Kategorija "Regimantas Tamošaitis"


Mitologinė erdvė ir semiotika

Manau, mitologinė erdvė yra gyva ir tikra, kaip ir pats gyvenimas, o semiotika – ne.

Einu karštą gegužės dieną palei Nerį. Žiūriu, ant suoliuko sėdi mano studentė su drauge.

Skaityti toliau

Donelaitis kaip duona

Kristijonas Donelaitis mums yra lietuvių kultūros laiminga lemtis. Gimęs prieš 300 metų pačioje laiko ciklo pradžioje, sausio pirmą dieną, apdovanotas ypatingu agrariniu vardu, skambančiu tarsi sakralioji žemdirbio duona, pirmuoju grožiniu lietuvišku žodžiu iš karto pakylėjo mūsų etninę kultūrą iki pasaulinių žmonijos vertybių lygmens. Kad ir kaip atsirado tas UNESCO pripažinimas – Donelaičio įtraukimas į pasaulinės kultūros paveldą (1977), – toks autoriaus įvertinimas yra tikras, pagrįstas ir nepaneigiamas. Svarbiausia, kad savo paveldą gebėtume įvertinti mes patys. Kuo labiau daromės kultūringesni – apsiskaitę, kūrybingi – tuo labiau suvokiame savo kūrybingojo pradininko vertę. Apskritai su metais ir su šimtmečiais Donelaičio reikšmė tik didėja, mes prie jo galime tik artėti – pagal savo meninio suvokimo galimybes, pagal estetinio sprendimo galią. Iki Donelaičio reikia tiesiog išaugti, jis yra duotas visiems, bet ne visi jį bus išgirdę. Iki jo išaugti dar sunkiau nei iki Žemaitės.

Skaityti toliau

Literatūra tarp dramos ir žaidimo, arba Ar tikrai „rašyti gali kiekvienas“?

Atrodo, kad ir pernai knygų srautas nė kiek nesumažėjo, knygynai skaitantį žmogų tiesiog gundyte gundo ir intriguojančiais, įdomiais, stipriai traukiančiais kūriniais. Galbūt klystu, bet susidaro įspūdis, kad lietuvių skaitytojas vis labiau ima gerbti savo autorius, o verstinė literatūra traukiasi kažkur toliau ir egzistuoja kaip gana universalus, bet mūsų jau netrikdantis kultūrinis fonas.
Lietuvių autoriai įgyja vis daugiau pasitikėjimo savimi ir skaitytojais, nebelieka jokių atsilikusios šalies kūrėjų kompleksų, jie rašo su įkvėpimu, rašo daug, ir niekas jų nesustabdys. Nyksta tik profesionalių kritikų gretos, bet jie niekam ir nerūpi.

Tačiau literatūros procesas visai be kritinės refleksijos, be profesionalių apmąstymų bei vertinimų būtų nerimtas, o knygos gimimo įvykis – lyg netikras, neapiformintas, tarsi kūdikis be gimimo liudijimo.

Skaityti toliau

Sovietinė armija: kovos už būvį pamokos

Tomo Rekio prisiminimai iš tarnybos sovietinėje armijoje – unikalus epochos dokumentas ir įdomus, įtraukiantis pasakojimas. Tokių tikroviškų, realistinių paliudijimų apie rūsčią to meto būtinybę – visiems vaikinams pereiti armijos girnas, ištverti „vyriškumo mokyklą“ – daugiau kaip ir neturime. Žinoma, sovietinės armijos tema mūsų literatūroje išnyra, bet atsitiktinai, o prisiminimų autentiką deformuoja meninės saviraiškos tikslai. Armija beletristikoje atrodo tarsi netikras pasaulis, lyg kokia fantastinė, sąlygiška realybė. Meninis armijos aprašymas dažniausiai neturi vertinimo jėgos, kūrybinė fikcija vaizduojamajam objektui suteikia savotišką alibi: atrodo, kad visa tai išgalvota, pramanyta, tik menininko vaizduotės vaisius, kuriuo nebūtina tikėti.

Skaityti toliau

Rašytojai išeina, rašytojai ateina: kokia mūsų literatūros šiandiena?

Tradiciškai „Metuose“ apžvelgdami praėjusių metų knygų derlių kas kartą vis kitaip pajaučiame kūrybos, knygų leidybos ir skaitymo situaciją Lietuvoje. Antai, 2009 m. klausėme, kiek mūsų rašytojas dar turi drąsos maištauti ir keistis (suprantama, klausėme galvodami apie iškiliuosius mūsų literatūros tėvus ir spėliodami, kuris jų dar mus galėtų nustebinti kūrybiniais iššūkiais…). Šiemet, formuluodamas klausimus, su nuostaba suvokiau, kad apie tuos mūsų tėvus jau visai nebegalvoju, – tiesiog juos pamiršau, tarsi mūsų literatūros gyvąją tradiciją būtų perkirtę ir praeitį uždarę lemtingi riboženkliai: Jonas Strielkūnas, Sigitas Geda, Justinas Marcinkevičius… Ėjo ir išėjo sau, išsinešė „saulę su savim“. Kaip koks kūrėjų kartas bei epochas skiriantis monumentas stovi fundamentalus Marcelijaus Martinaičio veikalas „Mes gyvenome“. Vieni autoriai yra likę laike iki tos ypatingos knygos, liudijančios kaimiškosios mūsų literatūros kilmę, kiti įsitvirtina dabar ir savo tekstais užpildo greitai besisukančius metų ratus. Liūdna, aišku, bet gyvenimas tęsiasi, knygos turi būti rašomos, nes be knygų nėra gerai.

Skaityti toliau

Maironio metai. Kad klasikas nepasentų

Maironiui šiemet – 150 metų. Bet jis dar nepaseno. Jaunas ir šviesus žiūri jis į mus Vilniaus gatvėse iš puikių instaliacinių stendų. Tiesiog kaip vyriško grožio etalonas. Galvoju: šio amžiaus pramogų kultūroje galėtų būti įspūdingas charizmatinis aktorius. Kaip Harrisonas Fordas, Kevinas Costneris, Melas Gibsonas. Bet kam siekti taip toli, užtenka ir lietuviškojo grožio pavyzdžių. Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Laimonas Noreika. Tai klasikiniai tautinės kultūros ženklai, simboliai, emblemos, dešimtmečiais formavę mūsų estetinį skonį, elgseną, laikyseną. Gražūs vyrai, dievaži, labai vyriški, bet tokių dabar kaip ir nebelikę. Visi, bent kiek išvaizdūs ar gabūs, tarnauja pramogų verslui. Tačiau tam verslui – kaip mėsmalei – tinka viskas, net ir deformuoti pavidalai: viskas čia yra sumalama į vientisą masę ir sukišama į unifikuotus apvalkalus. Kaip tos puikiosios dešros prekybos centruose: gražesnės viena už kitą, tik nežinia, iš ko iškimštos.

Skaityti toliau