Kategorija "Gediminas Kajėnas"


Adolfas Teresius: „Gražus man tas šventųjų žmogiškumas…“

„Mano drožyba visų pirma prasidėjo, kai įsisąmoninau senąsias meno vertybes, kai suvokiau ir pajutau jų vertę, nykstančią, naikinamą tradiciją, kurios maža dalimi buvau aš pats“, – pasakoja Adolfas Teresius, vienas žymiausių medžio skulptorių, savo kūryboje derinančių sakraliąją, tradicinę skulptūrą bei modernius meninius sprendimus.

Skaityti toliau

Šventieji be aureolių iš paraščių

„Tapydama šventuosius nevengiu tamsių spalvų tirštumo, taip man geriau sekasi kalbėti apie šventuosius personažus. Kita vertus, vis dažniau atrodo, kad visi menininkai trokšta kurti šviesiai ir gražiai. Tai tam tikra siekiamybė…“ – sako dailininkė Sigita Maslauskaitė, kurios darbai kupini barokiškos ekspresijos ir veržlumo. Nors menininkė tapo ne tik šventuosius, bet ir natiurmortus, peizažus, tačiau būtent krikščioniški siužetai išskiria ją iš lietuviškos tapybos mokyklos. Pokalbyje dailininkė atsiskleidžia ir kaip menotyrininkė, jautriai ir subtiliai ieškanti tiltų tarp bažnytinio paveldo, šiuolaikinio meno ir XXI amžiaus žmogaus.

Skaityti toliau

Už savo tėvus, namus ir Tėvynę…

Pokaris Lietuvoje – tragiškas netekčių ir pasirinkimų metas, atvėręs ne tik kolaboravimo su okupantais galimybę, bet ir herojišką savęs atsižadėjimą dėl Tiesos ir Laisvės. Šiandien sunku įsivaizduoti tas kasdienes aplinkybes, kuriomis vyko konkretaus žmogaus apsisprendimo dilema – pasiduoti ar priešintis, nes likti nuošaly buvo tiesiog neįmanoma… Nors partizaninis pasipriešinimas po devynerių metų (1944–1953) įnirtingų kovų ginklu bei spausdintu žodžiu, neįtikėtinų žygdarbių, tragiškų išdavysčių, slapstymosi bunkeriuose bei nuožmios medžioklės buvo sunaikintas, tačiau šios istorijos nesunyko, bet sudaigino laisvės ilgesio daigus ir kitoms kartoms.

Skaityti toliau

Viskas kažką reiškia…

„Savo darbais nesiekiu nei provokuoti, nei ko nors nustebinti. Man svarbu savąjį „aš“ sutvarkyti viduje, kad jis be reikalo nešauktų ten, kur jokio reikalo šaukti nėra“, – sako Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, skulptorius Rimantas Sakalauskas, kurio vizitinėje kortelėje šalia pavardės užrašyta – tiesiog „žmogus“. Tykus skulptoriaus paprastumas atsispindi ne tik jo žodžiuose ar nutylėjimuose, bet ir darbuose – altoriuose, antkapiniuose paminkluose, keramikoje. Juo paženklintas ir visas gyvenimas, iš kančios ir malonės pašauktas būti…

Skaityti toliau

Tarp formos ir turinio

Tai, su kokiu užsidegimu bei išmanymu apie Žemaitiją, jos istoriją, kultūrą pasakoja Plungėje gimęs režisierius Justinas Lingys, ne tik atskleidžia jo asmeninį santykį su gimtine, tačiau parodo, jog atmintis, jos išsaugojimas ir puoselėjimas visų pirma yra save gerbiančio žmogaus rūpestis bei uždavinys.

Skaityti toliau

Fotografija kaip meditacija

Vis tobulėjančių naujųjų technologijų pasaulyje nenumaldomais kiekiais gausėja ir tikrovės atvaizdų. Šiandien išties be galo paprasta fotografuoti, tačiau išsiskirti, atrasti savo unikalų regėjimą ir juo pakerėti vaizdų gausos išlepintą žiūrovą yra didelis iššūkis ir talentas.

Mindaugas Gabrėnas (g. 1977) savo kūrybinį kelią su fotoaparatu rankose pradėjo vos prieš keletą metų, tačiau jau surengė dvi personalines parodas, o darbai publikuoti ne tik Lietuvos, bet ir kitų šalių leidiniuose, skirtuose fotografijos menui. Jo nuotraukose užfiksuoti vaizdai traukia žvilgsnį stabtelėti ir įsižiūrėti į šią visiškai nerealią tikrovę, lyg iš kito pasaulio ar sapno. Neatsitiktinai fotografas prisipažįsta mėgstąs apleistas erdves, dykvietes, ypač tas „įkrautas“, kuriose kadaise virė gyvenimas… Gal dėl to praėjusio laiko ir žmogus jo fotografijose šmėkšteli tik kaip siluetas, ženklas, jog čia kažkieno būta, gyventa, kvėpuota…

Skaityti toliau

Iš kur atsiranda žodžiai – nežinau…

„Jokių kūrybinių ambicijų niekada neturėjau. Man rašymas dažnai yra žūtbūtinis bandymas kreiptis į kitą, užmegzti dialogą bet kokiomis priemonėmis, kartais net neturinčiomis nieko bendra su literatūra“, – sako rašytoja Vanda Juknaitė 2008-aisiais „Už santūrų humanizmą ir literatūros lauko išplėtimą“ įvertinta Nacionaline kultūros ir meno premija.
1983 metais debiutavusi apsakymų bei apysakos knyga „Ugniaspalvė lapė“ per beveik tris dešimtmečius trunkantį kūrybinį gyvenimą V. Juknaitė parašė ne tiek jau daug – vieną romaną, kelias apysakas, kelias dramas, keliolika esė, išleido pokalbių su vaikais knygą.

Skaityti toliau

Visata ant teptuko smaigalio

Prieš daugiau nei tris dešimtmečius atsitiktinė pažintis traukinyje su jūreiviu iš Kurilų salų tuomet dar studentę Dalią Dokšaitę nejučia atvedė prie japonų kultūros. Porceliano duženose išvydusi kaligrafijos bei sumi-e tapybos fragmentų, dailininkė susižavėjo šio meno plastika bei neišmatuojama gelme, slypinčia, rodos, paprastame gamtos peizaže. Nuo to laiko D. Dokšaitė ne tik savarankiškai išstudijavo senuosius kinų bei japonų meistrų traktatus, išmoko japonų kalbą, unikaliuose darbuose, pasitelkdama rytietišką tapybos tušu tradiciją, subtiliai ir nepakartojamai atskleidė savo lietuvišką savastį ir tokiu būdu tapo žinoma bei vertinama Japonijoje. 1998 m. Vilniuje bei Kaune dailininkė įkūrė sumi-e ir kaligrafijos studiją ◊Tušo kelias“ ir iki šiol jai vadovauja, rengia parodas, skaito paskaitas Vilniaus universiteto Konfucijaus institute, veda praktinius seminarus, o pastaruoju metu deda pastangas Vilniuje, savo asmeninėse patalpose, atidaryti ◊Japonų kultūros namus“, į kuriuos netrukus viliasi pakviesti visus, besidominčius Tekančios Saulės šalies kultūra bei menu.

Skaityti toliau

Svarbiau ne gyvybę, bet gyvenimą Tėvynei atiduoti

Andrius Dručkus (g. 1928) partizano priesaiką davė, kai jam tebuvo septyniolika. Tačiau netrukus gavo specialią užduotį, kurią sąžiningai ir nuosekliai vykdo visą savo gyvenimą – būti laisvės kovų metraštininku, kuris perteikia tikrąjį jų vaizdą. Dalį jo sukauptų laisvės kovų eksponatų galima išvysti Obelių muziejuje, Rokiškio rajone.

Su A. Dručkumi kalbėjomės tiek apie Rytų Aukštaitijos partizanų kovas, tiek apie jo pastangas plėtoti kraštotyros veiklą, diegiant jauniems žmonėms Tėvynės meilę.

Skaityti toliau

Apie vidinės gelmės paieškas sutartinėse

2010 metų pabaigoje, šalia kryždirbystės ir kryžių simbolikos Lietuvoje bei Dainų ir šokių švenčių tradicijos Estijoje, Latvijoje ir Lietuvoje, mūsų kultūros paveldo dalis – sutartinės – buvo įtrauktos į UNESCO reprezentatyvaus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai žinia ne tik pasauliui, bet ir mums patiems: sutartinės – unikalus lietuvių tradicinės muzikos fenomenas.

Skaityti toliau