Kategorija "Astrida Petraitytė"


Netolimų dienų pėdsakais

Čečėnija netikėtai, bet, matyt, dėsningai įsirėžė į Algirdo Patacko gyvenimą ryškiu, skaudžiu motyvu. Įvykis, jį įtraukęs į čečėniškų kovų peripetijas, buvo Čečėnijos Respublikos Ičkerijos prezidento Džocharo Dudajevo apsilankymas Lietuvoje 1992-aisiais – čečėnams kaip tik atkovojus nepriklausomybę.

Skaityti toliau

Tolminkiemio kunigas, statytojas ir sodininkas, lietuviškojo hegzametro kūrėjas

2014-ieji paskelbti Kristijono Donelaičio metais. Ta proga pokalbiui prie apskritojo stalo apie mūsų literatūros šedevrą „Metai” pakvietėme VU prof. em. Viktoriją Daujotytę, filologę dr. Dalią Dilytę, VU prof., LMA viceprezidentą Domą Kauną ir architektą restauratorių dr. Napalį Kitkauską. „Literatūros ir meno” redakcijai atstovavo Kornelijus Platelis ir Astrida Petraitytė.

Skaityti toliau

Pro kafkiško absurdo išbandymus – prie istorinių Lietuvos ištakų. Pokalbis su Napaliu KITKAUSKU

Tęsiame pokalbių su Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatais ciklą. Šįkart mūsų pašnekovas – 1990-ųjų metų laureatas (juo tapęs kartu su Julium Juzeliūnu, Zita Žemaityte, Algirdu Steponavičiumi, Romualdu Požerskiu) architektūros istorikas dr. Napalys Kitkauskas, savo darbais visuomenėje gerai žinomas žmogus. Jo tyrimų – įvardijamų architektūros istorija, bet apimančių kur kas platesnį mokslinį lauką (tai ir Lietuvos valstybingumo istorija, ir archeologija, paminklosauga) – medžiaga yra jau sugulusi į knygas: „Vilniaus pilys” (1989), „Vilniaus arkikatedros požemiai” (1994), „Kristijono Donelaičio memorialas Tolminkiemyje” (2002, kartu su L. Kitkauskiene), „Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai” (2009) ir kt., į daugybę mokslinių ir populiarių publikacijų.

Skaityti toliau

Šeimos likimas, apibrėžtas dingstančios ir išnyrančios Lietuvos

Gimiau Paryžiuje, buvau ketvirtas vaikas šeimoje. Ir mano mama paryžietė. Jos tėvai – emigrantai iš Lietuvos, atvykę į Prancūziją XX a. pradžioje. Tada Lietuva buvo carinės Rusijos dalis, bet netrukus, 1918 m., paskelbė Nepriklausomybę, ir jie svajojo sugrįžti. Arba kad bent jų trys dukros susituoktų su lietuviais. Aš, dar būdama vaikas, suvokiau, kad ne taip seniai vėl atsitiko kažkas, dėl ko negalime gyventi Lietuvoje… Ypač jaučiau, koks ilgesys apėmęs mamą, – juk ji buvo „persodinta“ du kartus. Gimusi Paryžiuje, čia susipažino ir susituokė su lietuviu iš Panevėžio, jos vyras (mano tėvelis) norėjo grįžti į Lietuvą, jiedu grįžo, gyveno čia dešimt metų, bet, 1940-aisiais užėjus sovietinei okupacijai, turėjo iš jos bėgti. Mamą, žinoma, traukė Paryžius, o tėvelis norėjo emigruoti ten, kur vyko dauguma, – į Kanadą ar JAV, kad galėtų būti tarp lietuvių.

Skaityti toliau

Lenkiškoji Žemaitija

Nebūdama fatalistė, manau, kad visi mes – bent jau brandos pasiekusieji – turime bent kelias prarastąsias gyvenimo alternatyvas (nebūtinai puikesnes): jei (ne)būtume susidūrę su tuo ar kitu žmogumi, jei paskutinę minutę nebūtume priėmę (pakeitę) sprendimo, jei (ne)būtume gavę tai, ko siekėme… (Kartkartėmis prisimenu ponią Delovėj – kaip ji, jau amžiuje, turinti suaugusią dukrą ir, regis, sėkmingą santuoką, per kelias minutes – vieną popietę aplankius jaunystės draugui, gal ir meilei –­ „nugyvena” kitą vedybinį gyvenimą…)

Skaityti toliau

Kasdienė mažlietuviškojo kampelio istorija. Pokalbis su Gitanu NAUSĖDA

Išgirdus, kad spaudai rengiama tarpukariu rašyta „Nidos mokyklos kronika”, ji ir iš vokiečių kalbos verčiama į lietuvių, didžiausią nuostabą sukėlė žinia, kad tai – iš TV ekranų dažnai regimo socialinių mokslų daktaro Gitano Nausėdos rūpestis…
Kai sutarusi interviu, užėjau į SEB pastatą, mane pasitikęs pašnekovas prisipažino: nedažnai jį kalbina žmonės iš tokių leidinių… Galėjau tik atitarti, kad išties nedažnai išgirsti apie finansinės sferos atstovų kultūrines intencijas…

Skaityti toliau

Sovietinio kalėjimo „recidyvistas“…

Į atminimo lentos Vydūnui atidengimo Detmolde (Vokietija) iškilmes šią gegužę važiavau su malonia kompanija –­ dauguma buvo Vydūno klubo nariai, kai kurie – šiaip prijaučiantys, o dalis – Signatarų klubo atstovai (patys Kovo 11-osios akto signatarai ir jų artimieji). Ne vienas iš šios trisdešimt kelių žmonių draugijos, šiek tiek pažinotas ar visai nepažinotas, turėjo progos atsiskleisti gražia, intriguojančia briauna. Kai kada ištikęs naujumas priversdavo susigėsti –­ ir kaip aš lig šiol nežinojau!
Taip nutiko ir su gerbiamu signataru Baliu Gajausku, vyriausiu draugijoje, bet energija ir ištverme nė vienam nenusileidusiu.

Skaityti toliau

Tikroji Europinė kultūra Lietuvą gelbėtų nuo daugelio negandų

Ne taip seniai (vasario 26 d.) įvykusi Gailių klano premijos teikimo ceremonija (Ingridai Šimonytei – „už šviesų protą ir aštrų liežuvį”) priminė, kad mūsų kultūros žmonės ne vien dejuoti linkę – štai geba tarsi pokštaudami tarti savo viešą žodį, savo iniciatyva ir rizika kurti naujus kultūros fenomenus…
Poetas ir vertėjas Antanas Gailius 2008-aisiais tapo Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatu „už literatūros klasikos vertimus, už lietuvių kalbos profesionalumą”. Thomo Manno, R. M. Rilkės, F. Kafkos, J. Huizingos, daugelio kitų autorių iš vokiečių ir nyderlandų kalbos vertėjas reiškiasi ir eseistikos žanre – 2012-aisiais išėjo knyga „Pro mansardos langą”, kurioje sutelkti jo pasisakymai spaudoje ir „Mažojoje studijoje”.

Skaityti toliau

Pirmoji ir vienintelė

Sausio 22 d. Mokslų akademijos mažojoje konferencijų salėje įvyko diskusija Lietuvos kultūra Mindaugo laikais (XIII a.) – faktai, tekstai, problemos: perskaičius Algimanto Bučio knygas „Seniausioji lietuvių literatūra. Mindaugo epocha. Poliparadigminė viduramžių kultūrinių konfliktų studija“; „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“.

Skaityti toliau

Negalu atsidyvyt propesori Viktoriji

Profesorė Daujotytė nesiliauja manęs stebinti savo gyvenimo vešlumu – regis, ji pati geba visus šiandien rašančiuosius pamatyti, į juos atsišaukti jautriu, asmeninio santykio nuspalvintu žodžiu, matyt, jausdama seserystės pareigą dalyvauti kokios knygos ar knygelės sutiktuvėse, geba žvilgsniu aprėpti lietuviškąjį literatūrinį panteoną, vis nupurtydama dulkes nuo kurio nors senamadžio, postmodernaus naratyvo nustumto į pašalį, tomelių, geba, savo literatūrologinį kruopštumą supindama su poetiškai egzistencine pajauta, rašyti veikalus, kurie bibliotekose turbūt yra paskirstomi – pagal žanrą, tematiką, paskirtį – po skirtingiausias lentynas, geba vis blykstelti nauja savo asmenybės (regis, santūrios, bet kipšas juos žino!) atvertimi…

Skaityti toliau