Autoironijos ir graA?bylystAi??s vainikas

A?URNALAS: KNYGA? AIDAI
TEMA: LITERATA?RA
AUTORIUS: Manfredas A?virgA?das
DATA: 2012-05

Autoironijos ir graA?bylystAi??s vainikas

Manfredas A?virgA?das

Paprastai knygos, atskleidA?ianA?ios konkreA?ios epochos stilistikAi??, atrandamos jau post factum, iA? tam tikro nuotolio A?velgiant A? praAi??jusius laikus, visaA?iniams istorikams tvarkingai dAi??liojant A? lentynAi??les intelektualinA? palikimAi??. TaA?iau ne visada verta laukti, kol knygA? lentynAi??les nuklos uA?marA?ties dulkAi??s. Yra tekstA?, kuriuos kritikai ir literatAi??ros gurmanai pastebi iA? karto, kurios provokuoja ginA?us: ar taip galima raA?yti? ar tokia literatAi??ra praturtina skaitytojo vaizduotAi??, ar vien iA?semia kalbos resursus? ar tai vis dar postmodernus diskursas, ar retroaktyvaus postpostmodernizmo A?auklys, reabilituojantis ir aktualizuojantis antikinAi?? retorikAi??, scholastinAi?? sofistikAi?? ir pikareskiniA? romanA? situacijas?

AtsivertAi?? naujAi??jAi?? Andriaus JakuA?iAi??no knygAi??, greit suprasime, kad turime reikalAi?? su intelektualizuota, sutankintos semantikos proza, kartojanA?ia sudAi??tingus triukus, kuriuos per pastarAi??jA? pusA?imtA? metA? iA?tobulino patyrAi?? literatAi??ros ai??zkaskadininkaiai??? Johnas Barthas, Donaldas Barthelmeai???as, Thomas Pynchonas, Miloradas PaviAi??ius, prancAi??zA? ai??znaujojo romanoai??? stovykla (Nathalie Sarraute).

JakuA?iAi??no LalagAi?? ai??i?? efektingas postmodernistinis iA?A?Ai??kis: A?ia ironiA?kai perkuriami tradiciniai siuA?etai, sumaniai A?aidA?iama intertekstualumu ai??i?? knygoje esama ir modernistinAi??s estetikos poA?ymiA? (skrupulingas stiliaus konstravimas, nuobodulio ir nykumos adoracija, primenanti SamuelA? BecketAi??, keliaplanAi??s pasakojimo perspektyvos iA?skleidimas Jameso Joyceai???o metodu ir t. t.), ir nuorodA? A? Antikos laikus menanA?iAi?? klasikAi??. Tai jau ketvirtoji raA?ytojo knyga, ir akivaizdu, kad autorius joje demonstruoja A?gudusio prozos meistro kvalifikacijAi??. PradAi??jAi??s kAi??rybinAi?? biografijAi?? intelektualiomis antikiniA? pasakojimA? parafrazAi??mis (Sokrato gyvenimas ir mirtis, 1999; Servijaus Galo uA?raA?ai, 2005), JakuA?iAi??nas brandino stiliA? A?amA?indamas hermeneutines A?iuolaikinio girtuoklio meditacijas romane TAi??vynAi?? (2007), o naujausioje knygoje atvirai eksperimentuoja griaudamas stiliaus, kompozicijos, pasakojimo formos A?ablonus.

LalagAi??s A?anras apibAi??dintas kaip ai??zapsakymA? vainikasai??? ai??i?? tai liudytA? grieA?tos struktAi??ros siekA?: vainikasAi??ai??i?? tobulAi?? apskritimAi?? imituojanti, begalinA? pasakojimAi?? sankcionuojanti forma. Prisiminkime sonetA? vainikus, konceptualius kAi??riniA? ciklus, veidrodinAi??s simetrijos principu pagrA?stas kompozicijas, kurias ai??zA?rAi??minaai??? motyvai, pasikartojantys A?A?angoje ir epiloge. Kita vertus, A?A? vientisAi?? pasakojimAi?? galima vadinti ir impresionistinAi??s kompozicijos romanu be intrigos ar atomazgos.

Net ir raA?ytojui palanki kritika pripaA?A?sta, kad tai ne kiekvienam A?kandama proza, taA?iau A?ia pat kaip autoritetas pasitelkiamas Alfonsas Nyka-NiliAi??nas, savo dienoraA?tyje teigAi??s, kad bet kokia gera knyga turi bAi??ti nuobodi. Ai??i taisyklAi?? galioja ne vien postmodernistams, o turbAi??t visai lietuviA? prozai, bent jau tai jos daliai, kuri nepretenduoja A? serijinAi??s gamybos muilo operA? atpasakojimAi??. Tas nuobodumas, nenoras pataikauti skaitytojui ai??i?? sena tradicija: daugelis lietuviA? raA?ytojA? A?sivaizduoja esAi?? pranaA?esni uA? skaitytojAi?? ir geriausiu atveju buvo jam A?velniai atlaidAi??s ir globAi??jiA?ki, o blogiausiu ai??i?? A?iaurAi??s ir nepakantAi??s. Ai??ios knygos santykis su skaitytoju kiek kitoks ai??i?? neformalus, tariamai kolegiA?kas, atsainus. Skaitytojas ai??i?? pasakotojo bendrininkas, kartu su juo pinantis istorijos vainikAi??.

LalagAi??s siuA?etas ai??i?? schematiA?kas, A?spraustas A? kamerinAi?? aplinkAi??: pirmu asmeniu prisistatantA? anoniminA? pasakotojAi??, klaidA?iojantA? po ankA?tas, nereikalingA? daiktA? prigrAi??stas valdas, supa sAi??lygiA?kus vaidmenis atliekanA?iA? personaA?A? galerija ai??i?? tarnAi??, A?mona, tarnas, kuris kartais pristatomas kaip sodininkas ir A?monos meiluA?is. Veiksmo nedaug ir jis atspindi klasikinio pasakojimo stereotipines situacijas: ponas visomis iA?galAi??mis siekia tarnAi??s dAi??mesio, taA?iau su ja varA?osi A?mona, kuri savo ruoA?tu neabejinga sodininkui. PersonaA?us valdo banalios ir universalios, tiek Shakespeareai???o tragedijoms, tiek bulvariniam skaitalui bAi??dingos aistros: geismas, pavydas, konkurencija, kerA?tas.

Veiksmo vieta, kaip ir minAi??tame romane TAi??vynAi??, dirbtinai apribota, uA?dara ai??i?? tai privati erdvAi?? (kambarys, rAi??sys, sodas ai??i?? hortus conclusus), neturinti ryA?io su iA?oriniu pasauliu, nelankoma paA?aliniA? stebAi??tojA?. Ji nAi??ra niekaip istoriA?kai apibrAi??A?ta, neaiA?ku, kuris A?ia amA?ius ar epocha. Laiko A?enklai turbAi??t sAi??moningai iA?trinti, ir net namA? apyvokos daiktai neiA?duoda jokio istorinio konteksto. Aplinkos sAi??lygiA?kumas sustiprina A?spAi??dA?, kad A?ia vyksta A?aidimas pagal laisvas taisykles, A? kurA? A?sitraukti kvieA?iamas ir skaitytojas. Pastarajam leidA?iama susipaA?inti su keliais teksto variantais, jis turA?s teisAi?? skaityti knygAi?? taip, kaip patinka ai??i?? nuo pirmo atversto puslapio arba nuo puslapio, paA?ymAi??to kaip titulinis. Manipuliuojama laiko efektais, ilgokai (lyg prisiminus Marcelio Prousto garsiojo madlenos pyragaiA?io skonA?) apsistojama ties patikusia akimirka ar A?spAi??dA?iu, konstruojamos sinchroniA?kos dviejA? veiksmo plotmiA? projekcijos, kelios laiko plotmAi??s atsispindi viena kitoje lyg veidrodyje: ai??zesAi?? jiedvi staiga susitikusios laiptA? aikA?telAi??je, viena kylanti A? virA?A?, kita ai??i?? pasirengusi leistis, viena ateityj, kita ai??i?? praeityj, juodraA?tyj, abidvi kartu, bet kiekviena skyriumai??? (p. 134). Knyga ir pati yra vainikas, ratas, apskritimas, neturintis iA?eities taA?ko ir neA?adantis aiA?kaus sprendimo finale ai??i?? painiava prasideda vos jAi?? atsivertus ir pamaA?ius, kad tai jau 121-as puslapis, o kaA?kur viduryje aptikus pabaigAi?? ir titulinius lapus, A?yminA?ius naujAi?? pradA?iAi??.

Ketvirtojo virA?elio anotacijoje autorius tarsi iA? anksto dA?iAi??gauja, nujausdamas bAi??simas suklaidinto skaitytojo kanA?ias: jis atseit ai??zturAi??tA? A?inoti, kad autorius, palikAi??s jA? vienAi?? kapstytis simboliniame rate, siekia ne sugluminti, sugAi??dinti ar palauA?ti, bet veikiau padAi??ti nepasiklystiai???. GalA? gale knyga-A?aidimas turi atvesti prie nuostabios akivaizdos, praregAi??jimo. Pasakotojas manipuliuoja skaitytoju ir neslepia, kad jo intencijos tiesmukiA?kai egoistinAi??s, jis susidomAi??jAi??s vien savo raA?ymu, o skaitytojui padeda vien tam, kad ir pats sulauktA? jo pagalbos ai??i?? adresatas ir adresantas A?ia priversti suktis hermetiA?kame, sadomazochistiniame meilAi??s ir neapykantos rate. A?aidA?iamas A?aidimas kodiniu pavadinimu LalagAi?? trokA?tant susitikimo su savimi, ir A?is kAi??rinys, kuris iA? principo negali bAi??ti baigtas, negali paslAi??pti savo amA?inai juodraA?tinAi??s prigimties, turA?s iA?reikA?ti ai??zsiekA? tarsi pastverti save uA? pakarpos ir ironiA?kai iA?siA?iepti tiesiai sau A? veidAi??ai??? (ibid.). Skaitytojas kvieA?iamas demaskuoti autoriA?, o galbAi??t atpaA?inti savAi??jA? alter ego po gudriai sumeistrauta autoriaus kauke.

LalagAi??s vardu pasakotojas paA?aukia tarnAi??. DialogA? knygoje nAi??ra, reflektyviAi?? minA?iA? pynAi?? kartais nutraukia tik instinktyvAi??s, intelektualinei cenzAi??rai nepaklAi??stantys A?Ai??ksniai. Tas kelis kartus balsu iA?tariamas vardas ai??i?? literatAi??rinis, atklydAi??s iA? Horacijaus erotiniA? odA?iA?. Vis dAi??lto pasakotojas negali paaiA?kinti, kodAi??l bAi??tent taip vadina savAi??jA? geismo objektAi??. Vietoj A?io vardo galAi??tA? bAi??ti kuris nors kitas (ai??zgalAi??jo A? jAi?? kreiptis, sakykim, vardu LalagAi??, PopAi??ja, tai dar geriau atspindAi??tA? jos esmAi??, ar net HekatAi??ai???, p. 18), A?iam vardui dar reikia suteikti kAi??nAi??, jis tAi??ra konvencionali, laisvai pasirenkama ai??zetiketAi??ai???, savaime negarantuojanti tarnAi??s A?vaizdA?iui rafinuoto subtilumo, kuriuo, kaip A?inome iA? bendro iA?silavinimo, pasiA?ymAi??jo Horacijaus poezija: ai??zgal tai jis, pasinaudojAi??s proga A?ia ir dabar atgaivinti knygiA?kumAi?? ir parodyti jA? sau prieinamAi??, apgavinAi??jo save, manydamas A?itaip suteiksiAi??s LalagAi??s vardui kAi??nAi??ai??? (p. 172). Viskas tariamai priklauso nuo autoriaus (prisidengusio pasakotojo kauke) valios ai??i?? jis galA?s praA?udyti arba apdovanoti savo personaA?us, ir vardas, A?vardijimas tampa jo sprendimo A?rankiu.

ai??zLalagAi??ai??? ai??i?? intymus kodas, A?ifras, kuris turAi??tA? bAi??ti A?inomas tik dviem sAi??mokslininkams, taA?iau iA?tardamas vieA?ai, pasakotojas jA? iA?duoda. Dar vienas pasakotojo pralaimAi??jimas A?vyksta, kai personaA?ai atsisako atlikti erotiniame farse jiems numatytus vaidmenis, ir jA? laisvAi??s geismas diktuoja vienintelAi?? ryA?kesnAi?? intrigAi??: ar pasakotojo sprendimu nunuodyta tarnAi?? turi teisAi?? vAi??l ai??zatgimtiai??? kitoje chronologiA?ko nuoseklumo stokojanA?io teksto vietoje? ar suduA?usi vazelAi?? bei nugalabytas A?virblis gali vAi??l iA?kilti pasakojimo scenoje, protestuodami prieA? beprasmAi?? lAi??mAi??jo savivalAi??? LalagAi??s vardas etimologiA?kai nurodo ir A? ai??zklegAi??jimAi??ai???, ai??zlalavimAi??ai??? ai??i?? gyvAi?? triukA?mAi??, neartikuliuotAi?? kalbos dAi??zgesA?, graA?bylystAi?? ar tiesiog daugiaA?odA?iavimAi??, kurio knygoje nemaA?ai: kai skaitytojas pasiduoda pasakojimo monotonijai, jis lengvai nuneA?amas ai??zA? A?alA?ai???, praranda atidumAi??, gebAi??jimAi?? sekti paskui kiekvienAi?? personaA?A? judesA?, gaubiamAi?? tirA?to refleksijA? debesies. Tas, kas mAi??gins kelis kartus skaityti knygAi??, lAi??tai irdamasis sudAi??tiniA? prijungiamA?jA? sakiniA? klampynAi??je, irgi nebAi??tinai bus apdovanotas: ko tikAi??tis skaitytojui, jei net pats pasakotojas, tarsi iA? A?alies vertindamas kAi??rinio struktAi??rAi??, atvirai stebisi: ai??zkiek daug jame nereikalingo pilstymo iA? tuA?A?io A? kiaurAi??!ai??? (p. 229).

Jei reiktA? apibendrinti, apie kAi?? A?is kAi??rinys, vienas iA? galimai teisingA? atsakymA? bAi??tA? ai??i?? apie raA?ymo procesAi??, apie tai, kaip kalba nugali pasakotojAi??, tampa jo prieA?ininku. Kalba veikia kaip nuodai, narkotikai, svaigulys. Kalba mAi??gaujamasi ir kankinamasi, ieA?kant tikslesnio apibrAi??A?imo, suteikiant prasmAi?? daiktams, kurie iki pirmojo A?vardijimo plevena sAi??monAi??je kaip idealios formos ai??i?? eidosai. Matyti, kad JakuA?iAi??nas atidA?iai skaitAi?? PlatonAi?? ai??i?? apgraibomis besikapstant pritemdytame rAi??syje, daiktA? pavidalai suvokiami kaip blyA?kios A?viesos A?altiniai, pavaldAi??s ne juslinei pagavai, o grynai fenomenologinei refleksijai: ai??znuolankiai pasiduodantys kiekvienam jo minties judesiui, tAi??sAi??s, lyg jau buvAi?? ar gal dar bAi??siantysai??? (p. 138). Pasakotojas konstruoja savo pasaulA?, jA? apgyvendindamas ir pripildydamas daiktA?, plastiniA? formA?, nutvieksdamas jA? mistiA?ku A?vytAi??jimu. Jis nebando iA?sisukinAi??ti, kad nAi??ra susijAi??s su tuo, kAi?? pateikia skaitytojui. AtvirkA?A?iai, kvieA?ia adresatAi?? uA?eiti A? savo ai??zlaboratorijAi??ai??? ir paA?iam susidurti su A?io fikcinio pasaulio anaiptol ne idiliA?ka atmosfera. LalagAi??je daug svarstymA? apie stiliA?, siuA?etAi??, kAi??rybinAi?? energijAi??, kuriAi?? A?adina nesibaigianti Eroso ir Tanato dvikova.

Ai?? vainikAi?? supintos pasakojimo gijos byloja apie mirtA? ir seksAi??: stiliaus klampumAi?? paaiA?kina jame slypintys nuodai (p. 123), kalboje klimpstama, ai??zA?i jA? [t. y. pasakotojAi??] iA?duoda, paplAi??dusi banaliausiomis reikA?mAi??misai??? (p. 75), svarbios sAi??vokos, tokios kaip tarnystAi??, siejamos ne su abstrahuojanA?ia sAi??monAi??s veikla, o su fiziologiniais, seksualiniais impulsais, masturbacija (p. 179). Kalba ai??i?? nevaldoma stichija, parodanti pasakotojo bejAi??giA?kumAi?? ir jo pastangA? bergA?dumAi?? (seksualinAi??je plotmAi??je ai??i?? impotencijAi??), besikertanti su grieA?tomis elgesio normomis, priskiriamomis uA?darai namA? aplinkai: ai??zkalba sAi??moningai stengAi??si jA? aptekAi??ti, kaip upelis didelA? akmenA?, tarytum suvoktA?, kad priAi??musi jA? A? savo srautAi?? perA?engs moralAi??s ribas, taps vulgari ir iA?krypAi??liA?kaai??? (p. 36). Gimstantis tekstas ai??i?? tokia pat neaiA?ki, grAi??sminga, taA?iau jaudinanti galia, kaip ir bundantis seksualumas: erotiniA? A?vaizdA?iA? perteklius iA?reiA?kia ir per kraA?tus besiliejanA?ias kalbos galimybes.

Kitas kraA?tutinumas, su kuriuo susiduria kiekvienas rimtesnis raA?ytojas ai??i?? kalbos ribos, sankirta tarp minties ir A?odA?io. LalagAi??s pasakotojas mAi??gsta iA?reikA?ti save itin A?mantriai. Kartais (neaiA?ku, ar nuoA?irdA?iai) atgailauja dAi??l to, kad verbalinAi?? ornamentika ardo ir taip neryA?kA?, sutrAi??kinAi??jusA? siuA?eto punktyrAi??: ai??zVisgi jam A?iuopAi??si, jog ta A?mantrybAi??, A?iaip jau turAi??tA? jos purtytis, gana aiA?kiai atskleidA?ia, kaip jis kvailai jauA?iasi, nesugebAi??damas suvesti siuA?eto galA?ai??? (p. 47). KAi??rybines kanA?ias turAi??tA? demonstruoti ir pribraukyto juodraA?A?io fragmentai, ai??zA?austiai??? A? tekstAi??, ir nuolatinis grAi??A?iojimasis A? gilios prasmAi??s sklidinus A?odA?ius, sAi??vokas, kurias personaA?ai priversti nuolankiai apmAi??styti. Tie stabtelAi??jimai lemia poA?iAi??rA? A? paA?ius personaA?us: A?ie atrodo statiA?ki, knyginiai, konvencionalAi??s, lyg bekraujAi??s ir bekAi??nAi??s A?aidimo figAi??rAi??lAi??s. TarnAi?? turAi??sianti iA?mesti iA? rankA? kisieliaus puodAi??, paklusdama raA?anA?iojo valiai, tenkindama jo slaptAi?? uA?gaidAi??: ai??zjis vis tiek netrukus uA?raA?ys jA? ai??zkrisiantA?ai???, ai??zduA?iantA?ai???, [...] puodas, kurA? apdairiai nurodAi?? esant jos rankose, net jai atsisakius A?kAi??nyti iA?metimAi??, ankA?tame kaip koridorius siuA?ete vis tiek taps nepakeliamas, per sunkus iA?laikyti, ir jA? vis tiek teks iA?mesti, patarnaujant jo A?geidA?iui manyti jA? iA?kritusai??? (p. 109). Loginiai rebusai, lingvistiniai anekdotai, iki neA?manomos ribos siaurinantys siuA?eto ai??zkoridoriA?ai???, leidA?ia pasakotojui mAi??gautis savo intelektualumu.

Kalbos A?aidimai keiA?ia ne tik siuA?etAi??, bet ir paA?ius personaA?us, paverA?ia juos metaforiA?kais veidrodA?iais, atspindinA?iais tai, kAi?? egocentriA?kas pasakotojas nori juose atpaA?inti: ai??zJis nepajAi??gAi??s atsigint A?spAi??dA?io, kad moterys, uoliai atsispindAi??damos viena kitoje, stengias pamatyti A?odyje ai??znusiA?emintiai??? [...] aiA?kesnAi??, tvirtesnAi?? ir, atsiA?velgiant A? jA? kantrybAi??, turbAi??t teisingesnAi?? reikA?mAi??, kuri labiau pateisintA? jA? pastangas jos ai??zsiektiai???ai??? (p. 117).

IA?ties visiems, kas susiduria su A?iuo pasakotoju (A?skaitant ir skaitytojAi??), reikia ypatingos kantrybAi??s, bet postmodernistinis adresatas tuo ir iA?siskiria, kad jA? sunku iA?vesti iA? pusiausvyros. Pasakotojas ilgainiui iA?moksta kurtuazijos, bAi??tinos bendraujant su tokiu skaitytoju ai??i?? jis ne vien klampina jA? sofistiniA? iA?vedA?iojimA? gelmAi??se, bet ir stengiasi atsiliepti A? jo lAi??kesA?ius. IA?samiai apibAi??dinAi??s servizo paieA?kas rAi??syje, pasakotojas mAi??gina A?sivaizduoti tariamo skaitytojo ai??i?? rAi??staus ir nuobodA?iaujanA?io ai??i?? Dievo reakcijAi??: galbAi??t jis jau ketina sviesti knygAi?? A? A?alA?, nes juk negalima taip sudAi??tingai raA?yti apie palyginti paprastus dalykus, kurie ai??znesiskubina aiA?kAi??tiai??? (p. 147). NujauA?iama prakilnaus vertintojo reakcija A? nesibaigianA?ius apraA?inAi??jimus, taA?iau neketinama siekti A?io kaprizingo dievuko malonAi??s: jei norAi??s ai??i?? supras, nenorAi??s ai??i?? tegul neskaito.

Kad tokia lektAi??ra ai??i?? ne plebAi??jams, turAi??tA? liudyti lotyniA?kA? citatA? inkrustacijos tekste. Tai raktai, atveriantys keliAi?? A? universalA? VakarA? civilizacijos, kurios cementuojantis pagrindas ai??i?? lotynA? kalba, kontekstAi??: ai??ztai buvo jokio iA?Ai??jimo neturinA?ios locus nesivarstanA?ioji dalisai??? (p. 192); ai??zA?iAi?? akimirkAi?? nebuvo jokio apA?iuopiamo skirtumo tarp ai??zsuvoktoai??? ir ai??zsuA?iuptoai??? (jam tvykstelAi??jAi??s A?odis concipere), lygiai kaip buvo iA?nykstanti ai??zieA?komoai??? ir ai??zrastoai??? (conquirere) skirtisai??? (p. 195); ai??ztiesa, tai buvAi??s veikiau propositum, ne inceptumai??? (p. 215). Kartais LalagAi?? primena hermeneutinA? interpretacijos ratAi??, atveriantA? kalbos daugiareikA?mAi?? prigimtA?.

Pasakotojas daugiausia energijos iA?eikvoja siekdamas perprasti tarnAi??. Knygos pirmuosiuose (arba viduriniuosiuoe, ai??i?? priklausomai nuo to, kokia tvarka skaitysime) puslapiuose taikomasi jAi?? pribaigti, taA?iau tokia programa neA?vykdoma. GrakA?A?iais ir A?gudusiais judesiais tarnAi?? uA?kariauja pasakojimo erdvAi??, nors tas uA?kariavimas neapsieina be aukA? (dAi??A?ta vazelAi??s, iA?liejamas kisielius, dingsta deimantas). Ji visas kliAi??tis A?veikia itin A?taigiai atlikdama savo vaidmenA? ai??i?? iA?pildydama A?eimininko-pasakotojo lAi??kesA?ius. DAi??l savo statiA?kos nuolankios pozos ji atrodo dar labiau geistina, lyg gyva skulptAi??ra, A?kAi??nytas ai??znusiA?eminimo tobulumasai??? (p. 114). IA? paA?iAi??ros nuolanki ir pretenduojanti bAi??ti savo pono vaizduotAi??s veidrodA?iu, tarnAi?? pristatoma kaip laiminti, triumfuojanti, perA?engianti jai primestos veiksmo programos rAi??mus, demonstruojanti savo nebylA? pranaA?umAi?? prieA? A?eimininkus. Ji iA?reiA?kia save pantomima, magiA?kais A?eA?Ai??liA? teatro judesiais, lytAi??dama simbolinAi??s reikA?mAi??s objektus, priklausanA?ius pseudoromantinAi??s prozos siuA?etA?, nuvalkiotA? iki banalybAi??s, instrumentarijui: kas gi neskaitAi?? istorijA? apie pavogtus deimantus, prabangiuose buduaruose sudauA?ytas vazas ar iA?lietas nuodA? taures? Kas negirdAi??jo apie dviprasmiA?kus A?eimininkA? ir tarnaiA?iA? pasimatymus sodA? paunksmAi??se?

Klasikiniams pasakojimams, kuriuos postmodernistai linkAi?? dekonstruoti, bAi??dinga kategoriA?ka sielos ir kAi??no, A?ventybAi??s ir pasaulietiA?kumo, paslapties ir apsinuoginimo, atsivAi??rimo dichotomija. TarnystAi??s vaidAi??muo, be abejo, susijAi??s su seksualine potekste: ai??z(o juk norAi??jAi??s manyt, kad ji [t. y. tarnystAi??] iA?niro iA? jo susijaudinimo, gali bAi??t, slapA?ia A?sliuogusi A? A?monAi?? per stiklo A?vaizdA? ir galimas reikA?mes, bet gal iA?brendusi sAi??klidAi??seAi??ai??i?? tirA?ta, sodri, kenA?ianti)ai??? (p. 179). SeksualinAi?? energija prasiverA?ia kaip nekontroliuojama stichija. LalagAi??s pasakotojas drovumu nepasiA?ymi, jo vyriA?kas ego net intelektualines kategorijas, iA?provokuotas nepasitenkinimo kalbos ribotumu, sieja su atvirai fiziologine geismo projekcija: ai??zKaA?kas jame dAi??josi, radosi, stojosi, kilo, tarsi paA?iam trokA?tant, kad tasai neapibrAi??A?tA? A?odA?iA? sprogimas mintyse kaip namiA?kiA? lAi??pose taptA? dar A?iek tiek aiA?kesnis, nedrAi??siai prisipaA?A?stant, jog tie A?odA?iai, o ir jo potyriai A?gavo prasmAi??s tik namiA?kiA? numanomA? intencijA? atA?vilgiuai??? (p. 200). A?odA?iai, mintys, sakiniai, tiek ilgai vAi??lAi??si galvoje, staiga sprogsta, iA?siverA?ia suteikdami pasakotojui neapsakomAi?? malonumAi??. Jam smagu A?sivaizduoti save uA?darytAi?? kalAi??jime, lyg pasmerktAi?? vieA?am apsinuoginimui, iA? visA? pusiA? stebimAi?? gaA?liA? namiA?kiA? A?vilgsniA?.

ErotiniA? A?vaizdA?iA? pripildyta, klampi kalba ai??i?? lyg medA?iotojo, tykanA?io grobio, A?rankis, ir nesvarbu, kad tai ai??ztykojimas, kuris neturi tikslo kAi?? nors sugautiai??? (p.Ai??61). Kadangi erotinis objektas su pasakotoju nuolat prasilenkia ir iA?sprAi??sta jam iA? glAi??bio (be to, jam labiau patinka mAi??gautis antriniu, vaizduotAi??s transformuotu tarnAi??s vaizdiniu), itin daA?nai pasitenkinama autoerotiniais metodais. A?mogiA?kA? kontaktA? vengiantis, vien apie rafinuotAi?? groA?A? trokA?tantis medituoti pasakotojas, pasibjaurAi??jAi??s kAi??niA?ka prigimtimi, vis dAi??lto negali nuslAi??pti susidomAi??jimo, kurA? A?adina seksualiniai tarnA? A?aidimai. BesiglamonAi??janA?iA? tarnA? kAi??nai siejami su dieviA?kumu, A?ventuoju vaisingumu, sakraline misterija, kurios stebAi??tojas pats junta estetinA? katarsA?. Tokie minties A?uoliai, erotikos ir religijos plotmiA? susiliejimasAi??ai??i?? ne kaA?in kokia naujiena klasikinio iA?silavinimo intelektualui ai??i?? apie A?ventAi??sias orgiastines apeigas A?inota dar senovAi??s Indijoje ir antikinAi??je Graikijoje.

Vis dAi??lto intelektualinAi?? distancija erotizuotAi?? vaizduotAi?? organizuoja pagal specifinius lingvistinius dAi??snius: kAi??niA?kumas reflektuojamas kaip kalbinAi?? situacijaAi??ai??i?? kAi??nas atsiveria ne tiek A?vilgsniui, kiek kalbai, jis egzistuoja tiek, kiek yra A?vardijamas. Tai savotiA?ka semiotinAi?? struktAi??ra, A? kuriAi?? A?painioti visi vaidmenA? atlikAi??jai ai??i?? pasakotojas, tarnai, sodininko iA?siilgusi A?eimininkAi?? ai??i?? sudaro simboliA?kAi?? ir lengvai abstrahuojamAi?? konjunkcijA? ir disjunkcijA? kvadratAi??. KAi??niA?kumas iA? anksto pristatomas kaip neautentiA?kas, fikcinis, konvencionalus. NemAi??ginama erotiniais vaizdiniais suvilioti skaitytojo, veikiau atvirkA?A?iai ai??i?? jis A?tikinAi??jamas, kad nuogybAi?? A?ia tik numanoma, kad jis neturAi??tA? pernelyg A?sijausti, o veikiau kontempliuoti kalboje slypintA? giluminA? erotizmAi??.

Pats raA?ymas A?adina erotinAi?? A?tampAi??, kai poteksA?iA? ir parafraziA? tinkle atsiveria metaforA? neA?vanki dviprasmybAi??: ai??znuogybAi?? beatodairiA?kai randasi apsakymo turinyje, iA?kyla iA? A?odA?iA? reikA?miA? ir pakimba tarytum jo kAi??ne A?vaizdiA?ka, klaidiai??? (p. 220). KAi??nas (nesvarbuAi??ai??i?? savasis ar geidA?iamasis) netenka apA?iuopiamA? kontAi??rA?, metaforizuojamas kaip dAi??A?tanti, trapi konstrukcija ar magiA?kas A?viesos A?altinis, iA?spinduliuojanti A?simylAi??jusio A?vilgsnio energijAi??: ai??zlyg ten bAi??tA? A?taisytas sunkus sietynas, kuris, negana to, dar ir A?vieA?ia [...], pro prasiskleidusias odos poras iA?trAi??kA?damas A?iek tiek A?viesos ir iA?orAi??n, nors jautAi??, kad ta A?viesa nAi??ra jam draugiA?ka, ne pergalAi??s A?viesaai??? (p. 225). Ai??viesa, A?sivaizduojama kaip kAi??nAi?? gaubianti aureolAi??, be abejo, sietA?si su A?ventumu, aiA?kiaregyste, vizijomis. Apie kAi??no fiziologijAi?? bylojama pakylAi??ta, intelektualizuota kalba, niveliuojamos ribos tarp ai??zaukA?tosiosai??? ir ai??zA?emosiosai??? stilistikos ai??i?? A?velgiant A? tarnAi??s kAi??nAi??, pasakotojAi?? uA?plAi??sta ai??zsu religine aistra susiliejAi??s gaA?lumasai???, ir jis ai??zjau nebAi??tA? galAi??jAi??s pasakyti, kAi?? A?iuo metu jo mintis veikia ai??i?? meldA?iasi ar sanguliaujaai??? (p. 16).

Andriaus JakuA?iAi??no LalagAi??je plevena platoniA?ki eidosai ir laisvai liejasi fiziologiniai skysA?iai, skaitytojAi?? kiekviename puslapyje A?traukia intelektualinAi?? sofistika, kurios probleminius mazgus galima stropiai narplioti, bet taip pat galima viskAi?? palikti savieigai, lotyniA?kas sentencijas ir poezijos citatas skaityti kaip ezoteriA?kus burtaA?odA?ius. Sunku kritikuoti knygAi??, kurios autorius nusiteikAi??s autoironiA?kai, neslepia daug kur tiesiog pilstAi??s iA? tuA?A?io A? kiaurAi??, nebijo atrodyti anachroniA?kas, XXI amA?iaus skaitytojui siAi??lydamas antikines formas mAi??gdA?iojantA? (ar dekonstruojantA?) ai??zvainikAi??ai???.