Kategorija "Viktorija Daujotytė"


Laukiant „Dulkių ir žvaigždžių“ tomo

Šį pavasarį (gegužės 2, sen. st. balandžio 20) poetui Jurgiui Baltrušaičiui – 140 metų. Jo sūnui, menotyrininkui Jurgiui Baltrušaičiui – 110. Jurgiai, Jurginių laiko žmonės, išskirtinai talentingi, savitų charakterių, palikę ryškių pėdsakų įvairiose kultūros srityse, šalyse, išlaikę intensyvų tarpusavio bendravimo lauką. Sūnaus „Visuotinė meno istorija” dedikuota „Mano tėvui”. Abu ir ilsisi viename kape Paryžiaus Montrouge kapinėse, kartu su abiem Baltrušaitienėmis – ruse Marija ir prancūze Helen. Tik prieš porą metų, minint Česlovo Milošo 100-ąsias gimimo metines, pasisekė kapą aplankyti. Prisiminiau Marijos Baltrušaitienės 1947 metų laišką pusseserei N. Zabolotskai: „Dažnai būnu kapinėse, jam daug atneša gėlių. Jis ir čia sugebėjo priversti visus save mylėti.”

Skaityti toliau

Jurgio Lebedžio šimtmetis

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS TEMA: Polemika AUTORIUS: Viktorija Daujotytė DATA: 2013-02 Jurgio Lebedžio šimtmetis Viktorija Daujotytė diskusija „Lituanistika vakar ir šiandien“, Jurgis Lebedys, lietuvių literatūros istorija Šiam žurnalo numeriui jau iš spaustuvės iškeliaujant, vasario 14 d., Vilniaus universiteto bibliotekoje vyks diskusija „Lituanistika vakar ir šiandien“, skirta Vilniaus universiteto profesoriaus, lietuvių literatūros istoriko Jurgio Lebedžio(1913–1970) 100-osioms gimimo metinėms, […]

Skaityti toliau

Nauja ir paskutinė: autobiografija trioleto sukiniuose

Nauja ir paskutinė – tai apie Albino Bernoto knygą „Kaustytos žąsys“, toks pirmasis ir recenzijos sakinys. Sakinys turi būti paminėtas, nes knygoje ne kartą kalbama apie sintaksę. Apie sintaksę kaip pačią giliausią kalbos tvarką ir apie sintaksę kaip paskutinę tautinės gynybos liniją: „<...> todėl tvirtai galiu pasakyti, nutautinimas ir podraug nutautėjimas prasideda ne nuo žodžio, o nuo sakinio, nuo sintaksės“ (p. 32). Ir sintakse A. Bernotas susisaisto su savo tauta, jos praeitim, istorija.

Skaityti toliau

Vincui Krėvei – 130

130 metų Vincui Krėvei-Mickevičiui, vienam iš lietuvių literatūros didžiųjų, universalistų, siekusių aprėpti žmogaus pasaulį ne tik prigimtiniais, bet ir kitų kultūrų parametrais. Sukaktis liko didžiojo Maironio jubiliejaus šešėlyje, bet gilinimasis į vieną kūrėją atidengė ir tai, kas lyg ir nebuvo pastebėta kito kūryboje. V. Krėvė įėjo į pagrindinį Maironio kelią – ieškojo Lietuvos galimybių tautos raiškos ir saviraiškos būduose. V. Krėvė jautėsi galįs byloti ir kaip tautosakinis balsas, perimantis, pakartojantis ir pratęsiantis.

Skaityti toliau

Kas be ko – romanas

Yra dalykų, kuriuos pakelia tik eilėraštis, gal tikriau – iškelia. Didieji XX a. autoriai – Hermannas Hesse, Borisas Pasternakas, Vincas Mykolaitis-Putinas juto eilėraščio reikmę pasakojimui, lyg kokios ertmės, prasivėrimo. „Žaidimas stiklo karoliukais“, „Daktaras Živaga“ – pasakojama lyg stovint priešais eilėraštį. „Altorių šešėly“ atsargumas; eilėraštis provokuoja atvirumą, atsivėrimą. Bet ir pasislėpimą atvirume. Ir naujojo Donaldo Kajoko romano „Ežeras ir kiti jį lydintys asmenys“ gilumoje pulsuoja eilėraštis.

Skaityti toliau

Skaudieji klausimai Šatrijos Raganos akivaizdoje

Kodėl skaudieji? Ir kodėl Šatrijos Raganos akivaizdoje? Dėl to, kad tie klausimai iškilo primirštų ar ir visai užmirštų Šatrijos Raganos tekstų akivaizdoje. Išėjo du Šatrijos Raganos „Raštų“ tomai – jau ketvirtas ir penktas1. Jie apima didžiuosius rašytojos vertimus, įžymiojo humanistikos pedagogo Fridricho Wilhelmo Försterio (1869–1966) mokymą. Moralinio ugdymo, neatskiriamo nuo krikščionybės postulatų, politinės etikos principų kūrėjas ir skelbėjas, vienas ryškiųjų pacifistinio, antiautoritarinio judėjimo lyderių praėjusio amžiaus Europoje.

Skaityti toliau

Geometrinių dygsnių knyga

Naujoji Aido Marčėno knyga „ištrupėjusios r dvės“, tikėtos (po srauto poezijos) kanoninės drausmės knyga; tankos — 5 eilučių japonų lyrikos žanras, 31 skiemens (5, 7, 5, 7, 7), būdingi panašių skiemenų deriniai, gamtos, meilės, būties temos. A. Marčėnui reikia griežtų taisyklių, kad galima būtų jų laikytis ir nesilaikant. Taip yra su jo sonetu, su haiku. Taip ir su tankomis.

Skaityti toliau

Maironiui – 150

Praeinamybės tragika – nenuraminama: „Išnyksiu kaip dūmas, neblaškomas vėjo, / Ir niekas manęs neminės!“ Viena ankstyvųjų refleksijų. Ir viena paskutiniųjų – iš „Vakaro minčių“: „Ir mes ryto tebūsime vaizduotės monai, / Aklos gamtos lyg ir nebuvę veikalai.“

Praeina visa – ir tai, dėl ko poetai sielojasi, rauda, ir tai, dėl ko kovoja. Kas liko aktualu iš Maironio šiandien: jau ir pats poetas galėjo ironizuoti Lietuvos valstybę, aplipusią valdininkais, korumpuotą. Laisvės idėja – ar ji dar gyva? Dar jaunas Aistis, dar ir ne Aistis, esė knygoje „Dievai ir smūtkeliai“ (1935) gal pirmas pastebėjo prieštarų kupiną Maironio situaciją. „Gyvenimas savo daro, jam priešintis nėra kaip, o Maironiui visi šitie dalykai buvo svetimi ir nesuprantami.

Skaityti toliau

Paskutiniosios Valdemaro Kukulo knygos

Kad baigė dvi poezijos knygas, Valdas prasitarė dar 2010 metų pavasarį, tiesiog taip ir pasakė: baigiau. Dabar tos knygos ir išėjo – balto ir juodo viršelio (dailininkė Jūratė Juozėnienė) „Homo liber“ leidykloje (1), tamsiąją su atskambingu rasotu šviesos lapu (dailininkas Romas Orantas) išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla (2). Retas kolegiškas susitelkimas, paryškinęs poezijos leidėjo figūrą, su asmeninės atsakomybės ženklais palydimuosiuose abiejų poezijos knygų žodžiuose.

Skaityti toliau

Talentinga provincijos tango šokėja, muškietininkė

Gerai būti iš Panevėžio – čia nenutrūkstamai sruvena kultūrinio gyvenimo tėkmė, suglobdama jau išėjusius, pasišaukdama jaunesnius, pratęsdama bendrystę ir kurdama naujas jos formas. Nuo Gabrielės Petkevičaitės-Bitės iki Juozo Miltinio, nuo jo iki Elenos Mezginaitės – dabar taip matomas Panevėžio kultūrininkų rūpesčio laukas: literatūra, muzika, teatras. Dirba bibliotekininkės – neįtikėtina, bet jauni žmonės bibliotekoje ieško Elenos Mezginaitės tekstų, juos dainuoja. Aktoriai skaito poeziją, Albino Kelerio skaitymas leidžia pasakyti, kad poezija ir yra tai, ką galima perskaityti kaip poeziją, išgirsti kaip poeziją. Kas parašyta ir kas perskaityta, nėra tas pats. Elena Mezginaitė galėjo pasakyti: gyvenau teatru ir teatre. Miltinio teatras Panevėžį yra persmelkęs.

Skaityti toliau