Kategorija "Tomas Daugirdas"


Feminizmo performansai

Viešumoje vis dar girdėti atgarsių istorijos apie feministiškai perdainuotą Lietuvos himną, „didvyrius“ keičiant „didmotėmis“, tėvynę – „motyne“ ir pan. Tolesnis žingsnis neabejotinai turėtų būti siekis performuluoti ir įteisinti alternatyvias formas tokių žodžių kaip „tauta“, „tėvynė“ ar net „Lietuva“, kad jais žymimi objektai galėtų tapti ir moterų, ne vien vyrų meilės objektais. Pavyzdžiui, „táutas“, „motynis“ ar „Liẽtuvas“.

Skaityti toliau

Feminizmo performansai

Viešumoje vis dar girdėti atgarsių istorijos apie feministiškai perdainuotą Lietuvos himną, „didvyrius“ keičiant „didmotėmis“, tėvynę – „motyne“ ir pan. Tolesnis žingsnis neabejotinai turėtų būti siekis performuluoti ir įteisinti alternatyvias formas tokių žodžių kaip „tauta“, „tėvynė“ ar net „Lietuva“, kad jais žymimi objektai galėtų tapti ir moterų, ne vien vyrų meilės objektais. Pavyzdžiui, „táutas“, „motynis“ ar „Liẽtuvas“. Šio performanso didžiausia sėkmė buvo įvykio patekimas į teismą. Himno performulavimas kaip ryškiausia feministinė pastarųjų metų akcija skatina klausti, ar tikrai feminizmas Lietuvoje neturi daugiau ką veikti, kaip lytiniu atžvilgiu dekonstruoti kalbą? Kokia apskritai gali būti feminizmo ir moterų emancipacijos atrama posovietinėje Lietuvoje?

Skaityti toliau

Už vieną muštą…

Ko galime išmokti iš nelaimių, kančių ir negandų? Kalbant apie okupacijų penkiasdešimtmetį, neretai „gėris“, kurį esą galima iš ten pasisemti, vertinamas kaip gebėjimas išlikti, savitas užsigrūdinimas per kančią, patirtis, kad, nepaisant režimo, tauta ir žmonės sugebėjo išlikti. Šias patirtis galima aiškinti net kaip patirties „privalumą“ prieš tuos, kuriems prievartos, sudarkytos visuomeninės bei politinės tvarkos nebuvo tekę patirti. Visai netoli Lietuvos gyvena tautos, kurios viso to nepatyrė ir nesupranta, ką reiškia išlikti. Priartėjimas prie blogio net gali būti suvokiamas kaip žmogiškos išminties šaltinis. Esame „mušti“, o už vieną muštą, sako, devynis nemuštus duoda. Tačiau toks požiūris iškreipia supratimą apie patirtį, nes supainioja blogį ir gėrį, ir blogį pateikia kaip gerosios žmogaus gyvenimo patirties šaltinį.

Skaityti toliau

Išlaisvintas laikas

„Laisvas laikas“ visuomet buvo suvokiamas kaip vertybė. Tai siejama su aristokratišku gyvenimu bei visai kitokia gyvenimo kokybe nei tuo atveju, kai „laisvo laiko“ neturima bei esama panirus darbuose. Išlaisvintas laikas kaip vertybė vis pasirodydavo įvairiose žmonijos ateities utopijose ar svajonėse. Vis dėlto ir šiandien išlaisvintas laikas yra labiau darbo papildinys ar jo atspindys nei atsvara.

Skaityti toliau

Apie gėrio banalumą ir blogio patrauklumą

Gėris banalus ir mums kol kas sunkiai pakeliamas. Ši mintis kilo pamačius naują Eimunto Nekrošiaus spektaklį Rojus, pastatytą pagal Dante‘s Rojų. Nors ne teatro pastatymas, o mūsų kasdienybė tai liudija iškalbingiausiai.

Skaityti toliau

Mūsų superherojai

Per nepriklausomybės metus Lietuvoje nebuvo iškelta viešumon didvyrių, istorinių asmenybių, į kurias galėtume lygiuotis ir kuriomis didžiuotumės, – bent kiek panašių į Vytautą Didįjį. Galbūt pernelyg mažai stengtąsi? Gal Lietuva pasmerkta būti be didvyrių? O gal jų ieškoti reikia visai kitur?

Skaityti toliau

Briuselio eglė

Rengiantis Šv. Kalėdoms per Europą nubangavo atgarsiai apie įvykį Briuselyje, kai kalėdinė eglutė buvo pakeista spalvų ir šviesų instaliacija, primenančia eglę. Miesto taryba buvo apkaltinta tuo, jog atsisakiusi „tradicinės“ eglės dėl nenoro įžeisti religinių nekrikščionių jausmų, pirmiausia – musulmonų. Šis ginčas atrodytų nieko nevertas, jei eglutėje ieškotume religinės simbolikos. Eglutė neturi jokio tiesioginio ryšio su Kristaus gimimu. Prieš daugiau kaip du tūkstančius metų mums įprastų eglių Nazarete ar Jeruzalėje neabejotinai visai nebuvo, o ir dabar veikiausiai galima aptikti kaip vien kultūrinį augalą. Tačiau nepaisant to eglutė yra svarbi kaip krikščioniškos tradicijos ženklas, kurios vieta šiuolaikinės Europos valstybės viešajame gyvenime tampa vis problemiškesnė.

Skaityti toliau

Rinkėjo kvailumas, politiko gudrybė…

„Ir Kantas, ir Fukuyama manė, kad pradėjus pasaulio politiką tvarkyti racionaliai, nebeliks prielaidų karams ir kitiems emocingiems nesusipratimams, bus galima sutelkti dėmesį visuomeninės laimės kūrimui. Politika, ypač dabartinėje postmodernybėje, tiesiog negali būti racionali. Racionalumas gali būti siekinys, tačiau niekada nevirsta tikrove“, – NŽ-A Nr. 6 skiltyje „Antikantiški apmąstymai“ teigia Egidijus Vareikis. Neabejotinai spręsdamas iš savo kaip politiko patirties, autorius tvirtina žmones manant, kad politikai turi išpildyti jų trumpalaikius­ norus, o laimę įsivaizduoja vien kaip buitinį komfortą. Tad pasvarstykime, ar tikrai problema yra ta, kad politikoje lemia vien emocijos, o racionalumas yra savo vietą užleidęs kvailumui?

Skaityti toliau

Mūsų įžymybės

Kaip įvyko, kad šiuolaikinės įžymybės, ypač šiuolaikinės įžymybės Lietuvoje, visai nėra asmenybės ar šiaip įdomūs žmonės, nors pritraukia gausybės žmonių dėmesį ir tarsi domina? Gausiai žiūrimi šokių projektai, padaugėjusių stiliaus tipo laidų skaičiai, dideli gyvenimo stiliaus, būdo žurnalų tiražai atskleidžia, kad mums reikia žmonių, kurių jausmus, išgyvenimus, sėk­mes ir nesėkmes stebėtume bei juos aptarinėtume. Rinkimams besirengianti viena didžiausių Lietuvos partijų neatsitiktinai reklaminiam leidiniui apie savo lyderius pasirinko būtent gyvenimo stiliaus žurnalo formatą. Jame atrandame garsius politikus nestandartinėse ir neįprastose situacijose. Jie kaip visuomenės lyderiai yra įsprausti į visiems įprastą stiliaus įžymybių formatą.

Skaityti toliau

„Kaip lašelis tyro gintaro“…

Lietuvoje šiandien pastebime vieną didžiausių minties ir jausenos transformacijų per visą nepriklausomybės laikotarpį. Tai pokyčiai, paliečiantys patriotizmo turinį. Patriotizmas, siejamas su Lietuva kaip vieta, kurioje norisi gyventi ir kurią norisi kurti bei ginti, tampa daug svarbesniu už pat­riotizmą, siejamą su tauta bei iš praeities mus pasiekiančiais herojiškais vaizdiniais.

Skaityti toliau