Kategorija "Birutė Jonuškaitė"


Jaučiuosi kaip avilio motinėlė, kurios bitės išsilaksto

Perskaičius Tavo biografiją, susidaro įspūdis, kad esi žmogus orkestras, puikiai išmanantis ne vieną kultūros sritį. Nuosekliai darbuojiesi ir muzikos, ir literatūros, ir filosofijos baruose. Vis dėlto norėčiau pradėti nuo šaknų, nuo šeimos, kuri formuoja kiekvieno jauno žmogaus pasaulėžvalgą, santykį su visuomene, su tauta ir netgi tėvyne. Taigi kaip Tau atrodo, kiek Tave vaikystėje ir jaunystėje paveikė Tavo garsių tėvų aplinka, jų muzikinė ir kultūrinė veikla? Ar apskritai buvo sunku, o gal kaip tik patogu būti Tamošaityte?

Skaityti toliau

Keliauju per pasaulį vėjuota, ir nesigailiu

Rašytoja Gintarė Adomaitytė atsako į Birutės Jonuškaitės klausimus

– Esam pažįstamos daugiau kaip du dešimtmečius, bet iš tikrųjų nedaug ką apie Tave žinau. Galbūt šiek tiek daugiau už tuos, kuriems Gintarė Adomaitytė tapatinasi tik su užkrečiamu juoku ir visada gera nuotaika. Tiesą pasakius, nuo jos ir pradėkim. Ar Tu kada nors būni liūdna? Pikta? Ką tada veiki? Kam grūmoji? Su kokiais demonais kariauji? Ar visada Baltasis riteris atskuba laiku?

Skaityti toliau

Visą gyvenimą ištikimą Lietuvai

Mano tėvas Elisei Devidze gimė 1918 metų gegužės 27 dieną vakarinėje Gruzijos dalyje, SAMTREDIAJOS rajone, didžiausiame Gruzijos kaime Didi Dzixaiši, lietuviškai – Didžiojoje tvirtovėje, mokytojų šeimoje. Jo tėvas, o mano senelis Prokle, iš savo asmeninių lėšų keletoje kaimų buvo įkūręs mokyklas, kuriose mokė kartu su savo žmona Mariam Kashia. Deja, jis mirė sulaukęs vos 45-erių. Baigęs mokyklą tėvas įstojo į Žemės ūkio institutą, bet buvo iš jo paimtas į Sovietų armiją, atitarnavo trejus metus, ir kai jau ketino grįžti namo, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Įžengus vokiečiams jis su rusų armija atsidūrė Rygoje. Vokiečių stumiami jie traukėsi iš miesto degindami ir griaudami tiltus. Per vieną sprogdinimų tėvas buvo sunkiai sužeistas ir paliktas likimo valiai. Taip jis pakliuvo į vokiečių nelaisvę. Nežinau smulkmenų, bet aišku, kad vokiečiai jį išgydė ir kažkodėl atidavė tarnauti į okupuotos Lietuvos kaimą ūkininkui Ignui Barkauskui. Paskui jis dirbo pas ūkininką Andrių Jurpalį. Ir apie vienus, ir apie kitus šeimininkus tėvas labai šiltai atsiliepė. Deja, man neteko susipažinti su Jurpalių atžalomis, bet su Barkauskų šeima bendrauju iki šiolei.

Skaityti toliau