Be kritikos greit išsikvėptume

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Apie kūrybą ir save
AUTORIUS: Romas Daugirdas

DATA: 2013-02

Be kritikos greit išsikvėptume

Romas Daugirdas

Literatūros kritikas Vitas Areška atsako į Romo Daugirdo klausimus

– Tarp rašytojų populiari tokia legenda: literatūros kritikais tampa tie, kuriems nepasisekė įsitvirtinti prozoje ar poezijoje. Apibūdinkite savo pirmuosius žingsnius į literatūrą. Ar ši legenda tinka Jums?

– Žinoma, kad tinka. Tik ne dėl to, apie ką meninių tekstų kūrėjai kalba. Kritikas ne taip greitai subręsta, nes jam būtina pažinti labai platų literatūrinių tradicijų kontekstą, susipažinti su tų žanrų, apie kuriuos rašo, istorija. Tai labai specifinė veikla. Pradedančiam reikštis literatūrinėje kūryboje šis žanras dar ne pagal jėgas. Ką jau kalbėti apie specifinį talentą. Taigi besimokydamas gimnazijoje, t. y. Vilniaus universiteto Parengiamuosiuose kursuose, pradėjau kurti eilėraščius. Ir vos ne vos išnešiau sveiką kailį. buvo 1945-ieji, aršiausi stalinistinio režimo metai. O aš supratimą apie poeziją iki tol sėmiausi iš Salomėjos Nėries, Jono Kossu-Aleksandravičiaus, Henriko Radausko, Antano Miškinio, Kazio Binkio ir kitų garsių poetų kūrybos. Dauguma jų stalinistinės cenzūros buvo iššluoti iš mokyklos programų ir vadovėlių. Bet ne iš jaunimo sąmonės.

Taigi atidaviau tą savo „kūrybą“ komisijai, kuri turėjo atrinkti, ką autoriai perskaitys poezijos vakare. Išgelbėjo ištikimas draugas. Liepė visą tą romantinį šlamštą atsiimti ir giliai paslėpti, pasilikti tik vieną eilėraštį apie artėjančius rinkimus. Jis net buvo išspausdintas sienlaikraštyje. Tik gerokai „paredaguotas“. Supratau, kad neužtenka sugebėjimo eiliuoti. Reikėjo dar kažko, kas susiję su rizika, politika, o ne su meniniais ar intelektualiniais išgyvenimais. Tad nutraukiau šią veiklą. Vėliau, kada pradėjau studijuoti literatūrą ir gyvenau viename bendrabučio kambaryje su Vytautu Blože, jis pasiūlė kartu recenzuoti naujai išėjusius kūrinius. Iki šiol nesuprantu, kodėl jam šovė į galvą ši mintis? Jau buvo pasireiškęs kaip Nikolajaus Nekrasovo kūrinių vertėjas, spausdino savo eilėraščius. Gal norėjo apsisaugoti nuo galimo persekiojimo? Juk V. Bložės tėvas buvo ištremtas. O aš – jau komjaunuolis. Kaip dabar sakoma – šioks toks „stogas“. Tačiau jaučiausi dar nesubrendęs panašiai veiklai. Ir tik 1954 metais kai kas iš mano „raštų“ pasirodė spaudoje. Tie straipsniai dar nebuvo tikroji kritika. Veikiau – moksliniai tyrinėjimai. Mano krikštatėvis – Eugenijus Matuzevičius, pakvietęs bendradarbiauti savaitraštyje „Literatūra ir menas“.

Legendos apie kritikų nepilnavertiškumą atsirado todėl, kad jie psichologiškai nepritapo prie poetų ar dramaturgų „gaujos“. Galima prisiminti populiarius mitus apie kritikus: „Pabuvojęs bohemoje, bet nepatyręs jos malonumų; abejojantis Hamletas, kuris nenužudė savo tėvo; aristokratas, neturėjęs savo liokajaus; poetas, nemokantis rimuoti.“ Toks buvo ambicingas literatas, savo metu garsus kritikas Kostas Korsakas, kuris retkarčiais bandė paneigti tariamą kritikos pažeminimą – išleido vieną kitą eilėraščių rinkinį. Ir visai be reikalo. Kritikos gelbėti nereikia. Be jos menas greit išsikvėptų. Kritika toks pat literatūros žanras kaip ir visi kiti, gal net universalesnis. Jis reikalingas ir kūrėjui, ir skaitytojui. Ypač dabar, kai meninė kūryba yra estetiškai laisva, keliauja „per dvasios dykrą“, ieškodama dvasios motyvų ir raiškos formų, kartais labai sudėtingų ir ne visuomet motyvuotų.

– Parašėte atskiras knygas apie trijų poetų kūrybą – Salomėjos Nėries, Teofilio Tilvyčio ir Eduardo Mieželaičio. Šiuo metu vienas jau beveik užmirštas, kiti du – vertinami kontroversiškai. Ar negalėtumėte jų aktualizuoti dabarties kontekste?

– Nelabai supratau, kuris iš tų trijų – jau užmirštas? Apie juos rašiau gal kiek ir padidindamas jų reikšmę, praleisdamas trūkumus ir silpnybes, bet tuomet buvau nuoširdžiai įsitikinęs, kad esu teisus. Labai keistai jaučiuosi gavęs panašų klausimą. Praėjo nemažai laiko, pasikeitė kultūrinė situacija, pasikeitė ir mano pažiūros į literatūrinę kūrybą. Bet vis vien, iš naujo vertindamas jaučiuosi taip, lyg juos išduočiau. Tačiau toks likimas. Gal per ilgai gyvenu. Vienus eilėraščius skaičiau dar tarpukario nepriklausomybės ir hitlerinės okupacijos laikotarpiu, o kitus – ilgais sovietmečio metais. Ir vėl laisvoje Lietuvoje grįžau prie tų, kuriais žavėjausi iki okupacijų, besimokydamas mokykloje.

Iš senų laikų prisimenu švelnią, dainišką Salomėjos Nėries lyriką. Prisimenu ir Teofilio Tilvyčio epigramų, parodijų, feljetonų gaivališką juoką. Jis juokėsi iš ašaringo jausmingumo, romantinių literatūros štampų, sacharininės poezijos. Įvedė šiurkštumus, mužikiškus, tuo metu draudžiamus nepoetiškus žodžius: „Viešpačius atsiprašau, / Kad mužikiškai rašau“ ( T. Tilvytis, Žemė grįžta namo, V., 1975, p. 45). Poemoje „Išpardavimas dūšios“ parodijavo romantikų ir simbolistų kūrybą – Maironio, Fausto Kiršos, Kazio Binkio, Putino, Balio Sruogos ir kt. „Dičius“ buvo feljetoninė klasikinės poemos parodija, „Artojėliuose“ ironiškai pavaizduotas padidintas, išpūstas teatrališkumas, susijęs su Vytauto Didžiojo metais (1930-aisiais). Jeigu paanalizuosime dabartinių jaunųjų lietuvių poetų, ir ne tik jaunųjų, kūrybą, nesunkiai suprasime, kad epigramos, parodijos tradicija egzistuoja. Tik dabartiniai jaunieji, ir ne tik jaunieji, atsiriboja nuo laikraštinės publicistikos motyvų, kas nebuvo svetima T. Tilvyčiui, nuo retorikos, sentimentų ir romantinio apsvaigimo – šios savybės anksčiau buvo būdingos lyrikai apskritai. Stilistinį šilko švelnumą dabar pakeitė šaltas metalo gruoblėtumas, proziškų žodžių stichija, absoliutus semantinis atvirumas. Tačiau išnyko atviras kontaktas su skaitytoju. Mintys ir motyvai pasislėpė už formos sąlygiškumo, painumo, mįslingumo.

Kai kurios T. Tilvyčio epigramos gal nepaseno ir mūsų dienomis. Štai epigrama apie Miko Varpos „patriotizmą“:

Ministerijos aukštybėj

Varto kodeksų tomus,

Stato vakarais namus,

Žinoma, tik ne valstybei,

Jei iškyla kas ūmai –

Bus Kaune nauji namai.

(Ten pat, p. 98)

T. Tilvyčio epigramos buvo grakščios, sąmojingos, su netikėtais posūkiais ir nelauktomis išvadomis. Juokas turi bendražmogišką prasmę. Jis nukreiptas prieš žmogaus silpnybes ir ydas, dvasinį skurdą ir parazitinio gyvenimo paieškas. Todėl T. Tilvyčio epigramų ir parodijų aktualizuoti nebūtina, jos natūraliai gyvuoja skaitytojo mintyse, šių tekstų išbraukti iš XX amžiaus literatūros istorijos, komiškų žanrų antologijos neįmanoma. Tai, ką T. Tilvytis sukūrė sovietmečiu, beveik nebeturi meninės vertės. Poemoje „Usnynė“ galima aptikti tik įdomių gimtosios kalbos intonacijų, taiklių aforistiškų posakių, atspindinčių socialinį koloritą. Bet – daugiau nieko.

Iš to trejeto S. Nėris, manyčiau, yra talentingiausia. Jos melodinga, dainiška, natūraliai emocionali lyrika tebeturi skaitytoją. Pagal poetės tekstus sukurtos dainos. Grynosios lyrikos požiūriu jai nebuvo lygių. Gal tik J. Kossu-Aleksandravičius. Vincas Mykolaitis-Putinas ėjo greta ne kaip lyrinės, bet kaip intelektualios meditacinės poezijos atstovas. S. Nėries kūrybos turinys ir simbolis pradžioje buvo „Žvaigždė – jaunystė“, žadėjusi niekad negesti. Šiandieninės poezijos kontekste tai būtų visiškas nonsensas, mėgėjiškas naivumas. Tačiau kalbame apie trečią ir ketvirtą XX amžiaus dešimtmečius, S. Nėries rinkinius „Anksti rytą“, „Pėdos smėly“, „Per lūžtantį ledą“ ir „Diemedžiu žydėsiu“. Jaunatviškas maksimalizmas, susijęs su romantine pasaulėjauta, pripažino tik kraštutinumus. Greitai atsirado juodi simboliai: „juodas angelas“, „juodas kiparisas“, kapus simbolizuojančios geltonos vėliavos, „juodas svečias“. Kontrastas tiems simboliams – „mūza baltoji“. Arba meilė, arba mirtis. Ypač subtiliai poetė išreiškė trapios meilės motyvą eilėraščiuose „Kur baltos statulos“, „Kada manęs nebus“. Nusivylimas meile sustiprino tragiškas intonacijas. Ima kartotis mirties motyvas. Kaip rašė Vytautas Kubilius, „mirties motyvas S. Nėries lyrikoje – tai savotiškas ultimatumas pasauliui, pilnas įniršio, paniekos ir nepasitenkinimo“ (V. Kubilius, Salomėjos Nėries lyrika, V., 1967, p. 83). Tačiau S. Nėris pavydėjo gamtai jos amžinumo: „Geriau uosiu būti, / Šaltu akmens bokštu, / Mažyte sraige“ (S. Nėris, Raštai, t. 1, V., 1984, p. 181). S. Nėries ryšys su socializmo idėjom, su trečiafrontininkais tarsi išbraukė ją iš tikrųjų kūrėjų tarpo, bet neišstūmė iš lietuvių lyrikos istorijos.

Naujas Eduardo Mieželaičio kūrybos vertinimas yra daug sudėtingesnis, galvojant apie jo kūrybos gausumą ir įvairumą. Šiandien atrodo svetimos jo himniškos, odiškos intonacijos, žmogaus paviršutiniško retorinio šlovinimo ir garbinimo motyvai. Turiu galvoje Lenino premija pažymėtą ciklą „Žmogus“ (1962). Tačiau tokio pobūdžio kūryba padėjo E. Mieželaičiui iškovoti autoritetą tarp dalies literatų, o svarbiausia – tarp politikų ir ideologinių prievaizdų. Savo kūryba jis pravėrė duris laisvesniam mąstymui, jaunųjų, ir ne tik jaunųjų, avangardui, vėlesniems kūrybiniams ieškojimams. Galvoju apie Sigitą Gedą, Tomą Venclovą, Vytautą P. Bložę, Joną Juškaitį, Marcelijų Martinaitį ir kt.

E. Mieželaičio kūrybos pradžia buvo daug žadanti: rinkiniai „Lyrika“ (1943), „Tėviškės vėjas“ (1946). Jis tęsė neoromantikų tradicijas. Galima buvo justi Sergejaus Jesenino įtaką, išreikštą pramuštgalvišką pozą, Kazio Binkio, Juozo Tysliavos autošaržo, farso, ironijos intonacijas. Visa tai būtų buvę gražu ir priimtina, jei tokia kūryba nebūtų papiktinusi komunistinių funkcionierių. Didelį skandalą sukėlė eilėraštis „Kumelė“. Kumeliukas, nuo kurio jaunystėje krisdamas poetas susižeidžia, virsta jaunu Pegasu – poetinio įkvėpimo simboliu. Jis išreiškia gyvybingumo pradą, kūrybinės laisvės idėją. Dar ir skausmingą gimtinės ilgesį. Poetas kuriam laikui buvo paliktas „už borto“, demoralizuotas. Teko prisitaikyti, atpirkti nuodėmes. Kuria vaikams: „Kastantas muzikantas“ (1948), „Zuikis Puikis“ (1949) ir kt. Ši kūrybos dalis iš atminties nebus išbraukta.

E. Mieželaitis pasirinko montažo techniką, kuri atvėrė galimybes kurti be pabaigos. Šiandieninio minimalizmo kryptis poezijoje prieštarauja tokiam užmojui. Tačiau E. Mieželaitis neatsiliko nuo poezijos naujovių. Prisimindamas kubizmo divergentines tradicijas, išbandė visokiausius kompozicijos variantus – įvairius grafinius žodžių išdėstymus, žodžių figūras: kubo, ovalo, varpo formas, pasakojimo tempo lėtinimą ar greitinimą; tolimos semantikos žodžių gretinimą, uždarumą, apvertimą, grįžimą, kompiuteriui būdingą ženklų sistemą. Visa tai galėjo pasitarnauti avangardinės tradicijos atgaivinimui. Tačiau paviršutiniška retorika, užkeikimai ir užbūrimai, abstraktaus idealizuoto žmogaus vaizdas, embleminis, manifestinis stilius neturėjo meninės įtaigos. Neužteko ir užkeikimų, kaip antai:

Skambėk nematoma

Ir esanti visur,

Skambioji

Mano lyra!

(Žmogus, V., 1962, p. 11)

Pernelyg didelį visuomeninį, kultūrinį vaidmenį suvaidino, gausybę knygų išleido. Mokyklos programose užėmė irgi ne vieną puslapį, todėl kaip nors paniekinamai numoti ranka į E. Mieželaitį ir jo kūrybą tikrai neverta. Literatūros mokslui dar ne kartą teks grįžti prie šio autoriaus, nors šiandien jo kūryba pažymėta minuso ženklu.

– Visada aptardavote (ir dabar tai darote) gerokai jaunesnių rašytojų kūrybą. Ar tai sukeldavo papildomų sunkumų?

– Nepasakyčiau, kad šiuo metu esu labai aktyvus. Tiesa, nepriklausomybės metais retkarčiais recenzuoju ir vyresniųjų, ir vidurinės kartos, ir jaunųjų kūrybą.

Kokie sunkumai ar sudėtingumai lydi analizuojant dabartinę, ypač jaunųjų, poeziją? Poezija išsilaisvino nuo bet kokių ideologinių bendrybių, privalomų taisyklių. Kaip visuomenė, taip ir poetai suskilo į atskirus atomus, atskiras monadas. Įsigalėjo visiška laisvamanybė. Neliko su sociumu susijusio bendro tikslo. Tikslas – pati kūryba. Ji šiandien pavirto slaptomis apeigomis, nes yra išlaisvinta nuo privalomų estetinių, etinių, filosofinių nuostatų. Gyvename daugiamačiame pasaulyje, kur bet koks determinizmas paneigtas. Laikotarpiui būdingas radikalus tradicinių vertybių atmetimas ir naujų neradimas. Kūryba – vienišumo nugalėjimas, dvasios terapija. Poetai, ypač jaunieji, susikūrė savo individualų stiliaus, žanro kodą. Poetinio mąstymo kryptis individuali. Skaitytojas ir kritikas gali ją perskaityti pagal savo individualų supratimą. Štai Kęstučio Navako soneto pradžia:

išėjus į miestą pilna žmonių didelėm

galvom: jie rita šunis ant plonų virvelių

jų duonoj tūkstančiai mažų skylučių

(Stalo sidabras, V., 2008, p. 316)

K. Navako sonetai nutolę ne tik nuo tradicinio soneto formos, bet ir nuo būdingos tam žanrui kompozicijos bei turinio, kurį interpretuoti reikėtų perkeltine prasme, kaip dabartinės egzistencijos embleminius ženklus. Žmogus deformuotas. Nėra gražus, bet sonete – sudėtingas, daugiafunkcis, o jo likimas – dramatiškas. Savo sąmonėje toks žmogus strimagalviais lekia iš Niekur į Niekur. Visai jaunųjų kartai būdingi dvigubi ar trigubi metaforiniai perkėlimai.

Kritika šiandien iš poetų negali rimtai ko nors reikalauti ar pageidauti, nes ne visada aišku, kas klaida, kas tiesa. Pavyzdžiui, kada bjaurastis perkeliama į estetinę plotmę. Pasaulis groteskiškas. Rimvydo Stankevičiaus rinkinyje „Tylos matavimo vienetai“ šlapimas ir kraujas susilieja kaip vienas ir tas pats žmogaus kūnas: „Man sakė, kad nušvitimas ištinka staiga, / it nepelnytas dūris peiliu / kur nors viešajame tualete. / <…> / Jauku. / Tai kas, kad grindimis čia per amžius srūva šlapimas, / tai kas, kad dabar jis maišos su mano krauju…“ (p. 37). S. Geda rinkinyje „Freskos“ dar toliau nuėjo, atmesdamas veidmainiškumą ir pavadindamas žmogaus lyties organus, sekso aktą tikraisiais vardais. Bet ar tai patinka skaitytojui, kurio estetines pažiūras ilgą laiką formavo klasikiniai tekstai.

Tai pirma problema. Antra – meniškumo ir kokybės klausimas. Vyksta literatūros rūšių mutacija. Nyksta skirtumas tarp tragiškumo ir komizmo, tarp prozos ir poezijos. Lyrinis reagavimas ir romantika liko tik prisiminimuose. Pasaulio negražumą bandoma paversti poetiniu grožiu. Kaip sakiau, lyrikos šilką pakeičia metalas. Tradicinį lietuvių lyrikai kaimo peizažą – išstumia miestas. Žaidžiama įvairiais stiliais ir žanrais: čia pat ironija ir autoironija, groteskas, parodija ir autoparodija, atsiminimai, reklamos stilistiniai intarpai, rimtumas ir nerimtumas. Kūrybinės raidos tempas didžiulis. Kuriama individuali kalba. Gramatika apverčiama aukštyn kojom. Specifiškai surikiuojami žodžiai, ieškoma jų naujų garsinių atspalvių. Daug eksperimentuojama. Kaip ir gyvenime – nėra vieno pasirinkimo varianto. Postmodernistinė ar postavangardinė tradicijos palieka žymę. Jų atsiradimą sąlygoja sujaukta, sudrumsta, užteršta žemė ir žmogaus dvasia, susvetimėjimas, paranojiškos fobijos. Jei pats poetas nelabai suvokia, apie ką jis rašo, tai kritikui dar sudėtingiau. Ne vienas poetas eiliuoja tylėjimą. Minėtame rinkinyje R. Stankevičius prabyla: „Bandžiau nesuprast šio pasaulio / kiek galiu, kiek tik leista ilgiau, / <…> / Tad apsimečiau tuo, kuris šito pasaulio nematęs“ (p. 44). Anksčiau panaši savijauta buvo vadinama eskapizmu, pabėgimu, nusišalinimu. Prievarta niekad nepadėjo ir nepadės menui. Net jei jis kartais ir atsiduria aklavietėje, kurią irgi galima meniškai pavaizduoti.

– Ar galėtumėte suformuluoti savo kartos rašytojų kūrybos ir dabartinių jaunųjų esminius skirtumus? Ne vien kūrybos principų, bet ir santykio su aplinka, savojo ego.

– Tarp vyresniosios ir jaunesniosios kartos poetų nėra kategoriško skirtumo. Jis pasireiškia įvairiais niuansais, kalbos organizavimo sistemoje. Pavyzdžiui, jei prisiminsime Joną Kalinauską, gimusį 1947 m., tai jo rinkinys „Plunksnų plėšytojos“ kai kuriais bruožais pralenkia net kraštutinį jaunųjų avangardą. Mano karta reiškėsi ir sovietmečiu, kuomet daug kas buvo primesta. Todėl dalis kūrybos tinka tik Grūto parkui. Bet atsakydamas į šį klausimą galvoju apie nepriklausomybės dvidešimtmetį. Vyresniųjų čia būtų gana daug: Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Marcelijus Martinaitis,Vytautas P. Bložė, Jonas Juškaitis, Algimantas Mikuta, Mykolas Karčiauskas, Petras Palilionis, Vacys Reimeris, Robertas Keturakis. O iš viduriniosios kartos – Valdemaras Kukulas, Antanas A. Jonynas, Gintaras Patackas, Vladas Braziūnas. Visų nesuminėsi. Kai kurie vyresniosios ir vidurinės kartos atstovai savo kūrybos pobūdžiu artimi jauniesiems.

Visi poetai šiandien bando įminti egzistencijos mįslę. Kalbos sistemoje vyresnieji labiau laikosi kalbos taisyklių, jiems būdingas kompozicinis išbaigtumas, bet irgi laisvinasi iš atsibodusių bendrybių bei sustingusių žanrinių modelių. Pagrindiniai motyvai – žemės sakralizacija, prisiminimai. Amžino žydo, Kristaus atpirkimo mitai. Jų metaforos atsiremia į praeitį: vaikystę, kaimo gamtos erdvę, su skausmu ir sopuliu žvelgia į žmogaus, lietuvio dramą praeityje ir dabartyje. Jei galima taip pasakyti, neeliminuoja iš eilėraščio atvirumo idėjai ar motyvui. Ši karta ryškiau, atviriau atspindi perėjimą iš imperinės diktatūros į kultūrinės laisvės metus. Tačiau dalis vyresniosios kartos poetų neišsilaisvino iš senamadiškumo, naivumo, banalumo.

Jaunieji daugiau orientuojasi į Europos kultūrą. Jie labiau išsilaisvinę iš autoritetų įtakos, linkę improvizuoti, atmeta ritminę inerciją, rimo „automatizmą“. Ritmas ir rimas pereina į žodžių srauto vidų. Palyginus su vyresniųjų suformuota tradicija, aišku, kad dvasinę, intelektualinę sumaištį išreiškia ir formos harmonijos praradimas, sąmoningas sintaksės taisyklių priešpastatymas stilistinei logikai. Pavyzdžiui, dvitaškis perkeliamas į eilutės pradžią ar vidurį. Tikrovėje ir žmogaus gyvenime nėra logikos, kodėl ji turi būti eilėraštyje? Semantiką dažniau pakeičia fonika. Pirmiausia skaitytojas girdi garsų pasikartojimą, garsų ritmą, o tik paskui – kas slypi už jų. Žodis dažnai pavirsta brūkšniu, spalva – kaip dailėje. Laurynas Katkus eilėraštyje „Dvasių iššaukimas“ iš rinkinio „Už 7 gatvių“ pripažįsta: „garsas / kuriam dabar nerandu būdvardžio.“ Vyresniųjų gyvenimo aplinka buvo sodžius, kur tyla ir gamtos garsai suteikia jausmingo džiaugsmo, o jaunųjų aplinka – miestas, gatvių šurmulys ir garsų chaosas, vakarėlių, naktinių klubų apnuogintas bruzdesys.

Jaunieji priartėjo prie grynosios, nuo idėjiškumo apvalytos kūrybos, apie kurią daugiau kaip prieš pusšimtį metų rašė Sorbonos auklėtinis Juozas Keliuotis. Anot jo, tikroji poezija „nieko neskelbia, nieko nemokina ir niekuo negrasina, spindi nuostabiu grožiu. O šis grožis yra niekam nenaudingas: jis pats savyje turi pateisinimą, jis egzistuoja tik savo išvidiniu vertingumu“ (J. Keliuotis, Meno tragizmas, V., 1997, p. 511). Panašią mintį, kaip žinome, savo eilėraščiuose skelbė poetas H. Radauskas. Tačiau meninį grožį atitraukti nuo ryšio su poeto išgyvenimais, jo reagavimu į realybę, jo požiūriu ne tik į meną, bet ir į žmogaus egzistencines problemas niekam iki galo nepasisekė. Visa tai skaitytojas suvokia jei ne pirmą kartą skaitydamas, tai vėliau, eilėraščio „dugne“.

– Turbūt geriausia, kai į literatūrą ateinančius rašytojus palydi (recenzijomis) jų kartos kritikas. Sieja bendri laiko ir pasaulėjautos ženklai. Tai palengvina kūrybos suvokimą. Deja – paprastai šie kritikai pradeda rašyti vis mažiau ir galų gale pasislepia saugioj ir šiltoj literatūrologijos nišoj. Jūs – maloni išimtis. Kas labiausiai skatina neapleisti šios veiklos?

– Čia jau lengvesnis klausimas. Kritikas turi būti įsitikinęs, kad jo darbas reikalingas, gali prisidėti prie meninės kokybės išsaugojimo. Šiandien tokio įsitikinimo tarsi nėra, nes reikia aprėpti gausybę gyvosios literatūros faktų, pažinti kitų tautų literatūros tendencijas. Pasiruošimas kritiko darbui yra gana ilgas, reikia kantrybės ir pasišventimo. Ką jau kalbėti apie talentą. Profesionalių kritikų nedaug buvo ir praeityje. Turiu galvoje ikisovietinį periodą. Recenzijas ir analitinius straipsnius rašė patys rašytojai. Manau, teks grįžti prie minėtos patirties. Perėjimas į literatūrologiją sąlygotas gyvenimo aplinkybių, paprastos buities. Juk literatūros studijas baigęs privalo uždirbti kasdienį duonos kąsnį, tarnauti mokslo įstaigoje, dirbti redakcijose už nuolatinį atlyginimą. Koks dabar kritiko ar poeto atlyginimas? Lieka pensininkai. Malonu, kad laikote mane išimtimi. Gal be reikalo, nes mano, kaip kritiko, aktyvumas gerokai sumažėjęs. Niekas juk neruošia kritikų, kaip ir rašytojų. Honorarai taip pat neskatina. Taigi perspektyvos kol kas nekokios. Ilgainiui, reikia tikėti, sąlygos kritikams pagerės. Jų ratas prasiplės. Kaip sakoma, tuščios vietos nebūna.

– Ne kartą, skaitydamas recenzijas, pastebėjau keistoką reiškinį. Štai kritikas literatūroje (dažniausiai užsienio) išžvejoja labai įdomų kūrybos interpretacijos modelį. Vėliau, rašydamas recenziją, iš paskutiniųjų stengiasi sukišti autoriaus tekstus į šią Prokrusto lovą. Jei nelenda, nukapoja rankas ir kojas. Kas tai – vaikiška kairumo liga ar rimtesnis negalavimas?

– Atsakymas nebus ilgas, nes šiuo požiūriu ne visas recenzijas analizuoju. Tikiu, kad taip yra. Jeigu pasitaiko toks kritikas, reikia manyti, jis nori pasirodyti kaip itin novatoriškas, europietiškas, giliai mąstantis ir apsiskaitęs. Tai sveikintinos ypatybės, bet jos neturi kenkti vertinimams. O ir poezijoje ar nėra panašių reiškinių? Kritikoje stinga diskusijų, polemikos, nuomonių įvairovės. Kalta ir pati literatūrinė spauda, kuri apsiriboja viena recenzija apie knygą. Arba ir jos nebūna. Literatūrinis gyvenimas atrodo įvairus ir turtingas, knygų išleidžiama kasdien, bet koks jų populiarumas, meninė kokybė – neišryškinama. Ir poetai, ir kritikai nori atrodyti esą originalūs, skaitytoją stulbinti naujovėmis. O iš kur jų paimsi? Tai už mūsų „kiemo“ ribų. Tarsi norime pasakyti, kad ir mes nepėsti. Tai ne tiek liga, kiek tarp kritikų pasitaikantis išdidus naivumas.

– Kadangi dažniausiai rašote apie poeziją, įdomu, kaip vertinate poeto kūrybos kokybės ir jo amžiaus sąsajas. Vieni tvirtina, kad poetas „miršta“ trisdešimties metų, kiti – kad keturiasdešimties ar penkiasdešimties. Ką manote apie šiuos teiginius?

– Meninę kokybę nulemia ne tik amžius, bet ir kitos aplinkybės. Pvz., žanro, motyvo pasirinkimas. Romantinės meilės, gamtos, mirties motyvai efektyviau buvo išreikšti jaunystėje (S. Nėris). Tėvynės meilės, karo, vienišumo temos, ryšys su liaudies kūryba taip pat meniškai stipriau skambėjo ankstyvuosiuose Pauliaus Širvio eilėraščiuose. V. Mykolaitis-Putinas meniškiausius eilėraščius sukūrė būdamas trisdešimties („Tarp dviejų aušrų“). Tačiau įtaigos požiūriu nenusileido ir vėliau sukurti bei išleisti rinkiniai, kuriuose meninę kokybę nulemia filosofiniai, tragiškos žmogaus egzistencijos motyvai. Egzistencinės, filoso-finės meditacijos krypčiai reikia didesnės intelektualinės brandos, ateinančios su metais. Šito reikia ir platesnės apimties žanrui, pavyzdžiui, poemai. Kalbu apie klasikinį lyrikos laikotarpį, kada poetas dar kupinas entuziazmo, idealizmo, troškimo atnaujinti pasaulį ir menines poezijos formas. Šiuo požiūriu galima prisiminti futurizmą, dadaizmą, ekspresionizmą, postmodernizmą ar šiuolaikinį avangardą. Vyresniųjų sąmonėje greičiau atšąla tas entuziazmas. Taigi minėtas ryšys (tarp kūrybos ir amžiaus) egzistuoja. Manyčiau, kad jis stipriausiai veikia tarp trisdešimties ir keturiasdešimties metų. Tačiau tai ne absoliutus veiksnys. Šiandien jo reikšmė vis mažėja. Galėtume prisiminti daug ilgaamžių poetų, kurių kūrybinė „mirtis“ sutampa su natūralia mirtimi. Praeityje daug lietuvių poetų jauni apleido šį pasaulį. Taip ir gimė mūsų sąmonėje tradicija, kad tikrąją lyriką kuria tik jauni.

– Skaitydamas vertinimus apie Jūsų memuarų knygą „Kumelė vardu Emilja“ [tos knygos pavadinime vardą Emilija užrašiau taip, kaip buvo tariamas mūsų kaime – Emilja, – V. A.] pastebėjau, kad dažniausiai pasitaikantys epitetai – „atviras“ ir „autoironiškas“. Tikiuosi, šie prisiminimai ne tik laiko dokumentas (liudijimas), bet ir atitinkamų imperatyvų iliustracijos. Jei ne paslaptis – kokių?

– Ta knyga organiškai „prilipo“ man prie širdies, atvėrė visas sąmonės kerteles. Dar kartą nugyvenau savo konfliktišką, kupiną dramatiškų pasirinkimų gyvenimą. Pažvelgiau į jį iš vidaus ir atvirai kritiškai, autoironiškai iš šalies. Kūrybinės laisvės sąlygomis jau galėjau tą atvirumą parodyti. Mano jaunystės gyvenimas ir buvo imperatyvų pasirinkimas. Prie ko jungtis? Kam prisiekti? Kokį kelią pasirinkti – eiti lengvesniu ar sunkesniu, sudėtingesniu keliu? Buvo keli pasirinkimai: prisijungti prie partizanų? Bet buvau per jaunas. Arba „nesišakoti“, užčiaupti burną ir tyliai dirbti pasirinktoje studijų srityje, kaip daug kas elgėsi. Prisitaikyti prie esamų sąlygų, vadinasi – prie politikos. Vos pasibaigė karas, atvykau į Vilnių siekti mokslo – iš vidurio kaimo. 1941 m. buvau baigęs šešias pradžios mokyklos klases, 1945 m. – dar dvi klases. Galvoje – vėjai švilpia. Buvau tikintis katalikas, lankiau bažnyčią. Politika tuomet – dar tik paslaptinga sąvoka. Per trejus metus užbaigiau gimnazijos kursą Vilniaus universiteto Parengiamuosiuose kursuose, kuriuose dėstė universiteto profesoriai. Čia mokėsi įvairių tautybių moksleiviai, tarp jų nemažai žydų, rusų, karaimų. Daugelis jų buvo iš vaikų namų ar net grįžę iš fronto. Aplinka pasirinkimą irgi veikė. Mokslas man visada sekėsi. Buvau paliktas dėstyti tame pačiame Pedagoginiame institute, kurį baigiau 1952 m.

Kodėl 1946 m. įstojau į komjaunimą? Mano bičiulis Pranas Mišutis įtikinėjo, kad Hitleris nugalėjo beveik visą Europą, o socializmo neįveikė. Už socializmą pasisakė ne vienas Europos rašytojas intelektualas, kaip antai Ernestas Hemingway’us, Lionas Feuchtwangeris, Theodore’as Dreiseris, Arnoldas Zweigas. Galvojau, gal iš tikrųjų mano bičiulis teisus. Bet mačiau ir terorą: buvo pašalintas iš darbo instituto rektorius, ne vienas dėstytojas, docentas. Tik nežinojau, kad nuo stalinistinių represijų žuvo milijonai. Visa tai komunistinis režimas sugebėjo slėpti. Tie, kurie pradžioje tikėjo socializmo sistema, nenutuokė, kad ta sistema bankrutuos, neteks žmogiško veido, išsigims ir žlugs. Vadinasi, pasirinkimas nebuvo malonus. Tačiau jaunystės idealizmas liepė ieškoti išeities pačioje socializmo sistemoje, prisitaikyti prie laiko primestų aplinkybių ir siekti teisybės. Ta mintis iš dalies, kaip man atrodė, pasitvirtino. Buvau paskirtas („išrinktas“) Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros vedėju. Katedrai vadovavau dvidešimt metų (1971–1991). Iki tol katedra buvo nuolat „valoma“, persekiojama, šalinami talentingi jos dėstytojai. Tikėjausi, kad, turėdamas tarp valdžios viršūnių politinį autoritetą, katedros dėstytojams suteiksiu nors minimalią kūrybos laisvę. Visais laikais lietuvių gentį grūdino nuolatinės okupacijos ir ji buvo nuolat priversta kovoti bei prisitaikyti, kad išliktų. Prisiminimų knygoje autoironiškai šaipausi iš savo naivaus idealizmo, bet daug kas pasitvirtino. Nė vienas dėstytojas nenukentėjo. Į katedrą prikalbinau ateiti ir lituanistams skaityti paskaitas poetą Marcelijų Martinaitį, kuris savo kūryba nebuvo priimtinas komunistinei valdžiai. Aš pats lojalumą privalėjau išsaugoti, „pasiaukoti“. Rašiau straipsnius apie socialistinį realizmą, kad kitiems nereikėtų to daryti. Aktyvumą paveldėjau iš motinos, o prisitaikymą prie alinančių aplinkybių – iš tėvo. Nepriklausomybės metais iš karto paprašiau mane išbraukti iš komunistų partijos gretų. Nors galėjo likti dar vienas imperatyvas – ir toliau dalyvauti politiniame gyvenime. Bet politika jau buvau sotus.

– Beveik kiekvienas menininkas turi „prisijaukinti“ laiką, į kurį „įmeta“ lemtis. Dažniausiai – konfrontuodamas. Japonų dzenbudistai teigia, kad negatyvios energijos panaudojimas neretai yra efektyvesnis nei pozityvios. Ar galėtumėt subjektyviai interpretuoti šiuos teiginius, pasiremdamas savo kūrybiniu patyrimu?

– Dzenbudizmas sulaukia mūsų laikais įvairių interpretacijų. Ši filosofinė, etinė, moralinė ir estetinė kryptis ypač tinka dabarčiai, kada viešpatauja individualizmas, individualus pasirinkimas, žmonės nepatenkinti tuo, ką turi, ką pasiekė ar gali pasiekti. Rytų filosofija dzenbudizmą apibrėžia kaip meditatyvinio nugrimzdimo į save būseną, kada išnyksta bet koks dualizmas – aš–tu; subjektas–objektas; teisingas–klaidingas ir t. t. Dzenbudizmas skelbia vientisą, nedalomą pasaulį, prieštarauja dabartiniam žmonių padalijimui į „žemas“ ir „aukštas“ kastas, į prasčiokus ir elitą. O pas mus – į runkelius ir miesto ponus, kurie didžiuojasi savo pranašumu.

Dabartinė lietuvių poezija „žaibuoja“ daugiau negatyvia energija, tai padeda gal ir geriau suvokti, kokiame pasaulyje gyvenam, koks yra žmogus. Poezija apskritai, ypač XX amžiaus poezija, spinduliuoja negatyvumą, atmesdama senas tradicijas, pasikartojančius motyvus, išreikšdama amžiną žmogaus netobulumą. Ir gyvenime negatyvi energija yra savotiškas variklis, „vežantis“ mus į priekį. Žmonių širdys ir mintys yra linkusios į pikta. O tai savyje suponuoja narcisizmą, egocentrizmą, netoleranciją kitaip galvojančiam. Toks žmogus yra ydingai pavydus. Dievas paaukojo vienatinį savo sūnų, kad panaikintų blogį. Sudegino miestus – Sodomą ir Gomorą, kad nubaustų nedorėlius ir nusidėjėlius. Niekas nepadėjo. Tobulas žmogus, žinoma, būtų nebeįdomus. Bet jis per toli nužengė link nuodėmės.

Turime ir antrą dzenbudizmo puslapį. Per meditatyvinį nugrimzdimą į save galima išvalyti savo sielą, kad būtų gražesnė, nei buvo gimdama. Turiu galvoje japonų kultūrininko Kazuo Inamori lietuviškai išleistos knygos „Gyvenimo filosofija“ (2006) mintis. Kas svarbiausia šiame tamsaus chaoso amžiuje? Kokia gyvenimo vertė ir prasmė? Dėl ko gyvename? Kaip turėtume planuoti savo gyvenimą ir gyvenimo svajones? Dzen praktika ir joga padeda išvalyti sielą. Nuo jos nuvalyti purvą, blogąją karmą. „Pirmiausia dzen praktika ir joga padeda tą darbą atlikti. Valoma iš išorės, panašiai kaip lęšiai šlifuojami iš išorės pusės. Pirmiausia, numetus intelektą, pasiekiami jausmai, tada, nuvalius jausmus, pasiekiami instinktai, tada, nuvalius instinktus, pasiekiama dvasia, o galiausiai – tikrasis aš“ (p. 237). Meditacija padeda pasiekti skaidrią sąmonės būseną, kada žmogus lieka tik su savimi. Sunkus darbas, sunkumai ir rūpesčiai naikina blogį. O kaip suderinti tuos penkis meditacinio nugrimzdimo žingsnius su negatyvia energija? Šito autorius nepasako. Manyčiau, kad negatyvi energija gali nuvalyti sielą iki vidinio nušvitimo. Tai labai svarbu, nes žmogus ir poetas dabar gyvena sutrikęs, nors yra laisvas, bet jaučiasi tarsi užspeistas į kampą. Taigi dvasinė prasmė glūdi dvasios apsivalyme.

– Pastarieji du dešimtmečiai – tai socialinio, kultūrinio, politinio ir kt. lūžio metas. Rytiečiai nuoširdžiai gailisi žmonių, gyvenančių tokiu laikotarpiu. O rusai – priešingai: „Palaimintas, kuris aplankė šį pasaulį lemtingom jo akimirkom“ (A. Fetas). Kuris požiūris Jums artimesnis?

– Tas laikotarpis man įdomus, įvairus. Žmonės atsiskleidė, apsinuogino visais požiūriais. Kaip ir daugelis, aš buvau išsiilgęs laisvės, nors ji nėra lengva. Kiekvienas žmogus individualiai atsako už save, už savo likimą. Socializmo laikais beveik visi kolektyviai kentėjo vargus ir rūpesčius, vienodai rizikavo. Nereikėjo per daug stengtis ar persidirbti. Tai ir privedė visą sistemą prie bankroto. Kentėjo, žinoma, ir nuo reikalavimo būti lojaliu partijai. Žemino tas nenuoširdus lojalumo partijai vaidinimas. Socialinis lūžis pagimdė kitokią neteisybę. Įžūlesnieji spėjo laiku užgrobti daugiau turto. Bet tą įžūlumą, sugebėjimą apgaudinėti valdžią taip pat suformavo socializmo moralė ir etika.

Afanasijaus Feto poetinė frazė turi universalią prasmę. Pagal ją visi konfliktiški, rizikingi istoriniai laikotarpiai, įvairūs lūžiai yra prasmingi žmogaus galimybių patikrinimai, savo lemties suvokimo išbandymai. Lūžio laikotarpiu aš vėl prisiminiau savo gimtąjį kaimą, tėvų supratimą, kaip mąstyti apie istorinius pasikeitimus. Gyvenimo prasmė jiems buvo labai aiški ir be dzenbudistų filosofijos. Mano akiratis, veikiamas mokslinio pažinimo, pasidarė daug platesnis, todėl, lygindamas visokius variantus, renkuosi dabartinę laisvę, jos perspektyvą. Nemanau, kad greit bus koks nors naujas lūžis. Jo jau nematysiu, nepatirsiu.

Rytiečių sąmonė atsilieka nuo laiko bėgsmo. Ji daugiau priklauso nuo religijos įskiepyto stabilumo, kolektyvinio gyvenimo būdo. Rusų požiūris į šį lūžį yra nevienodas. Vieni ilgisi socialistinės imperinės praeities, kiti – džiaugiasi praturtėjimo galimybėmis, atsiradusiais šansais karjerai, atvirumu pasauliui.