Bairoitas kadais ir dabar

A?URNALAS: LITERATA?RA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS:Ai??Hedwig Pringsheim
DATA: 2013-09

Bairoitas kadais ir dabar

Hedwig Pringsheim

A�

PraAi??jo jau penkiasdeA?imt ketveri metai, kai pirmAi?? sykA? buvau Bairoite. Taigi, esu iA? tA? legendiniA? seniausiA? A?moniA?, maA?iusiA? ten pirmuosius ai??zNibelungA?” pastatymus 1876 metais. Tai, kad mano tAi??vas, o ir bAi??simas vyras dalyvavo dedant kertinA? akmenA? 1872 metais, nAi??ra mano nuopelnas. 1876 metais buvau jaunutAi?? aktorAi?? Meiningene, kai mano tAi??vas, artimiausias WagneriA? A?eimos draugas, Wagnerio draugijos Berlyne pirmininkas ir aistringas Richardo Wagnerio meno, kuriam tuomet dar buvo tiek daug prieA?iA?kumo, propaguotojas, bAi??davAi??s Bairoite per visAi?? festivalA?, gavo kvietimAi?? ir man.
TAi??vas kasdien buvo kvieA?iamas pietA?, tad savaime suprantama, kad tAi?? Bairoite praleistAi?? savaitAi?? buvau kvieA?iama ir aA?. Ai??eima paliko tikrai jaukA?, smagA? A?spAi??dA?. Richardas Wagneris kalbAi??jo grynA? gryniausia saksoniA?ka tarme ir pasakodavo visokias linksmas istorijas; ponia Cosima, iA?tiesAi??grand dame, vadovavo gracingai ir uA?tikrintai; iA? vaikA? per pietus dalyvaudavo tik jA? vyriausioji dukra Daniela, tuomet dar mergaiA?iukAi??, kiti buvo per maA?i (juk Siegfriedui tebuvo septyneri) ir pasirodydavo tik trumpam. RyA?kiai prisimenu, kad, kai Daniela atostogoms pasibaigus turAi??jo grA?A?ti A? pensionatAi?? Drezdene, mama, kaip ir dukra, atsisveikindama tikrai verkAi??.
TaA?iau vakariniai priAi??mimai Vanfrydo viloje buvo labai A?domAi??s ir puikAi??s; ten galAi??jai iA?vysti viskAi??, kas gera, graA?u ir brangu. O tai A?A? tAi?? reiA?kia; mat tuo metu Bairoitas dar nebuvo pamAi??gta Marienbado ir Kisingeno kurortA? sveA?iA? iA?kylA? vieta, kaip vAi??lesniais metais, kai turistA? kostiumai uA?goA?Ai?? ir visAi?? smagumAi??, ar, kaip yra A?iandien, vieta, kur susirenka labai gausi tarptautinAi?? publika, priviliotaAi??CookAi??ar amerikietiA?kA? agentAi??rA?; ten buvo muzikos ir intelektualA? pasaulio elitas, godA?iai, su pamaldumu ir pagarba sugerdavAi??s A?A? nuostabA? potyrA? kaip unikalA? ir dar nebAi??tAi?? dalykAi??. Juk kiekvienas uA? porAi?? A?imtA? markiA? aukAi?? galAi??jo tapti ai??zpatronu”, taigi ir klausytoju; taA?iau ir ai??zpatronai” atsirasdavo beveik vien tik iA? tikrai besidominA?iA?jA?; vargu, ar tuo metu bAi??ta Wagnerio snobizmo. Ai??A?engti A? teatrAi?? neA?ventiA?kai apsirengus bAi??tA? buvAi?? nederama.
Prisimenu vienAi?? vakarAi??, kai nuostabiai grojo A?eimininkA? tAi??vas ir A?eA?uras Franzas Lisztas. SAi??dAi??jau gretimame kambaryje su neapsakomai graA?ia grafaite, tikra aukA?taAi??ge Hildegard Usedom, be manAi??s, matyt, vienintele jauna mergina toje draugijoje, ji visai nesidrovAi??dama ir taip nederamai garsiai su manim plepAi??jo, kad staiga susijaudinusi A?A?engAi?? ponia Wagner ir prispaudusi pirA?tAi?? prie lAi??pA? piktai papraA?Ai?? mAi??sA? tylos. Man buvo baisiai nesmagu, uA?tat grafaitAi?? Hildegard suA?nibA?dAi??jo: ai??zJuk matyti, kad ji nAi??ra geros kilmAi??s.” Dieve mano: nors j o s tAi??vas ir buvo PrAi??sijos pasiuntinys Florencijoje, bet juk ponia Cosima buvo Franzo Liszto ir grafienAi??s d’Augoult dukra, juk tokia kilmAi?? vertintina aukA?A?iau negu tAi??los ai??zapatiA?kame vedybiniame guolyje” pradAi??tos grafaitAi??s. Toji pati Hildegard po ai??zValkirijos” tarAi?? pro jAi?? einanA?iai poniai Wagner: ai??zAk, gerbiamoji, aA? taip verkiau!”, ir iA?girdau, kaip toji atsakAi?? grafaitei: ai??zTik A?iAi??rAi??kit, kad ir Jums taip nenutiktA?.” Taigi, gerbiamoji kartais ir pajuokaudavo.
TAi?? A?simintinAi?? vakarAi?? Vanfryde buvo daug A?domiA? A?moniA?: mano darbdavys Meiningeno kunigaikA?tis su A?mona, ponia von Schleimitz, nuostabiai graA?i grafaitAi?? DAi??nhoff (dar ne kunigaikA?tienAi?? BA?low), grafas Dankelmannas, taip nuostabiai dainavAi??s Zygfrydo atsisveikino dainAi?? ai??zDievA? sutemose”, Riemannas, Betzas ir daug kitA?.
TaA?iau maA?ojo dr. Alberto Pringsheimo, su kuriuo kAi?? tik buvau slapA?ia susiA?adAi??jusi, nebepakvietAi??, nors jis nuo pat pradA?iA? buvo tarp aistringiausiA?, uoliausiA? ir veikliausiA? vagneristA?. Maestro leido jaunajam gerbAi??jui lankytis visose repeticijose, eidavo su juo A? ilgus pasivaikA?A?iojimus, per kuriuos iA?ties intymiai kalbAi??davosi, tiesiog susidraugavo su juo, kiek leido amA?iaus ir to, kas gyvenime pasiekta, skirtumas; bet paskui A?vyko toji ai??zSchopenhauerio” istorija, ir visas puikumas baigAi??si. O viskas susiklostAi?? taip:
Pas garsA?jA? ai??zAngermannAi??”, aludAi??je, kur rinkdavosi visi, kas buvo bent A?io to verti ai??i??Ai?? menininkai, A?urnalistai ir panaA?Ai??s aukA?ti ir aukA?A?iausi ponai ai??i?? vienAi?? vakarAi?? toks kritikas iA? Berlyno Ai??mAi?? laidyti piktas pastabas apie WagnerA?: visas tas Bairoitas esAi??s grynas akiA? dAi??mimas, jis apsiimAi??s vienu vieninteliu Ai??trauso valsu nuvilioti visAi?? tAi?? A?utvAi?? nuo Teatro kalvos, ir taip toliau tokiu pat tonu. Jaunasis dr. Pringsheimas, kurio A?venA?iausi jausmai buvo giliai A?A?eisti, pareiA?kAi?? nebenorA?s daugiau nAi?? girdAi??ti tokiA? daugiau nei nederamA? A?nekA?, A? A?A? susirAi??mimAi?? A?siterpAi?? ir toks profesorius Leo iA? Berlyno, iA?vadino entuziastAi?? bailiu, mat gindamas visAi?? vagneristA? A?utvAi?? A?is uA?sipuolAi??s vienAi?? A?mogA?, o kai po apsiA?odA?iavimo profesorius iA? Berlyno paklausAi?? dr. Pringsheimo, kelintAi?? stiklAi?? alaus tasai geriAi??s, nes jam ir vieno atrodo esAi?? per daug, o kaA?kas dar riktelAi??jo: ai??zIr jaunuolis su tuo taikstysis?!”, ai??zjaunuolis” atsakAi??: ai??zNa, jau ne!” Ir sviedAi?? A? profesoriA? Leo savo alaus bokalAi??. Visa ta istorija nesmagiai iA?garsAi??jo, jAi?? negeranoriA?kai ir iA?ties iA?kreiptai paskleidAi?? spauda, A?urnalistai iA? Vienos telegrafavo savo laikraA?A?iams: ai??zBairoito gatvAi??se liejosi kraujas”, o kadangi dAi??kingumas niekad nebuvo stiprioji WagneriA? A?eimos pusAi??, be to, jie turbAi??t dar ir baiminosi nemaloniA? pasekmiA?, santykiai su aistringu garbintoju, iA?tikimiausiu iA? iA?tikimA?jA?, vienu sykiu buvo nutraukti visiems laikams. To kraujo, kursai liejosi ai??i??Ai?? dievaA?i, tam profesoriui kraujas turbAi??t bAi??go iA? nosies! ai??i?? pasekmAi?? paA?iam istorijos ai??zkaltininkui” buvo dvikova be kraujo su galbAi??t bAi??simu nukentAi??jusiojo A?entu bei dabar jau pamaA?u uA?marA?tin grimztanti pravardAi?? ai??zSchopenhaueris”. O kai vAi??liau daugybAi?? kartA? lankiausi Bairoite jau nebe kaip tAi??vo Dohmo dukra, o kaip profesoriaus ai??zSchopenhauerio” ai??i?? t. y., Pringsheimo ai??i?? A?mona, pasekmAi?? savaime suprantama, buvo tokia, kad ir aA? niekad daugiau nebeA?A?engiau A? Vanfrydo vilAi??.
Taigi, tai buvo prieA? 54-erius metus! O A?A?met mes po ilgos pertraukos nusprendAi??m dar sykA? nuvaA?iuoti A? BairoitAi??, iA?kilmingai su juo pasimatyti ir atsisveikinti. Atvykus ten pirmadienA?, rugpjAi??A?io 4 d., popiet, A?ventiA?kai iA?puoA?tame mieste smagiai sveikino vAi??liavos. Po dviejA? valandA? jos buvo nuleistos iki pusAi??s stiebo, dauguma namA? iA?kAi??lAi?? juodas gedulo vAi??liavas: A?vyko tai, ko baimintasi, mirAi?? Siegfriedas Wagneris! VisAi?? miestAi?? skausmingai prislAi??gAi?? A?i mirtis, kuri galAi??jo reikA?ti ir festivalio mirtA?, o sykiu ir Bairoito A?vytAi??jimo pabaigAi??, Bairoitas galAi??jo vAi??l tapti maA?u apsnAi??dusiu provincijos miestuku. KAi?? jau kalbAi??ti apie skausmAi?? dAi??l Siegfriedo, kuris, regis, buvo geraA?irdis, visA? mAi??gstamas A?mogus, netekties.
Tarp publikos ant Teatro kalvos tos prislAi??gtos nuotaikos buvo justi nedaug. GalA? gale ko visiems tiems uA?sienieA?iams, daugiausiai ai??i?? amerikieA?iams, kvarA?inti sau galvAi?? dAi??l Siegfriedo Wagnerio mirties? Juk festivalis, dAi??l kurio iA? taip toli buvo atkeliauta, tam sezonui buvo garantuotas, visa kita kaip nors susitvarkys. ai??zTanhoizeris” Ai??jo A?prasta eiga; tik kai po pirmojo veiksmo kelios nesusipratusios rankos pamAi??gino ploti, A?nypA?timas jas iA? karto nutildAi??. Ir teisingai. Name, ant kurio gedulo A?enklan plevAi??savo tragiA?kosios juodos vAi??liavos, dA?iaugsmo proverA?iams ne vieta. Taip buvo per visus tris spektaklius, kuriuos mes A?iAi??rAi??jome prieA? laidotuviA? iA?kilmes. Vanfrydas buvo hermetiA?kai uA?darytas, iA? A?eimos niekas nesirodAi??, draugai ir gerbAi??jai Ai??jo pro A?alA? nebyliame gedule.
TaA?iau kaip viskas buvo pasikeitAi?? nuo mano pirmojo karto Bairoite! Festivalis tapo dabitiA?kais renginiais, aiA?ku, dar tikrai daug kas jais nuoA?irdA?iai ir kuo tikriausiai mAi??gavosi; taA?iau apskritai negalAi??jau atsikratyti tarptautinio pasilinksminimo A?spAi??dA?io. Nuo to laiko, kai daugybAi??je operos teatrA? Wagneris statomas tikrai jo verta, tauria forma, nebeliko ir tos unikalumo, vienatinumo aureolAi??s, gal netgi kilo klausimas, ar Bairoitas reikalingas: bet A?ia tikrai nenorAi??A?iau skelbti nuosprendA?io.
Suprantama, ir A?A?syk buvo pilna visokiausiA? garsenybiA?, man rodAi?? karalienes ir egzotiA?kas princeses. Pabaigoje reikAi??tA? papasakoti nedidelA? mane pralinksminusA? nutikimAi??. Per ai??zTristanAi?? ir IzoldAi??” prieA? mane sAi??dAi??jo senyvas ponas, jo gana aukA?ta smaila kepurAi??, kuriAi?? uA?simaukA?lindavo kiekvieno veiksmo pradA?ioje, smarkiai man trukdAi??, tad nusprendA?iau pasibaigus veiksmui papraA?yti, kad jAi?? nusiimtA?. TaA?iau pono veidas buvo toks mielas ir malonus, kad sumanymo atsisakiau, o kadangi jis su trimis savo damomis kalbAi??josi visiA?kai man nepaA?A?stama kalba, tenkindama savo smalsumAi??, paklausiau, kokia gi tai kalba. Meiliai nusiA?ypsojAi??s jis paaiA?kino man, kad kalba graikiA?kai. Vyriausioji iA? jo palydoviA? paklausAi?? manAi??s, ar aA? A?inanti, su kuo kalbuosi. ai??zMais non, Madame”, ai??i?? atsakiau. ai??zC’est M. Venizelos*”. SusidrovAi??jusi iA?raudau, iA?lemenau atsipraA?ymAi?? dAi??l netakto, taA?iau Venizelos, kurA? tas nedidelis incidentas, matyt, pralinksmino, kurA? laikAi?? su manim draugiA?kai A?nekuA?iavosi, atsirado netgi bendrA? paA?A?stamA?, ir aA? dA?iaugiausi dAi??l tokio juokingoAi??intermezzo.
Kad ir kokiA? A?domiA?, keistA? A?moniA? ten dar buvo, bet mirus poniai Cosimai ir Siegfriedui Wagneriui nebAi??ra kas visa tai jungtA?; ir su Parsifaliu turiu iA?tarti ai??zviskas man atrodo taip pasikeitAi??”.
IA?vaA?iuodami rytAi?? prieA? didA?iAi??sias laidotuviA? iA?kilmes su Bairoitu atsisveikinome visiems laikams.

* Elefterios Venizelos (1864ai??i??1936) ai??i?? Graikijos politikas, premjeras.

VertAi??Ai??Kristina SprindA?iAi??naitAi??