Kategorija "Elena Baliutytė"


Stalo peizažų grafika

Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sonetų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rinktines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus romansas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauk­lus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skepsio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje.

Skaityti toliau

Stalo peizažų grafika

Pernai pasirodžiusią naujausią Antano A. Jonyno knygą Kambarys (2011) nuo ankstesniosios, sonetų vainiko Paskutinės dienos Itakėje (2007), skiria keleri metai. Per juos jis dar parengė dvi savo poezijos rinktines: Ošiantis peizažas (2007) ir Sentimentalus romansas (2009). Taigi nepaisant to, kad Jonynas ir naujame rinkinyje prisimena sonetų vainiko „senstančio poeto“ motyvą, savo knyga jį vėl talentingai paneigia. Patrauk­lus Jonyno poezijos bruožas, kad ji natūraliai „sensta“ ir keičiasi kartu su autoriumi: nuo melodingos pirmųjų rinkinių melancholijos prie atviro dramatizmo, tokio ryškaus rinkinyje Lapkričio atkrytis (2003), iki skepsio, ironijos ir meditacijos naujajame Kambaryje. Bet Jonynas „nesensta“, t. y. poetinio kalbėjimo forma nelieka savo šlovės laikuose (praėjusio amžiaus devintas dešimtmetis): naujajame rinkinyje poetinė kalba mažiau ornamentuota, tiesiogiškesnė, lakoniškesnė; metaforos meistras dabar dažniau kliaujasi pasakojimu, kaip ir jaunesni jo kolegos.

Skaityti toliau

MARYTĖ AR RENATĖ? NEBYLI NUKIRSTOS TAPATYBĖS DRAMA

ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI TEMA: LITERATŪRA AUTORIUS: Elena Baliutytė DATA: 2012-09 Alvydas Šlepikas, Mano vardas – Marytė: Romanas, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2012, 184 p., 2000 egz. Dailininkas Romas Orantas Ši knyga dėmesį patraukė dėl kelių priežasčių: poetas, novelės meistras, scenaristas, režisierius, aktorius išleido pirmąjį savo romaną; be to, jo siužetas remiasi tikrais faktais – netolimos […]

Skaityti toliau

Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

Atrodo, kad ir pernai knygų srautas nė kiek nesumažėjo, knygynai skaitantį žmogų tiesiog gundyte gundo ir intriguojančiais, įdomiais, stipriai traukiančiais kūriniais. Galbūt klystu, bet susidaro įspūdis, kad lietuvių skaitytojas vis labiau ima gerbti savo autorius, o verstinė literatūra traukiasi kažkur toliau ir egzistuoja kaip gana universalus, bet mūsų jau netrikdantis kultūrinis fonas.
Lietuvių autoriai įgyja vis daugiau pasitikėjimo savimi ir skaitytojais, nebelieka jokių atsilikusios šalies kūrėjų kompleksų, jie rašo su įkvėpimu, rašo daug, ir niekas jų nesustabdys. Nyksta tik profesionalių kritikų gretos, bet jie niekam ir nerūpi.

Tačiau literatūros procesas visai be kritinės refleksijos, be profesionalių apmąstymų bei vertinimų būtų nerimtas, o knygos gimimo įvykis – lyg netikras, neapiformintas, tarsi kūdikis be gimimo liudijimo.

Skaityti toliau

Rašytojai išeina, rašytojai ateina: kokia mūsų literatūros šiandiena?

Tradiciškai „Metuose“ apžvelgdami praėjusių metų knygų derlių kas kartą vis kitaip pajaučiame kūrybos, knygų leidybos ir skaitymo situaciją Lietuvoje. Antai, 2009 m. klausėme, kiek mūsų rašytojas dar turi drąsos maištauti ir keistis (suprantama, klausėme galvodami apie iškiliuosius mūsų literatūros tėvus ir spėliodami, kuris jų dar mus galėtų nustebinti kūrybiniais iššūkiais…). Šiemet, formuluodamas klausimus, su nuostaba suvokiau, kad apie tuos mūsų tėvus jau visai nebegalvoju, – tiesiog juos pamiršau, tarsi mūsų literatūros gyvąją tradiciją būtų perkirtę ir praeitį uždarę lemtingi riboženkliai: Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius… Ėjo ir išėjo sau, išsinešė „saulę su savim“. Kaip koks kūrėjų kartas bei epochas skiriantis monumentas stovi fundamentalus Marcelijaus Martinaičio veikalas „Mes gyvenome“. Vieni autoriai yra likę laike iki tos ypatingos knygos, liudijančios kaimiškosios mūsų literatūros kilmę, kiti įsitvirtina dabar ir savo tekstais užpildo greitai besisukančius metų ratus. Liūdna, aišku, bet gyvenimas tęsiasi, knygos turi būti rašomos, nes be knygų nėra gerai.

Skaityti toliau