Ar pateks Nekrošius į dangų?

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Teatras
AUTORIUS: Jurgita Pociūtė-Alessi

DATA: 2012-10

Ar pateks Nekrošius į dangų?

Jurgita Pociūtė-Alessi

Kaip italai vertina Eimunto Nekrošiaus „Rojaus“ pasaulinę premjerą Vičencos teatre „Olimpico

Apžvalgos didžiuosiuose dienraščiuose, teatro mėnraščiuose, pristatymas nacionalinės televizijos laidoje, skirtoje kultūrai, straipsnių gausa tinklaraščiuose ir komentarai socialiniame tinkle Facebook – trečiajai Dante’s „Komedijos“ daliai, kurią Eimuntas Nekrošius parodė Italijos publikai, dėmesio tikrai nestigo: nuo griausmingų aplodismentų ir liaupsių („Absoliutus, kvapą gniaužiantis reto grožio šedevras“1) iki suglumusios veido išraiškos ar net griežtų nuosprendžių („Nekrošius į rojų nepateks“2). Kaip ir privalu šioje lietuvių režisierių garbinančioje, bet diskutuoti mėgstančioje šalyje, vieningo požiūrio nėra, o ir nereikia. Tačiau dėl vieno dalyko italai sutaria: Nekrošius yra Nekrošius, nesvarbu, kas stoja už, o kas prieš jį.

Post Scriptum. Man, žiūrėjusiai „Rojų“ antrąją dieną, didžiulį įspūdį padarė ne tik spektaklis, bet ir jaudinantis potyris žiūrovų salėje: už manęs sėdėjo neregė mergina, kurią į renginį atlydėjo du draugai. Vienas pusbalsiu vertė titrus, kitas pasakojo, ką mato scenoje.

Už: lakios antraštės ir susižavėjimas

Spektaklį pavadinęs „kūniška ir dangiška poezija“, teatro mėnraščio Sipario apžvalgininkas Nicola Arrigoni’s rašo:

„Koks tas Eimunto Nekrošiaus „Rojus“? Tai ne būsena, o veikiau kelias, ne erdvė ir ne laikas, o greičiau žemiškoji kelionė, kurią įveikusi Beatričė ištaria paskutinę repliką: „Rojus yra.“ Lietuvių režisieriaus dramaturgijos, kupinos poetiškų vaizdinių, ankstesnėje dalyje Beatričė sakė Dantei: „Apsidairyk ir paklausyk: Rojus yra ne tik mano akyse.“ […] Tą ir bando išreikšti „primityvusis“ Eimunto Nekrošiaus teatras, pabrėždamas prieštaringą santykį su paladine Vičencos „Olimpico“ architektūra […]. „Rojus – tai dabarčiai nebūtina dovana, tai siekis“, – savo „Nelengvojo rojaus“ įžangoje rašo režisierius. Tarsi išsilaisvinęs nuo apčiuopiamo pirmųjų dviejų kantikų pasakojimo, trečiąjį „Komedijos“ skyrių jis įvaizdina, apimtas polėkio: skrieja kartu su savo aktoriais, kurie į sceną įžengia lengvi, tarsi žemiškieji angelai, siekiantys tobulumo, o jį gali suteikti tik meilė, tokia stipri, kaip jausmas, siejantis Dantę (Rolandas Kazlas) ir Beatričę (Ieva Triškauskaitė). Kad pasiektum Rojų, privalai būti lengvas, atsisakęs visko, kas žemiška… […] Iššūkis nepaprastas – tą puikiai žinojo Dante, davęs visišką laisvę savo plunksnai, kad baltam popieriaus lape išklotų istoriją, neišreiškiamą žodžiais, Dievo viziją ir, svarbiausia, meilės pilnatvę. Žino tą ir režisierius. […] Medinis stalas, virvės, tarsi tiltas tarp scenos ir Palladio amfiteatro […], byloja apie elementarumą, primityvumą, kasdienybę / buvimą čia ir dabar. Rojaus scenoje, nutviekstoje šviesų, visa tai virsta – kaip ir visuose Nekrošiaus spektakliuose – simboliais, tiksliau, ženklais, perteikiančiais nepaaiškinamąją meilės prasmę. […] „Rojus yra“, – ištaria Eimunto Nekrošiaus Beatričė ir negalima su ja nesutikti: Rojus yra čia, žemėje, ir „Olimpico“ teatre jis atsiskleidė visu poetišku savo grožiu.“3

Į klausimą, koks gi tas Maestro „Rojus“, mėgina atsakyti ir dienraščio Repubblica apžvalgininkas Rodolfo di Giammarco:

„Būta pagrindo būgštauti, kad skulptūriškasis Vičencos „Olimpico“ – 65-ojo klasikos spektaklių ciklo buveinė, kuriai vadovauti pakviestas Nekrošius, – konkrečiam žmogiškumui, koks būdingas šiam režisieriui, suteiks formalumo antsluoksnį. Net buvo galima įtarti, kad Empirėjų šlovinančios kantikos simbolika (priešingai negu „Pragaras“ ir „Skaistykla“ su peizažais, išvagotais dramatiškų likimų) vargu ar suteiks kūrybinių impulsų menininkui, paverčiančiam poezija vidinius personažų santykius. O iš tikrųjų šis Rojus, kadaise paties režisieriaus pavadintas „liūdna vieta“, atsiskleidė kaip įkvėpta pusantros valandos trukmės simfonija.“4

Nacionalinės televizijos Rai savaitinė kultūros laida „Šeštadienio naktis“, kuruojama teatro kritiko ir žurnalisto Moreno Cerquetelli’o, irgi prasidėjo nuo žinios apie Nekrošiaus premjerą ir interviu su Maestro:

„Pradedame nuo teatro, to didžiojo teatro, kuris gali nuvesti mus į… Rojų. Šįkart jis priklauso Nekrošiui, nepaprasta vaizduotės galia apdovanotam lietuvių režisieriui, įkvėptam Dante’s. Po „Pragaro“ ir „Skaistyklos“ Nekrošius iš tikrųjų pasiekė „žvaigždes ir aukštuosius skliautus“5: Vičencos teatre „Olimpico“ pristatyta pasaulinė Dante’s trečiosios kantikos premjera – vizionieriška, nutapyta ryškiomis emocijų spalvomis. […] Mokyklų programos „Rojų“ dėl teologinio ir filosofinio turinio neretai aplenkia, tačiau to nepasakysi apie teatrą – šio kūrinio ėmėsi ne vienas režisierius, nuo Carmello Bene’s iki Tiezzi’o. O štai dabar Nekrošius, kuris jaunų aktorių kompanijai patiki užduotį nuskraidinti publiką į Dante’s dangiškuosius skliautus, išreikšdamas tą skrydį puikiomis vaizdinėmis metaforomis nepaprasto grožio „Olimpico“ dekoracijų fone. […] Tai sugestijų, garsų ir judesių spektaklis.“6

„Nekrošius suplėšo Rojų į gabalus“ – taip savo apžvalgą pavadino Maria Grazia Gregori, įspėdama italus, kad nesitikėtų čia pamatyti tokio „Rojaus“, kokį įsikalė į galvas mokykloje:

„Kiekvienas režisierius žino: statyti spektaklį Vičencos teatre „Olimpico“ nelengva – Scamozzi’o dekoracijos nuostabios, bet kartu smarkiai varžančios. Tą įveikti nelengva net Eimuntui Nekrošiui, čia pristačiusiam paskutinę Dante’s „Dieviškosios komedijos“ dalį, bene rečiausiai statomą ir sudėtingiausią – tą „Rojų“, kuriame išryškėja visos problemos ir viską nugali vizijos neįmanomybė, nors vis tiek nesiliaujame jos siekę, padedami Poeto mylimosios Beatričės […]. Didysis lietuvių Maestro gvildenti šią temą imasi sau būdingu stiliumi ir iš perspektyvos, būdingos tik jam, panašiai jis pasielgė ir su dviem ankstesnėmis kantikomis – „Pragaru“ ir „Skaistykla“. Tačiau šįkart tai itin asmeniškas kelias, daug sudėtingesnis už pirmuosius du. Pasirinktas sprendimas aiškus: išryškinti chorą, niveliuojant personažus, išskyrus du pagrindinius veikėjus. Nekrošiaus „Rojus“ atsiskleidžia kaip amžinoji juodos ir baltos spalvų vizija […]. Rolando Kazlo Dantei, kurį ankstesniame spektaklyje palikome apimtą majakovskiško ryžtingumo […], Ievos Triškauskaitės Beatričė sako: „Rojus yra.“ Tai frazė, nepaliekanti erdvės replikoms, nes ja baigiamas spektaklis. Atrodytų, neginčijamai ironiška XX a. frazė. […] Nekrošiaus „Rojus“ – tai žodžių dirbtuvė: jie išsipina, srūva pirmyn ir atgal, kad apsiaustų, uždengtų vienas kitą, visiškai laisvai čia sumaišomos skirtingos giesmės. Tai paralelinė, savaip vizionieriška kelionė […]. Todėl nesitikėkime, demonstruodami tą britams būdingą susierzinimą, kai koks nors šekspyrinis pastatymas netelpa į jų nusistatytus rėmus, kad šis „Rojus“ bus toks, kaip suprasti jį mokėmės mokykloje […]. Apie šią sumaištį, apie itin asmenišką priartėjimą prie didžiosios poemos užsimenama nuo pat pradžių: Dante yra toks universalus, kad kiekvienas gali perskaityti jį savaip. Nekrošius, padedamas savo aktorių, pažeria mums tegul ir labai supaprastintus fragmentus iš savosios kelionės, savosios asmeninės manijos, privertusios jį pasinerti į žaidimą ir išrasti naują kalbą.“7

„Nekrošiaus „Rojus“ prieinamas kiekvienam“, – tvirtina Francesca Motta recenzijoje, kurią paskelbė verslo dienraštis Il Sole 24 Ore:

„Didžiojo maestro Eimunto Nekrošiaus pastatytas Dante’s „Rojus“ – itin žmogiškas, keliantis dievišką nerimą ir kartu verčiantis pašiurpti odą. Jei dar pridursime, kad vartai į amžinąją laimę veriasi gražiausiame pasaulio teatre – Palladio „Olimpico“ Vičencoje, turėsime viską, ko reikia dangiškajai kelionei. […] Čia pakanka vien sielos ir atviros širdies. Nekrošiaus „Rojus“ prieinamas visiems. […] Kad tuo patikėtum, turi tai pamatyti.“8

O Corriere della Sera apžvalgininkė Magda Poli recenzijoje „Pink Floyd muzika Dantei ir Beatričei“ iškelia nemažai retorinių klausimų:

„Dante’s „Rojuje“ Dievo šlovės spinduliai kyla 9 dangaus skliautais ir 33 aukštosios poezijos kantikomis, kuriose negailima karčių žodžių. Didysis lietuvių režisierius Eimuntas Nekrošius, „Olimpico“ 65-ojo klasikos spektaklių ciklo meno vadovas, pristatė pasaulinę premjerą – spektaklį „Rojus“, peržengiantį šokio ir pantomimos ribas, virstantį savotišku „šokio teatru“. Aktoriai čia groja, dainuoja, šoka, rečituoja įvairių kantikų eiles ir kuria vaizdines metaforas […], kurios kartais atrodo stiprios, o kartais „pavargusios“. Režisierius „išleidžia“ kelionėn Dantę (Rolandas Kazlas) su Beatriče (Ieva Triškauskaitė), lydimus 8 aktorių choro – visi puikūs. Personažų čia nėra – tai veikiau sielos būsenos, ramybės neduodančios mintys. […] Muzika varijuoja nuo XVII a. iki Pink Floyd ir vandens čiurlenimo, kostiumai modernūs ir paprasti. Scenoje matome pilkus kilimo ritinius, o fone – nuostabią dekoracijų perspektyvą. Virš mistiškos orkestro duobės iki pat balkonų lyg kokia laikinoji „upė-gatvė“ driekiasi virvių tinklas, spėju, skirtas sukabinti gyvenimo ornamentams. Suskamba melancholiška giesmė ir į orkestro duobę atvyksta muziejaus sargas, kad supakuotų kasdieninius daiktus, kuriuos jam atiduoda veikėjai. Prieš pakeldami akis aukštyn, turime atsikratyti žemiškųjų dalykų? Šlamšto? Galbūt, nors tai atrodytų pernelyg paprasta. Ką norėjo papasakoti Nekrošius per tas vargu ar pribloškiančias pusantros valandos? Galbūt siekė sugrąžinti paprastumą, amžinąją laimę, kuri nusišypso radusiems sielos ramybę? Graži toji scena, kur Dantė ir Beatričė apgraibomis, bet žvelgdami aukštyn ir nutvieksti vidinės šviesos, brenda per virvių bangas, tačiau kas tai – gyvenimo sunkumų ar vidinių ieškojimų jūra? Hipotetiškai klausčiau, ar Rojus egzistuoja – taip teigia paskutinis titras – tik šiems laimingiesiems? Žinoma. O gal derėtų baigti Pink Floyd eilutėmis: „Manai galįs atskirti / rojų nuo pragaro? / Žydrą dangų nuo skausmo? / Šypseną nuo šydo?“ Tai hipotezė spektaklio, į kurį gali tilpti visos įmanomos hipotezės ir jų priešingybės, kartu sudėjus. Galbūt.“9

Prieš: iš Nekrošiaus tikėtasi… Nekrošiaus

Žurnalistas ir teatro apžvalgininkas Giambattista Marchetto savo tinklaraštyje pripažįsta, kad jam, kritiškam žiūrovui, buvo gana sunku „nepasiduoti pirmųjų įspūdžių pagundai, vertinant spektaklį, kuris pristatytas kaip ypatingas kūrinys ir didžiulis iššūkis. Vis dėlto Maestro Eimunto Nekrošiaus parodytą trijų Dante’s Alighieri’o „Komedijos“ kantikų interpretaciją būtina vertinti racionaliai ir gerai pasveriant.“ Pavadinęs straipsnį „Nekrošiaus susitikimas su Dante – nusivylimas“, recenzentas žodžių į vatą nevynioja:

„Šiek tiek glumino jau ir mažiau dangiškos kantikos, matytos Modenoje per Festival VIE. […] „Pragaras“ – tai sodrių spalvų freska, nutapyta instinktyviai ir retsykiais gal net per daug žmogiškai, o „Skaistykloje“ tiršta minčių, gal kiek ir netvarkingų, – bet kuriuo atveju sceninis abiejų kantikų sprendimas buvo pakankamai stiprus, kad nustebintų. […] Per savo pirmąjį susitikimą su Dante režisierius žengė svarbų žingsnį, kurdamas itin asmenišką „Komedijos“ interpretaciją, o „Rojaus“ vizija pribloškia ir nuvilia. […] Turint galvoje intelektualinę ir techninę Nekrošiaus bazę, kurios „menkute“ tikrai nepavadinsi, buvo galima pagrįstai tikėtis, kad jis ne tik nepasiklys, bet priešingai – dangiškose teksto aukštumose suras tą semantinį audinį, kuris leistų žengti anapus kalbos, sukurti viziją, įkūnijančią tai, kas abstraktu. Trumpai tariant, laukėme, kad Nekrošius pasielgs kaip Nekrošius. Deja, ištiko kartus nusivylimas. Spektaklis toli gražu nėra iš pedantiškųjų, atrodo „pridusęs“, todėl nuo žemės taip ir neatsiplėšia. Laiko požiūriu dangiškai sintetiškas (trunka mažiau negu dvi valandas), bet iš esmės nenuoseklus. […] Kur dingo tas neišvengiamybės jausmas, kurį Nekrošiaus spektakliai skleisdavo net po penkių ar šešių valandų „rezistencijos“ žiūrovų salėje? Klausimų kyla įvairių: kam versti į lietuvių kalbą paskirus (nesilaikant tvarkos) „Rojaus“ fragmentus, jei pasaulinė premjera vyksta Italijoje? Jeigu žodis scenoje praranda savo referentiškumą, jeigu nėra epizodų, kuriuos galėtum dramatizuoti (kaip „Pragare“), kodėl gi nepagerbus originalios poetinės kalbos muzikalumo? Gražioji Pink Floyd daina „Wish You Were Here“, susieta su tam tikrais teologiniais kantikos momentais, iš tikrųjų galėtų tapti reikiamu stimulu, tačiau kokia iš to nauda, jeigu ji yra epizodinė ir paliekama be paaiškinimų? Kur gali nuvesti fragmentiškas veiksmas, sudurstytas iš pagreitėjimų ir šiurkščių stabdymų, žvaigždžių blykstelėjimų ir banalių interliudų? Kodėl išeini iš spektaklio, apimtas jausmo, kad pusantros valandos „Rojų“ buvo galima apkarpyti daug daugiau negu septynias valandas trunkantį „Faustą“? Tačiau Nekrošius lieka Nekrošium, šiaip ar taip. Ir keletą nuostabių epizodų, mūsų laimei, „Olimpico“ scenoje (kurią visada sunku suvaldyti) vis dėlto išvydome. Tie nedidukai fragmentai yra tikri gryno oro gurkšniai. Akimirkos iš „Rojaus“ teatre, taip ir neįstengusio pakilti nuo žemės.“10

Teatro apžvalgininkas Renato Palazzi’s po dviejų „Dieviškosios komedijos“ dalių, parodytų gegužę Modenoje, gana kritišką šiame mieste vykusio festivalio VIE apžvalgą baigė tokiais žodžiais: „Kad ir kaip būtų, Nekrošiaus teatro genijaus užtemdyti nepavyko.“11 Po „Rojaus“ premjeros Palazzi’s kategoriškesnis ir pažeria nemažai abejonių, o recenzijos pavadinimas skamba tarsi perdėtai griežtas, todėl šiek tiek komiškas, verdiktas „Nekrošius į rojų nepateks“.

„Tipiški Nekrošiaus stiliaus ženklai, tos lietuviško pasaulio, šiek tiek archajiško ir valstietiško, apraiškos, perkeltos į monumentaliąją Vičencos „Olimpico“ erdvę, žinoma, daro tam tikrą įspūdį. […] Kaip ir tie paslaptingi pasikartojantys veiksmai, būdingi jo pastatymams ir pritaikyti čia, dangiškajame Dante’s „Rojuje“, – antai pagrindinis veikėjas ne laiku ir ne vietoje blizgina savo draugės batus, kreidele brėžia ženklus ant jos padų, į delną lieja vandenį… Metaforų konkretumą Nekrošius kaip visada atmiešia subtiliomis abstrakcijomis. Nustumdamas eiles kone į antrą vietą, paversdamas jas tikra citatų antologija, režisierius sukuria virtinę pantomimos judesių, kurių prasmė dažnai lieka neaiški. Kas tie juodai ir baltai apsirengę jaunuoliai, scenoje atliekantys nesuvokiamus veiksmus, tarp dangaus choristų derinantys stygas Pink Floyd muzikai? Angelai? Palaimintosios sielos? O ką reiškia tie daiktai – veidrodžiai, puodai, taburetės, – kuriuos jie suneša tam įsivaizduojamo muziejaus vadovui, labiau primenančiam deus ex machina? Idėjinis apsinuoginimas, žemiškųjų turtų atsisakymas? Maestro ranką – su niekuo nesupainiojamą asmeninį jo braižą – pajuntame iš to, kaip kuriami vyro ir moters santykiai: šiurkštūs, tarsi nenoromis, švelnūs, o kartu žaismingi ir agresyvūs. Beatričė, Nekrošiaus akimis, yra artima Ofelijos, Dezdemonos, Margaritos, tų tipiškų moteriškų sielų, kurios nuolat užvaldo didžiojo lietuvių režisieriaus vaizduotę, giminaitė. Tai moterys, išsiugdžiusios stiprią valią, veržlios ir trykštančios gyvybe, bet neišvengiamai tampančios likimo aukomis. Nesutramdomos, tačiau vis tiek pasmerktos kapituliuoti prieš gyvenimo neteisybę. Tikroji bėda štai kur: ar visa tai kaip nors yra susiję su „Rojumi“? Su „Dieviškąja komedija“? Susidaro įspūdis, tarsi Nekrošius, kaip jau nutiko gegužę su „Pragaru“ ir „Skaistyka“, Dante’s poemą mėgina jam įprastu būdu pritaikyti savajai vizijai. Šįkart to padaryti nepavyko. Režisierius susitelkė ties poros santykiais, ties „privačiuoju“ aistringos meilės lygmeniu, pasirinkdamas supaprastintą perspektyvą, ir buvo lemtingai išvestas iš kelio. […] Finalas iškalbingas – Beatričė ištaria verkdama: „Rojus yra.“ Paskui abu su Dante pasuka paralelinių virvių link […], tarsi bristų per vandenį, čia išnirdami virš jo, čia vėl į jį panirdami, kol galiausiai lieka kyboti tarsi pridusę. Tai stipri ir nerimą kelianti metafora, bet vien jos negana silpnosioms spektaklio vietoms uždangstyti. Esu Nekrošiaus gerbėjas ir su liūdesiu širdyje pripažįstu: to tikrai nepavadinsi vykusiu kūriniu.“12

Prieštaringi komentarai pasipylė ir Vičencos teatro oficialiame puslapyje (didžiausią nuostabą jau iš anksto sukėlė tai, kad neliečiamasis Dante’s kūrinys scenoje skambės lietuviškai). „Olimpico“ atstovai priekaištus atrėmė tokiais žodžiais:

„Be abejo, „Rojų“ pateikti lietuvių kalba yra neįprasta, tačiau mes, Vičencos gyventojai, turėtume jaustis pagerbti, kad pas mus atvyko tokio kalibro asmenybė kaip Eimuntas Nekrošius […]. Be to, Maestro visada rodė didžiulę pagarbą ir visišką atsidavimą Dante’i, todėl spektaklis […] bus mums dviguba garbė – ir kaip Vičencos gyventojams, ir kaip italams. Mums taip pat labai smalsu pamatyti šio darbo (Hoc Opus Hic Labor Est) rezultatus: galės patikti arba ne, bet svarbiausia tai, ko visada tikimasi iš teatro, – kad nepritrūktų peno apmąstymams. […] Pats Nekrošius per spaudos konferenciją į žurnalisto klausimą, kas sieja Dante’s „Rojų“ su Lietuva, atsakė maždaug tokiais žodžiais: „Rojus – tai universali vieta, tiek itališka, tiek lietuviška, turinti ekstrateritorinę vertę.“13

Pagal italų spaudą parengė

Jurgita Pociūtė-Alessi

1 Ivano Porpora, Note a margine de Il Paradiso, http://www.nottola.it/teatro/note-a-margine-de-il-paradiso/ [2012-10-04].

2 Renato Palazzi, Nekrosius non andrà in paradiso, Il Sole 24 ore, http://www.ilsole24ore.com/art/cultura/2012-09-30/nekrosius-andra-paradiso-081639.shtml?uuid=AbxSxzlG [2012-10-02].

3 Nicola Arrigoni. Teatro all’Olimpico “Il Paradiso c’è” secondo Nekrosius; http://www.sipario.it/component/content/article/391-articoli-homepage/6054-paradiso-di-eimuntas-nekrosius-allolimpico-di-vicenza.html [2012-10-03].

4 Rodolfo di Giammarco, Il Paradiso di Nekrosius è un viaggio da ragazzi, Repubblica, 2012 m. rugsėjo 23 d., p. 62.

5 Citata iš Dante’s „Dieviškosios komedijos“.

6 TG3 – Sabato Notte, 2012-09-28, http://www.rai.tv/dl/RaiTV/programmi/media/ContentItem-e2a4ee51-ebc8-4fbc-852d-4a3c6c01d682-tg3.html.

7 Maria Grazia Gregori, Nekrosius fa a pezzi il Paradiso, http://www.myword.it/teatro/reviews/5846 [2012-09-28].

8 Francesca Motta, Il Paradiso a portata di mano di Nekrosius, http://www.ilsole24ore.com/art/cultura/2012-10-01/titolo-foto-200420.shtml?uuid=AbzdHqmG [2012-10-02].

9 Magda Poli, Musica dei Pink Floyd per Dante e Beatrice, Corriere della Sera, 2012 m. rugsėjo 23 d., p. 48.

10    Giambattista Marchetto, Una delusione l’incontro di Nekrosius con Dante, http://bon-vivre.net/2012/09/28/una-delusione-lincontro-di-nekrosius-con-dante/ [2012-09-30].

11    Renato Palazzi, Dante in Lituania. Il Sole 24 ore, 2012 m. birželio 3 d., http://www.ilsole24ore.com/art/cultura/2012-06-03/dante-lituania-081625.shtml?uuid=Ab47JZmF [2012-10-05].

12    Renato Palazzi, Nekrosius non andrà in paradiso, Il Sole 24 ore, http://www.ilsole24ore.com/art/cultura/2012-09-30/nekrosius-andra-paradiso-081639.shtml?uuid=AbxSxzlG [2012-10-02].

13    http://www.facebook.com/photo.php?fbid=454923714552542&set=a.305790549465860.77322.301323943245854&type=1&theater [2012-09-23].