Kategorija "Vita Gruodytė"


garsinė invazija į viešąsias erdves

Prancūzų muzikologo Jacques’o Amblard’o straipsnyje „Privaloma muzika“ aptariama problema – pavadinkime ją garso invazija į viešąsias erdves – nėra nauja, apie tai kartais užsimenama, ir ne tik muzikiniuose kontekstuose. Bet ji palyginti mažai nagrinėta, labai neišsamiai aptarta. Lietuvoje šis fenomenas atsirado tarsi neišvengiamas demokratijos atributas. Apie jį nebuvo plačiau rašyta, bet su juo jau bandyta kovoti (turiu omenyje muzikologo Viktoro Gerulaičio akcijas). Galėtume klausti, koks ryšys tarp demokratijos ir garso invazijos, bet vieno atsakymo čia turbūt nėra.

Skaityti toliau

Nacionalinė muzika versus muzikinis nacionalizmas: sovietų ideologijos spraga

Sovietmečiu egzistavę leidimai ir draudimai kompozitoriams buvo ne tik neaiškūs, bet dažnai ir dviprasmiški. Viena iš tokių dviprasmybių susijusi su liaudies muzika. Lietuvių muzikos tapatybei XX a. antrojoje pusėje ypač didelę įtaką padarę Bronius Kutavičius ir Feliksas Bajoras, nuo 1970 m. pradėjo kurti muziką, paremtą seniausia lietuvių liaudies muzikos tradicija, sutartinėmis. Kas lėmė, kad liaudies muzika tapo lietuvių šiuolaikinės muzikos pagrindu? Ir kodėl šie kompozitoriai sovietmečiu buvo kritikuojami, nors rėmėsi oficialiai ne tik leidžiama, bet ir pageidautina liaudies muzika?

Skaityti toliau

Kvėpuojanti Justės Janulytės muzika

Savo abstraktumu Justės Janulytės muzika yra pabaigos muzika, bet kartu ji nurodo ir į kažką pirmykščio, tolimo, stichiško. Į tai, ką jau užmiršome. Ji turi kažką iš pačios pradžios, kai forma dar nebuvo išskaidžiusi ir sukausčiusi elementarių medžiagos būvių. Kai erdvė buvo svarbesnė už laiką. Čia koncentruojamasi į vieną tembrą, į vieną patyrimo aspektą, į vieną išgyvenimą: trukmės, pulsacijos, vertikalės, bangos, cikliškumo. Šios muzikos specifika – beveik deklaratyvus diatoniškumas ir save kompensuojančių judėjimų statika. Galbūt pernelyg diatoninė, bet tuo ji išsiskiria iš savo amžiaus konteksto ir suskamba kaip alternatyva. Šią muziką reikia išgyventi, ji nėra atpažinimo objektas. Tai muzika be naratyvo, be figūratyvumo ir be įvykių. Ji yra mitinės atminties blyksnis.

Skaityti toliau