti jau ne malkų, o gėlių turgus kaip Talino centre. Bet ne! Paviljonas buvo privatizuotas. Gėlių čia nebeliko. Stiklines sienas apkalė lentomis, uždangstė faneros lakštais, įsteigė kažin kokį naktinį klubą ar picų kioską (ką gi daugiau?). Nežinau, kas dabar vyksta užmaskuotos rotondos viduje, bet po skverą besitrainiojantys „interesantai“ išduoda nekokią šios įstaigos reputaciją… O juk rūškanoje Pylimo gatvėje, pakeliui į turgų, į stotį, į miestą ir iš miesto galėjo žydėti linksma, spalvinga gėlių sala! Deja, pagrindinis gėlių turgelis nukeltas į sunkiai pasiekiamą vietą – prie J. Basanavičiaus ir Savanorių gatvių sandūros.

Galėčiau be galo tęsti liūdnąjį maršrutą po Vilnių. Tačiau kam užteks kantrybės sekti iš paskos? Tai varginantis klaidžiojimas, smulkmeniškai registruojant miesto žaizdas. Bet ne mažiau vargina, kad esi priverstas kasdien stebėti tokį apsileidimą. Esu tik Vilniaus dulkė, nuo kurios niekas nepriklauso, bet negaliu gyventi nieko nematydama, negaliu vaikščioti po miestą, užsirišusi akis. Juk visa tai, kas yra blogai ir bjauru, galėtų būti gerai ir gražu. Galėtų…

Neneigiu, kad laisvės metais Vilnius pašviesėjo, sueuropėjo, sumodernėjo. Pertvarkytos parduotuvės ir kavinės, siuvyklos ir kirpyklos, įstaigos ir mokyklos – jau užmiršome, kaip buvo kadaise. Pakanka pasižiūrėti seną kino kroniką, kad įsitikintum, kokia nyki pilkuma su iškabomis Voentorg, Univermag ir Prodmag tvyrojo mieste. Tai jau praeitis. Dabar net blyninė prie Centrinio knygyno Gedimino gatvėje dekoruota pliušu tarsi rokokinė svetainė, o pavadinta ir vėl nelietuviškai – Crêpes ir Pancakes.

Negaliu susitaikyti su šiandienos Vilnių, Lietuvos sostinę, tvarkančiųjų abejingumu, nejautrumu, apsileidimu, neišmanymu. Žinoma, problemų begalės (finansų stoka, šiukšlių gausa, transporto kamščiai, stringanti daugiabučių renovacija, miesto veidą bjaurojančios „amžinos“ statybos, nerimą kelianti kriminogeninė situacija… O kur dar šunys, katės, tarakonai ir t. t.). Bet tai neišvengiama kasdienybė, o mes kalbame apie miesto viziją. Gal į jos kūrimą galėtų aktyviau įsitraukti minios laisvųjų menininkų, kurių parodos kasdien atidaromos Vilniaus galerijose, salonuose, parodų salėse – „Titanike“ ir kitur? Puiku, kad menininkų sostinėje tiek daug, kad jie tokie kūrybingi. Bet viskas tarsi ir lieka uždarame jų pasaulyje. Tiesa, neseniai mačiau kažin kieno „kūrybingumo“ ir iniciatyvos viešą pasireiškimą – medžių kamienai V. Kudirkos aikštėje buvo apmegzti spalvotais siūlais ir apkarstyti skudurėliais.

Kodėl gausios kūrybinės jėgos nedaro įtakos kasdieninio gyvenimo mieste kokybei? Net priešingai – tarsi specialiai bjauroja aplinką, kaip tas šalia Mindaugo tilto prie vandens stūksantis aplūžęs žydras „menininkų barakas“. Ta lūšna paupyje – tarytum jų kerštas, tačiau kam? Tarsi piktas pasityčiojimas – tačiau iš ko? Kaip tokioje ryškioje vietoje, sostinės centre, gali stūksoti šitoks atgrasus sandėlis, kioskas, pašiūrė, velniai žino kas?

Neišvaizdžios krantinės „paveikslą“ baigia kūrinys, pramintas „kanalizacijos vamzdžiu“, kurį gina sutelktos menotyrininkų ir dalies menininkų pajėgos, apsiginklavusios socialinėmis, estetinėmis, filosofinėmis teorijomis. Pasak Kęstučio Šapokos, šis „vamzdis“ – tai išbandymas „visuomenei, kurią apėmusi savimonės krizė“, mat „pripratusi prie tiesmukai ideologinio (na ir kas, kad šiuo metu tautinio), dekoratyvinio (puošiamojo) arba atvirai šokiruojančio, provokuojančio šiuolaikinio meno, ji [suprask, visuomenė – G. M.] buvo nepasirengusi tokio pobūdžio „antiprovokacijai“ arba „antiideologijai“, atidengusiai „negyjančias posovietinės visuomenės mentaliteto žaizdas“. Audringai piktindamiesi „vamzdžiu“, vilniečiai esą parodė, „kad būtina iš naujo formuoti viešųjų erdvių ir viešojo intereso sampratą, kuri, nepaisant to, kad „tapome laisvi“, visiškai atrofavosi. O gal tas erdves reikia tiesiog vaduoti nuo išoriškai kitaip įpakuoto, bet vis dar aktyvaus ideologizavimo? Kartu profanuojama, smukdoma socioestetinė kokybė“ („Antiprovokacijos, arba Ko galime pasimokyti“, Kultūros barai, 2012, nr. 1, p. 84).

Štai koks menas, pasirodo, formuoja naują viešųjų erdvių ir viešojo intereso sampratą, gydo posovietinės visuomenės mentaliteto žaizdas! Visuomenė „gydoma“ ne vien „vamzdžiu“, nes paupyje stovi dar du mažiau pastebimi, todėl, matyt, mažiau „gydantys“ kūriniai – „Puskalnis“ ir „Dviaukštis“, o gerai įsižiūrėję pamatysime, kad ir po tiltais kažin kas kabo… Ties Nacionaline dailės galerija ilgai kėpsojo žalsva kiaušialąstė – Europos kultūros sostinės ženklas… Štai kaip humanizuojamos miesto erdvės, suprantamas viešasis interesas!

Ko siekia menininkas, eksponuodamas savo kūrinį viešojoje erdvėje? Turbūt užmegzti ryšį su tais, kurie ten lankosi. Bet jeigu jis jaučia, kad neturi šansų sužadinti pozityvių emocijų ir sulaukti atsako iš suvokėjų, belieka juos provokuoti, erzinti, išjuokti, žadinti neigiamas emocijas. Bet žeisdami vilniečius, žeidžiame Vilnių. Nyki Neries krantinė nuo Antakalnio iki Žvėryno tiesiog persisotinusi menų – su „vamzdžiu“, su skulptūromis ant tiltų ir po tiltais, bet dėl to ši viešoji erdvė netapo labiau humanizuota. Ir upė, ir krantinė yra negyvos, paupyje neįrengtas nė vienas suolas, nė vienas akmens laiptas, kad žmonės galėtų prisėsti, atsipūsti, pasvajoti ir pamąstyti arba tiesiog pasigėrėti tekančiu vandeniu…

Vilniui esame labai įsiskolinę. Turėtume jaustis dėkingi jam už tai, kas esame, kuo galime tapti. Vilnius yra didis, išmintingas, geras ir jaukus. Sakralus ir humaniškas. Todėl „humanizuoti“ jo erdves reikia labai atsargiai. Visi mes, jame gyvenantys, esame Vilniaus dalis. Būdama Vilniaus dalelė, aš kartu su juo (už jį) kremtuosi dėl kiekvienos miestą žeidžiančios nesąmonės, kiekvienos jam daromos skriaudos, kiekvieno spjūvio į veidą. Ir džiaugiuosi kiekviena smulkmena, kuri jį prakalbina, puošia, tobulina, atskleidžia jo gelmes, suteikia naujų galimybių.

Vilnių praturtino nuostabaus skambesio varpai iš Vokietijos, įkelti į Šv. Petro ir Povilo bažnyčios varpinę… Literatų gatvėje rašytojų medalionais „pražydusios“ sienos kiekvieną praeivį ragina nusišypsoti… Vilniaus mažasis teatras, įkurtas restauruotoje senosios Vilniaus lietuvių „Rūtos“ draugijos salėje, – vienas iš sėkmingiausių pavyzdžių, kaip naujoviškai interpretuoti istorinį interjerą…

Gaila, bet organiškų „atsiskleidimų“, sėkmingų novacijų, kuriant ir atkuriant Vilnių XXI a., tenka su žiburiu ieškoti. Beveik jokių vilčių šiuo atžvilgiu neteikia nei naujoji Vilniaus gatvių architektūra, nei aikštėms skirti paminklai, nei Vilniaus „žaliojo rūbo“ priežiūra… Vieną antrą naujovišką pavykusį pastatą mieste dar įmanoma surasti, bet paminklai ir skulptūros – tai jau visiškas fiasko. Solidžių klasikinių paminklų, koks buvo pastatytas Vilniaus mecenatui Juozapui Montvilai Trakų gatvės skvere, šiais laikas jau niekas nekuria, o tokiais žaismingais, kaip monumentalusis Katinas Aguonų gatvėje, irgi ilgai nepokštausi.

Tad kur rasti išeitį iš absurdiškos padėties? Tai visiškai paprasta – Vilnių reikia mylėti, suprasti ir kurti kasdien. Ir tai turi stengtis daryti kiekvienas, nes kiekvienas, gyvenantis Vilniuje, yra privilegijuotas.