Kategorija "Vytautas Rubavičius"


Vietovė–kultūra–lietuvybė

Ateina metas, kai vis aiškiau suvokiame privalą vėlei kelti paprastus klausimus ir ieškoti į juos atsakymų, kurie dar visai neseniai atrodė tarsi savaime aiškūs. Kas mes – lietuviai, kas ta lietuvių tauta, kam reikalinga valstybė, galop – kas yra kultūra ir kam ji reikalinga. Prieš geras dvi dešimtis metų, laisvindamiesi iš sovietinės okupacijos, jautėmės esą lietuvių tauta, išgyvenome nacionalinio išsivadavimo proveržį, kurį iki šiol mūsų istorikai gėdijasi įvardyti nacionaliniu, aiškiai suvokėme savos kultūros reikšmę ir svarbą, nes pakelti buvome kultūros ir joje išlaikytos lietuvybės galios.

Skaityti toliau

Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas

Apie sovietmetį kalbama daug, tačiau dar daugiau lieka neatsakytų klausimų ir negvildentų problemų. Ypač susijusių su lietuvybės raida ir kultūrinės atminties veikimo ypatumais. Neturiu galimybių čia gilintis į šias problemas, tad apsiribosiu tik bendresnio pobūdžio pasvarstymais. Sovietinė okupacija pirmiausia keitė visą kultūros sistemą ir kultūrinę atmintį. Iš pastarosios buvo stengiamasi ištrinti kuo daugiau praeities, ypač susijusios su nepriklausomos valstybės egzistavimu, taip pat ideologinei priežiūrai niekaip nepasiduodančios religinės simbolikos, žmogaus sąmonėje ir socialiniuose santykiuose įtvirtinančios Dievo priesakų viršenybę. Buvo kuriamas naujo –­ tarybinio – žmogaus tapatumas ir jam ugdyti reikalinga kultūrinė atmintis, kurioje svarbiausias Kitas buvo visas buržuazinis ar kapitalistinis pasaulis. Ir praeities, ir dabarties. Kadangi socializmas buvo laikomas aukščiausia socialinių santykių pakopa, tai visokie praeities pavidalai skelbti atgyvenomis, iš kurių dera pasitelkti tik vadinamąsias pažangiąsias, tinkančias tarybiniam žmogui.

Skaityti toliau

Kultūrinė atmintis: lietuvybė ir Kitas

same įpratę gvildenti ir aiškinti kultūrą išskirdami pavienes jos dalis, atsietai nuo kultūrinės atminties ir socialinių tapatumų… Išplitę yra ir įvairūs teoriniai kultūros sistemos vaizdiniai bei modeliai, kurie pretenduoja į universalumą ir niekaip nėra susiję su konkrečiomis kultūros šaknimis bei gyvenimo būdais. O juk kultūra neatsie­jama nei nuo gyvenimo būdų, nei nuo kultūrinės atminties, nei nuo konkrečių bend­ruomenių išsiugdomo savumo jausenos ir bendresnio bendruomeninio pasaulėvaizdžio. Susiklostė atskiri kultūros, jos dalių bei aspektų ir kultūrinės atminties tyrinėjimo laukai. Kartais net sunku įžiūrėti, jog tai dvi vieno egzistencinio vyksmo pusės. Panašiai kalbos sistemoje išskiriame kalbą ir šneką, abstrakčią sistemą ir kalbėjimo aktą. Tačiau aišku, kad žmogus pasaulyje gyvena kaip kalbantis kultūros žmogus.

Skaityti toliau

Atminties laiko ratilai: Meksikas–Vilnius, Vilnius–Meksikas

Žmones galima išskirstyti ir grupuoti daugybe būdų. Visiškai natūraliai skiriamės ir saistomės pagal tautybes, jau kiek moksliškiau – pagal priklausomybę vienokiems ar kitokiems socialiniams sluoksniams, profesijoms. Tačiau svarbu ir kaip pats žmogus žvelgia į pasaulį, kokį save įžiūri įvairiausių žmogiškų sąsajų tinkle – kaip nedidelį vorelį ar menkutę musytę, kaip to tinklo mazgelį ar jo akutę. Esama ir stiprios „nieko bendra neturinčių” bendrystės, kuri plaukia iš kitokių „klasifikavimo” nuostatų. Esama pasaulio valkatų, taip pat ir poezijos palytėtų ar meno apsėstų, atpažįstančių vienas kitą ir dykynėse, ir didmiesčių margumyne. Galima žmones suskirstyti ir dar kitaip: didžioji mažuma, kuri nuo pirmųjų sąmonės prošvaisčių paniro į knygos visatą, augo ir brendo raštijos vaidentuvės gelmėse ir aukštumose, ir mažoji dauguma – visi kiti. Skaitytojų gyvenimas įvairiausiais, net neįsivaizduojamais ryšiais susietas su knygomis, su skaitytais personažais, likimais ir potyriais.

Skaityti toliau

Valstybingumo šimtmečiui – paminklas Antanui Smetonai Vilniuje

Ne už kalnų didysis ne tik mūsų valstybės, bet ir moderniosios lietuvių nacijos jubiliejus – atkurtojo valstybingumo šimtmetis. Kiek čia liko – beveik penkmetis, gal net maždaug ketveri metai, nes iškris pirmininkavimas Europos Tarybai, po jo jau reikės ir atsipūsti, įsigyventi į naujesnius europinius politinius vaidmenis. Tad rimtiems ilgalaikės valstybinės ir nacionalinės reikšmės darbams laiko ims trūkti. O juk reikėtų ne tik įsisavinti būsimas jubiliejines lėšas, bet ir gerokai pamąstyti apie nueitą kelią, anos ir dabartinės valstybės kūrimo ypatumus, o ypač – apie lietuvybės tvirtinimo ir sklaidos darbus, kylant vis naujiems egzistenciniams iššūkiams. Tapome sparčiausiai ES nykstančia valstybine nacija ir kol kas nieko neveikiame, kad bent jau imtume svarstyti mums iškilusią grėsmę. Atvirkščiai, elgiamės taip, tarsi mūsų mažėjimas ir gyvybinių galių menkėjimas yra didysis išsilaisvinimo iš sovietinės okupacijos laimėjimas, kuriuo turime didžiuotis.

Skaityti toliau

Laukta, bet netikėta kančios ir šviesos knyga

Prisipažinsiu. Apgailestaudamas. Nebuvau skaitęs Vlado Kalvaičio kūrybos. Pavardė prasprūsdavo pro akis ir ausis literatūrinės ir kitokios informacijos sraute. Nors nemenką kalvelę tremtinių atsiminimų, taip pat skaudžia atmintimi pagrįstos literatūros teko perskaityti aiškinantis, kaip keitėsi lietuvių istorinė atmintis, mūsų pačių biografinis pasakojimas, laisvinantis ir išsilaisvinus iš sovietinės okupacijos. Kokius naujus savasties veidrodžius stengėmės susikurti „tikrajam“, nuo tarsi atsitiktinių apnašų apvalytam pavidalui įžiūrėti? Geidžiame drąsesnio, ryžtingesnio, kilnesnio, doresnio, nesudarkyto sąžinės spyglių.

Skaityti toliau

„Metų“ anketa

1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms?
2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – „ką daryti“, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius?

3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų optimaliausi šiandien?

Skaityti toliau