Kategorija "Valdas V. Petrauska"


Po Nobelio ženklu

2013 metai Kanadai itin dosnūs ir reikšmingi – šios šalies literatūra pirmą kartą pelnė Nobelio premiją. Ji atiteko garbaus amžiaus novelistei, Šiaurės Amerikos skaitytojų numylėtinei Alice Munro, per savo netrumpą kūrybinį gyvenimą išleidusiai keturiolika apsakymų rinkinių ir pelniusiai šešiolika Kanados ir pasaulinės literatūros premijų. Post factum atsivėrė erdvė diskusijoms, ar Kanadoje nėra daugiau rašytojų, labiau nusipelniusių Nobelio premijos, buvo paminėtos kelios pavardės, tarp jų Margaret Atwood ir Michaelas Ondaatje, pasaulyje kur kas plačiau nei Alice Munro pagarsėjusių tiek savo kūryba, tiek visuomenine bei pilietine veikla.

Skaityti toliau

Pirmyn – į praeitį

Kas be ko, su Sigitu Parulskiu būtų sunku varžytis net įgudusiems Kanados rašytojams, o juo labiau pradedantiesiems, tokiems kaip Kennethas Bonertas, kuris, kaip ir jo kolega lietuvis romane „Tamsa ir partneriai”, savo veikėjus pasirinko iš nedidelio Lietuvos miestelio, „mažyčio lyg adatos dūris taškelio Latvijos ir Lenkijos pasienyje” (lyg nuo Obelių ar Dusetų, kurias, remdamasis The Central Database of Shoah Victims’ Names, atkakliai vadina Dusatu), bet, gelbėdamas nuo holokausto, dar trečiajame praeito amžiaus dešimtmetyje perkėlė į tolimąjį Johanesburgą, Pietų Afriką, kur, deja, netrukus ėmė siautėti vadinamieji pilkmarškiniai, rudmarškinių ir juodmarškinių atmaina. Beje, autorius nei rafinuotu seksu, nei įmantriu siužetu nė iš tolo neprilygsta savo bendražygiui, užsibrėžusiam tikslą „išspausti iš savęs šlakelį gyvybės”, patirti kūrybinį orgazmą. Gal todėl, kad pastarojo „santykiai su knygomis labai panašūs į santykius su moterimis”, kaip jis pats prisipažįsta 2013-02-22 kalbėdamasis su „jauna žurnaliste”? O Kennetho Bonerto romano „Liūtų ieškotojas” (The Lion Seeker) herojus pačioje užuomazgoje patiria tragišką fiasco – gėdingai pašalinamas iš mokyklos, vien pabandęs užmegzti romaną su žavia, vos keleriais metais vyresne mokytoja.

Skaityti toliau

Ar metas laidoti magiškąjį realizmą?

Žvilgsniu perbėgdamas per verstines knygas, kuriomis Lietuvos leidyklos lepina (ar veikiau gadina) skaitytojų skonį, iš dalies pritariu Giedrei Kazlauskaitei („Knygų gariūnai“, Šiaurės Atėnai, 2012 02 03), kad jos „neaplopė tinkamai užsienio literatūros spragų“ – daugumos jų ne tik nenorėčiau atsiversti, bet ir paimti į rankas gal dėl to, kad nemažai jų parašyta tarytum ta pačia ranka. Galbūt ne veltui G. Kazlauskaitės minimas Johnas Irvingas („pamaldus Irvingo skaitymas [...] gali sukelti norą parašyti knygą, nes ten tiek daug rašytojo romantizacijos, net technikos“), į literatūrą atėjęs iš vadinamųjų „rašybos kursų“, itin populiarių Šiaurės Amerikos žemyne, kur mokoma „rašybos verslo paslapčių“, nes jeigu, kaip skelbiama, kiekvienas amerikietis gali tapti JAV prezidentu, kodėl kiekvienas amerikietis negalėtų tapti rašytoju? Galimas dalykas, Lietuvos (ir ne vien Lietuvos) leidyklų kaltę nulemia požiūris į literatūrą kaip į verslą, bent jau masinės gamybos verslą, greitąjį maistą, prie kurio ilgainiui galima pripratinti neatsparių receptorių vartotojus, įdiegiant jiems patyrusių vadybininkų sukurptą „skonį“.

Skaityti toliau