Baudžiamosios teisės paskirtis ir negalia

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Teisė
AUTORIUS: Mantas Liesis

DATA: 2012-04

Baudžiamosios teisės paskirtis ir negalia

Mantas Liesis

20 PRISIPAŽINIMŲ

Pagalvojau, kad aš viską patyriau.

Buvau apsimetęs kūdikiu, mažu vaiku.

Mažu berniuku ir maža mergaite.

Mažu vaikišku dievu – Niekuo.

Buvau apsimetęs paukščiu.

Paukščio akimis žiūrėjau į Lietuvą, į jos jūrų kraterius.

Buvau apsimetęs kunigu, kentauru, Strazdu, Jėzum

Kristum, didžiausiu Lietuvos poetu, visais žmonėmis ir paukščiais.

Charonu, demiurgu, žaidžiančiu kriauklėmis Baltijoj.

Miruoliu, glamonėjančiu Didonę jūrų gelmėj subanginiais.

Girtu Vijonu arba Bilhana, prievartaujančiu nepilnametę karaliaus dukrą.

Kasandra, pranašaujančia žūtį.

Pikasu, skaldančiu kaulus.

Išprotėjusiu Helderlynu, trokštančiu vien tylos.

Li Bo su apsnigtom vėliavom senovės Kinijoj.

Varnele, balta, skinančia dilgėles.

Visais pavidalais, kuriais, mano Dieve, liepei.

Dabar norėčiau būti savim.

Žiauriu, tamsiu, negailestingu.

Bejėgiu, sergančiu, tauriu.

Mirštančiu ir atgimstančiu. Tam, kad gyvenčiau.

Sigitas Geda, Mamutų tėvynė: Eilėraščiai.

Vilnius: Vaga, 1985

Baudžiamosios teisės praktikos pamatinė kategorija yra konfliktas tarp kaltininko ir nukentėjusiojo.1  Tai įvardijama terminu nusikalstama veika. Konflikto šaknys glūdi žmonių nesusikalbėjime. Pagrindinis šio straipsnio tyrimo objektas yra paradoksai, kylantys iš baudžiamosios teisės kalbos. Keliamas nusikaltimo subjekto, asmens, padariusio nusikalstamą veiką, tapatumo klausimas. Svarstoma, kiek efektyvi šiuolaikinė baudžiamoji teisė: ar ji teisinga, ar ji gali teisti genijų ir žmones už kalbos ribų, kaip reaguoti į skiriamą bausmę.

 Baudžiamoji teisė ir kalba

 Visuomeninių santykių reguliavimo pagrindas yra ne teisė, ne moralė, ne kitos socialinės normos, o kalba – tai pirminis norminis lygmuo.

Kalba naikina jusliškumą ir juslinį individualumą. Iš čia kyla didžiausia baudžiamosios teisės negalia, nes ji sudaryta iš kalbos – tai baudžiamosios teisės vadovėliai, komentarai, kaltinamieji aktai, nuosprendžiai, o nusikaltimai daromi ne verbaliniai, bet realūs, čia yra ir nusikaltėlis, ir auka. Nusikaltimas slegia ne teismą ar baudžiamosios teisės profesorių, o nusikaltėlį ir jo auką. Teisininkai praktikai, o juo labiau mokslininkai teoretikai, neturi jokios refleksijos su nusikaltimais, aprašytais Baudžiamajame kodekse, nusikaltimus jie išmano tik kaip kalbinę duotybę, o ne tikrovę. BK 129 str. 1 d. trim žodžiais aprašytas kriminalizuotas paprastas nužudymas sunaikina patį nužudymą kaip reiškinį, kaip socialinę problemą. Šalta kalba uždengia įvairiausias nužudymo rūšis, kurios viena su kita dažnai neturi nieko bendra: žudymas kaip darbas, už kurį atlyginama; nužudymas, stipriai apsvaigus po sugėrovų barnio; nužudymas, kai žmona, neapsikentusi smurto jos ir vaikų atžvilgiu, pakelia ranką prieš vyrą; nužudymas, kai vyras nutraukia mylimos, bet sunkiai ir nepagydomai susirgusios žmonos kančias.2

Baudžiamosios teisinės kalbos negalia pirmiausia atsiskleidžia tuo atžvilgiu, kad ji naikina nusikaltimą kaip fenomeną, paversdama jį keleto žodžių kombinacija baudžiamajame kodekse arba skaičiais procesiniame dokumente.

Baudžiamoji teisinė kalba ne tik naikina, bet ir sukuria nusikalstamas veikas. Pavyzdžiui, pamatinė baudžiamosios teisės sąvoka nusikaltimas egzistuoja vienintelėje vietoje – kalboje. Nilsas Christie teigia: „Nusikaltimas neegzistuoja. Egzistuoja tik veiksmai.“3 Nusikaltimu gali būti laikoma bet kas – nuo vyro mylėjimosi su kitu vyru,4 neteisėto saulašarių rinkimo (BK 274 str.) iki genocido (BK 99 str.). Bet kokia veika turi potencialą virsti nusikalstama. Loukas Hulsmanas teigia: nusikaltimas neturi ontologinės realybės. Nusikaltimas yra baudžiamosios politikos produktas, o kriminalizacija yra vienas iš būdų apibrėžti socialinę tikrovę.5

Antra pamatinė baudžiamosios teisės sąvoka yra bausmė. Ji maskuoja tikrąją bausmės ir baudžiamosios teisės esmę. Bausmė nuslepia, kad valstybė elgiasi su nusikaltėliu taip, kaip nusikaltėlis su auka. „Nusikaltimą ir bausmę grindžia tie patys motyvaI.“6 Bausmė – tai skausmas, sukeliamas tyčia.7 Tačiau toks paprastas apibrėžimas, nusakantis bausmės esmę, visuomenei yra nepriimtinas, nes atskleidžia, kad valstybė, pasitelkdama baudžiamąsias institucijas, prisideda prie socialinio skausmo didinimo. Siekiant neutralizuoti pamatinę kaltę dėl tyčia didinamos kančios, sukuriama daugybė papildomų sąvokų (individualioji prevencija, bendroji prevencija, teisinga, proporcinga bausmė), leidžiančių užmaskuoti bausmės esmę.

 Kalba menkai įpareigoja, tačiau jėga, sutvirtinta kalbos, sukelia didelį skausmą.8 Baudžiamoji teisinė kalba dažnai yra tuščia, pasak Christie, baudžiamoji teisinė kalba dažnai yra žodžiai be turinio. Vis dėlto baudžiamoji teisinė kalba labai pavojinga, nes ji sukelia realų skausmą, realią kančią – tai piniginės sankcijos, laisvės ar net gyvybės atėmimas (ten, kur taikoma mirties bausmė).

Gražūs žodžiai sukuria gražų pasaulį,9 tačiau jeigu jie maskuoja skausmą, kyla abejonių dėl tokių iliuzijų, vadinamų baudžiamosios teisės mokslo doktrina. Iliuzijai galioja tik vienas – grožio matas.10 Graži iliuzija išreiškiama gražiais žodžiais. Tačiau žodžiai, nors ir gražūs, neturi būti tušti arba be reikalo suteikiantys skausmą.11

Pateiksiu pavyzdį, susijusį su doktrinomis, skirtingai aiškinančiomis būtinosios ginties teisėtumą. Tomas Akvinietis „Teologijos Sumoje“ nurodo: veiksmas įgauna moralumo atspalvį dėl to, ko buvo juo siekiama (išsaugoti savo gyvybę ), o ne dėl to, ko nebuvo siekiama (nužudyti užpuoliką), nes tai atsitiktinis padarinys.12 Šis Tomo Akviniečio teiginys ne tik pagrindė būtinosios ginties teisėtumą, bet ir tapo doktrinos apie dvigubo efekto (double effect) padarinius pamatu. Jos laikosi tiek baudžiamoji teisė, tiek jurisprudencija ir bioetika. Esmė paprasta: kai egzistuoja du siekiai, dvi intencijos, iš kurių viena gera, o kita bloga, maskuojama ir nepripažįstama blogoji intencija.13 Dvigubo efekto doktrina sako, kad besiginantysis atėmė užpuoliko gyvybę nesiekdamas jo mirties ar net atsitiktinai. O sąvokas išgryninanti norminė kaltės teorija nuplėšia maskuojamąjį dvigubo efekto šydą ir šaltakraujiškai teigia: besiginantysis siekė apsiginti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Ta pati tiesioginė tyčia yra ir užpuoliko mirties atžvilgiu – gindamasi nuo pavojingo gyvybei užpuolimo, auka kartu siekė atimti užpuoliko gyvybę. Remiantis normine kaltės teorija, du siekiai – apsiginti ir atimti gyvybę – vienas kitam neprieštarauja. Matematinio moksliškumo požiūriu dvigubo efekto doktrina nusileidžia norminės kaltės grynosioms kategorijoms, vis dėlto negalima teigti, kad ji yra tuščia ir nereikšminga. Nors ši doktrina maskuoja fenomeno esmę, žaisdama žodžiais sukuria iliuziją, tačiau užtikrina teisingesnį požiūrį į socialinę realybę. Pasakymas, kad gindamasi auka užpuoliko gyvybę atėmė netyčia ar atsitiktinai, kur kas geriau išreiškia būtinosios ginties pateisinimo esmę negu šalta normatyvinė tiesa: tyčia, bet nekaltai. Verčiau graži, nors ir mažiau moksliška iliuzija negu neteisingas rezultatas, didinantis skausmą. Pavyzdžiui, dvigubo efekto teorija yra vienas iš būdų, leidžiančių, žongliruojant teisinėmis sąvokomis ir tyčios kategorija, padėti, kad baudžiamosios atsakomybės išvengtų asmuo, atlikęs eutanaziją.14 Ir tai visiškai pateisinama, nes teisės, kartu ir baudžiamosios, nuostatų laikymasis paraidžiui nėra savitikslis. Už nuostatų, doktrinų, baudžiamosios teisės krypčių, teorijų, t. y. žodžių, slypi realus gyvenimas, realių žmonių kančios ir likimai. Todėl teisė visų pirma turėtų žiūrėti ne įstatymo raidės, o socialinį konfliktą spręsti priemonėmis, sukeliančiomis kuo mažesnį skausmą.

Baudžiamosios teisės likimas – neteisingumas

Teisės likimas – neteisingumas, ir jis kyla iš kalbos. Teisės lemtis yra atsilikti nuo gyvenimo. Hegelis teigė: „Minervos pelėda pradeda skraidyti tik temstant“,15 pabrėždamas neišvengiamą kalbos atotrūkį nuo jau spėjusio pasenti gyvenimo. Temidė užsimoja kalaviju taip pat sutemus, t. y. atslūgus socialinio konflikto įkarščiui. Jos kirtis rituališkai keršija arba simboliškai atkuria teisingumą. Kalbos atsilikimas nuo gyvenimo kartu reiškia, kad nuo jo atsilieka ir jurisprudencija. Dar daugiau, romanų-germanų teisinė sistema, kaip atsvara anglosaksiškai kazuistikai, paprastai kodifikuoja svarbiausius teisės aktus, toks yra ir baudžiamasis kodeksas. Kodifikacijos esmė – lakoniškumas, todėl orientuojamasi į tipinius atvejus. Tačiau realiame gyvenime dažnai padaroma įvairių netipinių veikų, o lakoniškumas slepia savyje dviprasmybę.

Baudžiamoji teisė nenurodo vienprasmiškų, neginčijamų procedūrų, kaip reikėtų aiškinti teisės normą, nusikaltimo sudėties požymius. Nesutariama, ar baudžiamosios teisės kalba sutampa su bendrine, su kitų teisės šakų kalba, ar priešingai – yra aiškinama pagal jai būdingus doktrininius ir sisteminius ypatumus. Nėra neginčijamo atsakymo ir į klausimą, kam teikti pirmenybę, aiškinant baudžiamosios teisės normą, – prie absurdo vedančiai, nes gyvenimo patirties nepaisančiai, įstatymo raidei ar įstatymo dvasiai, jos paskirčiai (teleologinis, travaux preparatoires įstatymų aiškinimo metodai). Konstitucionalizmo doktrina nuo Hanso Kelseno laikų teigia, kad teisės pagrindas valstybėje – galiojanti pamatinė norma, arba Konstitucija. Kitaip tariant, bet kokia baudžiamosios teisės nuostata, institutas, nusikaltimo sudėtis kyla iš Konstitucijos nuostatų ar principų.16 Konstitucija – itin lakoniškas tekstas. Tačiau konstitucinių nuostatų prasmė neapsiriboja tekstu arba raide. Egzistuoja konstitucinė dvasia. Ją nustato kompetentinga institucija – Konstitucinis Teismas.17

Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui priklauso devyni teisėjai. Teismo sudėtis lemia ir svarbiausią konstitucinės tikrovės fenomeną – Konstitucijos dvasią. Tai iracionalus teisės normos likutis, susijęs tiek su kiekvieno teisėjo asmenybe, tiek su aplinka, kurią teisėjas, kaip asmuo, atpažįsta ir įprasmina aiškindamas teisės normą. Teisė gali nustatyti kvalifikacinius reikalavimus, keliamus teisėjams (tai nepriekaištingas įstatymų žinojimas, teisinio darbo stažas, moksliniai laipsniai ir t. t.), tačiau nėra taisyklių, procedūrų, kaip atskirti dorą teisėją nuo nedoro, žmonišką laikyseną – nuo nežmoniškos. Visų valstybių kojos yra stiklinės – tai Konstitucijos dvasia, o ją išreiškia, įprasmina teisėjai, kurių požiūris į moralę skiriasi. Konstitucinę dvasią lemia ne įstatymų išmanymas (nes dvasia yra už įstatymo raidės), o teisėjo asmenybė ir visa tai, kas sklando valstybės ore – papročiai, tautos būdas, bendravimo kultūra, mikroklimatas, religija, materialinė padėtis ir t. t.18 Antai Lietuvos Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. priėmė sprendimą, kuriuo Baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje nustatyta mirties bausmė buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai.19 Tačiau, jei Konstitucinio Teismo daugumą sudarytų teisėjai, manantys taip, kaip teisės profesorius Alfonsas Vaišvila,20 mirties bausmė būtų pripažinta suderinama su Lietuvos Konstitucijos nuostatomis. Galime daryti išvadą, kad tą pačią konstitucinę normą ar konstitucinį principą formalios logikos požiūriu vieni teisės profesoriai išaiškins visiškai priešingai negu kiti. Tai neturėtų stebinti, nes, kaip minėta, tokia teisės lemtis ir prigimtis. Teisinė raidė, kad ir kaip kazuistiškai ji būtų išdėstyta, niekada neapims visų gyvenimo atvejų, orientacija į trumpą abstrakciją, kurios kvintesencija yra Konstitucijos tekstas, neišvengiamai veda prie aiškinimų, duodančių visiškai skirtingus rezultatus.

Baudžiamosios teisės doktrina kalba apie „vertybes, teisinį gėrį“ arba „visuomeninius santykius“, kuriuos saugo įstatymai21 (gyvybė, konstitucinė santvarka, seksualinio apsisprendimo laisvė ir neliečiamumas, viešoji tvarka, valstybės tarnyba, mirusiojo atminimas ir t. t.). Vertybės neatsiranda iš niekur. Svarbiausias teisinis vertybių katalogas – Konstitucija, aukščiausią teisinę galią turintis dokumentas. Vertybė yra ideologinis fenomenas, kuris tarsi filtras praleidžia vien funkcijas, santykius, tačiau sulaiko viską, kas slypi anapus santykių, t. y. autentišką būtį,22 o baudžiamojoje teisėje – tiesioginį konfliktą tarp kaltininko ir aukos.

Kuo aukštesnio rango žmogus ( ar žmonių bendrija), tuo aiškiau ir paprasčiau jis mato daiktus ir vertina socialinius reiškinius.23  Aukšto rango, t. y. doras, teisėjas išaiškins konstitucinę ar baudžiamosios teisės normą ar dvasią gerai, o nedoras viską apvers aukštyn kojomis. Svarbiausia yra ne tai, kokia norma ir kaip ji taikoma, o kas ją taiko. Kadangi kriterijų, pagal kuriuos būtų galima atrinkti gerą teisės normos kūrėją ir taikytoją, nėra ir negali būti, teisė neišvengiamai apsigaubia liūdesio ir nevilties šydu. Jau Platonas suprato, kad valstybę turėtų valdyti filosofai,24 o konstitucinę ar baudžiamosios teisė normą teisingai gali taikyti tik asmuo, turintis filosofo savybių. Tačiau tiek filosofų valdoma valstybė, tiek ir teisės normas taikantys filosofo savybių turintys teisėjai yra iš anksto pasmerkta utopija.

Teisėjui kiekviename žingsnyje iškyla filosofinis (vertybinis, ideologinis, baudžiamasis, politinis) klausimas, t. y. klausimas be atsakymo,25 nuolatinis ir nenutrūkstamas „kodėl?“ „Ar tikrai taip reikėjo išaiškinti ir pritaikyti teisės normą?“ Vienintelis stabilus teisės dalykas – ne norma su moraliai angažuotu turiniu, o pats normos buvimas su joje glūdinčia teisinio reglamentavimo ribos galimybe. Teisės esmė perskrodžia nubrėžtas ribas. Teisėje apskritai, o baudžiamojoje konkrečiai, būtinybė nubrėžti ribas kyla tiek kuriant, tiek taikant teisės normas. Įstatymų leidėjai svarsto, kiek teisėtų gyvybės atėmimo būdų reikėtų nustatyti: ar, kaip siūlo tomistinė etika, tik tris (būtinąją gintį, teisėtą karą ir mirties bausmę), ar įtvirtinti ir kai kuriuos kitus? Pavyzdžiui, į Lietuvos Respublikos baudžiamąjį kodeksą įtrauktas būtinasis reikalingumas (31 str.), mokslinis eksperimentas (35 str.) ir kt. Atrodytų, kas jau kas, bet gyvybė, kaip universalus teisinis gėris, turėtų būti saugoma absoliučiai, tačiau tiesa ta, kad teisė brėžia ir gyvybės teisinės apsaugos ribas: nustato, kada galima teisėtai atimti gyvybę, kada ne, įstatymas reglamentuoja, kada žmogus teisiškai pripažįstamas gyvas, o kada miręs. Baudžiamajai teisėkūrai būtinybė apibrėžti ribas kyla sprendžiant veikų kriminalizavimo (įrašymo į Baudžiamąjį kodeksą ar išbraukimo iš jo) ir penalizacijos (sankcijų už nusikalstamą veiką nustatymo) klausimus. Gintaras Švedas, pritardamas vieno rusų mokslininko nuomonei, teigia: „Daugumos sankcijų ribos, ir ypač maksimalios, neturi racionalaus pagrindimo; jas galima paaiškinti tik pomėgiu apvaliems skaičiams.“26 Tas pats ir dėl kriminalizacijos – Baudžiamasis kodeksas nuolat keičiamas, vienos veikos kriminalizuojamos, kitos dekriminalizuojamos. Su ribos dilema susiduria kiekvienas baudžiamosios teisės institutas, pavyzdžiui, kaip plačiai derėtų suvokti būtinosios ginties, kėsinimosi pavojingumo, akivaizdumo ir realumo apibrėžimus? Ar vertybių skalė būtinojo reikalingumo atveju yra objektyviai nustatyta, ar ne? Ar baudimas už tyčia padarytą veiką, esant savanoriškam girtumui, suderinamas su nullum crimen sine culpa (be kaltės nėra nusikaltimo) principu? Kur tiksli riba tarp tyčios ir neatsargumo? Ar nusikalstamos veikos bendrininku gali būti asmuo, padedantis įvykdyti veiką, nors kitiems bendrininkams apie jo pastangas nėra žinoma ad infinitum? Galiojanti baudžiamoji teisė pažodžiui aiškina baudžiamosios teisės institutus, ir kartais veda ad absurdum.27 Igoris Karpecas pažymi: visiškai neteisinga baudžiamąją teisę apibūdinti kaip dogminę ir formalią [tai atitiktų minėtą pažodinį aiškinimą – M. L.] – toks platus yra baudžiamosios teisės institutų vertybinis, filosofinis, sociologinis, psichologinis turinys.28

Teisė aiškinti baudžiamuosius įstatymus negali būti suteikta baudžiamajam teismui, nes jis nėra įstatymų leidėjas, o dar svarbiau – nėra nieko pavojingesnio už tą paprastą aksiomą, kuri sako, esą reikia vadovautis įstatymų dvasia.29 Tokias utopines mintis 1764 m. dėstė klasikinės baudžiamosios teisės mokyklos tėvas Cesare Beccaria, pamiršdamas, kad taikomoji matematika analizuoja ne socialinių santykių (nes tai teisės reguliavimo sfera), o grynųjų santykių, išreikštų matematiniais simboliais, reguliavimą. Natūralia kalba išreikšti grynųjų santykių neįmanoma.30 Teisė yra  mokslas, vadinasi, jos esmę išreiškia kalba (tekstas), o iš tiksliųjų mokslų į teisę perkeliamas matematinio modeliavimo kriterijus, nes mokslo, kaip jį supranta tiksliųjų mokslų atstovai, neva yra tik tiek, kiek jame esama taikomosios matematikos.31 Baudžiamoji teisė turi net utopinius ateities planus, paremtus matematiniu modeliavimu, – sukurti matematinę formulę,32 į kurią patektų visi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 54 straipsnyje išvardyti kintamieji, ir užtikrinti „teisingą“ bausmių skyrimą jas kompiuterizuojant, kad būtų atsisakyta subjektyviojo, žmogiškojo faktoriaus – teisėjo asmenybės.

Interpretacinis žaidimas baudžiamosios teisės normomis, žongliravimas skaičiais, kvalifikuojant nusikalstamą veiką, dažnai neturi nieko bendra su socialine nelaime, kuri ištinka realiame gyvenime. Nusikaltimą išgyvenusių žmonių skausmas tikras, o ne verbalinis ar matematinis. Tačiau kalbos ir skaičių perteklius taip paveikia baudžiamąją teisę, kad ji pradeda siekti vienintelio tikslo – pateisinti savo vaidmenį. Parlamentui, vyriausybei, teismams, prokuratūrai, policijai, žiniasklaidai, baudžiamosios teisės mokslininkams nusikaltimą išgyvenę žmonės – auka ir nusikaltėlis – nesvarbūs, arba svarbūs tik tiek, kiek aukos ir nusikaltėlio buvimas pateisina jų pačių patogų gyvenimą.33 Ir tai ne priekaištas, o natūralus racionalizuotos, vadybiniais, matematiniais principais paremtos modernybės padarinys. Dar daugiau – tai natūrali kalbos (kultūros) ir matematinio mokslo slinktis į informacinio srauto begalybę, galiausiai – į susinaikinimą. Žmogaus prigimtis linkusi į egzistencinį lengvumą, todėl reikalauti iš prokurorų ar teisėjų, kad įsijaustų į kiekvienos aukos ar nusikaltėlio dramą, yra netikslinga, neracionalu, o galiausiai – kvaila, nes tai pražudytų juos pačius. Kiekvienas dirbame savo darbą, nekvestionuodami jo prasmės, reikšmės, o juo labiau reikalingumo.

Kalbos ir skaičių perteklius skatina, kad baudžiamosios teisės sistema, užuot ieškojusi prasmės, gausintų informacinį triukšmą. Dėl to vargsta teisėjai, vargsta ir tie, kurie studijuoja konstitucinę jurisprudenciją. Antai 2009 m. birželio 8 d. Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimas, nagrinėjantis juridinio asmens baudžiamosios atsakomybės konstitucingumo problemą,34 yra dešimt kartų didesnės apimties negu 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas, išnagrinėjęs ne ką mažiau sudėtingą ir svarbią problemą, susijusią su turto konfiskavimo konstitucingumu.35

Mokslas gali iš šono pažvelgti į baudžiamąją teisę, tačiau kardinalių pokyčių negali padaryti ir jis, nes turi prisitaikyti prie esamos sistemos. Jei kiekybiniam pokyčiui pavyksta virsti pozityvia nauja kokybe – tai nors nedidelis, bet vis dėlto laimėjimas, leidžiantis spręsti sunkiausius konfliktus taip, kad būtų suteikiama kuo mažiau skausmo arba jis kuo tolygiau paskirstomas.

Baudžiamosios teisės, nustatančios nusikalstamas veikas, už kurias baudžiama, neviltį dėl neteisingumo didina baudžiamojo proceso teisė, – jos normos nustato, kaip valstybė turi vykdyti baudžiamosios teisės materialias normas, kad atskleistų nusikalstamą veiką, nuteistų ir nubaustų kaltininkus.36 Procesas jau savaime yra pleištas sprendžiant konfliktą, pasireiškusį nusikalstama veika. Žmogus, gindamasis nuo gyvybei gresiančio pavojaus, gali teisėtai įvykdyti „mirties bausmę“ užpuolikui, tyčia atimti jam gyvybę. Užpuoliko teisėjas ir „budelis“ yra tas, kuris bando apsiginti. Užpuoliko apeliacija, kasacija negalima. Procesas šiuo atveju nereikšmingas ir nereikalingas, nes konfliktas buvo išspręstas pasitelkus tik materialias baudžiamosios teisės normas (nužudymo sudėtis, būtinoji gintis, kaip aplinkybė, panaikinanti baudžiamąją atsakomybę). Šiuolaikinė visuomenė procesą, kaip ir bet kurią kitą mediją, pavertė neišvengiamu, o liūdniausia, kad jis tampa svarbesnis už materialiąją normą. Kitaip tariant, svarbesnė ne reiškinio (nusikaltimo) esmė ­– ar jis tikrai buvo padarytas, kas jį padarė, ar tas asmuo kaltas, bet tai, ar tinkamai vyko baudžiamasis procesas. Įprasta manyti, esą baudžiamojo proceso normos, priešingai materialioms baudžiamosios teisės normoms, neturi „moralinės“ konotacijos, nedaro įtakos moraliniam, kartu ir baudžiamajam teisiniam veikos vertinimui,37 vis dėlto dažnai būtent jos lemia net baudžiamosios bylos baigtį. Konstatavus esminius baudžiamojo proceso principų pažeidimus, net kaltas asmuo teisiškai gali būti pripažintas nekaltu.38

Baudžiamajai teisei svarbi teisinė, o ne faktinė, ne tikroji asmens kaltė, t. y. ne tai, ar jis iš tikrųjų padarė nusikaltimą. Būti faktiškai kaltam yra viena, o būti teisiškai kaltam, patrauktam atsakomybėn ir nubaustam – visiškai kas kita. Ar asmuo bus „teisiškai“ kaltas, priklauso nuo įrodymų. Jei nėra įrodymų (liudytojų parodymų, kratos ar poėmio protokolų, ekspertizės akto ir t. t.), vadinasi, teisiškai nėra ir nusikaltimo, nors jis buvo įvykdytas. Net jei esama įrodymų, bet jie gauti neteisėtais būdais, tokie įkalčiai nepripažįstami ir negali būti naudojami asmens kaltei įrodyti.39

Baudžiamoji teisė kompromisų nežino – arba konstatuojama, kad asmuo įvykdė nusikalstamą veiką, arba skelbiamas išteisinamasis nuosprendis. Realiame gyvenime nėra vien juodos ar baltos spalvos, paprastai visi būname iš dalies kalti.40 Mąstyti pasitelkiant priešpriešas – kaltas vs nekaltas, geras vs blogas, teisingas vs neteisingas – būdinga ne tik teisei. Vaikystėje priešybės padeda socializuotis, ir visą gyvenimą jos yra bendravimo pagrindas. Primityviu dichotomišku kalbėjimu paremta visa viešoji erdvė, taigi ir baudžiamoji politika. Atrodo, čia galėtų pagelbėti mokslas, tačiau jis irgi neišvengia priešpriešų. Dabartinei baudžiamajai teisei svarbiausios dvi dichotomijos: pakaltinamas ar nepakaltinamas, kaltas ar nekaltas.41 Baudžiamoji teisė pirmiausia siekia atsakyti į klausimą, ar asmuo, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn, skiria gėrį nuo blogio, t. y. ar jis elgiasi taip kaip 99,9% šios planetos gyventojų, ar ne. Jei pripažįstama, kad asmuo skiria gėrį nuo blogio, gali suvokti savo veiksmus, jis pripažįstamas pakaltinamu. De jure šį faktą konstatuoja teismas, o de facto – psichiatrai. Baudžiamoji teisė laikosi pakaltinamumo prezumpcijos – asmuo pakaltinamas, kol neįrodoma priešingai. Antra esminė dichotomija, kurią sprendžia teismas, – kaltės nustatymas: teismas kaltinamąjį pripažįsta nekaltu ir jį išteisina arba pripažįsta kaltu ir skiria bausmę. Jei asmuo pripažįstamas kaltas, kartu turi būti nustatytas ir psichinis jo santykis su nusikalstama veika – kaltė pasireiškia kaip tiesioginė arba netiesioginė tyčia, kaip nusikalstamas pasitikėjimas arba nusikalstamas nerūpestingumas (BK 15, 16 str.). Iš elementarios gyvenimo patirties įvertinti, kada žmogus pasielgė tyčia ar neatsargiai, gali kiekvienas. Tačiau ne kiekvienas yra įvaldęs baudžiamąjį teisinį žargoną, todėl negalės to išreikšti baudžiamosios teisės kategorijomis. Nepaisant kalbinio sofistikavimo, baudžiamosios teisės dichotomizacija labai aiški ir primityvi. Christie teigia: tapti šiuolaikiniu baudžiamosios teisės specialistu reiškia išmokti primityviai suvokti ir vertinti nusikalstamą veiką.42 Dichotomijos, baudžiamojo konflikto suprimityvinimas yra ir baudžiamosios teisės kryptis, esmė, pagrindas, nes, kaip rašoma vadovėliuose, Lietuvos baudžiamoji teisė artimiausia klasikinei baudžiamosios teisės mokslo krypčiai, vadinamai neoklasicizmu.43

Baudžiamosios teisės kryptys

Baudžiamosios teisės mokslas skiria tris pagrindines jos kryptis: klasikinę, antropologinę ir sociologinę.44 Visos jos pabrėžia sąveiką tarp nusikalstamos veikos, asmens, kuris tą veiką padarė, ir aplinkos, kurioje asmuo veikia. Kryptys viena nuo kitos skiriasi tuo, kad lemiamais laiko skirtingus sąveikos elementus: klasikai sutelkia dėmesį į nusikalstamą veiką, antropologai – į asmenybę, sociologai – į aplinką. Klasikinei mokyklai svarbiausia, kad asmuo padaro baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką, nesvarbu, kas jis būtų – vargšas, turtuolis, moteris, juodukas ar lesbietė. Antropologai nusikalstamos veikos priežasčių ieško tyrinėdami žmogaus fizinę išvaizdą, psichikos procesus, genus. Sociologams rūpi makroinstitucinis lygmuo: jiems svarbu, kodėl nepakankamai gerai veikia socialinės institucijos, todėl sudaro sąlygas nusikalsti. Sociologai vietoj nusikalstamos veikos siūlo vartoti problemos, socialinio konflikto kategorijas, o radikalioji kryptis ragina net apskritai atsisakyti bausmės. Sociologinės krypties atstovai teigia, kad klasikinė arba neoklasicizmo krypties baudžiamoji teisė labiausiai supaprastina baudžiamąjį teisinį konfliktą. Neoklasikui nekyla klausimas, ar žmogus teisiamas pagrįstai, ar jis nusipelnė bausmės, ar bausmė bus jam veiksminga. Svarbiausia, kad jis padarė baudžiamuoju įstatymu uždraustą veiką. Kai baudžiama už veiką, neatsižvelgiant, kas ją padarė, elgiamasi neva teisingai – įtvirtinamas asmenų lygybės prieš įstatymą principas. Neoklasikų suformuluota teisingos bausmės maksima skamba taip: analogiškų veikų padarymas turi užtikrinti vienodą baudžiamąją atsakomybę, t. y. bet kuris valstybės gyventojas, kad ir kur jis nusikalstų, kad ir kas jis būtų, gaus vienodą bausmę. Neoklasikai nekelia klausimo, ar, pavyzdžiui, trejų metų laisvės atėmimo bausmė už uogienių vagystę iš sandėliuko anksčiau teistam asmeniui, kurio teistumas neišnykęs, yra teisinga. Jiems svarbu, kad visi piliečiai, kurie tokią veiką daro, būtų baudžiami tokia pačia bausme. Kitaip tariant, neoklasikinės krypties bausmės teisingumo maksima yra ne materiali, nekelianti klausimo, ar yra pagrįsta, ar teisinga bausti laisvės atėmimu už uogienių vagystę, o metamateriali – įtvirtinanti, kad visi, padarę tam tikrą veiką, būtų baudžiami vienodai. Neoklasikai mato tik veiką, poelgį, o ne žmogų, asmenybę, kuris tą padarė. Recidyvas – naujos veikos atlikimas – yra esminis asmenybės požymis, lemiantis skiriamą bausmę. Baudžiamojo kodekso esminė dichotomija, skiriant bausmę, yra klasifikavimas į pirmą kartą teisiamus asmenis (BK 55 str.) ir recidyvistus – tai asmenys, jau teisti už tyčinį nusikaltimą, teistumas už kurį neišnykęs ar nepanaikintas, ir vėl padarę nusikaltimą (BK 27, 56 str.). Pirmą kartą teisiamam asmeniui už lengvesnio pobūdžio nusikalstamas veikas paprastai skiriama bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu, o recidyvistą už tyčinį nusikaltimą teismas paprastai siunčia už grotų. Pakartotinis veikos padarymas (recidyvas) yra suprantamas kaip esminis asmenybę apibūdinantis požymis. Neoklasikams veika yra svarbiausia kategorija, ne tik vertinant nusikaltimą, bet ir skiriant bausmę. Asmenybę neoklasikai apibrėžia ne pagal kitus požymius (lytį, socialinę, turtinę padėtį ir t. t.), o pagal veiką, t. y. idem per idem. Asmenybės bruožus tarsi informacinį triukšmą BK pamini, tačiau tai tik viena iš daugelio aplinkybių, į kurias turi atsižvelgti teismas, skirdamas bausmę (BK 54 str. 2 d.).

Neoklasikai pabrėžia juridinę fizinių asmenų lygybę, pamiršdami, kad žmonės nėra ir niekada nebus lygūs, taip pat nepripažįsta juridinių asmenų baudžiamosios atsakomybės, nors būtent juridiniai asmenys, kaip teisiškai veikiantys simuliakrai, gali prisidėti prie milijonų žmonių mirties.45 Postuluoti juridinę fizinių asmenų lygybę yra tas pats, kas slėpti faktinę jų nelygybę. Christie teigia: „Kad sukurtume lygybę, būtina sukurti taisykles, nustatančias, kas nėra reikšminga“,46 nes neoklasikų maksima – vienodos bylos turi būti sprendžiamos vienodai – negali visko aprėpti ir į viską atsižvelgti, kai skiriama bausmė. Jei viską imtume domėn, tai nebūtų nė vienos bylos, tapačios kitai bylai. Todėl neoklasikams greta formalios lygybės postulato reikia susikurti neformalias (nutylimas, slepiamas) taisykles, kurios nustatytų, į ką, skiriant bausmę, reikėtų atsižvelgti mažiau ar visai neatsižvelgti.  Neoklasikinė baudžiamoji teisė ­– tai chirurgo skalpelis, techniškai įvaldytas baudžiamosios teisės specialisto. Tačiau ji stokoja materialaus turinio, nes neįstengia duoti atsakymo į klausimus, kodėl asmuo nusikalsta, ar bausmė jam veiksminga, ar jos apskritai reikia. Neoklasikine dvasia persiėmę teisėjai, vykdydami įstatymus, nesvarsto, ar jie geri, ar ne, teisingi ar ne. Neoklasicistinė mokykla atliepia dabartinį socialinį kontekstą, pašlijusius žmonių santykius. Tai susvetimėjusios visuomenės susvetimėjusi sistema, abejinga socialiniam konfliktui. Neoklasicistinė teisė ypač priimtina ekonominiam, merkantiliam mąstymui.

Beccaria buvo utilitaristas, Čikagos racionalių lūkesčių mokykla XX a. ekonominį mąstymą įdiegė į visas socialinio gyvenimo sritis, kartu ir į baudžiamąją teisę. Anot neoklasikų, bausmė turi būti efektyvi, paskirta su mažiausiomis sąnaudomis ir greitai, orientuojantis į bausmę, kuri įtvirtina formalią visų lygybę. Toks neoklasikų racionalumas neatlaiko kritikos, nes greitas ir „efektyvus“ baudžiamasis procesas neturi nieko bendra su tikruoju teisingumu, neišsprendžia jis ir socialinio konflikto. Dar senovės romėnai teigė: festinatio justitiae est noverca infortunii – skubinti teisingumą, vadinasi, prišaukti nelaimę. Greitas, pigiai kainuojantis procesas beveik visada būna neteisingas.47 Dar daugiau – neoklasikai, vadovaudamiesi ekonominiais, vadybos principais, siekia, kad ir baudžiamoji teisė būtų rezultatyvi: pripažinti kaltu, pripažinti nekaltu. Realiame gyvenime, sprendžiant socialinius konfliktus, rezultatas nėra labai svarbus. Absoliučią dauguma konfliktinių situacijų galima išspręsti ir neformaliai, nepasitelkiant institucijų, orientuotų į rezultatą. Viktoras Justickis ir Gintautas Valickas monografijoje teigia: svarbiausia ne rezultatas, o nenuspėjamai pakrypstantis procesas, leidžiantis neformaliomis ar mažiausią skausmą sukeliančiomis priemonėmis išspręsti socialinį konfliktą dėl nusikalstamos veikos padarymo. Teisingumo jausmą žmogui sukelia ne tiek galutinis rezultatas, kiek procesas, kuriuo bandoma išspręsti socialinį konfliktą.48

Genijaus byla

2008 m. spalio 10 d. Vilniaus apygardos teismas Sigitą Zigmą Gedą pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 135 str. 2 d. 3 p.: būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, veikdamas tiesiogine tyčia jis du kartus dūrė savo dukrai peiliu į nugarą. Teismo psichiatrijos ir teismo psichologinė ekspertizė Gedai diagnozavo mišrų asmenybės sutrikimą, priklausomybės nuo alkoholio sindromą ir nustatė, kad darydamas nusikalstamą veiką jis nebuvo laikinai sutrikusios psichikos. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad Geda neigė, prieštaringai vertino savo veiksmus, nutylėjo nepalankias įvykio aplinkybes, t. y. siekė sušvelninti savo kaltę ir išvengti baudžiamosios atsakomybės, nuteisė jį laisvės atėmimu 3 metams, bausmę atliekant atviroje kolonijoje.49 Nuteistasis teismo nuosprendį apskundė – savo kaltės ir juridinio veikos įvertinimo neginčijo, bet prašė pakeisti apygardos teismo nuosprendį ir, vadovaujantis teisingumo principu, skirti jam bausmę, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. gruodžio 24 d. nutartimi konstatavo: apygardos teismas pagrįstai pripažino, kad Geda padarė LR BK 135 str. 2 d. 3 p. numatytą nusikalstamą veiką, bet nuosprendį panaikino ir baudžiamąjį procesą nutraukė, nuteistajam mirus.50

Bylos fabula paprasta ir įprasta – buitinis konfliktas, per kurį stipriai apsvaigęs kaltininkas padaro sunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam. Vidaus reikalų ministerijos Informatikos ir ryšių departamento ataskaitos apie nusikalstamumą rodo, kad apsvaigę nuo alkoholio asmenys padaro apie 65% registruojamų nužudymų ir sunkių sveikatos sutrikdymų, kurie paprastai yra buitinių konfliktų padarinys.51 Taigi fabula būtų banali, jei ne teisiamasis – poetas Sigitas Geda. „Vaizduotės imlumu ir stiprumu dabartinėje lietuvių kultūroje jis neturėjo sau lygių – šiuo aspektu teisėta jį gretinti su tragiškuoju M. K. Čiurlionio genijumi“,52 – rašo Viktorija Daujotytė. Literatūros genijus – tai žmogus, tobulai įvaldęs kalbą, galintis itin skaidriai ir aiškiai matyti pasaulį, o svarbiausia, visa tai užrašantis, paverčiantis kalba. Geda priartėdavo prie bekalbių kalbos šaknų, gyveno kalba, buvo jos vergas: kalba jam, skirtingai nei daugumai mirtingųjų, buvo ne instrumentas, o tikrieji sielos (gal net ir kūno) namai. Kalba kartu ir niokojo, draskė jį. Kaip dauguma didžių menininkų, Geda buvo gyvenimo diletantas, visiškas vaikas, – teigia Arvydas Šliogeris.53

Baudžiamoji teisė ir psichiatrija teisia genijų, neturėdamos tinkamų įrankių (kategorijų, straipsnių, institutų), kurie padėtų suprasti genijaus asmenybę, gyvenimą, kalbą. Baudžiamoji teisė ir psichiatrija – tos dvi seserys kontrolierės54 – vartoja primityvią, dichotomizuotą kalbą. Kad ir kiek psichologai ar psichiatrai kalbėtų apie žmogų, jie vis tiek niekada iki galo jo nepažins. Psichologija ir psichiatrija orientuojasi į statistinį vidurkį, į statistinę psichiatrijos medianą, kuri apibrėžia socialaus normalumo turinį. Todėl jos niekada nesupras genijaus ir laikys jį psichiatrijos marginalija. Baudžiamoji teisė taiko tas pačias primityvias psichologines kategorijas (suvokimas, padarinių numatymas, padarinių siekimas, asmenybės bruožai ir t. t.) nustatydama tiesioginę tyčią, kaltę, nusikalstamą veiką, padarytą apsvaigus nuo alkoholio ir pan. Genijaus psichologinė diagnozė – mišrus asmenybės sutrikimas – neprieštarauja genialumo požymiui. Kitaip tariant, pasakyti, kad Gedos asmenybė buvo sutrikusi, ir pasakyti, kad jis – genijus, yra lygiai tas pats, tik vartojant skirtingą kalbą. Baudžiamosios teisės kalba, suprantama, labiau sofistikuota negu buitinė, tačiau palyginti su genijaus kalba ji yra skurdžiai elementari.

Neeilinių gabumų gali turėti ir asmenys, sergantys psichikos liga, bet jeigu savo talento jie neformalizuoja kalba (ar kitais kultūriniais pavidalais), taip ir lieka vien proto ligoniais arba keistuoliais. Gamtiniu požiūriu žmogus reikšmingas tiek, kiek jis gali pratęsti giminę, o socialiniu požiūriu – tiek, kiek formalizuoja savo veiklą išorėje. Didis kūrėjas yra tik tas, kuris sukuria didingą kūrinį.

Genialumą apibūdina du požymiai: pirmas – nepaprastai tyras žvilgsnis į aplinką, reiškinius, gebėjimas pamatyti esmines sąsajas, reiškinių esmę, kurios neįžvelgia ir nesupranta kiti. Dauguma (kalbu ne tik apie šalies gyventojus, bet ir apie viešąją politinę erdvę, vyraujančias mokslo doktrinas) mato ir suvokia pasaulį gerokai primityviau nei genijus, tačiau toks suvokimas, daugumos požiūriu, yra vienintelis tikras ir teisingas. Antras genialumo požymis – tai gebėjimas šitą neįprastą, daugumos nuomone, pasaulio jutimą paversti kalba. Tyriausiai žvelgti į daiktus, jausti gėrio ir blogio, teisingumo ir neteisingumo skirtį gali ir asmuo, visiškai nevaldantis kalbos, antai Vinco Krėvės skerdžius Lapinas – kaimo keistuolis, jaučiantis ypatingą ryšį su gamta. Tokie išmintimi apdovanoti žmonės ir turėtų būti teisėjai. Bet čia vėl apima neviltis – tokie žmonės nevaldo kalbos, o jeigu įvaldytų baudžiamosios teisės mokslinę leksiką, greičiausiai prarastų Dievo dovaną tyrai, paprastai ir teisingai matyti pasaulį. Geda buvo praradęs gebėjimą tyrai matyti  ir vertinti tikrovę, nes gyveno ne realiame, o kalbos pasaulyje. Jis tyrai matė tik kalbą. Sveiko žmogaus lemtis yra gyventi hic et nunc, tiesiogiai jausti pasaulį, o ne užsidaryti lavonų – knygų – apsuptyje.55

Tol, kol nėra kūrinio, socialiniu požiūriu kūrėjas yra nereikšmingas.  Kyla klausimas, ar genialaus kūrėjo asmenybė turėtų būti reikšmingas ar net lemiamas veiksnys, taikant baudžiamąją atsakomybę už jo padarytą nusikalstamą veiką? Geda savo genialumą įrodė kūriniais. Tačiau neatsiejamas genialumo šleifas yra kūrėjo mirtis. Tik genialūs kūriniai po kūrėjo mirties leidžia jų autorių pavadinti genijumi. Kol genialus kūrėjas gyvas, tol jis laikomas keistuoliu, ne šio pasaulio žmogumi. Kaip teigia Šliogeris, „padugnės mato tik tai, kuo pačios gyvena“, „barbės“ likimas – kitame ieškoti tik barbės, o kiekvieną pranašesnį pažeminti ir sunaikinti.56

2008 m. rudenį intelektualai pasirašė Gedos „ginties tekstą – prokurorams, teisėjams. Ar prašėme pagailėti, ar norėjome paaiškinti? Ar tik patys sau aiškinomės, ką suprasti buvo sunku?“ – svarsto Daujotytė.57

Rašyti prokurorams ar teisėjams tokius laiškus yra tas pats, kas kalbėti paukščių kalba, kurią taip mėgo pats Geda, vis primindamas, kad gražiausiai čiulbanti lakštingala, ir ta – iš žvirblių giminės.

Retorika, literatūra, poezija, viešas kalbėjimas su tropais ir retorinėmis figūromis yra graži, maloni ausiai, skausmo nekelianti kalba. Baudžiamoji teisinė kalba yra tiesiogiai susijusi su realiu žmonių skausmu. Negyva kaltinamojo nuosprendžio kalba sukelia realią laisvės atėmimo kančią. Sakoma, žmonės ramiau miega, jei daug ko nežino, pavyzdžiui, kaip kuriami ir taikomi baudžiamieji įstatymai. Galėtume pamanyti, kad baudžiamosios teisės mokslas ir praktika – tai neginčijamos tiesos, aksiomos, o iš tikrųjų, kaip ir kiekvienas mokslas ar veikla, – tai nuomonių įvairovė, mokslininkų kaprizai, interesai, skirtingas požiūris į vertybes. Pakartosiu: nuo kitų kalbėjimo rūšių baudžiamosios teisės leksika skiriasi tuo, kad seikėja tikrą skausmą.

Apygardos teismo nuosprendis Gedai – vienas iš tūkstančių tokio pobūdžio nuosprendžių: trumpai aprašytos įvykio aplinkybės, kaltinamojo, nukentėjusiosios, liudytojų parodymai, teismo psichiatrijos ir teismo psichologijos ekspertizės aktas, kiti įrodymai. Trumpai argumentuojama, kodėl pateiktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad Geda kaltas padaręs nusikaltimą. Apygardos teismo sprendimas – paprastas, elementarus, lyg sukarpytas ir suklijuotas iš įrodymų, argumentacija ir motyvacija šabloniška. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai kitokie nelabai ir galėtų būti. Daugiau kūrybos laisvės taikyti baudžiamosios teisės normas turi Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris remdamasis precedentais formuoja vienodą teismų praktiką. Jis sprendžia teisingo teisės taikymo (o ne faktų nustatymo) klausimus. Daugiau laisvės turi ir baudžiamosios teisės mokslininkai. Gintaras Švedas rašo: „Neabejotina, kad ir savanoriškas fiziologinis apsvaigimas taip pat yra laikinas psichikos sutrikimas, todėl jis turėtų sudaryti asmens medicininį (biologinį) nepakaltinamumo kriterijų.“58 Tokia baudžiamosios teisės profesoriaus mintis yra revoliucinė, jeigu ją pripažintų teismai, šimtus alkoholio prigėrusių teisiamųjų, sunkiai sutrikdžiusių kam nors sveikatą ar ką nors nužudžiusių, tektų pripažinti nepakaltinamais ir ne bausti juos, o priverstinai gydyti (BK 17, 98 str.).

Švedo mintis logiškai išplaukia iš pagrindinio baudžiamosios teisės principo nullum crimen sine culpa (be kaltės nėra nusikaltimo). Baudžiamoji teisė paremta subjektyvaus pakaltinimo principu, t. y. asmuo baudžiamas ne už sukeltus padarinius, su kuriais jis gali būti susijęs, bet už intenciją, pasireiškusią nusikalstama veika. Didžiausi nusikaltimai kyla žmogaus galvoje, todėl baudžiamoji teisė kaltina ir už tai, ką žmogus ketino, siekė padaryti, tačiau dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, veika nutrūko parengtinėse stadijose. Baudžiamoji teisė asmens pakaltinamumą, jo kaltę nustato ne apskritai, o dėl konkrečios veikos, įvykdytos konkrečiu laiku ir konkrečioje vietoje. Jei asmuo stipriai prisigeria, ir vėliau neprisimena, ką girtas padaręs, negalima vadovaujantis nullum crimen sine culpa, jo pripažinti kaltu, nes tokio asmens psichika dėl alkoholio poveikio buvo sutrikdyta. Vis dėlto pagal vyraujančią baudžiamosios teisės doktriną savanoriškas apsvaigimas nuo alkoholio, net jei asmuo iš tikrųjų neprisimena, ką girtas padarė, nėra pagrindas netaikyti baudžiamosios atsakomybės. Priešingai, tai laikoma sunkinančia aplinkybe (BK 60 str. 1 d. 9 p.). Nesvarbu, kad kaltinamasis, darydamas veiką, nieko nesuprato, tačiau kaltės nustatymas paslenkamas atgal – tada, kai asmuo geria.59 Tokia pozicija neatlaiko kritikos, nes asmuo baudžiamas ne už alkoholinių gėrimų vartojimą, o už veiką, padarytą apsvaigus. Šiuolaikinis technomokslas nei klaidų, nei prieštaravimų nepripažįsta. Pasvarstykime: alkoholis parduodamas maisto prekių parduotuvėse, maža to, pripažįstamas legalia psichoaktyvia medžiaga, jo vartojimas vertinamas kaip tam tikras atsipalaidavimo būdas. Psichiatras Dainius Pūras teigia: kas šeštas žmogus, vartojantis alkoholį, tampa nuo jo priklausomas. Priklausomybę nuo alkoholio lemia ne asmens valia, tai labiau individuali organizmo reakcija į svaigalus. Taigi, viena vertus, alkoholis yra laisvai pardavinėjamas, antra vertus, jei žmogui nepasisekė ir jis turi polinkį į alkoholizmą, baudžiamoji teisė nubaus jį dar kartą. Nelaimė viena nevaikšto, o baudžiamoji teisė šią tiesą patvirtina ir sustiprina. Valstybė negalėtų visiškai uždrausti prekiauti alkoholiu, nes tai vienas iš būdų mažinti socialinę įtampą. Bernardas Brazdžionis eilėraštyje „Ką sakė mūrininkas Jėzui tą naktį?“ rašo: „Ir kaip aš negersiu, kad liūdna,/ Ir nebūsiu nudriskęs, kad nesulopo niekas,/ Kad per mėnesį dirbto pinigo, būtino,/ Už poros dienų nebelieka?..“60 Jei valstybė uždraustų alkoholio vartojimą, socialinė įtampa  išsilietų kitais būdais – masiniu narkotikų vartojimu, didėjančiu savižudybių, nusikaltimų, psichikos ligų skaičiumi ir pan.

Geda prašė, kad jam paskirtą trejų metų laisvės atėmimo bausmę Apeliacinis teismas, vadovaudamasis teisingumo principu, pakeistų bausme, nesusijusia su laisvės atėmimu. Baudžiamajame kodekse teisingumo principas yra minimas du kartus: 41 straipsnyje (2 d. 5 p.) teigiama, kad bausmės paskirtis – užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. 54 str. 3 d. įtvirtina: „jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas  aiškiai prieštarautų  teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę“, t. y. teismui suteikiama teisė paskirti bausmę, nenumatytą sankcijoje už veiką, kuria kaltinamas asmuo. Geda buvo nuteistas ne už paprastą sveikatos sutrikdymą, o už savo vaiko sunkų sužalojimą (BK 135 str. 2 d. 3 p.). Tai yra labai sunkus nusikaltimas (BK 11 str. 6 d.), užtraukiantis laisvės atėmimo bausmę nuo dvejų iki dvylikos metų nelaisvės. Teismas Gedai paskyrė vienintelę galimą skirti bausmę už tokį nusikaltimą – laisvės atėmimą, tačiau beveik pačios minimaliausios trukmės. Motyvuodamas bausmės skyrimą ir aiškindamas teisingumo principą apygardos teismas konstatavo: „Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai.“ Analogiška formuluotė įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje.61 Tokią pačią formuluotę savo knygoje kadaise išdėstė klasikinės baudžiamosios teisės krypties tėvas Cesare Beccaria. Aiškindamas ryšį tarp nusikaltimo ir bausmės, jis pabrėžė: bausmė kiek galima daugiau turi atitikti nusikaltimą,62 t. y. ji turi būti proporcinga. Apygardos teismas, toliau aiškindamas teisingumo principą, konstatuoja: „Atsižvelgiama į tai, kad teisingumo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką.“ Panašiai svarstė ir Beccaria: „Mes jau žinome, kas sudaro tikrą nusikaltimų matą: tai žala, nusikaltimo daroma visuomenei.“63

Ir Beccaria, ir Vilniaus apygardos teismas panašiai aiškina bausmės teisingumą, o tai dar kartą patvirtina, kad Lietuvos baudžiamoji teisė vartoja XVIII a. pabaigos kategorijas. Praėjus beveik 250 metų po to, kai buvo parašytas veikalas „Apie nusikaltimus ir bausmes“, XXI a. Temidė švaistosi kalaviju vis dar alsuodama Beccarios dvasia.

Tęsinys kitame numeryje

1 G.P. Fletcher, The Grammar of criminal law. American, comparative, and international. Volume one: foundations, Oxford university press, 2007, p. 4.

2  N. A Christie, suitable amount of crime, Routledge, 2004, p. 1.

3  Ten pat, p. 3.

4  Ši veika Lietuvoje buvo dekriminalizuota 1993 metais.

5  L. Hulsman, The abolitionist case: alternative crime policies, Israel law review, Vol. 25. 1991, p. 682.

6  J. Gilligan, Smurtas. Apmąstymai apie nacionalinę epidemiją, Vilnius: Vaga, p. 26.

7  N. Christie, Limits to pain. Martin Robertson, Oxford. 1992, p. 15–19.

8  A. Šliogeris, Niekis ir esmas. I tomas, Vilnius: Apostrofa, 2005, p. 18, 354.

9  N. Christie, Limits to pain, p. 14.

10  A. Šliogeris, Niekis ir esmas. I tomas, p. 10; II tomas, p. 11–42.

11  N. Christie, Limits to pain, p. 14, 35.

12  Tomas Akvinietis, Teologijos suma. 2–2, Logos, 2000, nr. 21, p. 192.

13  M. Liesis, Eutanazija ir padėjimas nusižudyti: baudžiamosios atsakomybės ir kriminalizavimo problemos. Daktaro disertacija. Socialiniai mokslai, teisė (01 S), Vilniaus universitetas, 2008, p. 36–39.

14  M. Liesis, Baudžiamosios atsakomybės už eutanaziją netaikymo galimybės, Teisės problemos, 2009, nr. 1 (63), p. 8, 9.

15  G. W. F. Hegel, Teisės filosofijos apmatai, Vilnius: Mintis, 2000, p. 41.

16  A. Abramavičius, E. Jarašiūnas, Konstitucinė dimensija baudžiamojoje teisėje, Teisė. Mokslo darbai, t. 53, p. 1–3, 19.

17  E. Kūris, Konstitucijos dvasia, Jurisprudencija, t. 30 (22). 2000, p. 20–23.

18  Montesquieu, Apie įstatymų dvasią, Vilnius: Mintis, 2004, p. 7.

19  Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1998 m. gruodžio 9 d. nutarimas „ Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 105 straipsnio sankcijoje nustatytos mirties bausmės atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, nr. 109, p. 22–33.

20  A. Vaišvila, Teisės teorija, Vilnius: Justitia, 2000, p. 83. A. Vaišvila, Teisinės valstybės koncepcija Lietuvoje, Vilnius: Litimo, 2000, p. 434. A. Vaišvila, Baudžiamoji justicija – juridinė asmens teisinio statuso identifikacija, Teisės problemos, 1998, nr. 3-4, p. 153.

21  A. Abramavičius, A. Čepas, A. Drakšienė et al. Baudžiamoji teisė. Bendroji dalis, Vilnius: Eugrimas, 1998, p. 158–162.

22  A. Šliogeris, Bulvės metafizika, Vilnius: Apostrofa, 2010, p. 25, 26.

23  Ten pat, p. 36.

24  Platonas, Valstybė, Vilnius: Pradai. 2000, p. 225–257.

25  A. Šliogeris, Kas yra filosofija? Vilnius: Apostrofa, 2001, p. 48–52.

26  G. Švedas, Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006, p. 164, 165.

27  Ten pat, p. 63.

28  I. Karpec, Ugolovnoje pravo i etika, Moskva: Juridiceskaja literatura, 1985, p. 155, 156.

29  Č. Bekarija, Apie nusikaltimus ir bausmes, Vilnius: Mintis, 1992, p. 41.

30  A. Šliogeris Kas yra filosofija? Vilnius: Apostrofa, 2001, p. 131, 132.

31  Ten pat, p. 124–132.

32  Baudžiamųjų sankcijų darna. Sistemos sukūrimo prielaidos, Vilnius: Teisės institutas, Matematikos ir informatikos institutas, 1998.

33  N. Christie, Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė, Vilnius: Eugrimas, 1999, p. 89–117. L. Hulsman, The abolitionist case…, p. 683, 684.

34  Dėl Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 20 straipsnio 1, 2, 3 dalių (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija), 20 straipsnio 5 dalies (2004 m. liepos 5 d. redakcija), 43 straipsnio 4 dalies (2000 m. rugsėjo 26 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. birželio 8 d. nutarimas, Valstybės žinios, 2009, nr. 69–2798.

35  Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 148 straipsnio antrosios dalies ir Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 93 straipsnio 1 ir 2 punktų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas, Valstybės žinios, 1993, nr. 70–1320.

36  G. Fletcher, Basic concepts of criminal law, Oxford university press, 1998, p. 7–18.

37  Ten pat, p. 13.

38  Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 369 str. 1 d. 2 p., 3 d., Valstybės žinios, nr. 37–1341, nr. 46. 2002.

39  Lietuvos Respublikos Baudžiamojo proceso kodekso 20 str. 4 d., Valstybės žinios, nr. 37–1341, nr. 46. 2002.

40  N. Christie, A suitable amount of crime, Routledge, 2004, p. 79.

41  J. Gilligan, Smurtas, Apmąstymai apie nacionalinę epidemiją, Vilnius: Vaga, 2007, p. 15–17.

42  N. Christie, Limits to pain. Martin Robertson, Oxford. 1992, p. 45–48.

43  A. Abramavičius, A. Čepas, A. Drakšienė et al. Baudžiamoji teisė, p. 37. V. Piesliakas, Baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga, Vilnius: Justitia, 2006, p. 63.

44  A. Abramavičius, A. Čepas, A. Drakšienė et al. Baudžiamoji teisė, p. 32–37. D. Matza, Nusižengiamumo srovėje, Vilnius: Vaga, 2004, p. 26–66.

45  Z. Bauman, Globalizacija. Pasekmės žmogui, Iš anglų kalbos vertė V. Rubavičius, Vilnius: Strofa, 2002, p. 15–33. Romos tarptautinis baudžiamojo teismo statutas, nustatantis baudžiamąją atsakomybę už sunkiausias nusikalstamas veikas – genocidą, nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, agresiją – vadovaujasi klasikinės mokyklos nuostata, kad tik fizinis asmuo gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn (25 str.), o juridinių asmenų (pavyzdžiui, visuomeninių organizacijų, propaguojančių antisemitizmą) baudžiamosios atsakomybės nenumato.

46  N. Christie, A suitable amount of crime, p. 77.

47  V. Justickis, G. Valickas, Procedūrinis teisingumas Lietuvos kriminalinėje justicijoje, Vilnius: Mykolo Romerio universitetas, Vilniaus universitetas, 2006, p. 78.

48  Ten pat.

49  Vilniaus apygardos teismo 2008 m. spalio 10 d. nuosprendis. Baudžiamoji byla Nr. 1–33/2008.

50  Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. gruodžio 24 d. nutartis. Baudžiamoji byla Nr. 1A–446/2008.

51  K. Jovaišas, Žmogžudysčių bumas – šalutinis civilizacijos produktas ar neišvengiama demokratijos kaina, XXI amžiaus priedas 2004 m. gruodžio 22 d., nr. 24 (93); Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Informatikos ir ryšių departamento svetainė www.ird.lt.

52  V. Daujotytė, Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010, p. 69, 70.

53  Sigitas Geda: didis poetas, gyvenimo diletantas. A. Šliogerį kalbina E. Tervidytė, Dialogas, 2009, vasario 20, p. 1,5,6.

54  N. Christie, Nusikaltimų kontrolė kaip pramonė, Vilnius: Eugrimas, 1999, p. 144–148.

55  A. Šliogeris, Patyrimo teritorija, Problemos. Mokslo darbai, t. 71, 2007, p. 13.

56  Sigitas Geda: didis poetas, gyvenimo diletantas, p. 1, 5, 6.

57  V. Daujotytė, Tragiškasis meilės laukas, p. 25.

58  G. Švedas, Baudžiamosios politikos pagrindai ir tendencijos Lietuvos Respublikoje, Vilnius: Teisinės informacijos centras, 2006, p. 122.

59  V. Piesliakas, Baudžiamoji teisė. Pirmoji knyga, Vilnius: Justitia, 2006, p. 333, 334.

60  B. Brazdžionis, Poezijos pilnatis, Vilnius: Lietuvos kultūros fondas, 1989, p. 59.

61  „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai“. Žr. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 45 straipsnio (1998 m. liepos 2 d. redakcija) ir 312 straipsnio 3 dalies (1998 m. vasario 3 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Valstybės žinios, 2003, nr. 57–2552.

62   Č. Bekarija, Apie nusikaltimus ir bausmes, Vilnius: Mintis, 1992, p. 74.

63  Ten pat, p. 80.