Kategorija "Kęstutis K. Girnius"


Maceinos Tautinis auklėjimas

Praėjusį mėnesį pirmą kartą perskaičiau Antano Maceinos knygą Tautinis auklėjimas (toliau TA). Šis beveik 300 puslapių darbas, Maceinos daktaro disertacija, išvydo pasaulio šviesą prieš 80 metų. Knyga buvo parašyta labai greitai, praėjus vos dvejiems metams po universiteto baigimo, Maceinai dar studijuojant užsienyje. Pats Maceina pažymi, kad „studijoms užsienyje skirti metai (1932—1935) prabėgo beskaitant ir berašant“. „Visur buvau […] „laisvas klausytojas“, gerokai tingus paskaitoms lankyti, užtat gana uolus sėdėti bibliotekose“. Tad pats Maceina prisipažįsta iš dalies buvęs savamoksliu filosofu. Laisvas skaitymas ir neprisirišimas prie vienos mokyklos suteikia daugiau intelektinės laisvės, bet ir kartu didina tikimybę, kad bus plaukiojama problemų paviršiuje.

Skaityti toliau

Apie sovietmečio Lietuvą, savaimią visuomenę ir Sąjūdį

Ainės Ramonaitės ir Jūratės Kavaliauskaitės redaguota knyga Sąjūdžio ištakų beieškant: Nepaklusniųjų tinklaveikos galia yra svarbi, daug privalumų turinti knyga. Leisiu kitiems detaliau aptarti jos turinį ir pabrėžti jos neabejotinus laimėjimus. Mano pastabos bus kritiškos, tad iš anksto atsiprašau už jų vienašališkumą.

Skaityti toliau

Maceinos Tautinis auklėjimas

Praėjusį mėnesį pirmą kartą perskaičiau Antano Maceinos knygą Tautinis auklėjimas (toliau TA). Šis beveik 300 puslapių darbas, Maceinos daktaro disertacija, išvydo pasaulio šviesą prieš 80 metų. Knyga buvo parašyta labai greitai, praėjus vos dvejiems metams po universiteto baigimo, Maceinai dar studijuojant užsienyje. Pats Maceina pažymi, kad „studijoms užsienyje skirti metai (1932—1935) prabėgo beskaitant ir berašant“. „Visur buvau […] „laisvas klausytojas“, gerokai tingus paskaitoms lankyti, užtat gana uolus sėdėti bibliotekose“. Tad pats Maceina prisipažįsta iš dalies buvęs savamoksliu filosofu. Laisvas skaitymas ir neprisirišimas prie vienos mokyklos suteikia daugiau intelektinės laisvės, bet ir kartu didina tikimybę, kad bus plaukiojama problemų paviršiuje.

Skaityti toliau

Vaikai

Pasaulis be vaikų būtų niūresnis. Jie praskaidrina kasdienį gyvenimą. Sunku nenušypsoti pamačius guguojantį, besispardantį kūdikėlį ar bežaidžiančius mažus vaikus. Taip nereaguojame į paauglių būrį ar į pensininkų grupę. Beveik visų žinduolių mažyliai sukelia šiltus jausmus, nors ir žinome, kad kai kurie jų greitai taps nuožmiais plėšrūnais. Ši šilta reakcija yra genetiškai užkoduota ir išradingi evoliucijos specialistai gali pateikti pasakojimą, kuris paaiškintų, kodėl šis polinkis išsivystė ir išlieka.

Skaityti toliau

Europiečių ar tautų bei tautybių Europa?

Prieš kokį dešimtmetį žymus Prancūzijos viešasis intelektualas ir medijos žvaigždė Bernardas-Henri Levy pasakė: „Europos didžiausias laimėjimas būtų sudaryti sąlygas kuo didesniam prancūzų skaičiui – tas pats galioja vokiečiams, italams ir ispanams – teigti: „Nebesu prancūzas, bet prancūzų kilmės europietis““. Panašios nuostatos gana plačiai paplitusios bien pensant gretose. Prieš kelerius metus istorikas Šarūnas Liekis prabilo panašiai, esą paneuropinė tapatybė yra „geidžiamybė, prie kurios turėtume eiti ir mes“.

Skaityti toliau

Apie nepasaulėžiūrinę politiką

Pasaulėžiūros nesutarimai yra atlikę reikšmingą vaidmenį moderniosios Lietuvos istorijoje. Zenonas Ivinskis yra pažymėjęs, kad 1920–1926 m. daugiausia aistrų sukeldavę ginčai dėl Bažnyčios įtakos šalies gyvenime, „galutinį bendradarbiavimo ar kovos pasirinkimą lėmė ne politiniai, socialiniai, ūkiniai interesai, bet „su bažnyčia“ ar „be bažnyčios“ klausimas“. Ginčai dėl religijos vaidmens viešajame gyvenime buvo pilietinės nesantaikos versmė ne tik Lietuvoje. Ar galima patenkinti tikinčiųjų norus, nepažeidžiant kitų visuomenės narių interesų, ar tikintieji gali priimti politinius sprendimus remdamiesi savo pasaulėžiūriniais įsitikinimais, – šie ir panašūs klausimai svarstomi jau šimtmetį, konsensuso nerasta, o klausimai nėra netekę aktualumo.

Skaityti toliau

Ar Lietuva turi teisę gintis?

Nutarimas priimti sovietų ultimatumą 1940 m. birželį ir nesipriešinti Lietuvos okupacijai yra laikomas vienu gėdingiausių Lietuvos istorijos momentų. „Paskutiniame posėdyje“, kurį nuodugniai aprašė keturi jo dalyviai, tarp jų prezidentas Antanas Smetona, nepasiruošę, pasimetę, neryžtingi valdžios vyrai nuleido rankas, naiviai save apgaudinėdami, kad viskas kažkaip baigsis gerai arba bent ne taip blogai. Pabėgęs į Vokietiją, Smetona po kelių savaičių parašė savo pro memoria, išskirtinį dėmesį skirdamas tam, ką jis laikė savo kaip prezidento pažeminimu, bet beveik neužsiminė apie sovietų gniaužtose paliktą tautą, kurios Vadu jis skelbėsi šešiolika metų. Jau prasidėjo kukli, ko gero, pateisintina Smetonos reabilitacija, bet toji pro memoria liks neištrinamas jo dvasinės menkystės priminimas.

Skaityti toliau

Lietuvos laikinosios vyriausybės klausimu

1941 m. sukilimo ir Lietuvos laikinosios vyriausybės (LLV) vertinimas yra nepaprastai opus naujausiųjų laikų Lietuvos istorijos klausimas. Kai kuriems sukilimas yra vienas juodžiausių Lietuvos istorijos momentų, uvertiūra į masinį žydų žudymą, prie kurio prisidėjusi marionetinė LLV. Kitiems Birželio sukilimas yra penkiasdešimt metų trukusio pasipriešinimo okupacijai pradžia, nepriklausomybės ilgesio išraiška, o LLV verta pagarbos, nes itin sudėtingomis sąlygomis prisiėmusi atsakomybę už valstybės likimą, mėgindama atkurti Lietuvos suverenumą.

Skaityti toliau

Lituanofilai ir Lietuvos patriotai

Visi maždaug žinome, kas yra frankofilas. Tai žmogus, kuris yra Prancūzijos, prancūzų ir visko, kas prancūziška, gerbėjas. Jis moka prancūzų kalbą, žavisi jos literatūra, išmano šalies istoriją. Ne vienas frankofilas yra geriau ir giliau susipažinęs su Prancūzijos kultūra, jos regionų ypatybėmis ir papročiais negu eilinis šalies gyventojas. Frankofilai dažnai lankosi Prancūzijoje ar ten gyvena, mėgina įsilieti į šalies ir tautos gyvenimą. Jie mano, kad Prancūzija ir prancūzai yra verti pagarbos dėl savo pasiekimų, kad prancūzų gyvensena yra sektina. Frankofilai nėra retenybė. Į jų gretas galime įrikiuoti rašytoją Samuelį Beckettą, istoriką Richardą Cobbą, daugelį į Paryžių atvykusių ir jo niekada nepalikusių menininkų. Bet kad ir koks neribotas būtų jų entuziazmas visko, kas prancūziska, atžvilgiu, šitie žmonės yra frankofilai, o ne Prancūzijos patriotai. Kodėl?

Skaityti toliau