Ar Prahos deklaracija pabudins Europos sąžinę?

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Bendrakultūriniai tekstai
AUTORIUS: Tomas Kavaliauskas

DATA: 2013-03

Ar Prahos deklaracija pabudins Europos sąžinę?

Tomas Kavaliauskas

Su Prahos Metropoliteno, Pilzeno Vakarų Bohemijos universitetų profesoriumi, knygų „Čekoslovakija ir Čekijos Respublika pasaulio politikoje“, „Intelektualai ir komunizmo idėja“ autoriumi Ladislavu Cabada ir Čekų PEN centro prezidentu Jiří’u Dědečeku kalbasi Tomas Kavaliauskas

Tomas Kavaliauskas. Beveik prieš penkerius metus, 2008 m. birželio 3 d., Václavo Havelo ir Vytauto Landsbergio iniciatyva iškilios demokratinio pasaulio asmenybės iš Čekijos, Vokietijos, Švedijos, Didžiosios Britanijos, Estijos, Lietuvos, Lenkijos, Kanados, JAV, Rusijos, Tibeto ir kt. pasirašė deklaraciją „Dėl Europos sąžinės ir komunizmo“. Ji skelbia: Europos vienybės sąlyga yra solidarus požiūris į istoriją, kad būtų pasmerkti visi praeito amžiaus nusikaltimai žmoniškumui. Ar ši Prahos deklaracija turėjo kokį nors atgarsį, ar buvo tik simbolinis gestas?

Ladislav Cabada. Kaip vertinti komunizmo nusikaltimus, Europoje nėra nei teisinio, nei politinio konsensuso, panašaus į nediskutuotiną poziciją dėl Holokausto. Nesutariama ne tik dėl akivaizdžių faktų – ukrainiečių genocido 4-ajame dešimtmetyje, Stalino represijų prieš kitas tautas (tiek estus, latvius, lietuvius, tiek Krymo totorius, čečėnus ir kt.), bet netgi dėl komunizmo kaip totalitarinės ideologijos. Europos Sąjungai priklausančios 27 valstybės labai skirtingai vertina ideologinę komunizmo prigimtį. Manyčiau, tą lemia Europos Vakarų ir Rytų istorinės raidos skirtumai. Šalys, patyrusios, ką reiškia komunistinis režimas, elgiasi griežčiau, nenuolaidžiauja tiems, kurie kolaboravo su okupacine valdžia, stengiasi taikyti liustraciją, priima įstatymus, kurie užkirstų kelią skverbtis totalitarinei, rasistinei ideologijai. Pavyzdžiui, Čekija įstatymiškai jau sulygino nacių, fašistų ir komunistų ideologijas kaip nusikalstamas žmoniškumui.

Kita vertus, būtent Čekijos Respublikoje veikia nereformuota ir net nepersivadinusi komunistų partija, kurios narių esama ir parlamente, ir regionų savivaldos organuose. Demokratijos režimas tą leidžia – liustracija uždraudė buvusiems komunistų lyderiams dalyvauti administracijoje, bet niekas negali uždrausti jiems varžytis demokratiniuose rinkimuose. Turime tai gerbti.

Vis dėlto Vidurio Rytų Europos šalys, nepaisydamos įtampų, kurias patiria bendro ES diskurso kontekste, turėtų nuolatos kelti klausimą, kad būtina pasmerkti komunizmą kaip totalitarinę ideologiją. Mano nuomone, šis klausimas iš tikrųjų taps svarbus, o komunizmas bus sulygintas su kitais totalitariniais režimais, XX a. valdžiusiais Europą, tik tada, kai įvyks kartų pasikeitimas. Šiaip ar taip, toks sulyginimas yra vienintelis teisingas kelias.

Kita vertus, Vidurio Rytų Europos šalims (naujosioms ES narėms) įtvirtinti Prahos deklaraciją šiandien gana keblu dar ir todėl, kad daugumoje iš jų buvę komunistai yra politiškai labai aktyvūs, įsitvirtinę ne tik vietinės politikos arenoje, bet ir ES lygmeniu – ten jie daugiausia šliejasi prie Europos Socialistų partijos.

T. Kavaliauskas. Dabar nusikelkime į praeitį ir pakalbėkime apie 1968-ųjų Paryžių kaip kontrastą 1968-ųjų Prahai. Prancūzų jaunimas flirtavo su komunizmu, nes buvo jau „pavargęs“ nuo demokratijos, nepatenkintas jos kokybe, – studentai reikalavo reformų, darbininkai norėjo daugiau teisių. Protestuotojai žvalgėsi į komunistinę Kiniją, Sovietų Sąjungą, visai nepaisydami, kad ten žmogaus teisės kasdien šiurkščiai laužomos. Vakariečiai „revoliucionieriai“, aklai užsidegę komunistine teisingumo iliuzija, ignoravo tai, kas vyko Prahoje, kurios gatvėse čekai rizikavo gyvybe, stoję prieš sovietų tankus. Kaip Havelas reagavo į Paryžiaus įvykius 1968-aisiais, kokia buvo jo nuostata dėl prancūzų anarchizmo tradicijos, kuri įkvėpimo dažnai sėmėsi iš Che Guevaros?

Jiří Dědeček. 1968-aisiais buvau penkiolikmetis. Havelą pažinau vėliau, kaip kolegą ir Čekų PEN centro garbės prezidentą. Niekada nepriklausęs komunistų partijai, visus Europą užkrėtusius „izmus“ – maoizmą, gevarizmą, trockizmą ir t. t. – vertino su dideliu apgailestavimu: jie nežino, ką garbina… Havelo susidūrimas su vienu iš tokių „izmų“ – komunizmu – buvo labai skausmingas.

L. Cabada. 7-ajame dešimtmetyje Havelas buvo jau puikiai perpratęs tikrąjį komunizmo veidą, todėl revoliucinį radikalizmą, susijusį su komunizmo ideologija ir jos atšakomis, vertino labai rezervuotai. Kita vertus, 1968-ieji buvo vertybinių pokyčių metas ne tik Vakarų, bet ir Rytų Europoje – abiejose kontinento pusėse jaunimas dėjo viltis į Johną Kennedy, žavėjosi rokenrolu, Beatles… Tame bytnikų sąjūdyje dalyvavo poetai Lawrence’as Ferlinghetti’s, Allenas Ginsbergas ir kiti. Iš čia išaugo Havelo domėjimasis pasaulio, negailestingai perskelto į dvi dalis, visuma, ateitimi.

T. Kavaliauskas. 1989-ieji buvo akivaizdi moralės ir sąžinės pergalė. Suvešėjo idėjos, kurias disidentai, tokie kaip Havelas ar Adamas Michnikas, skleidė okupacijos metais. Bet 2003-iaisiais Havelas, jei neklystu, parėmė karą Irake, be to, pritarė buvusios Jugoslavijos bombardavimui. Žinoma, antrąjį sprendimą suprasti lengviau, nes Srebrenicos genocidas tikriausiai būtų nesiliovęs, jeigu ne NATO įsikišimas. Bet kodėl apsispręsta remti karą Irake? Gal tai buvo tiesiog diplomatinė realpolitik, kuria stengtasi Vidurio Europą apsaugoti nuo antiamerikietiškų prieskonių?

J. Dědeček. Nematau čia jokio konflikto su morale ir sąžine, o tik politinę pareigą ir atsakomybę. Čekijos Respublika yra NATO narė, o Havelas buvo valstybės Prezidentas. Juo labiau kad dauguma čekų tuo metu neabejojo, esą dalyvauti tame kare yra moralu.

L. Cabada. Havelas abiem minimais atvejais buvo prieš vyriausybę, kuri daugiau ar mažiau rėmė „susitaikėlišką“ politiką, būdingą Prancūzijai ir kai kurioms kitoms „senosios“ Europos šalims. Agresyvus Miloševićiaus režimas griebėsi represijų ne tik prieš Kosovo, bet ir prieš Serbijos gyventojus, tad Havelui didelių abejonių dėl tarptautinės bendrijos įsikišimo, matyt, nekilo. Daug keblesnė situacija susidarė dėl paramos operacijai Irake, nes „senoji“ Europa išreiškė kur kas stipresnę opoziciją JAV ir Didžiosios Britanijos planams. Bet nepamirškime, kad Husseino režimas buvo ekstremaliai nedemokratinis, žiaurus savo šalies žmonėms, tarptautiniuose sluoksniuose Iraką vadindavo net nusikaltėlių valstybe (rogue state). Mano manymu, Havelas pasielgė atsakingai. Kiti asmenys, kurie paradoksaliai galėtų būti laikomi netgi didesniais „pacifistais“ negu jis, pavyzdžiui, tuometis Slovėnijos prezidentas Milanas Kučanas, irgi parėmė operaciją kaip moraliai priimtiną, nes jos tikslas – nušalinti diktatorių. O Vilniaus iniciatyva parodė, kad naujos NATO narės yra atsakingos partnerės.

T. Kavaliauskas. Į Vilniaus „dešimtuko“ pritarimą karui Irake ir Busho retorikos palaikymą labiau norėtųsi žiūrėti makiaveliškomis akimis: ėjo 2003-ieji, buvo likę vos metai iki narystės NATO, tad Vidurio Rytų Europa turėjo parodyti savo pritarimą Vašingtonui. Bet Čekija jau buvo NATO narė… Pokariniai padariniai Irake liūdni dėl kilusios politinės ir moralinės sumaišties. Skandalas Abu Graibo kalėjime, nesuskaičiuojamos beprasmės irakiečių civilių, o ir amerikiečių kareivių žūtys… Be to, masinio naikinimo ginklas taip ir nebuvo rastas…

Na, bet grįžkime į zlata Praha. Ladislavai, esate knygos „Intelektualai ir komunizmo idėja“ autorius. Kaip vertinate Čekoslovakijos liustracijos praktiką po 1989-ųjų? Ar Havelas pritarė šiam projektui kaip Prezidentas? Pavyzdžiui, Michnikas buvo prieš liustraciją Lenkijoje, matyt, atleido tiems, kurie persekiojo Vidurio Rytų Europos disidentus. Kurio iš jų poelgis Jums atrodo teisingesnis?

L. Cabada. Aiškios pozicijos liustracijos klausimu Havelas nepareiškė. Viena vertus, jis bendradarbiavo su daugeliu asmenų, kuriuos liustracija būtų palietusi tiesiogiai (kalbu apie premjerą Mariáną Čalfą, o ypač apie gynybos ministrą Miroslavą Vaceką). Antra vertus, jis griežtai kritikavo buvusius komunistus „aparatčikus“, kurių nemaža dalis pavirto ultraliberaliais kapitalistais. Vis dėlto Havelas, kaip ir nemažai kitų praeityje garsių disidentų (pavyzdžiui, vidaus reikalų ministras Janas Rumlas, dalyvavęs pradiniame liustracijos įgyvendinimo etape), neprieštaravo tokiam apsivalymui, nors kai kurie, tarkime, Petras Pithartas ar Petras Uhlas, kritikavo liustracijos idėją. Manyčiau, Havelas rado asmeninį būdą, kaip atleisti buvusiems komunistams, tarp jų ir sovietinio režimo gynėjams 1968-aisiais, bet jis puikiai žinojo, kad visuomenei žengti tokį žingsnį nebus lengva.

T. Kavaliauskas. 2005 m. netekome Jono Pauliaus II, kuris dar sovietmečiu užstojo visų „apleistą“ Vidurio Europą. Neseniai (2011-12-18) šis strateginis regionas, anksčiau vadintas „pavogtais Vakarais“ (pagal Milano Kunderos garsiosios esė „Vidurio Europos tragedija“ pirminį pavadinimą), prarado Václavą Havelą. Pirmasis buvo konservatyvus katalikas, o antrasis – politinis lyderis, liberalus mąstytojas, iškilus komunizmo laikų disidentas, undergroundo rašytojas. Jonas Paulius II rėmė ne tik Lenkijos Solidarność, bet ir Čekijos disidentus, nors šiuos tikriausiai labiau simboliškai…

Popiežius, lankydamasis Prahoje sovietmečiu, pabrėžė, kad rašytojai ir kiti menininkai yra Čekoslovakijos sąžinė. Havelas dalyvavo tame susitikime, klausėsi pontifiko kalbos, paspaudė jam ranką. Ar Jonas Paulius II užmezgė tokius pat artimus santykius su Havelu, kokie jį siejo su Lechu Wałęsa? O gal vizitas Prahoje buvo tik simbolinis, be jokio konkretaus tęstinumo?

J. Dědeček. Jono Pauliaus II vizitas Prahoje buvo labai svarbus įvykis. Tačiau Čekija yra giliai ateistinė šalis, todėl daugumai čekų tai buvo protesto prieš komunizmą simbolis, bet gal ne visai simbolizavo tikrąją laisvę, mat Katalikų bažnyčios vaidmuo Čekijos istorijoje buvo žiaurus, despotiškas, tokia pozicija iki šiol laikoma nesąžininga.

Šiame kontekste Havelas suvokė ne tiek religinę, kiek grynai pilietinę popiežiaus vizito svarbą. Būdamas puikus žmogus, į viską žvelgiantis filosofiškai, jis sugebėjo sutelkti įvairias pasipriešinimo kryptis, dirbo tiek su undergroundu, tiek su buvusiais komunistais, tiek su jaunimu, tiek su religingais žmonėmis. Pasikliaudamas atviru mąstymu, vengdamas išankstinių nuostatų, jis suvienijo visus (ar beveik visus) rezistencijos būdus. Po Aksominės revoliucijos disidentų veikla neteko prasmės, na, bent jau laikinai… Tikslas buvo pasiektas.

Havelas daug metų mėgino suvaldyti demokratijos gaivalą Čekijos Respublikoje. Paradoksalu, bet paaiškėjo, kad tai kur kas sudėtingiau negu būti rezistencijos lyderiu.

L. Cabada. Jonas Paulius II ir Václavas Havelas atliko išskirtinai svarbų vaidmenį pasipriešinimo procese, griaudami nedemokratinius režimus Vidurio Rytų Europoje, pasinėrusioje į vadinamąjį socialistinį realizmą. Vis dėlto joks veiksmų koordinavimo „planas“ tarp šių asmenybių neegzistavo, veikiau juodu skyrė gilus ideologinis plyšys. Havelas buvo linkęs į libertarizmą, arba kairįjį liberalizmą, elgėsi kaip laisvamanis, tą rodo ir asmeninė jo laikysena tokių institutų kaip šeima ar valstybė atžvilgiu (ypač krito į akis, kad pirmaisiais jo prezidentavimo mėnesiais Prahos pilis tapo „anarchijos“ vieta). Popiežius, žinoma, atstovavo gerokai konservatyvesnei pusei. Kita vertus, jie abu laikėsi požiūrio, kad reikia ne tik įtvirtinti demokratiją komunistiniuose Vidurio Rytuose, bet ir reformuoti (liberalų) kapitalizmą Vakaruose. Pagal tai, kaip įsivaizdavo šiuolaikinės demokratijos raidą, abu priskirtini prie idealistų.

Čekoslovakijos ir Vidurio Rytų Europos laisvės sąjūdžiams Havelas padarė didžiulį poveikį, nes tai asmenybė, gebėjusi suartinti labai skirtingas ideologines pozicijas (pradedant reformuotais komunistais, baigiant Pinocheto režimo rėmėjais). Jis buvo toks įtaigus, kad visą tą nestabilią prieštaringiausių nuomonių, skirtingiausių įsitikinimų „fauną“ atvedė į pergalę per pirmuosius porevoliucinius rinkimus. Tik po to Pilietinis forumas iširo. Manyčiau, ta pergalė sukūrė puikias pradines sąlygas tolesniems demokratijos žingsniams, nepaisant problemų, kurių apstu ne tik Čekijoje. Po 1989-ųjų annus mirabilis Havelas plačiai diskutavo apie visas svarbiausias pastarųjų dešimtmečių problemas.

T. Kavaliauskas. Dokumentiniame filme „Pilietis Havelas“ (Občan Havel) senyvo amžiaus čekas gatvėje groja akordeonu ir dainuoja: „Tegul Dievas apsaugo mūsų Havelą, visa tauta jį išrinko.“ Šie žodžiai rodo lyg ir visuotinį palaikymą, bet ar tikrai čekai dėl to sutaria?

J. Dědeček. Kiek žinau, daug kas iš literatų rašė dainas apie jį. Dažnai tai buvo vien pelno vaikymasis, mat po Aksominės revoliucijos kai kurie menininkai mėgino Havelo šešėlyje įgyti gerą reputaciją ir tapti įžymūs. O Čekijos visuomenės sutarimas dėl Havelo lyderystės buvo gana trumpalaikis – dveji ar treji metai po režimo pasikeitimo, ne ilgiau. Po to „prasikaltę“ žmonės susigaudė, kad naujasis Prezidentas, nors buvęs disidentų lyderis, jų nebaus, nesigriebs egzekucijų, tad netikėtai jis tapo 50 proc. čekų blogąja sąžine. Buvę senojo režimo kolaborantai, komunistų partijos nariai ir net skundikai, įduodavę kitaminčius slaptosioms tarnyboms, ramiausiai dalyvavo demokratiniuose rinkimuose. Neapkęsti blogosios sąžinės yra labai natūralu, kaip ir užgniaužti ją pasąmonėje. Havelas buvo tiesiog etiškai pernelyg geras, pernelyg tobulas, palyginti su dauguma, net su jo bendražygiais…

L. Cabada. Taip, po 1989-ųjų tik pirmuosius keletą metų daugmaž visiems Havelas atrodė išvaduotojas ir demokratinių reformų garantas. Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl situacija pasikeitė. Pirma, didelė visuomenės dalis nepalaikė Havelui svarbių idėjų, tokių kaip kova su komunizmu (ypač priešinosi tie, kurie ankstesniais dešimtmečiais buvo aktyvūs komunistų partijos nariai), proamerikietiška laikysena (čekų požiūris į JAV vis dar smarkiai paveiktas komunistų „antiimperialistinės“ retorikos, simpatijų Amerikai pas mus gerokai mažiau negu, pavyzdžiui, Lenkijoje), apolitiškos politikos politika (tai amžina revoliucija, Havelui esant jos arbiter elegantiarum) ir t. t. Antra, Havelas, kaip ir kiti pagrindiniai žaidėjai, ypač Václavas Klausas, privalėjo atlikti tam tikrą politinį vaidmenį – kiekvienas turėjo įrodinėti esąs pats geriausias. Kitaip tariant, nebuvo konsensuso dėl demokratijos supratimo, todėl daugumos principą jie stengėsi taikyti kaip galėdami dažniau. Havelo įvaizdį ypač sumenkino jo nusistatymas prieš kai kuriuos politinius šalies veikėjus (pirmiausia Klausą). Čia nevertinu, ar Prezidentas buvo teisus, ar ne, kalbu tik apie tokių žingsnių poveikį vyraujančioms nuotaikoms ir viešajai nuomonei.

T. Kavaliauskas. Įdomu, kad Havelas, net eidamas aukščiausio valstybės asmens – Prezidento – pareigas, sugebėjo likti autentiškas, išsaugojo undergroudinio intelektualo įvaizdį. Na, pavyzdžiui, kai Rolling Stones su Mike’u Jaggeriu koncertavo Prahoje, Havelas, apsivilkęs odine striuke, sėdėdamas tarp žiūrovų, išlenkė taurelę prieš filmavimo kameras. O kai atvyko Billas Clintonas, jiedu grojo džiazo vakarėlyje…

Havelas, regis, buvo puikus pavyzdys, kaip suderinti du prieštaringus vaidmenis – oficialaus Prezidento ir undergroundinio intelektualo. Šis klausimas neapsiriboja vien Havelo asmenybe. Juk žinome, kad tapę politikais, užėmę įtakingą postą, žmonės labai dažnai pasikeičia, apsimeta esantys visai kitokie negu buvo iki tol. Ar Havelas – ryški išimtis iš taisyklės? Ar galima teigti, kad jis buvo du viename – ir menininkas, ir politikas?

J. Dědeček. Taip, galima drąsiai sakyti, kad Havelas buvo du viename – menininkas ir politikas. Daug kas aiškindavo, esą, būdamas rašytojas, jis yra prastas prezidentas, o būdamas politikas, jau neberašo pjesių taip gerai, kaip anksčiau… Tad po dešimties jo prezidentavimo metų atsirado tendencingai stiprus poreikis turėti „tikrą“, „rimtą“ valstybės vadovą.

L. Cabada. Jau minėjau, kad Havelas kilęs iš libertarinio disidentiškumo, todėl net Prahos pilyje mėgino likti kuo autentiškesnis, neformalius, kone anarchistinius įpročius atsinešė ir į politines institucijas (drabužių stilius, ilgi plaukai ir pan.). Vis dėlto gana greitai, patartas, o kartais bendradarbių reikalavimu, Havelas pakeitė įpročius bent jau viešojoje erdvėje. Čekai ilgai šaipėsi iš per trumpų jo kelnių,[1]* o daugumai juk nepriimtinas toks „anarchizmas“, ji tikisi „reprezentatyvumo“. Vis dėlto Havelas mėgino likti kiek įmanoma neformalesnis, autentiškesnis. Tuo atžvilgiu jį labai palaikė pirmoji žmona Olga. Iš fotografijų, darytų kelionėje po Lotynų Ameriką, aiškiai matyti, koks jam nemalonus „reprezentatyvaus politiko“ vaidmuo. Jis jaučiasi laimingas tik išsinėręs iš oficialaus kostiumo ir tapęs laisvai mąstančiu žmogumi, kuris kone vaikiškai mėgaujasi gyvenimu.

T. Kavaliauskas. Garsiojoje esė „Begalių galia“, parašytoje gerokai iki 1989-ųjų, Havelas vartojo terminus „gyvenimas tiesoje“ ir „gyvenimas mele“. Komunistinei ideologijai suvaržius žodžio laisvę, gyventi mele reiškė apsimesti, kad neapsimeti. Deja, ir laisvės laikais vis dar daug kas gyvena mele – politikai meluoja, žadėdami rožinę ateitį, o vartotojų kultūra melą pavertė privalomąja reklamos dalimi. Ar neturėtume „gyvenimo mele“ sampratos taikyti ir pačiai Vakarų Europai, kuri demokratijos labui mėto bombas ant Irako ar Libijos?

J. Dědeček. Gyvenimo mele situacija, apskritai paėmus, nedaug pasikeitė. Havelas viename iš savo interviu Laisvosios Europos radijui sakė, kad komunistų aparato lyderis turi daug panašumų su kapitalistų vadybos grupės pirmininku. Tačiau gyvendami demokratijos sąlygomis mes bent jau turime galimybę viešai tam prieštarauti. Mūsų atsakomybė testuojama kasdien, ypač jei užimame pareigas, susijusias su lemtingais sprendimais, kaip tą darė Havelas. Nėra abejonės, kad jam buvo nelengva stoti Busho pusėn, kai teko apsispręsti dėl keleto pasaulyje įsiplieskusių konfliktų, bet tokia yra politika, ji verčia, pasak François Mitterand’o, iš dviejų blogybių pasirinkti mažesnę.

L. Cabada. Visiškai sutinku, kad apibūdinimą „gyvenimas mele“ galėtume taikyti ir šiandien, bet jis labiau tinka bendram tiek visuomenės, tiek politikos kontekstui. Žinoma, politikus (kai kuriuos) galima paminėti kaip puikų „gyvenimo mele“ pavyzdį, tačiau viską pernelyg supaprastintume, ignoruodami bendras tendencijas. Daugumoje Europos šalių didesnė visuomenės dalis per rinkimus balsuoja už politikus, žadančius „rojų žemėje“. Nemažai valstybių išleidžia daugiau negu turi, vadinasi, gyvena kitų kartų sąskaita. Taigi populistiniai pažadai, nevaržomas vartojimas yra kur kas patrauklesni už „gyvenimą tiesoje“.

T. Kavaliauskas. Prahoje, netoli nuo Čekų PEN centro, yra kavinė, kurioje raudonmečiu rinkdavosi disidentai, puoselėjantys undergroundo kultūrą. Ar ši istorinė vieta šiandien skirta tik turistams, ar ji vis dar traukia buvusius disidentus, nes kelia stiprią nostalgiją, primindama „samizdato“ laikus ir nuolatinę riziką?

J. Dědeček. Mes, menininkai, buvę disidentai, laisvai mąstantys žmonės, nejaučiame jokios nostalgijos seniems laikams, nebent savo jaunystei… Didžiausias ir labiausiai netikėtas pokytis yra tai, kad praradome nuoširdžius tarpusavio santykius. Liūdesys dėl tos prarasties retkarčiais pastūmėja apsilankyti šioje įžymioje vietoje…

L. Cabada. Manyčiau, kasdieniniame gyvenime niekas nostalgijos nejaučia. Bet Havelo mirtis ir apeigos, susijusios su jo laidotuvėmis, parodė, kad disidentiškumas, jo vertybės, laisvės ir geresnio (ne ekonominiu atžvilgiu) gyvenimo troškimas vis dar neišsitrynęs iš kolektyvinės atminties. Kita vertus, pasak čekų disidentizmo guru Františeko Stáreko-Čuňo, pasipriešinimas ypač stiprus ir gyvybingas būna tada, kai oficialusis gyvenimas tampa visiškai nepakenčiamas. Nepaisant pačių negatyviausių šiandieninės demokratijos aspektų, jos negalima nė lyginti su okupacijos dešimtmečiais, ypač po 1968-ųjų.

T. Kavaliauskas. Menininkas Davidas Černy’s garsėja įvairiausiomis akcijomis, pavyzdžiui, sovietų tanką nudažė rožine spalva – potekstė aiški: okupacija baigėsi, tankai nuo šiol yra tik žaislai. 1990-aisiais vyriausybė įsakė perdažyti jį ankstesne maskuojamąja spalva. Įdomu, kodėl? Juk tada Čekoslovakija buvo jau nepriklausoma…

Ar rožinis tankas, tas pink tank, vis dar užima svarbią vietą okupacijos laikų atmintyje? To klausiu, nes 2011-ųjų vasarą viešėdamas Prahoje „Laisvės savaičių“ dienomis mačiau Vltavos upėje ant plausto plūduriuojančią rožinio tanko imitaciją…

J. Dědeček. Šiandien tai – Davido Černy’o sukurtas rinkodaros triukas. Anksčiau, tuoj po revoliucijos, tokie veiksmai, žinoma, turėjo svarbų politinį atspalvį.

L. Cabada. Mano nuomone, šis konkretus veiksmas susijęs su tuo tarpsniu, kai žlugo komunistinis režimas, bet dauguma gyventojų to jau nebepamena. Žinoma, anuomet tai buvo svarbus išsvajotos laisvės simbolis, sovietinių pabūklų karikatūra, kuria tyčiojamasi iš be išlygų teigiamo SSRS, esą išvadavusios Čekoslovakiją per Antrąjį pasaulinį karą, vaidmens.

T. Kavaliauskas. Lietuvoje ta tema sakydavome: išvadavo, bet pamiršo išeiti… Dėkoju už pokalbį.