Kategorija "Darius Baronas"


Londonistanas, arba kaip sugadinti savo šalį

Lietuvos politikai, gavę progą pasisakyti ES Rytų part­nerystės tema, noriai rodo Lietuvą kaip įstabiai sėkmingą europinės integracijos pavyzdį. Duodama suprasti, kad juo sekdamos vis dar už laimingųjų klubo durų likusios buvusio Rytų bloko šalys taip pat vieną dieną gali sulaukti malonės būti pakviestos prisijungti. Tipiniam politikui turbūt ir pridera gerų naujienų išsiilgusiai auditorijai piešti rožinius vaizdus apie ES tekančias medaus ir pieno upes, apie euro naudą, apie nuolatinę pažangą, apie sėkmes kovoje su skurdu, diskriminacija ir visokiomis fobijomis. Jeigu ir esama kokių nors sunkumų, tai jie laikini, ir visuomenė gali būti tikra, kad geranoriai politikai (ir išmintingieji ekspertai) visas problemas išspręs. Už juos tereikia balsuoti, nes tik taip bus išlaikytas reikiamas stabilumas ir bus rasti tinkamiausi problemų sprendimų būdai, užtikrinantys tvarų gerovės augimą. Juk šaunus naujasis pasaulis – ne už kalnų.

Skaityti toliau

Knyga, kuri išliks: Gedimino Vaitkevičiaus Vilniaus įkūrimas

Šiuo tekstu norėčiau atkreipti skaitančios ir mąstančios publikos dėmesį į senokai, dar 2010 m. pabaigoje pasirodžiusią knygą. Savo delsimą parašyti jai skirtą recenziją labiausiai norėčiau pateisinti tuo, kad vis tikėjausi, jog kas nors iš mūsų rimtųjų archeologų ims ir parašys dalykiškai aštrią, bet kolegiškai geranorišką recenziją. Juo labiau kad man, kaip pašaliečiui žvelgiančiam į kaimyninį archeologų sklypą, atrodė ir tebeatrodo, jog profesinis archeologų gyvenimas yra bendruomeniškai ir geriau, ir natūraliau susiklostęs negu istorikų… Bet kadangi daugiau laukti nėra prasmės, tenka ryžtis pačiam to imtis, net ir suprantant, kad nesi tos srities specialistas…

Skaityti toliau

Perkūno šventykla Vilniuje

Reta kuri vieta taip stipriai traukia senosios Vilniaus istorijos mylėtojus kaip Vilniaus katedra. Pirmieji apie ją intensyviai rašyti pradėjo XIX a. pradžios romantikai, kurių tradicija ruseno ir vėliau, o bene stipriausiai subujojo sovietmečiu. Šią romantinę tradiciją reprezentuojantys tekstai ir jų sekiniai populiarioje sąmonėje įtvirtino keletą gyvybingų vizijų. Pirmoji jų susijusi su mintimi apie Vilniuje dar karaliaus Mindaugo laikais pastatytą katedrą, o antroji teigia, kad po Mindaugo žūties ši katedra buvusi paversta pagoniška Perkūno šventykla. Ši šventykla esą gyvavusi iki pat 1387 m. Lietuvos krikšto, kai vietoj pagonių šventyklos čia iškilusi nauja, Jogailos pastatyta Vilniaus katedra. Šiame straipsnyje ir norėčiau atkreipti dėmesį į senus ir naujesnius istoriografinius pasakojimus, į nuo seno mokslui žinomus, bet, ko gero, ne iki galo perprastus faktus, taip pat į naujesnių archeologinių tyrimų duomenis.

Skaityti toliau

Bizantija ir Lietuva

Civilizaciniu požiūriu Bizantija reprezentuoja Rytus, tačiau, geografiškai žiūrint, jos centrą – Konstantinopolį – iš Vilniaus galėtume pasiekti skrisdami kone nosies tiesumu į pietus. Šią akivaizdybę primename tik todėl, kad kalbant apie lietuvių ir bizantiečių kontaktus, dera turėti omenyje ne tik Vakarų–Rytų, bet ir Šiaurės–Pietų distinkciją.

Skaityti toliau