Kategorija "Raminta Gamziukaitė"


Richardas Wagneris – vieno aktoriaus teatras

Richardas Wagneris į XIX a. sceną, kalbant apibendrintai, įžengė kaip didžiai prieštaringa geniali asmenybė, kaip dar romantizmo epochos žmogus. Nors romantizmas literatūroje, dailėje jau buvo nužydėjęs, R. Wagnerio, iš dalies ir Ferenso Liszto dėka romantizmo muzikoje epocha Vokietijoje prasitęsė iki amžiaus pabaigos (su išlyga, nes vėlyvieji R. Wagnerio kūriniai nėra besąlygiškai romantiniai). XIX a. mene neįprastai lengvai randasi įvairios kryptys ir srovės, tarp kitų ir apie 1880–1890-uosius savo programą paskelbęs simbolizmas, atsiradęs per vėlai, kad tiesiogiai galėtų paveikti iš romantizmo šaknų išaugusią R. Wagnerio kūrybą. Bet literatūrinis fenomenas atsiranda ne per vieną dieną, palanki simbolizmui formuotis terpė radosi anksčiau ir galėjo veikti R. Wagnerio estetinę raišką. Kad ir kaip būtų, simboliniai įvaizdžiai ir paveikslai sujungia ankstyvąsias romantines operas ir mitologija besiremiančias muzikines dramas, sukomponuotas po „Tristano ir Izoldos“.

Skaityti toliau

Kurtuazinė Rainerio Marijos Rilke’s vienatvė

Kiekvienas skaitytojas, o juo labiau gerbėjas, turi susikūręs savąjį Rainerį Mariją Rilke’ę. Ko verti vien jo lyrinių ciklų pavadinimai – „Duino elegijos“, „Sonetai Orfėjui“! Juose tarsi užkoduota paslaptis, o gal iš tikrųjų ji ten slypi ir ne taip jau lengvai atsiveria skaitančiajam. Versti Rilke’ę, analizuoti Rilke’ę – pavojingas užsiėmimas, nes šis poetas tiesiog skamba lyg muzika ir gali sutilpti vienoje strofoje, net eilutėje, kad ir tokioje: „wenn seine Seele Sehnsucht sang.“ Šių ir panašių sąskambių perteikti kita kalba neįmanoma ir greičiausiai nereikia, nes tai nebebus Rilke. Jo neidealizuoju ir nedemonizuoju, bet niekada nedrįsčiau analizuoti. Šiame rašinyje nebus kalbama apie poeziją, o tik apie poetą, amžininkų ir tyrinėtojų taip pakylėtą, kad, rodos, ne šioje žemėje gyveno.

Skaityti toliau