ARTVILNIUS: trys mugės

ŽURNALAS: DAILĖ
TEMA: Meno mugė
AUTORIUS: Ernestas Parulskis

DATA: 2012-12

ARTVILNIUS: trys mugės

Ernestas Parulskis

Niujorke nuo 2005 metų organizuojama meno mugė „Volta“, besiskelbianti, jog pristato jaunus menininkus, kurių sėkmė ateityje beveik garantuota. Šiemet joje dalyvavo „Vartų“ galerija ir sėkmingai pardavė nemažai Mindaugo Lukošaičio piešinių. Trumpos aritmetinės pratybos rodo, kad 2012-aisiais „Volta“ buvo surengta septintą kartą. Regis, įdirbis lyg ir nemenkas, bet niujorkietiškame kontekste ši mugė vis dar vadinama jauna.

Meno mugė „ArtVilnius“ šiais metais surengta tik trečią kartą, bet Lietuvoje tapo absoliučia „veterane“. Formaliai žiūrint, jau praėjusiais metais mūsiškę mugę buvo galima taip vertinti – Lietuvos meno rinkoje debiutą ir patirtį skiria tik vienas žingsnis.

Skaičiuojant priekabiau, nesunku susivokti, kad jei nieko nelaukę, tą pačią sekundę, kai tai tapo įmanoma, t. y. 1990-ųjų kovą, būtume surengę pirmąją „ArtVilnius“ mugę, chronologiškai taptume tik patyrusiais vidutiniokais, nes, pavyzdžiui, Kelno „Art Cologne“ – seniausia[1] meno mugė pasaulyje – savo istoriją skaičiuoja nuo 1967 metų. Jos niekaip, net įskaičiavę aštuntajame dešimtmetyje Vilniuje, Kutuzovo aikštėje, rengtas Dailės dienas, nepasivytume. Tačiau visos trys „ArtVilnius“ mugės dailiai įsikomponuoja į neilgą meno mugių istoriją, užimdamos joje pozityviai universalią poziciją – ir jaunumo, ir veteraniškumo aspektu.

Kaip viskas vyko? 2009-ųjų mugė buvo programos „Vilnius – Europos kultūros sostinė“ dalis. Joje dalyvavo 100 meno galerijų iš 31 šalies, apsilankė beveik 20 tūkstančių žmonių, nupirkta apie pusšimtį kūrinių. Už kiek – nenurodoma. Iš kelių spaudoje pasirodžiusių interviu buvo galima sužinoti, kad už 35 tūkst. litų įsigyti trys Vytauto Kasiulio darbai, po 7000 eurų sumokėta už kažkokio latvio piešinius, taip pat parduoti keli Audronės Petrašiūnaitės, Henriko Čerapo paveikslai. Buvo džiaugiamasi žiūrovų gausa, mugės edukacine programa ir pačiu faktu, kad tokia mugė atsirado. Jai pranašauta puiki ateitis. Geriausia mugės jaunąja menininke išrinkta ir bendrovės „Kalnapilis“ įsteigta 1000 eurų premija įvertinta tapytoja Agnė Jonkutė.

2010 metais mugė neįvyko. Šis faktas nesulaukė jokių komentarų.

2011-aisiais, gavusi Vilniaus savivaldybės paramą (240 tūkst. litų), „ArtVilnius“ mugė atsigavo. Dalyvavo 65 galerijos iš 17 šalių. Parodą aplankė apie 17 tūkstančių žmonių, nupirkta per 100 kūrinių. Daugiausia – dešimt darbų pardavė Tokijo galerija „Nroom art space“. Kauno fotografijos galerija kolekcininkui iš Latvijos pardavė aštuonias Romualdo Vikšraičio fotografijas už 43 470 litų, apie 30 žmonių įsigijo pigesnių, iki 350 litų kainuojančių meno kūrinių iš „Jaunojo kolekcininko“ stendo.

2012 metais mugėje dalyvavo 53 galerijos iš 12 šalių. Parodoje apsilankė apie 15 tūkstančių žmonių, parduota 117 kūrinių už beveik pusę milijono litų (šiais metais pirmą kartą paskelbta mugės apyvarta). Vienas svarbiausių, bet ne vienintelis, kaip murmėjo mažiau patyrę mugės dalyviai, pirkėjas buvo Modernaus meno centras, jau pirmą dieną įsigijęs apie dešimt kūrinių, tarp jų – beveik 40 tūkst. litų kainavusią Petro Mazūro skulptūrą „Paskutinė užuolaida“ ir visas penkias mugės laureato Algirdo Gatavecko fotorealistines drobes. Iš Kauno fotografijos galerijos stendo neblogai buvo perkamos (nuo 3000 iki 6500 litų) Romualdo Rakausko ir Antano Sutkaus nuotraukos; minima, kad už 25 tūkst. litų nupirktas Algimanto Švėgždos kūrinys, o už 22 tūkst. – Petro Kiaulėno paveikslas.

Ką rodo šie skaičiai? Kiekvienoje mugėje „ArtVilnius“ dalyvavo vis mažiau galerijų, tarptautinė aprėptis susiaurėjo, bet galerijos parduodavo vis daugiau kūrinių. Paviršutiniškai žiūrint – lyg ir paradoksas. Šiek tiek įsigilinus, dėlionė supaprastėja. Pirmoji mugė buvo simbolinės lazdos savam kieme įsmeigimas. Jos organizatoriai turėjo struktūrinį renginio „Vilniaus – Europos kultūros sostinės“ palaikymą ir mugei galėjo ruoštis beveik dvejus metus. Po metų įsmeigta lazda nesužaliavo ir tik rengėjų atkaklumas atgaivino idėją. Organizaciniai darbai iš sąlyginai šiltnaminių sąlygų persikėlė į realias, kai paramos ir finansavimo sumų dydis (ar net jų buvimas) paaiškėjo iki mugės atidarymo likus mažiau nei pusmečiui. Beje, trumpėjant planavimo periodui, automatiškai smulkėja bei lokalizuojasi ir pats renginys.

Liberalas grynuolis galėtų (vėl) papurkštauti: o kodėl mugei būtina valstybės parama? Ir, turint omenyje jau minėtą Niujorko „Voltą“, būtų šiek tiek teisus – ši mugė, kaip ir visos kitos Niujorko meno mugės, galiausiai visa JAV kultūra, paramos iš valstybės negauna[2]. Absoliutūs kapitalistai. „Volta“ net rėmėjų neieško. Jų verslui, atrodo, pakanka tik seniausiai veikiančio variklio: parduoda plotą galerijoms, iš lankytojų susirenka pinigus už bilietus ir patenkinti skaičiuoja dolerius iki kitos mugės.

Toks modelis tarsi ir gali egzistuoti – turtingiausios pasaulio šalies turtingiausio miesto gyventojai jau du šimtus metų įpratę pirkti, parduoti, perparduoti, galiausiai kokiam nors muziejui padovanoti anksčiau įsigytą meną. Tačiau net ir Niujorke tokios paprastos rinkodaros senokai nebeužtenka. Mugėms, kad prisiviliotų galerijas, reikia didelio ir pozityvaus įvairių žanrų žiniasklaidos palaikymo, o, norint jį gauti (neįtikėtinos pasiūlos akivaizdoje), tenka pasitelkti vis išradingesnes ir arogantiškesnes rinkodaros formules. „Voltos“ tinklalapyje net keliose vietose minima, kad mugės organizatoriai patys pasirenka jiems įdomias galerijas bei menininkus, tokius, kurių kūryba bus svarbi net ne kaip potenciali prekė, o jie taps mugės pateikiamo pasakojimo herojais. O jei bus siužetas, atsiras ir jo pirkėjų. Dar įdėmiau patyrinėjus „Voltos“ struktūrą, paaiškėja tokio arogantiškumo priežastis. Ši jauna mugė, pasirodo, turi ypač stiprų globėją – „The Armory Show“, gigantišką seną[3] meno komercijos renginį, 1913 metais pirmą kartą apstulbusius niujorkiečius supažindinusį su tuomečiu šiuolaikiniu menu. Abi mugės rengiamos vienu metu, daug ką daro bendrai ir, svarbiausia, dalijasi savo pagrindiniais klientais. Umberto Eco romane „Fuko švytuoklė“ aprašoma leidykla, turinti dvi kontoras. Vienoje, paradinėje, priimami rašeivos, pasiryžę gausiai sumokėti už galimybę išleisti knygą, antroje, kurios įėjimas beveik nematomas, dirba žmonės, leidžiantys pirmosios kontoros uždirbtus pinigus. Rengdami rimtus leidinius, pastarieji uždirba dvigubai daugiau, nes didina ne tik realų, bet ir simbolinį kapitalą. „Voltos“ santykiai su „The Armory Show“, ko gero, panašūs. Pastarieji, be abejo, rėmėjų turi daugybę.

Kokia meno mugių rėmimo padėtis kitoje vandenyno pusėje – Europoje? Gerokai paprastesnė. Kelno mugę „Art Cologne“, be kitų globėjų, remia Vokietijos kultūros ministerija. Valstybės parama čia atsirado ne vien todėl, kad seniausiai mugei šiek tiek striuka ir ją „grąžinti į trasą“ jau ketvirtus metus bando naujas direktorius. Kokie to grįžimo kriterijai? Regis, Vokietijos meno rinka yra didžiausia Europoje, bet realybėje taip nėra. 2000-aisiais, kai pasaulyje atsirado daug „laukinių“ pinigų, Londone, Bazelyje, Majamyje iškilo naujos meno pardavimo platformos, Kelnas netikėtai tapo tuo, kas buvo anksčiau – regioninės reikšmės miestu. Iš mugės „Art Cologne“ pasitraukė tarptautiniai prekeiviai, įkandin jų dingo tarptautiniai pirkėjai, dešimtimis tūkstančių sumažėjo žiūrovų. Mugėje likusioms galerijoms, už paprasčiausią stendą mokančioms 35 tūkst. eurų, buvo vis sunkiau pasiekti minimalią išlaidas kompensuojančią 200 tūkst. eurų apyvartą. Šiais metais mugės direktoriui galerininkui iš Los Andželo Danieliui Hugui (beje, László Moholy-Nagy anūkui) pavyko pasiekti optimistiškesnių rezultatų, nors mugės dalyviai tebeburba dėl renginio provincialumo. Todėl Vokietijos kultūros ministerijos injekcija kopiant iš duobės buvo ženkli paspirtis. Juo labiau kad valstybės pinigai Vokietijoje grįžta valstybei ne tik aplinkiniais keliais: per mokesčius, turistų išlaidas, viešuosius ryšius, bet ir tiesiogiai. Neformali grupė, pasivadinusi „Art Cologne draugais“, šiais metais už 120 tūkst. eurų nupirko meno kūrinių (Mary Heilmann tapybą, Richardo Hamiltono grafiką, Claire Fontane neoninę instaliaciją) ir padovanojo juos Kelno muziejams.

„ArtVilnius“ organizatoriai teigia, kad jų renginys – vienintelė šiuolaikinio meno mugė 1000 kilometrų spinduliu. Ir nemeluoja. Artimiausia Vakaruose rengiama meno mugė yra ta pati vis bandanti atsigauti „Art Cologne“, rytuose – „ART Moscow“, šiaurėje, iki ašigalio, nėra nieko, pietuose – „Art Dubai“. Vilniaus mugė geografiškai įsitaisiusi labai palankiai. Blogiau tai, kad, būdama vienintelė mugė buvusioje Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Lenkijos Karalystės ir Kryžiuočių ordino teritorijoje, ji „dengia“ pačias skurdžiausias Europos šalis. Neturtas nėra palankiausia prekybos menu sąlyga, todėl kitas, nebe liberalus, o šiaip nuoširdus, skeptikas gali paklausti: „Ar Vilnius – tinkama vieta tokiai mugei?“ O kodėl ne, perklausčiau ir pradėčiau vardyti nesudėtingus argumentus. Mugės (taip pat ir meno) vis dar tebėra geriausias verslo katalizatorius. Kiekvienais metais Vilniaus dailės akademiją baigia 350 absolventų. Didžiausia jų dalis įsilies į kūrybinių industrijų proletariato gretas ir gamins turinį. Tačiau visuomet liks profesionalių improvizatorių, kurie gamins turinį be užsakovo, – štai jiems ir vis gausėjančioms jų meną pristatančioms galerijoms meno mugės (ne tik Vilniaus) yra realiausia galimybė supažindinti su savo kūryba ir parduoti ją.

Aprašyti tolimosios „Voltos“ ir kaimyninės „Art Cologne“ pavyzdžiai įrodo, kad prekyba menu nėra stabilus verslas, todėl jį būtina remti. Kodėl? Nes net ir nestabilus verslas yra naudingas. Kai į „ArtVilnius“ atvažiuoja 60 galerininkų iš svetur, kitaip skaičiuojant – apie 180 žmonių, jie, net ir būdami labai taupūs, per mugės savaitę išleidžia mažiausiai du tūkstančius litų ir netiesiogiai grąžina miestui beveik 400 tūkst. litų. Tereikia laiku gauti tuos keturis šimtus tūkstančių, kad pavyktų pakviesti visus galimus išlaidūnus. Ir tuomet lyg strateginiame socialiniame žaidime „Sim City social“ veiksmas pradeda suktis: tūkstančiai žmonių eina žiūrėti meno, vasaros tykos išvarginta spauda pradeda skelbti neįtikėtinai gausią informaciją apie šiuolaikinę dailę, viename ar kitame būste pakabinami, pastatomi, instaliuojami dar keli kūriniai (kai kuriuose jie atsiranda pirmą kartą), bėga metai – kolekcijos didėja, jas reikia rodyti, leisti albumus, siūlyti muziejams, galų gale rašyti testamentus, viską padovanojant valstybei. Tobulas finalas. Nežinau, ar meno mugės Vilniuje išlikimas yra būtinas šio plano ir finalo elementas, bet esu įsitikinęs – nepakenks.



[1]    Žinoma, meno mugės savo istoriją skaičiuoja nuo gerokai ankstyvesnių laikų, bet Kelne tais metais buvo surengta pirmoji šiandien įprasto, galerinio, formato mugė. Ankstesnėse mugėse dalyvaudavo plotus išsipirkę dailininkai, kurie savo kūrinius pardavinėdavo tiesiogiai kolekcininkams ir prekiautojams menu.

[2]    Net ir JAV viskas keičiasi. Prieš dešimtmetį suvokus, kad kultūra (arba – turinio gamyba) tapo viena iš strateginių industrijų, valstybė ir Amerikoje pradėjo skirti lėšų kultūrai. 2006 m. Niujorko kultūros reikalų departamentas, vienas skurdžiausių miesto savivaldybėje, pirmą kartą gavo rekordinį 100 milijonų dolerių biudžetą, kuris 2012 m. išaugo iki 156 milijonų dolerių. Departamentas taip pat įgijo gražų logotipą ir pavadinimą „NYCulture“.

 [3]    Pirmoji „The Armory Show“ buvo panašesnė į didelę tradicinę parodą su nurodytomis kūrinių kainomis. Ir surengė ją ne galerijos, o Amerikos tapytojų ir skulptorių asociacija.