Baudžiamosios teisės paskirtis ir negalia

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Teisė
AUTORIUS: Mantas Liesis

DATA: 2012-05

Baudžiamosios teisės paskirtis ir negalia*

Mantas Liesis

Pirmoje straipsnio dalyje aptariau baudžiamosios teisės kryptis, santykį su kalba ir ėmiausi „genijaus (Sigito Gedos) bylos“. O dabar paanalizuokime, kaip teisė sprendžia teisingumo problemą. Dar romėnai buvo įsitikinę, kad geriau valstybę statyti iš smėlio negu be teisingumo, kuris yra valstybės pamatas (lot. justitia est fundamentum regnorum). Teisingumo esmę supranta jau maži vaikai socializacijos procese: tu man – aš tau, „kaip šauksi, taip atsilieps“. Būtent tokia teisingumo kaip atpildo samprata vergovinės santvarkos ir ankstyvojo feodalizmo laikais buvo perkelta į baudžiamąją teisę taliono pavidalu: kaltininkui turi būti padaryta lygiai tokia pat žala, kokią jis padarė nukentėjusiajam („akis už akį, dantis už dantį“). Suprantama, toks teisingumo principas, koks taikomas žmonėms betarpiškai bendraujant tarpusavyje, kai buvo perkeltas į baudžiamąją teisę, reikalavo, kad kiekvienai nusikalstamai veikai būtų rastas tolygus ekvivalentas, o tai ne visada įmanoma. Tą suprasdamas Hegelis, nors išlaikė taliono principe glūdintį atpildo motyvą, bet teisingumo sampratą papildė visuotinės vertės kriterijumi: „Nusikaltimo panaikinimas yra atpildas tiek, kiek jis pagal savo sąvoką yra pažeidimo pažeidimas ir kiek nusikaltimas pagal savo esatį turi apibrėžtą kokybinę ir kiekybinę apimtį; kartu jo neigimas kaip esatis yra tokios pat apimties.“ [i] Vagystė, plėšimas kaip pažeidimai pagal visuotinę ypatybę yra palyginami ir gauna atpildą – piniginę baudą, įkalinimą – pagal savo dydį.

Klasikinės baudžiamosios krypties tėvas Cesare Beccaria, skirtingai nei Hegelis, svarbiausiu dalyku laikė ne atpildą, o bendrąją prevenciją – bausmė, skiriama nusikaltėliui, turėtų atbaidyti kitus asmenis nuo nusikalstamos veikos, todėl apibrėždamas teisingos kriminalizacijos ir bausmių skyrimo ribas, jis pasitelkė žalos visuomenei kriterijų. Bausmių griežtumas, net už sunkius nusikaltimus, Beccariai neatrodė esminis, jam rūpėjo teisingos bausmės makrolygmuo, t. y. ar bausmė yra teisinga visos valstybės, visuomenės kontekste. Svarbiausia ne atpildas, ne tai, kad bausmė už nusikaltimą yra griežta, bet tai, kad ji neišvengiama. Todėl Beccarios bausmių humanizmas nebuvo labai humaniškas, jis buvo daugiau politiškas – tikėtasi, kad bausmės neišvengiamumas ir bauginimai padės sumažinti nusikalstamumą.[ii] Taigi, klasikinė baudžiamosios teisės mokykla nuo pirminio teisingumo nukentėjusiojo atžvilgiu (tu man – aš tau) nutolo gerokai labiau nei siūlė Hegelis, atpildą papildęs visuotinės vertės kriterijumi.

Teisingos bausmės samprata dar mažiau svarbi socialinės krypties baudžiamosios teisės mokslininkams, pavyzdžiui, Nilsas Christie knygoje, apibendrinančioje pagrindines jo keliamas idėjas, pasisakė už tai, kad baudžiamieji įstatymai leistų neskirti bausmės už nusikaltimą jį padariusiam asmeniui, bet suteiktų galimybę nusikaltėliui susitaikyti su nukentėjusiuoju. Christie rašė: jei kas nors išžagintų ir nužudytų mano anūkę, vis tiek norėčiau susitaikyti su nusikaltėliu, nes giliausiuose mūsų moralės kloduose glūdi susitaikymo, o ne bausmės troškimas.[iii] Mokslininkas yra parašęs straipsnį „Prieš teisingą bausmę“,[iv] t. y. prieš tokią „teisingą“ bausmę, kaip ją supranta klasikinė (neoklasikinė) baudžiamosios teisės kryptis. Pasak Christie, klasikai, kartu su Beccaria, supaprastina, dichotomizuoja teisingumą, nes siekiant „proporcingos“, „teisingos“ bausmės grįžtama vos ne prie pirminės teisingumo sampratos: tu man – aš tau. Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad neoklasikinė mokykla teisingos bausmės sampratą gerokai atitolino nuo taliono, net ir to varianto, kuris papildytas Hegelio siūlytu vertybiniu atpildu, tačiau, anot Christie, ji vis tiek pernelyg primityvi, nes neatsižvelgiama į daugelį reikšmingų aplinkybių (pavyzdžiui, kaltinamojo asmenybę, socialines nusikaltimo padarymo priežastis), koncentruojamasi išskirtinai į padarytą veiką.

„Mirties bausmė“ užpuolikui, besikėsinančiam ką nors nužudyti, yra būtinoji gintis, kai teisėtai atimama gyvybė (BK 28 str.), – ta aplinkybė pašalina baudžiamąją atsakomybę, nes yra akivaizdžiausia pirminio teisingumo išraiška. Kai užpuoliką teisia ne pats nukentėjusysis tiesiogiai, o valstybė, tada modifikuojama ir teisingos bausmės samprata. Beccaria buvo mirties bausmės priešininkas, jai pritarė tik dviem išimtiniais atvejais: kai tokia bausmė būtina tautos saugumui užtikrinti ir valdymo formai apginti, antra, kai nusikaltėlio pasmerkimas myriop yra „vienintelė ir tikroji priemonė neleisti kitiems daryti tam tikrų nusikaltimų“.[v] Lietuvoje mirties bausmė taip pat panaikinta, vadinasi, to, kas leistina aukai, tiesiogiai vykdančiai teisingumą (būtinoji gintis, kai užpultasis atima gyvybę užpuolikui), nevalia daryti valstybei. Valstybės Temidė ir Nemezidė yra nutolusios nuo konflikto, be to, skirdamos bausmę jos simboliškai patvirtina savo veiksmą visuomenės akivaizdoje.

Christie teisus, kad neoklasikai viską simplifikuoja, todėl priimamos neteisingos įstatymų nuostatos ar skiriama neteisinga bausmė. Neoklasikams baudžiamoji teisė svarbi kaip teisinė technika, kurios nereikia interpretuoti, pakanka tik griežtai ją vykdyti pagal nustatytas normas. Neoklasikai linkę skrupulingai laikytis baudžiamojo kodekso raidės. Teisinga viskas, ką įstatymų leidėjai kriminalizavo, įrašė į baudžiamąjį kodeksą ir kas užtraukia jų numatytas sankcijas. Tačiau būdama primityvi, gyvenimą supaprastinanti sistema, neoklasikinė teisė nutyli daugybę problemų. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos baudžiamasis kodeksas numato malonę ir amnestiją kaip atleidimo nuo bausmės pagrindą (BK 78, 79 str.), bet jei klasikų alfa ir omega yra baudžiamasis kodeksas ir pažodinis jo taikymas, o būtent tai vadinama teisingumu, vadinasi, malonė ir amnestija turėtų būti nereikalingos. Tą pripažino net skrupulingai savo principų laikęsis Beccaria: „Pasigailėjimas ir malonė tiek reikalingi, kiek ten viešpatauja blogi įstatymai ir žiaurios bausmės.“[vi] Amnestijos ir malonės taikymas nėra teisingumas, nes teisingumą, vadovaudamasis baudžiamuoju kodeksu, vykdo išimtinai teismas. Amnestija, taikoma Seimo priimtu amnestijos aktu, arba malonė, suteikiama Prezidento, yra ne teisingumas, o simbolinis valdžios gestas, reiškiantis pasigailėjimą. Lietuvoje visos amnestijos buvo taikomos motyvuojant pasigailėjimu nusikaltėliams ir siejant su valstybei svarbiomis datomis. Tokia yra oficialioji, fasadinė amnestijų pateisinimo pusė. Praktinė priežastis ta, kad amnestijos padeda nuleisti garą, kai įkalinimo įstaigose atsiduria per daug kalinių. Išlaikymo našta valstybei tada tampa pernelyg sunki, todėl skelbiama amnestija ir kalinių skaičius ženkliai sumažinamas.

Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse įtvirtintas teisingumo principas, lygiai taip pat kaip amnestija ir malonė, yra ne teisingumas, o pasigailėjimas.

Vilniaus apygardos teismas, nagrinėjęs poeto Sigito Gedos bylą, remdamasis baudžiamuoju kodeksu, neoklasikinės baudžiamosios teisės krypties įtvirtintą teisingumo sampratą (teisinga bausmė ta, kuri proporcinga nusikaltimui) supainiojo su teisingumo principu, kurį apibrėžia BK 54 str. 3 d. ir kuris pagal tikrąją savo prasmę, Christie terminais kalbant, turėtų būti vadinamas ne teisingumo, bet „neteisingumo“ principu. Pasitaiko situacijų, kai teisingas baudžiamojo kodekso taikymas duoda keistą ir abejotiną socialinį rezultatą. Sakykime, narkomanas, kad prasimanytų pinigų narkotikams, ima juos platinti ir pats. Už neteisėtą narkotinių medžiagų laikymą su tikslu jas platinti baudžiamasis kodeksas numato labai griežtas ir tik laisvės atėmimo bausmes. Kyla klausimas, ar teisinga tokiam asmeniui, kuris yra ligonis, taikyti laisvės atėmimo bausmę. Teismai, remdamiesi BK 54 str. 3 d. nuostata, tokiems narkomanams skiria švelnesnes bausmes, negu numatyta sankcijoje. Geda apeliaciniame skunde irgi prašė ne „teisingumo“, bet „neteisingumo“, siekdamas, kad teismas atsižvelgtų į jo asmenybę. Jeigu ne teisiamojo mirtis, Apeliacinis teismas, manyčiau, būtų privalėjęs atsižvelgti, koks didžiulis poeto įnašas į lietuvių kultūrą – „Karakumų asilėlio“, „Baltosios varnelės“, libreto miuziklui „Velnio nuotaka“, daugybės poezijos knygų autorius, vertėjas iš įvairių pasaulio kalbų sustiprino pačius lietuvių tautos tapatumo pamatus. Jei malonė gali būti skirtiama samdomam žudikui, vadinasi, teisingumo principą, nukrypstantį nuo sankcijoje numatytos bausmės, juo labiau reikėjo taikyti poetui Sigitui Gedai.

Prieš Gedos mirtį nukentėjusioji jam atleido – duktė susitaikė su tėvu. Galiausiai viskas galėjo pakrypti kitaip, aišku, jei Geda būtų ilgiau gyvenęs ir jei Lietuvos baudžiamojo kodekso 38 straipsnis (atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko) būtų pataisytas taip, kaip siūlo Christie, t. y. kad susitaikyti būtų galima ne tik už nesunkius ar apysunkius, bet ir už sunkius, net labai sunkius nusikaltimus. Tuo atveju Gedai nebūtų taikoma jokia bausmė.

Lietuva, nors vis dar laikosi ribotos neoklasikinės teisės krypties, kai ko jau pasimokė iš sociologinės pakraipos. Christie straipsnyje „Konfliktai kaip nuosavybė“[vii]  (1977) rašė, kad baudžiamosios teisės specialistai yra konfliktų vagys, pavogę daiktą, kuris, kaip paaiškėja, jiems visai nereikalingas, todėl stengiasi šio konflikto atsikratyti kuo labiau spartindami baudžiamąjį procesą. Tiesa, jau vien tai, kad egzistuoja pats LR BK 38 straipsnis, kuris privataus ir privataus-viešo kaltinimo procese kaltininką patraukti baudžiamojon atsakomybėn leidžia tik tuo atveju, kai yra nukentėjusiojo asmens skundas, rodo: neoklasikinės baudžiamosios teisės horizontas po truputį plečiamas.

Baudžiamoji teisė turi atsižvelgti į begalę „jeigu“ ir nuolatos brėžti ribas, remdamasi valstybe, pastatyta iš smėlio ir stovinčia ant stiklinių, kitaip tariant, Konstitucijos, kojų. Smėlis ir stiklas – teisės „statybinės medžiagos“, o jos paskirtis yra tokia pati kaip ir mados. Visais laikais mada „nustato, kas tinka, o teisingumas – kas teisinga“.[viii] Objektyvus teisingumas, kaip ir Temidė, yra aklas, negailestingas, bet neva teisingas. O subjektyvus teisingumas yra jaučiamas vidumi. Tai tikėjimas teisingumu.[ix] Arba tiki juo, arba netiki. Nors nė vienas nėra nusikaltėlis savo paties akyse, tačiau žmogus, suvokiantis baudžiamosios teisės ribotumą, iškart pajus, kada su juo pasielgta arba jis nubaustas neteisingai. Genijus niekada nesijaus kaltas pagal baudžiamosios teisės kategorijas. Tyčia arba neatsargiai, – konstatuoja baudžiamoji teisė. Pusiau tyčia, pusiau neatsargiai, esu kaltas ir nesu, – svarsto poetas. Kenčianti siela akistatoje su griežta, šalta, svetima ir nepažįstama dichotomija: kaltas versus nekaltas.

Žmonės, atsidūrę už kalbos ribų, ir bausmė kaip likimo dovana

Geda galėjo teisintis, galėjo būti teisiamas, nors tiek klausinėjamas žurnalistų, tiek duodamas parodymus atrodė bejėgis kaip vaikas. „Norint kūrybos žmogų sumenkinti ar net pajuokti, reikia išvesti jį iš jo paties kalbos, priversti, išprovokuoti prabilti ne jo paties kalba“,[x] – rašo Viktorija Daujotytė.

Tačiau pasitaiko žmonių, kurie padaro itin sunkius nusikaltimus, o jiems nei dichotomiška, elementari baudžiamosios teisės leksika, nei genijaus kalba nėra suprantamos. Tai žmonės, atsidūrę už kalbos ribų, arba, pasak medicinos profesoriaus, kalėjimo psichiatro Jameso Gilligano, mirusieji, mėginantys grįžti į gyvenimą. [xi] Filosofas Arvydas Šliogeris tokius vadina zombiais.[xii] Žaloti save arba žudyti kitus tokiems žmonėms reiškia „mėginimą prisikelti iš numirusiųjų“, tai būdas pajusti tikrovę ir gyvenimą. Analizuoti jų smurtą, kalbėti apie tokius gyvuosius numirėlius galėtume tik sugalvoję iš esmės naują kalbą,[xiii] jei tokia apskritai įmanoma. „Kuo žiauresnis nusikaltėlis, tuo labiau pastebima, kad jis neturi jausmų. Patys žiauriausi dar prieš pradėdami žudyti jaučiasi sustingę, negyvi.“[xiv] Baudžiamosios teisės kategorijos, kurias bando pritaikyti baudžiamosios teisės specialistai, kvalifikuodami nusikalstamą veiką, tokiems negalioja. Sakyti, kad zombiai „suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį“, „numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai“ arba kad „jų norėjo“ (BK 15 str. 2 d.), reikštų nepasakyti nieko. Zombiai nevertina, nesiekia, nemąsto. Jie gyvena už kalbos ribų. Keisčiausia tai, kad jie žudo, siekdami to paties tikslo, kuris yra ir neoklasikinės baudžiamosios teisės kertinis teisingumo akmuo, – tai proporcingas atpildas dėl susidariusios situacijos. Zombiai iš pažiūros nesiskiria nuo kitų žmonių, išpažįsta tas pačias vertybes, pavyzdžiui, „Nežudyk“, tačiau kai patys žudo, įsivaizduoja atliekantys „teisėtą žudymo veiksmą“.[xv]

„Kalėjimai egzistuoja tam, kad nuslėptų, jog visas sociumas savo banalia visa apimančia esamybe yra kalinimo institucija“, – rašo Jeanas Baudrillard’as.[xvi] Mūsų visų lemtis – gyventi susvetimėjusioje nepažįstamųjų bendruomenėje, kurią sudaro milijardai disciplinuotų kūnų, nemaža jų dalis neatlaiko tos disciplinos. Gyvenimas per se žiaurus žmogui, nes dovanoja jam kančią, o galiausiai pasmerkia mirti vienišą. Socialinė sistema didina žmogaus vienišumą, ir nemažai neatlaikiusiųjų šios, pasak Milano Kunderos, „nepakeliamos būties lengvybės“, virsta zombiais. Zombiai yra tik ledkalnio viršūnė, slepianti didžiulį vienišųjų ir atstumtųjų knibždėlyną – narkomanus, nusigėrusiuosius, puolusius į depresiją, skurstančius, kitaip mąstančius, kitaip mylinčius ir t. t.

Žmogaus horizontas baigtinis, o medijų globalizuota kultūra bruka jam begalybės iliuziją, atimdama tikrumą ir tikrovę. Baudžiamajame kodekse nėra kriminalizuotas sunkiausias iš visų nusikaltimų – tai tikrovės nužudymas,[xvii] pasak Baudrillard’o. Nekriminalizuotas pats didžiausias nusikaltimas, be to, neaišku, ką laikyti nusikaltėliais. Zombiai žudo, kad patirtų, kas yra gyvenimo tikrovė. Klasikinė baudžiamosios teisės mokykla tokių problemų niekada nesuprato ir nesupras. Aiškinti jai apie jas būtų tas pats, kaip pūsti prieš vėją arba sekti pasaką „kurčiam asiliukui“, anot  Donaldo Kajoko. Dauguma prevencinių priemonių, kurių bandoma imtis, yra bergždžios, nes nėra išsiaiškintos, o juo labiau suprastos nei nusikaltimų darymo, nei kitų nukrypimų priežastys. Galiausiai jų ir neįmanoma suprasti, nes kaltieji ir kaltintojai vartoja visiškai skirtingą kalbą.

Ar yra išeitis iš užburto rato? Kas leistų sumažinti zombių ir kitų „pažemintųjų ir nuskriaustųjų“, pasak Fiodoro Dostojevskio, skaičių? Gilliganas, kalbėdamas apie smurto prevenciją, rašo apie hateritus (hateritais vadinamos neklasinės bendruomenės, nežinančios turto ir pajamų nelygybės, iš esmės neturinčios privačios nuosavybės, nes visus ekonominius išteklius sudeda į krūvą ir pasidalija po lygiai), apie kibucus, apie visuotinės gerovės valstybes, kuriose minimalizuotas santykinis skurdas, atsisakyta gėdinimo kultūros ir žeminimų praktikos.[xviii] Christie, pats gyvendamas visuotinės gerovės valstybėje – Norvegijoje, o dirbdamas institucijoje – universitete, taip pat kalba apie nedideles alternatyvias bendruomenes, kurių gyvenimo būdą yra aprašęs knygoje „Virš vienišumo ir institucijų“.[xix] Pasak jo, tokios bendruomenės darosi vis populiaresnės ir Rytų Europoje, taip pat Lietuvoje.[xx] Gyventi tokioje bendruomenėje apsisprendė, pavyzdžiui, buvęs baudžiamosios teisės dėstytojas Jonas Kačerauskas, rašęs straipsnius apie klasikinę baudžiamosios teisės kryptį,[xxi] bet greičiausiai neradęs joje tiesos, išminties, tikrumo ir atramos, kaip ištverti šiame pamėklių pasaulyje, o gal net suvokęs, kad nepadeda ir tiems, apie kuriuos rašo.

Nejaugi Vakarų civilizacija tokia siaubinga, o kultūra tokia smukusi, kad belieka pasirinkti vieną iš dviejų: arba pagal naudos ir išlikimo imperatyvą gyventi šitoje visuomenėje, atimančioje iš asmens tikrovės jausmą, arba iš jos pasitraukti į alternatyvią bendruomenę, grįžtant prie archajiškų gyvensenos formų? Tai logiška ir iš tikrųjų bene vienintelė alternatyva, prie kurios veda Nilso Christie, Jameso Gilligano, Jeano Baudrillard’o, Zygmunto Baumano[xxii] dėstomos idėjos. Moderni visuomenė svetimo niekada nepripažins savu, ir bandymai to siekti primena į kampą užspeistų šuniukų inkštimą. Atstumą ir susvetimėjimą dar labiau gilina pleištas, įvarytas tarp kalbos ir gyvenimo. Modernus pasaulis – tai gyvenimas tarp medijų ir svetimųjų. Atsiranda neišvengiamas atstumas, kurį zombiai stengiasi panaikinti žudydami, nes klejojanti vaizduotė kužda, kad šitaip jie atkurs teisingumą ir pajus tikrovę.

Jeanas François Lyotard’as vadino tai postmoderniuoju būviu.[xxiii] Šliogeris šį būvį vadina gyvenimu po pasaulio pabaigos, gyvenimu po mirties. Kalbos apie pasaulio pabaigą daug kam sukelia šypseną, o kalbėtojas užsitraukia panieką ar net laikomas bepročiu. Vis dėlto pasaulio pabaiga yra reali. Ši pranašystė pildėsi, pildosi ir gali bet kada išsipildyti, nes kalbos (kultūros, Vakarų civilizacijos) likimas – susinaikinimas. Šios civilizacijos kalba išduoda jos polinkį į savižudybę ir žmogžudystę – tą rodo nesibaigianti karų, genocidų, nusikaltimų, kančių istorija.[xxiv]

Tebūnie teisingumas, nors ir žūtų pasaulis! Tegyvuoja teisėtvarka, nors ir dangus griūtų! – išdidžiai kalbėjo senovės romėnai (lot. fiat justitia, pereat mundus; fiat justitia, ruat caelum). Panašu, kad toks teisingumas, kaip jį supranta neoklasikinė baudžiamoji teisė, iš tikrųjų stumia pasaulį į pražūtį. Tarptautinė baudžiamoji teisė teigia: genocidas, agresija, karo nusikaltimai, nusikaltimai žmoniškumai neleistini tam, kad nenuspėjamos valstybės vadovas neduotų įsakymo panaudoti branduolinį ginklą. Bet Šliogeris galėtų paaiškinti, kad branduolinis ginklas neišvengiamai bus panaudotas, nes šis techno-mito karūnos brangakmenis eina pirmiau visų teisės normų, kriminalizuojančių sunkiausius nusikaltimus.

Įsitempus laukti pasaulio pabaigos – varginantis užsiėmimas, todėl geriausia atsipalaiduoti, nes, pasak Epikūro, tam, kuris gyvena jausmais, pasaulis primena tragediją, o tam, kuris mąsto, – komediją. Tačiau Temidė nesišypso, ji rimtu veidu su užrištomis akimis seikėja skausmą.

Baudžiamoji teisė pasaulio pabaigą pateikia kaip baudžiamosios politikos spektaklį. Oficialus baudžiamosios politikos turinys yra įstatymų leidėjų kuriama veikų kriminalizacija, penalizacija ir baudžiamosios atsakomybės ribų nustatymas.[xxv] Tikroji baudžiamosios politikos realybė – spektaklis tiek tiesiogine, tiek perkeltine prasme. Baudžiamosios teisės spektaklis – tai pridėtinė vertė (baudžiamieji įstatymai), nes kuriamas „socialinis reginių skleidžiamas ryšys tarp asmenų“.[xxvi] Gintaras Švedas pažymi, kad nacionalinė baudžiamoji teisė, nors po truputį derinama su Europos Sąjungos teise, tarptautinės baudžiamosios teisės požiūriu vis tiek yra tam tikra valstybės suvereniteto išraiška.[xxvii] Tai vienas iš nedaugelio valstybėje dar likusių bastionų, kur gali vykti politikų surežisuotas savo baudžiamųjų įstatymų leidybos spektaklis.[xxviii]

Ar ne per daug teisės ir teisingumo Lietuvoje? – gali kilti retorinis klausimas, panašus į tą, kurį neseniai uždavė Egidijus Kūris: ar Lietuvai vis dar reikia teisės? Mano galva, per dvidešimt dvejus nepriklausomybės metus teisės Lietuvoje padaugėjo lygiai tiek pat kartų ir kiekvienais metais vis daugėja. Lietuva tapo ultima teisine valstybe – konfliktų valstybe. Kuo daugiau teisės, tuo daugiau konfliktų, nes teisinė valstybė ir yra konfliktinė valstybė.

Būti teistam jau darosi norma, tuo net didžiuojasi aukštas pareigas užimantys valstybės politikai, už sukčiavimus teisiami net, atrodytų, šventos profesijos žmonės – kunigai. Lietuvos sąžine vadinamas poetas Justinas Marcinkevičius paskutinėje savo kalboje, pasakytoje Lietuvos mokslų akademijoje, irgi kalbėjo ne apie poeziją, o  apie socialines problemas ir teisę: „Piliečiai nebijo savo teismo. Teismas nebijo savo piliečių.“

Ką daryti ir kaip gyventi Lietuvoje paprastam žmogui, suvokiančiam, kad nebėra aiškių ribų, nebėra aiškios gėrio ir blogio skirties? Etikos kodeksai de facto tampa baudžiamosios teisės kodeksais,[xxix] drausminės nuobaudos padariniai prilygsta nusikalstamos veikos padariniams, o formalus įtarimas gali tapti metų metus besitęsiančiu kafkišku procesu, sunkesniu negu pusmetis realaus laisvės atėmimo… Net jeigu laikaisi įstatymų, vis tiek neišsižadėk „tiurmos“. Vienintelis patarimas, kaip žmogui reaguoti į jam skiriamą bausmę, būtų toks: priimkite ją kaip likimo dovaną. Tai suprato Sokratas, galėjęs pabėgti iš kalėjimo, bet pasirinkęs savo rankomis įvykdyti teismo sprendimą, nors laikė jį neteisingu, – savo noru pasirinko mirtį, kad liktų ištikimas valstybės įstatymams. „Turiu paklusti dogmai, net jei jos nesuprantu; turiu paklusti įstatymui, net jei jis neteisingas. Sokratas buvo dogmatikas.“[xxx]

Estetas Oscaras Wilde’as, kalintas už „meilę, kuri nedrįsta ištart savo vardo“, nusistatė stojišką ir ironišką santykį su baudžiamuoju teisingumu: mes teisiami už daugelį nusikaltimų, kurių nepadarėme, antra vertus, už daugelį dalykų, kuriuos padarėme, mūsų niekas netgi nekaltina. Esame baudžiami ne tik už tai, kas mumyse žema, bet ir už savo žmoniškumą, gerumą: „Vadinasi, tenka sutikti su tuo, kad gali sulaukti bausmės tiek už padarytą gėrį, tiek už blogį. Ir aš nė kiek neabejoju, kad tai absoliučiai teisinga. Tai padeda ar bent jau turėtų padėti mums perprasti ir viena, ir kita, ir pernelyg nei vienu, nei kitu nepasitikėti.“[xxxi]

Išvados

  1. Baudžiamosios teisės likimas – neteisingumas. Jis kyla dėl pleišto tarp betarpiškai daromo nusikaltimo ir negyvos baudžiamosios teisės kalbos.
  2. Atstumą tarp realaus nusikaltimo ir baudžiamosios teisės kalbos didina, pirma, baudžiamasis procesas per se, antra, operavimas ne faktais, o duomenimis apie faktus (įrodymais), trečia, romanų ir germanų baudžiamosios teisės sistemai būdingas normų kodifikavimas, abstrahavimas, lakoniškumas.
  3.  Baudžiamosios teisės kalba naikina socialinį konfliktą, pasitelkiant kalbą sukuriama daug naujų nusikalstamų veikų ir maskuojamos esamos socialinės problemos.
  4. Lietuvoje vyraujanti neoklasikinė baudžiamosios teisės kryptis yra dichotomiška, supaprastinanti socialinį konfliktą, orientuota vien į nusikalstamą veiką ir baudžiamosios teisės techniką.
  5. Baudžiamoji teisė neefektyvi, kai ji teisia genijų arba žmones, atsidūrusius už kalbos ribų.
  6. Bausmę reikėtų priimti kaip likimo dovaną, padedančią suprasti, kad, pirma, bausmės galima sulaukti ir už padarytus, ir už nepadarytus nusikaltimus, antra, baudžiama ne tik už blogį, bet ir už gėrį, trečia, bausmė padeda perprasti gėrio ir blogio esmę, kad nei vienu, nei kitu per daug nepasitikėtume.

 


* Tęsinys iš nr. 4. Pabaiga.



[i] G. W. F. Hegel, Teisės filosofijos apmatai, Vilnius: Mintis, 2000, p. 173.

[ii] M. Foucault, Disciplinuoti ir bausti, Vilnius: Baltos lankos, 1998, p. 127–161.

[iii] N. Christie, A suitable amount of crime, Routledge, 2004, p. 83.

[iv] N. Christie, Against just desert, Canadian journal of law and jurisprudence, Vol. V, No. 1 (January, 1992).

[v] C. Beccaria, Apie nusikaltimus ir bausmes. Vilnius: Mintis, 1992, p. 65.

[vi] Ten pat, p. 75.

[vii] N. Christie, Conflicts as property, The british journal of criminology, Vol. 17, No. 1. January, 1997.

[viii] B. Pascal, Mintys. Vilnius, Aidai, 1996, p. 101.

[ix] Ten pat, p. 105; V. Justickis, G. Valickas, Procedūrinis teisingumas Lietuvos kriminalinėje justicijoje. Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, Vilniaus universitetas, 2006, p. 58–60, 79, 80.

[x] V. Daujotytė Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, p. 19.

[xi] J. Gilligan, Smurtas. Apmąstymai apie nacionalinę epidemiją, Vilnius: Vaga, 2007, p. 46–49.

[xii] V. Daujotytė, V. Mikelėnas, A. Šliogeris et al., Nerimas, Vilnius: Tyto alba, 2012, p. 80, 84.

[xiii] J. Gilligan, Smurtas…, p. 19.

[xiv] Ten pat, p. 43.

[xv] Ten pat, p. 26, 41, 78, 79.

[xvi] J. Baudrillard, Simuliakrai ir simuliacija, Išvertė Marius Daškus, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 20.

[xvii] J. Baudrillard, The perfect crime, London, New York: Verso, 1996.

[xviii] J. Gilligan, Smurto prevencija, Išvertė Michail Cvelich, Vilnius: Eugrimas, 2002, p. 84–89.

[xix] N. Christie, Beyond loneliness and institutions: villages for extraordinary people, Oxford university press, 1990.

[xx] N. Christie, A suitable amount of crime, p. 21.

[xxi] J. Kačerauskas, Tarpinio vykdymo problema Lietuvos respublikos baudžiamajame kodekse, Jurisprudencija, nr. 53(45). 2004, p. 5–13.

[xxii] Z. Bauman, Likvidi meilė. Apie žmonių santykių trapumą, Išvertė Almantas Samalavičius, Vilnius: Apostrofa, 2007, p. 203–262.

[xxiii] J. F. Lyotard, Postmodernus būvis. Šiuolaikinį žinojimą aptariant, Išvertė Marius Daškus, Vilnius, Baltos lankos, 1993, p. 5–9.

[xxiv] A. Šveiceris, Kultūra ir etika. Vilnius: Mintis, 1989, p. 35, 96–99.

[xxv] A. Abramavičius, A. Čepas, A. Drakšienė et al. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis. Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 40–45. V. Piesliakas, Baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga. Vilnius: Justitia, 2006, p. 37, 38.

[xxvi] G. Debord, Spektaklio visuomenė, Išvertė Dainius Gintalas, Kaunas: Kitos knygos. 1996, p. 41.

[xxvii] G. Švedas, Europos Sąjungos teisės įtaka Lietuvos baudžiamajai teisei, Teisė. Mokslo darbai, 2010, nr. 74, p. 7, 8.

[xxviii] N. Christie, A suitable amount of crime, p. 36, 37.

[xxix] L. Jekentaitė, Teisinio ir moralinio diskursų antitezė, Jurisprudencija, 2006, 9 (87), p. 14.

[xxx] A. Šliogeris, Niekis ir esmas. II tomas, Vilnius: Apostrofa, 2005, p. 552.

[xxxi] O. Wilde, De profundis, Išvertė Milda Keršienė, Vilnius: Charibdė, 1996, p. 88.