BendruomenAi??s saitai ir jA? erozija 2012-A?jA? knygose

A?URNALAS: LITERATA?RA IR MENAS
TEMA: LiteratAi??ra
AUTORIUS:Ai??Imelda VedrickaitAi??
DATA: 2013-04

BendruomenAi??s saitai ir jA? erozija 2012-A?jA? knygose

where can i buy asthma inhalers online.

Imelda VedrickaitAi??

how do i get viagra.

Per metus iA?leistA? knygA? bendrAi?? vardiklA? sunkoka apA?iuopti, nes bent kiek patikimiau iA?ryA?kinti bendrAi??sias literatAi??ros tendencijas reikia didesnio laiko ai??znuotolio”, atsitraukimo. TaA?iau galime susidAi??lioti subjektyviAi?? kAi??riniA? mozaikAi??, kurioje greta atsirastA? A?vairiopos meninAi??s vertAi??s, stilistikA? ir A?anrA? kAi??riniai. JA? dAi??lionAi?? labiausiai nulAi??mAi?? kAi??riniA? tematinAi??s konsteliacijos. Stiprus A?spAi??dis, kurA? paliko Mariaus IvaA?keviA?iaus pjesAi?? ai??zIA?varymas”, paskatino mintyti apie bendruomenAi??s ryA?iA? trAi??kinAi??jimAi?? ir jA? mezgimAi??.
AtsakomybAi??s uA? bendruomenAi??s likimAi?? tema dominuoja romanuose ai??i?? Sigito PaAi??rulskio ai??zTamsa ir partneriai”, Alvydo Ai??lepiko ai??zMano vardas ai??i?? MarytAi??”, iA? dalies netgi sAi??lyginai hermetiA?kame Donaldo Kajoko romane ai??zEA?eras ir kiti jA? lydintys asmenys”. Parulskis, Ai??lepikas, IvaA?keviA?ius sAi??moningai kreipiasi A? smarkiai politizuoto diskurso aktualijas. Teminis fonas apima iA? visuotinAi??s apyvartos nenykstanA?iAi?? atsakomybAi??s uA? holokaustAi?? temAi?? ir poleminA? poA?iAi??rA? A? A?ydA? kanA?ios monopolizavimAi??, iA?vietintA? karo aukA? teisAi?? sugrA?A?ti A? tAi??vynAi?? ir retai keliamAi?? klausimAi?? dAi??l dviprasmio Kaliningrado srities statuso, emigracijAi??, kaip kraA?tutinA? nuskurdintA? ir paA?emintA? lietuviA? protestAi?? ir pilietinAi?? kapituliacijAi??. Neabejotinai minAi??tas politinis kontekstas paskatino raA?ytojus permAi??styti tokias universalijas, kaip aukos ir budelio ambivalencija, A?mogaus iA?vietinimas, pavienio A?mogaus nuvertinimas ir jo aukojimas A?monijos gerovAi??s fantazmams, visA? politiniA? reA?imA? priedangai. Ai??iA? autoriA? polinkis kalbAi??ti unisonu su politikais, natAi??ralu, turAi??jo juos paskatinti ieA?koti atsvaros ideologinAi??ms abstrakcijoms, meno tiesosakos gaires atsekti realybAi??s detalAi??se. DidA?ia dalimi tai lAi??mAi?? autoriA? pasirinkimAi?? gilintis A? plenero realijas. Parulskis ir Ai??lepikas rado reikalAi?? tokias pastangas bAi??tinai A?raA?yti A? knygas palydimuoju A?odA?iu (jA? autokomentarAi?? primena poeto Gintauto DabriA?iaus zuikis: ai??zParaA?Ai??s A?odA? ai??i?? zuikis,/ Sviesdavau A?alin pieA?tukAi?? / Ir keturiomis atsistojAi??s / PerA?okdavau stalAi?? ai??i?? / Kad bAi??tA? tikrai teisybAi??, / KAi?? paraA?iau”, Gintautas DabriA?ius, ai??zEilAi??raA?A?iai”, 2012, p. 9). IvaA?keviA?ius vyko A? AnglijAi??, bendravo su iA?eiviais, kad paA?intA? emigrantA? likimus, jiems bAi??dingAi?? kalbAi??. Parulskis gilinosi A? istorinAi?? dokumentikAi?? ir fotografijos filosofijAi?? (kad paA?intA? fotografijos amato ai??zvirtuvAi??”, konsultavosi su fotografu Stanislovu A?virgA?du; naudojosi Judelio Beileso atsiminimA? knyga ai??zJudkAi??” ai??i?? pastarosios intensyvius pAi??dsakus Parulskio romane stebAi??jo Mindaugas Kvietkauskas recenzijoje ai??zSAi??A?inAi??s balsas ar holokausto industrija?”,Ai??ai??zLiteratAi??ra ir menas”, 2013-02-22). Ai??lepikas pasakojimAi?? grindAi?? iA?likusiA? ai??zvilko vaikA?” prisiminimais. Ai??iAi?? knygAi?? lydAi??jusioje jos atsiradimo prieA?istorAi??je autorius iA?ryA?kino ai??zvilko vaikA?” poreikA? pasakoti iA?gyventAi?? siaubAi?? ir tuo paA?iu jA? iA?stumti iA? atminties kartu su prarasta tapatybe. Ai??i dokumentavimo, liudijimo aistra poetizuotuose PaAi??rulskio ir Ai??lepiko tekstuose sukelia perdAi??to A?tikinAi??jimo A?spAi??dA?, galbAi??t viliantis, kad dokumentas apdraus kAi??rinio literatAi??rinAi?? vertAi??. Iki kraA?tutinumo A?dirginAi?? skaitytojAi?? (PaAi??rulsAi??kis ai??i??Ai?? bestialiA?komis scenomis, Ai??lepikas ai??i??Ai?? gailesA?iu, vaikA? ir moterA? kanA?ios iA?A?aukiama atjauta), raA?ytojai pasislAi??pAi?? uA? groteskiA?kA? karo realijA?, o A?moniA? santykiA? iA?kreiptumAi?? priskyrAi?? istoriniam A?vykiui, nuo asmens nepriklausanA?ioms aplinkybAi??ms, kuriA? fone iA?bandomas A?mogus pasirodo dviprasmiA?koje A?viesoje.
Rizikingai Parulskio pasirinkti romano ai??zTamsa ir partneriai” motto diktuoja viso romano vertybinAi?? prieA?tarAi??. Ji atsiranda iA? nusikaltimo liudijimo ir jo stebAi??jimo opozicijos. Ai??ioje stebAi??jimo-liudijimo sandAi??roje stovi lietuvis menininkas. Jo fotografijos A?viesa iA? tamsos iA?plAi??A?ia nusikaltimo fiksaA?Ai??. TaA?iau A?ydA? egzekucijos nuotraukos radosi kaip priemonAi?? demoniA?kam estetizuotam SS karininko pasimAi??gavimui, nors fotografo A?vilgsnA? ir kreipAi?? A?mogaus tragizmo atjauta. Parulskis A?ia stoja A? ai??zdidA?iausio patriotizmo” (Julianas Barnesas) pozicijAi?? ai??i?? primena savo A?aliai naciA? ir jiems talkinusiA? lietuviA? pareigAi??nA? vykdytas A?ydA? A?udynes. Jis kelia nebylA? klausimAi??, kokiu mastu lietuviai (ne tik egzekutoriai, bet ir tauta) yra atsakingi uA? stebAi??tojo pozicijAi??, kuri taip pat A?teisino daromAi?? nusikaltimAi?? (ai??zFotografavimas nepadorus dalykas”, Diane Arbus). Ar tikrai Parulskis uA?simojo tapti kolektyvinAi??s atsakomybAi??s A?aukliu? Diskusijos internete ir pirmoji iA?samesnAi?? romano recenzija rodo, kad A?A? romanAi?? dauguma skaitytojA? laiko ne menine iA?mone, o pavojingu ar neteisingu istorijos vaizdiniu. Abi radikaliai prieA?ingos pusAi??s A?aukiasi ai??zteisingo” istorijos vaizdavimo. Kaip raA?ytojas privalo (!) A?sivaizduoti ir vaizduoti kalbamAi?? istorijos momentAi??, aistringai aiA?kino Mindaugas Kvietkauskas vieA?oje diskusijoje apie 2012 metA? knygas. LLTI kolegas jis paragino A?io romano neA?traukti A? tuomet rinktAi?? geriausiA? knygA? dvyliktukAi??. Pokalbyje literatAi??ros kritikas pasibaisAi??jo raA?ytojo pasirinktos temos neleistina raiA?ka ai??i?? erotiniA? perversijA? vaizdais. VAi??liau pasirodA?iusioje recenzijoje jis iA?samiai pateikAi?? savo paties santykA? su prieA?taringai A?ydA? istorikA?, literatAi??rologA? ir filosofA? vertinama ai??zholokausto industrija”, kuriai ir priskyrAi?? Parulskio romanAi??. Kritikas recenzijoje teigAi??, kad autorius neiA?reiA?kAi?? savo pozicijos (privalAi??jo pateikti jo lauktAi?? ai??znegailestingAi?? A?ydA?audA?io sAi??monAi??s anatomijAi??”), kad romano autorius mAi??gaujasi perversiniais vaizdais ir taip iA?kraipo holokaustAi?? patyrusiA?jA? atmintA?, brangintinAi?? vienintelA? jA? ai??zturtAi??” (Imre KertAi??sz). Kritikas Parulskio romane pasigedo jam A?inomA? tinkamA? holokausto vaizdavimo bAi??dA?: kraA?tutiniai A?iaurumai ir trauminAi??s patirtys turAi??tA? bAi??ti perteiktos, pasitelkus A?vairias distancijos priemones ai??i?? tai minimalistinis stilius, ironija, nuo A?tampos trAi??kinAi??janti kalba. Kritiko reikalavimai kanonizuoti trauminAi??s patirties vaizdavimAi??, ikonoklastiniai troA?kimai literatAi??rai taikyti ai??zmoralines ribas” (Kvietkauskas) yra panaA?Ai??s jau ne A? susirAi??pinimAi?? ai??zpolitiniu korektiA?kumu”, o A? isteriA?kAi?? davatkiA?kumAi??, kuriam uA? akiA? A?A?kart uA?bAi??go metA? Tolerancijos A?mogaus nominacija. Kur kas suprantamesnAi?? ir sAi??A?iningesnAi??, nes asmeniA?kai iA?gyventa, yra GA?nterio Grasso pozicija, jo atsakomybAi?? uA? asmeninAi?? tiesAi??: ai??znAi?? vienas A?mogus negali bAi??ti A?alies sAi??A?ine ai??i?? tai kvaila” (GA?nter Grass: ai??zKiekvienas turi iA?kuopti savo tvartus” ai??i?? Majos Jaggi pokalbis su GA?nteriu Grasu:http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2010-11-10-guner-grass-kiekvienas-turi-iskuopti-savo-tvartus/52780, skaityta 2013-03-13). Parulskio prisiimtas tautos sAi??A?inAi??s A?auklio vaidmuo yra artimas cituojamA? intelektualA? ai??zA?teisintam” Kvietkausko A?inojimui, kaip apie tai dera raA?yti. Abi A?ias deklaruojamas pozicijas kontekstas paverA?ia pozomis, kurios viso labo daugina bergA?dA?iAi?? politikavimAi?? abipusiA? A?ydA?-lietuviA? kaltinimA? klampynAi??je. Parulskio uA?mojis skatina tikAi??tis, kad paA?adas liudyti istorinAi?? tiesAi?? bent iA? dalies iA?sipildys, taA?iau, kaip samprotauja romano herojus Vincentas, tiesAi?? A?ino tik auka ir budelis, kitiems A?i tiesa yra pasmerkta likti tik blAi??stanA?iu A?spAi??dA?iu (p. 239ai??i??240). Svarbu pabrAi??A?ti, kad romano antiherojus svarsto ne apie kintanA?ius patirties prisiminimus ir ilgainiui perkuriamus liudijimus, o apie A?vykio tiesAi?? ar tiesas, patiriamas tik A?vykio akimirkAi?? ir nepasiekiamas jokiam liudytojui. Kvietkauskas kalba apie bAi??tinybAi?? literatAi??ros kAi??rinyje iA?laikyti dienoraA?tines raiA?kos figAi??ras. TaA?iau juk raA?ytojas ir nesikAi??sina A? istorinAi?? atmintA?, o viso labo primena, kad retrospektyvoje ji kinta ir yra perkuriama. Jis ne tik pabrAi??A?ia, kad liudytojui Kito patirties tiesa yra neprieinama, jis galbAi??t taip pat sAi??moningai neiA?ryA?kinta budelio-aukos skirties, kuria remiasi skaitytojo ai??zteisingumo” lAi??kestis. Parulskio kuriama sacrum aA?ies griAi??tis ardo teksto lygmenA? audinA?. RaA?ytojas romano kompozicijAi?? pagrindAi?? susipynusiais Juditos ir SalomAi??jos mitais bei aliuzijomis A? Kristaus kanA?iAi?? (A?mogaus kanA?iai abejingas Kristaus veidas yra krikA?A?ioniA?kojo pasaulio sAi??A?inAi??s projekcija). Mituose dviprasmiA?kai A?raA?yti aukos ir budelio, herojaus ir nusikaltAi??lio, silpnojo ir stipriojo vaidmenys romane uA?temdo autoriaus intencijAi?? (arba skaitytojo A?sivaizdavimAi??, kad ji privalo bAi??ti akivaizdi). Romanas perima mito jau koduojamAi?? silpnumo ir galios ambivalencijAi??. KarvedA?, A?ydA? pavergAi??jAi?? sugundanti ir jam galvAi?? nukertanti naA?lAi?? Judita ar Jono KrikA?tytojo galvAi?? uA? erotinA? A?okA? iA? valdovo gaunanti mergelAi?? SalomAi??ja yra romano Juditos tolimi prototipai. Vienu atveju, A?udydama Judita gina tautAi??, kitu ai??i?? A?udydama SalomAi??ja sunaikina A?sikAi??nysianA?io Dievo pranaA?Ai??. Abu mitai kalba apie galios sunaikinimAi?? ir naujos verA?iA? sistemos radimAi??si. Romano Judita, pasiilgusi seksualiniA? nuotykiA? ir skatinama savo vyro, nuoga krAi??tine pasitinka A? namus uA?klydusA? nepaA?A?stamAi??jA?, vAi??liau tapsiantA? jos meiluA?iu, fotografAi?? VincentAi??. Vincento (ai??znugalAi??tojo”) vardo genezAi?? A?ia ironiA?ka ai??i?? nei jo visuomeninAi?? galia, nei tautybAi?? Juditai nebuvo svarbios. SveA?ias turAi??jo tapti jos seksualinio alkio auka. Ji sugundo, pozuoja jam nuoga. SS karininko valia, Vincentas jam atneA?a savo nuotraukas ir viliasi grAi??smingAi?? kario galiAi?? atremti meilAi?? spinduliuojanA?iu menu ai??i?? mylimosios nuotrauka. Juditos aktais pasididA?iavusiam Vincentui SS karininkas surengAi?? dvasinAi?? egzekucijAi??. Judita reA?isuoja su karininku erotinA? A?ou, kuris, kaip tikisi karininkas, A?ymiai stipriau uA? Vincento stebAi??tas A?ydA? egzekucijas turi suA?eisti fotografo sielAi??. Aukos kAi??nas, jos erotizmas A?ia tampa galios atributu. Jis kaip A?rankis kankina menininko A?vilgsnA?. StebintA? fotografo A?vilgsnA? suA?eidA?ia stebimas objektas, A?viesos estezAi?? paskatina empatijAi?? (iA? suA?audytA?jA? duobAi??s bAi??ganA?io berniuko scena kaip tik ir atskleidA?ia fotografo susitapatinimAi?? su auka). A?vilgsnio ai??znepadorumas” atsigrAi??A?ia prieA? jA? ir virsta A?velgianA?iojo kanA?ia. Jo paties A?vilgsnis virsta fotografo kanA?ia, o ne kalte dAi??l to, kad jis stebi A?Ai??stantA?jA?. Tai pasmerktojo kanA?ia gyvybAi?? pratAi??sti nuA?mogAi??jimo reA?imu. Ai??is kankinimas A?vilgsniu, stebinA?iu A?audomA? A?ydA? agonijAi?? ir mylimosios prievartAi?? (netgi jos pasimAi??gavimAi?? prievarta), prapleA?ia kankintojo vaizduotAi??s ribas. Jas nukelia ten, kur nesiekia fizinAi?? aukos kanA?ia, jas iA?pleA?ia taip rafinuotai, kad kankinantis SS karininkas ir jo auka Vincentas tampa apytikriai lygiai paA?eidA?iamais, iA? esmAi??s ai??i?? aukomis (SS karininkAi?? nuA?udo meiluA?iai, o iA? Vincento mylimoji bausdama atima giminAi??s tAi??stinumAi?? ai??i?? jo sAi??nA?). Apie literatAi??ros ai??zmoralumo ribas” beprasmiA?ka kalbAi??ti, ir ne tik todAi??l, kad kraA?tutinis kAi??no aistrA? A?dirginimas priklauso jau ne moralAi??s, o bestialumo sriA?iai. KAi??rinys tiesiog negali bAi??ti amoralus: A?enklas tik nurodo A?enklinamAi??jA?. BeribAi?? vaizduotAi??s laisvAi??, A?vAi??riA?kumo vaizdiniai, kaip ir bet kurie kiti, yra anapus moralAi??s. O pati moralumo kategorija pasirodo tik tuomet, kai jos prireikia ginti A?alojamAi?? verA?iA? hierarchijAi?? ar A?teisinti kitAi??. Moralumas, visuomet sutartinis ir kintantis, tAi??ra jungtis tarp kAi??rinio ir skaitytojo, kuris simboliA?kai atstato romano tyA?ia ai??zpaA?eistAi??” verA?iA? balansAi??. IA? apyvartos pasitraukiantis A?aidimas moralusis kritikas laimi prieA? amoralA?jA? raA?ytojAi?? tAi??ra viena iA? daugelio A?manomA? paraliteratAi??riniA? galios A?tvirtinimo formA?. Sunku nepastebAi??ti melagingos ir netgi komiA?kos kaltinamosios kalbos retorikos, kuria kritikas nuteisia romanAi??: ai??z(…) kodAi??l jo siuA?etas kuriamas taip, kad galiausiai iA?teisintA? lietuvA?, stovAi??jusA? prie IX forto duobiA? ir kaip mazgotAi?? nieko nedariusA?, o tik spragsAi??jusA? fotoaparatu?” (op. cit.). Parulskis romane palytAi??jo daugiau ne istorinius A?vykius, o atgailos ir apsivalymo / iA?gijimo paradoksAi??: laiko nuotolis uA?temdo A?vykio patirtA?. Jau vien todAi??l atminties apie kanA?iAi?? monopolio neturi nei auka, nei budelis ar stebAi??tojas, juoba ai??i?? patetiA?kai nusiteikAi??s kritikas. Parulskio pasirinkta tema tAi??ra prielaida kalbAi??ti apie A?lunganA?ius bendruomenAi??s vertybinius A?sivaizdavimus. KanA?ia neturi nei tautybAi??s, nei kiekybinio mato. Ji nepriklauso vien tik gudriajai visuomenAi??s daliai. Ji nAi??ra nei simbolinis turtas, nei nuosavybAi??. Savo ruoA?tu, atmintis apie kanA?iAi?? negali tapti priemone atminties politiniams dividendams kaupti ir toli siekianA?ioms manipuliacijoms. PaAi??rulskio romano groteskiniai mirties, kanA?ios ir eroso vaizdai mums primena iliuzijas naikinanA?iAi?? tiesAi?? ai??i?? A?mogus yra dar ir A?vAi??ris, ir tuokart nesvarbi jo tautybAi?? ar neva iA?paA?A?stamas tikAi??jimas. Ai?? A?ios iki-tikAi??jimo, iki-bendruomenAi??s, iki-A?mogaus tvyranA?iAi?? beiliuzinAi??s bAi??senos tamsAi?? smenga Parulskio romano blykstAi??, jo mintijimas apie stebintA? ir ai??zjauA?iantA?” A?vilgsnA?, nepriklausantA? nei aukai, nei budeliui.
Giminingas siurrealistinis demonizmas sklinda iA? Donaldo Kajoko gotikinio romano ai??zEA?eras ir kiti veikiantys asmenys” vizijA?. DAi??mesA? A?ia prikausto ne istoriniA? A?vykiA? groteskas, o pasakos stebuklingumas ir detektyvo intriga, iA?tirpusi poetiniame nutylAi??jime, mA?slingame vaizdA? rebuse. Gamtos gaivalas ir prarastos pagonybAi??s aidas A?kvAi??pAi?? raA?ytojAi?? A?kurdinti uA?darAi?? vizionistA? bendrijAi?? sename dvare ant eA?ero pakrantAi??s. Kajoko eA?eras emanuoja vizijas, kaip jo tolimas giminaitis StanisAi??awo Lemo ai??zSoliario” vandenynas (apie eA?ero paraleles su pasAi??mone, jo veidrodiniA? atspindA?iA? spAi??stus ir dieviA?kAi?? prigimtA? raA?Ai??: GintarAi?? BernotienAi??, ai??zIrklavimo vadovAi??lis”, ai??zAi??iaurAi??s AtAi??nai”, 2013-03-09 ir Rima PociAi??tAi??, ai??zTekstas romano pretekstu”, ai??zLiteratAi??ra ir menas”, 2013-03-01). EA?ero vizijA? mA?slAi??s romane tapo fonu pasakojimo epicentrui ai??i??Ai?? personaA?A? kaltei ir atgailai. Nusikaltimo prisiminimA? skausmAi?? iA?gydyti gali tik paaukota uA?marA?tis (A?achmatA? A?aidime aukojama figAi??ra, gambitas). Laviruodamas tarp pasakos ir detektyvo, tiesdamas jungtis tarp pagonybAi??s, katalikybAi??s ir budizmo, netgi ateizmo betAi??vystAi??s, autorius supynAi?? personaA?A? asmeninAi??s atsakomybAi??s trajektorijAi??. Ji veda per kartas nusidriekianA?iais persikAi??nijimais. Dvaro savininkAi??s ponios Em ir Gabrieliaus AuA?auto prieA?istorAi??s mAi??stomos kaip paralelAi??s Judo ir Kaino nusikaltimams. Kaip pastebAi??jo kritikAi?? JAi??ratAi?? SprindytAi??, su A?iuo reinkarnacijos ratu yra susijAi?? Kajoko nesybAi??s, giminingos Jorge Luiso Borgeso pramanytoms bAi??tybAi??ms ir Jolitos SkablauskaitAi??s pasakiA?kiems tvariniams (JAi??ratAi?? SprindytAi??, ai??zPoeto dominija”, ai??zLiteratAi??ra ir menas”, 2013-03-01). Romano personaA?ai tiki, kad yra atsakingi uA? brolA?udystAi?? ir vaikA?udystAi??. TaA?iau iA?aiA?kAi??ja, kad personaA?us slegianti kaltAi?? tAi??ra iliuzija, kilusi dAi??l vienpusAi??s iA?gyvenimo projekcijos. Fatalus poelgis, personaA?A? A?sivaizduotas nusikaltimas, kuriam jie priskyrAi?? likiminiA? permainA? galiAi??, pasirodo, A?vykAi??s tik jA? jausmA? plotmAi??je ir jokio ai??zrealaus” poveikio neturAi??jAi??s aukoms, tik ilgam suA?alojAi??s paA?iA? ai??znusikaltAi??liA?” sielas. TaA?iau net mintyse A?vykAi??s nusikaltimas ir kaltAi??s jausmas neiA?gyja be atgailos ir atleidimo. Kad iA?gytA? pats ir gydytA? kitus, Gabrieliui AuA?autui (angelui gydytojui) tenka praeiti paslaptingAi??ja dvaro ir eA?ero teritorija, atminties, iliuzijA?, sapnA? ir baimiA? valda, kurioje aiA?kiaregys galA? gale sutinka atpirkAi??jAi??: priglobia mylimosios sAi??nA?. Vaizduojama vieta primena nuolatos kintantA? sapno peizaA?Ai??. Namas / eA?eras A?iame romane, kaip ir siurrealistA? kAi??ryboje, yra intymioji A?mogaus buveinAi??, sielos A?kAi??nijimas, jo aistrA? projekcija. Ai??io dvaro sveA?ias, kartu ir skaitytojas-detektyvas-psichoanalitikas, tegali rinkti mA?slingA? vaizdiniA? ir pasikartojanA?iA? istorijA? nuotrupas, vildamasis atspAi??ti jas riA?anA?iAi?? gydanA?iAi?? prasmAi??. Toks romano-pasakos skleidA?iamas tikAi??jimas guodA?ia pozityvios atomazgos paA?adu.
Mariaus IvaA?keviA?iaus pjesAi?? ai??zIA?varymas: vieno obuolio kronika” bene pirmAi??kart taip radikaliai iA?kAi??lAi?? naujosios bangos lietuvio iA?eivio, tAi??vynei ir pasauliui nebereikalingo, netgi pavojingo A?mogaus temAi??. Tai daugelio CentrinAi??s Europos A?aliA? pilieA?iA? aktualioji patirtis ai??i?? pilieA?iA? sukurta valstybAi?? iA?duoda juos paA?ius. PjesAi??je autorius palytAi??jo itin skaudA?iAi?? iA?vietinamos kartos likimAi??: likimAi?? A?moniA?, kurie pralaimAi??jo galimybAi?? aktyviai formuoti savo tAi??vynAi?? ir tapti jos tvermAi??s dalyviais. IA?duotas valstybAi??s ir neapkenA?iamas/nepriimamas svetimos bendruomenAi??s autsaideris bando permaldauti likimAi??. Jis keiA?ia savo beviltiA?kAi?? situacijAi??, buvimAi?? ai??zniekur”, A? asmeninAi?? kovAi?? su A?sivaizduojamais blogio A?sikAi??nijimais (A?iauriai suspardytas dailiai besiA?ypsanA?io ai??zbaltosios apykaklAi??s”, visur ieA?ko skriaudAi??jo, kad atkerA?ytA?, t. y. apvalytA? pasaulA?). Toks likiminis A?aidimas IvaA?keviA?iaus emigrantui tampa orumo garantu: jis tarsi persikelia iA? realybAi??s, kurioje negali A?sikurti, A? A?sivaizduojamAi?? asmeninAi??s kovos pasaulA?. Lygiai tokia pat beviltiA?ka kova dAi??l emigranto/valkatos A?mogiA?kumo vieA?ai nuskambAi??jo prieA? du deA?imtmeA?ius BrodvAi??jaus teatre pastatytoje Januszo GAi??owackio tragikomedijoje ai??zAntigonAi?? Niujorke” (1992), A? lietuviA? kalbAi?? toliaregiA?kai iA?verstoje KAi??stuA?io Navako (1997). Abi pjeses jungia genetinio svetimumo ir rasistinAi??s neapykantos palAi??A?usiam svetimajam tema. IvaA?keviA?iaus anti-herojai susitaiko su antrarAi??A?io A?mogaus vaidmenimis: A?eminamo tarno ai??i?? iA?laikytinAi??s/prostitutAi??s ai??i?? medA?ioklAi??je vietoj A?uns atneA?anA?iojo laimikA? ai??i?? tautybAi?? pagal aplinkybes keiA?ianA?io. Ai??iuos vaidmenis autorius pjesAi??je kuria tarsi noveliA? ciklo vAi??rinA?: vienAi?? po kito kaleidoskopiA?kai atveriamAi?? pagrindinio veikAi??jo Beno A?vilgsniu. NAi?? vienas A?iA? paA?emintA?jA? iA?ties nesvarsto galimybAi??s grA?A?ti A? paliktAi?? tAi??vynAi??, jie susitaiko su negalia, o gal ir nenoru A?sitvirtinti tAi??vynAi??je. Skurdas daugeliui jA? prilygsta pasmerkimui myriop (tik pagrindinA? personaA?Ai?? verA?ia slapstytis likimas: tAi??vynAi??je uA? akiA? jA? pasmerkAi?? mirti susivienijusi valdA?ia ir mafija). PerA?ama mintis, kad uA? paA?eminimAi?? svetur ir tAi??vynAi??je A?mogus nAi??ra atsakingas pats ir todAi??l negali pakeisti nepakenA?iamos bAi??senos ai??zniekur”, kurioje A?strigo. IvaA?keviA?iaus A?mogus pamaA?u praranda iliuzijAi??, kad priklauso universaliam A?mogiA?kojo solidarumo tinklui, kad svetur gali tikAi??tis uA?uojautos ir pagalbos. Vis dAi??lto kas jA? skatina susitaikyti su antrarAi??A?iA?kumu visuomenAi??je, kuri neA?sileidA?ia genetiA?kai/kultAi??riA?kai Svetimo A?mogaus? Galima tarti, kad pjesAi??je bAi??ta nutylAi??to poreikio siekti priklausymAi?? genA?iai pranokstanA?ios vertAi??s. Kokia tai vertAi??, lieka neA?inoma (iA? dialoge dominuojanA?iA? keiksmA? galima iA?rankioti jos komentarAi?? kaip Beno filosofavimAi??: per emigrantus lietuvius Vakaruose prieA? KristA? kovoja A?ingischanas, p. 112ai??i??114). Prie absurdo priartAi??jantis realizmas ir nepavadinta, bet numanoma gyvenimAi?? grindA?ianA?ios beprasmybAi??s riba IvaA?keviA?iaus protagonistus daro tragikomiA?kus. Kur pasitraukti, kai nebAi??ra kur trauktis? KokiAi?? ribAi?? perA?engAi??s nebebAi??si A?mogus? BendruomenAi??s paribio ir uA?ribio zona apnuogina tiesAi?? apie trapumAi?? to, kAi?? pavadintume visuotiniu A?mogiA?kumu ai??i?? jo efemeriA?kAi?? simbolinAi?? pusAi??. TaA?iau uA? lengvai sunaikinamos A?mogiA?kumo simbolikos A?engia gajus ir, panaA?u, net A?eimininkui nereikalingas kAi??nas. Ai??is atkaklus kAi??nas vis dAi??lto nesutinka A?iaip sau numirti ir skleidA?ia gerovAi??s visuomenei nepatogiAi?? Svetimojo genetikAi??. IvaA?keviA?iaus netiesiogiai keliamas klausimas Kam mes esam ai??i?? nuskamba itin aktualiai jau kelintAi?? kartAi?? lietuviA?kai perleistA? Uptono Sinclairio ai??zDA?iungliA?” kontekste ai??i?? iA?likimo instinktas priverA?ia susitaikyti su pralaimAi??jimu. GalimybAi??s sugrA?A?ti A? tAi??vynAi?? iA?ties nesvarsto nei IvaA?keviA?iaus, nei GAi??owackio personaA?ai, nes A?mogus, Sinclairio A?odA?ius perfrazuojant, nAi?? karto nepasijutAi??s pasaulio valdovu, ne tik yra pralaimAi??jAi??s, bet ir pripaA?A?sta save pralaimAi??jus ir taip nebetenka jAi??gA? tAi??sti kasdienA? sekinantA? gyvenimAi?? (Sinclairiui ai??i??Ai?? darbAi??). Jam telieka leistis pragaro ratais, kuriuose palengva prarandamas orumas, tautybAi??, buvAi?? paproA?iai ir A?proA?iai, kalba ir A?eimos saitai. IvaA?keviA?ius naudojosi iA?eiviA? kuriama naujakalbe, A?argonu, kuris fiksuoja bAi??dingAi?? iA?eivio luominA? statusAi??. Ai??is kalbos lukA?tas, nirtulingai slepiantis paA?eminto, apgauto A?mogaus skausmAi??, pjesAi??je yra itin paveikus, nes signalizuoja tam tikrAi?? A?emojo, maA?ai iA?silavinusio ir todAi??l ai??znekalto”, ai??znegudraujanA?io” luomo A?mogaus susidAi??rimAi?? su nuA?moginimo mechanizmu.
Viltingos yra knygos, kuriose atrodytA? beviltiA?ka situacija ai??zniekur” iA? dalies yra perkeliama A? kitatauA?iA? pasaulA? ai??i?? A? karo naikinamAi?? ir niekinamAi?? PrAi??sijAi??, kurios gyventojai prieglobsA?io, iA?gyvenimo ieA?kojo Lietuvoje. IA?vietinimui ir badui pasmerktA? ai??zvilko vaikA?” likimams skirtos net dvi knygos. Jos remiasi A? liudininkA? pasakojimus: tai Alvydo Ai??lepiko ai??zMano vardas ai??i?? MarytAi??” ir Roko Flicko ai??zPaskutinis traukinys”. Romanai fokusuojasi A? vaikA?, iA? kuriA? atimtas tautos tapatumas, likimus. Flicko romane kelia politiA?kai ai??zkorektiA?kAi??”, bet ir politiA?kai ai??zneparankiAi??”, per ilgai nutylimAi?? europieA?iA? bendrabAi??vio problemAi??. Kadangi karo nugalAi??tojA? niekas nedrA?sta teisti, greiA?iausiai ji rezonanso nesulauks. Kalba apie Kaliningrado srities ai??i?? ai??zEuropos pAi??linio” ai??i?? geopolitinA? statusAi?? ir karo nusikaltimus prieA? civilius vokieA?ius. Klasikinis realistinis, gausiai istoriniais faktais ir mAi??A?iA? PrAi??sijoje kronika paremtas Flicko pasakojimas apie dviejA? likimo iA?skirtA? broliA? susitikimAi?? yra uA?uomina A? istorinAi??s ir tam tikra prasme geografinAi??s A?aizdos uA?gydymAi??. Ta pati bendruomenAi??s atminties ekologija rAi??pi ir Ai??lepikui. Ai??lepikas romane poetinAi??mis elipsAi??mis klijuoja kinematografines noveles, kuriose suduria bado mirties siaubAi?? ir uA?uojautAi?? aukai. RyA?ki, iA?kalbinga detalAi??, trumpi istorijA? fragmentai, vaiko regimo pasaulio kameriA?kumas, atrodo, kur kas labiau paveikia, skaitytojui labiau priartina ai??zvilko vaikA?” likimus uA? daA?nai panoraminius Flicko romano vaizdus (abiejuose romanuose kartojasi sekvencijos: vaikA? Ai??jimas per rusA? kareiviA? saugomAi?? sienAi??, moterA? prievartavimas, nuoA?mios A?udynAi??s). Ai??lepiko ir Flicko romanuose iA?kyla svarbus vardo suklastojimo motyvas. Jis yra iA?kreipto bendruomenAi??s ryA?io A?enklas, kuris A?aukiasi atstatyti istorinAi?? kilmAi??s tiesAi?? ir teisAi?? paveldAi??ti gimtinAi??. Abiejuose romanuose pasirodo ta pati neA?ymi, bet iA?kalbinga detalAi??: skleidA?iamas broA?iAi??romis ir radiofonu transliuojamas Rusijos raA?ytojo nepartinio A?ydo Iljos Erenburgo aistringas kreipimasis A? rusA? karius-nugalAi??tojus, A?engianA?ius per Vokietijos A?emes. Ai??is PauliA? JosephAi?? GoebbelsAi?? pranokstantis propagandistas ragino A?udyti net vokieA?iA? vaikus, plAi??A?ti ir prievartauti: ai??ztai tavo teisAi??, tai tavo grobis” (Alvydas Ai??lepikas, ai??zMano vardas ai??i??Ai?? MarytAi??”, 2012, p. 8). Lyginant vaizdu ir dokumentu grA?stus romanus, realistinA?-panoraminA? Flicko ir poetinA?-kinematografiA?kAi?? Ai??lepiko, prisimenant Parulskio groteskines istorinAi??s ai??ztiesos” fotodokumentacijas, pravartu A?inoti, kad Erenburgas garsAi??jo skraja fraze, iA?tarta britA? karo korespondentui: ai??zkaro metu kiekvienas objektyvus reporteris turi bAi??ti nuA?autas”… A?i sovietinio ai??zpolitinio korektiA?kumo” iA?tara naikinanA?iu kulkos argumentu siekia ir nAi??dienAi??.
Kalbos ir bendruomenAi??s ryA?iA? erozija paA?enklino A?iuolaikiniA? iA?vietintA?jA? bAi??tA?. JAi?? galime, kad ir iA? tolo, lyginti su kontrastingomis karo pabAi??gAi??liA? patirtimis Justino Juozo MaA?ioto knygoje ai??zNuo VaitiA?kiA? iki Augsburgo: karo metA? atsiminimai” ir Dalios SruogaitAi??s knygoje ai??zAtminties archeologija”. SimptomiA?ka, kad iA?gyventi ir iA?likti A?mogumi karo nuniokotoje, nors ir svetimoje vokieA?iA? visuomenAi??je (regis, net ir po karo ypaA? linkusioje A? genetinius savas/svetimas tyrinAi??jimus) A?ia yra savaime suprantama ir nesukelia jokiA? kliAi??A?iA?. MaA?iotas atsidAi??rAi??s svetur tiki, kad iA?sineA?a su savimi prarastos tAi??vynAi??s aurAi?? ai??i?? pilietiA?kumAi??. BAi??tent A?i aura leidA?ia iA?laikyti orumAi?? ir pasijusti priklausanA?iam naujai bendruomenei: jis netgi jauA?iasi A?pareigotas atlyginti moralines skolas jam padAi??jusiems A?monAi??ms. Karo iA?vakares, komunistinio reA?imo invazijAi?? ir prieglobsA?io Vokietijoje metus apimantys SruogaitAi??s prisiminimai prarastos tAi??vynAi??s (tAi??vo) dominantAi?? fiksuoja taip stipriai, kad natAi??raliai perskaitoma ir jos padiktuota gyvenimo svetur formulAi?? ai??i?? megzti bendratauA?iA? ir bendraminA?iA? nutrAi??kusius ryA?ius, kad bAi??tA? galima vieningai iA?tverti svetur ir nepasiduoti galimai kultAi??rinei niveliacijai.
BiografiniA? patirA?iA? turintis ir Juttos Noak (Justinos VaitkienAi??s) romanas ai??zPetitio” taip pat iA?vieA?ino bendruomeniA? keitimo ir A?siA?aknijimo jose bAi??dus. A?ia A? pirmAi?? planAi?? iA?kyla skausminga sovietmeA?iu susiformavusios asmenybAi??s dilema: ar gimus vokiete siekti atstatyti tautybAi?? ir ar leistis priimamai naujA?jA? tautieA?iA?, kai akivaizdA?iai susiduri su ai??zgenetiniu atmetimu”. Vietos neradusi sovietinAi??je TAi??vynAi??je, Noak protagonistAi?? patiria ir Vokietijos administratoriA? nuA?moginantA? poA?iAi??rA? A? pabAi??gAi??lius. Noak, kaip ir IvaA?keviA?ius, iA?eitA? randa tik tapdama autsaidere. Ai??A?kart tai pasirinkimas bAi??ti gatvAi??s ai??zmenininke”. Kaip ir IvaA?keviA?ius, Noak naudojasi kalbAi??jimo lygmenA? sandAi??romis ai??i?? ji imituoja mokslinAi?? kalbAi??, kad pabrAi??A?tA? situacijAi?? laboratorinio eksperimento su gyvais A?monAi??mis, su jA? patirtos traumos uA?marA?timi ir pavojingai stimuliuojama atmintimi. Abiem autoriams rAi??pi aukos ir budelio, tAi??vynAi??s ir anti-tAi??vynAi??s virtualumas. Gal ir per drAi??su apibendrinti, remiantis vos keliais tekstais, taA?iau vis dAi??lto drA?sA?iau teigti, kad buvimas ai??zniekur”, o ne ai??ztarp” tampa A?iA? naujA?jA? (sovietiniA? ir postsovietiniA?) emigrantA? likimu. Nevalingai perA?asi mintis, kad biografiA?kumas A?iose knygose liudija sovietinio reA?imo esmingai suA?alotAi?? A?mogaus visavertiA?kumo pojAi??tA?, jo prarastAi?? gebAi??jimAi?? pasitikAi??ti, jungtis ir kurti bendruomenAi??.
Tokiame neviltA? dauginanA?iame kontekste Vaivos GrainytAi??s mintijimai apie tapatybAi?? ai??zPekino dienoraA?A?iuose” tuokart sustiprina ir, atrodo, pratAi??sia kuriantA? santykA? su nauja, o ne svetima aplinka ir su asmeninAi??mis tapatinimosi emblemomis. Beje, jaunatviA?kas optimizmas ir studentiA?ko gyvenimo A?spAi??dA?iA? gausa, gyvenimo pilnatvAi??s jausena ai??i?? bendras SruogaitAi??s ir GrainytAi??s knygA? emocinis fonas. AutorAi?? tiki, kad tapatybAi??s atramas ir jungtis dar nepaA?A?stamoje bendruomenAi??je mes kuriame patys, nepaisydami tautybAi??s (dienoraA?A?io autorAi?? Kinijoje studijuoja kinA? kalbAi??, o tai, kaip ir bet kurios kitos studijos svetur, jau savaime yra kokybiA?kai kitoks bendruomenAi??s ryA?iA? kAi??rimas, susijAi??s su kompetencijos, paA?inimo, A?sismelkimo komfortu). Ima rastis kintanti ir sAi??moningai kuriama tapatybAi??:
ai??zTautybAi??, sakyA?iau, yra reliatyvi sAi??voka. TapatybAi?? egzistuoja anapus A?ios istoriniams pokyA?iams jautrios kategorijos. AtsidAi??rus kultAi??riA?kai A?vairioje aplinkoje, tampama NepaA?A?stamuoju. Aplinkiniai, norAi??dami tave identifikuoti, skenavimAi?? pradeda nuo tautybAi??s. Tai kvaila, taA?iau tAi?? patA? darau ir aA?. (…) AA? pati tampu A?alies identifikacija” (Vaiva GrainytAi??, ai??zPekino dienoraA?A?iai”, 2012, p. 68).
Stiprus kalbos bendruomenAi??s pojAi??tis sieja vyresnAi??s kartos autorius, jA? testamentines autobiografijas. Tai tarmAi??s saldybAi??, kaimyniA?kA? ryA?iA? kasdienybAi??s pilnatvAi??, A?mogaus ir gamtos harmonija Romo Sadausko atsisveikinimo knygoje ai??zGyvenimas prie vieA?keluko”. Albino Bernoto protAi??viA? prieA?jablonskinAi?? sintaksAi??, kuri leidA?ia jam jaustis ai??zvisada namuos”, (ai??zKaustytos A?Ai??sys”). Algimanto Zurbos ApaA?A?ios upelAi??s apylinkiA? topografija, A?moniA? likimai ir jA? pAi??dsakai kAi??rybos autorefleksijose ai??zGal taip reikAi??jo”. IA? dalies A?ia prisiA?lieja Romualdo Granausko ai??zKai reikAi??s nebebAi??ti: mano draugo gyvenimas ir mirtis”. Kalbos bendAi??ruomenAi??s dalyviu jauA?iasi daA?nas autorius: daugelis save tarsi A?raA?o A? kolegA? ar senA?jA? meistrA? draugijas, jas sudarydamas ne tik dedikacijomis, bet ir tiesiogiai tekste brAi??A?iamomis paralelAi??mis bei kritiniu santykiu (turbAi??t drastiA?kiausia antibendruomenAi??s deklaracija yra viename Kristinos SabaliauskaitAi??s ai??zDanielius Dalba ir kitos istorijos” pasakojimA?, kur autorAi?? vyriA?kai ai??zsunaikino”, jos nuomone, nepajAi??gius kritikus). Pozityviai su kalbos bendruomene polemizuoja Gytis Norvilas. TradiciA?kai visus galimus vaidmenis iA?sidalinusioje kAi??rAi??jA? bendruomenAi??je jis neranda vietos. ai??zIA?lydA?iA? zonose” poetas ironizuoja iA?semtas, kitA? anksA?iau uA?sikariautas/privatizuotas tematines tapatybes (ai??zmonologas iA? statinAi??s dugno: didA?iosios privatizacijos”). TaA?iau jam, kaip liudija eilAi??raA?A?io pavadinimas, liko geriausioji dalis ai??i?? statinAi??s dugnas, bet uA?tat A?ia ir dabar, o ne amA?inybAi??je. Linksminkimos! O Gintaras Bleizgys ai??zSode” tuos, kurie viskAi?? prarado, padrAi??sina: ai??zkai nieko nebebus A? niekAi?? / nebeatsiremsi / giliau negu tavo protas / giliau uA? save kuriuo manaisi esAi??s / kai jokiA? atrodys nAi??ra galimybiA? / iA?skleisk rAi??ko sparnus geltonsnapi ai??i?? ai??i?? ai??i??” (Gintaras Bleizgys, ai??zSodas: eilAi??raA?A?iai”, 2012, p. 95).
PadrAi??sinimas, jaunatvAi??, paguoda, stiprybAi?? iA? kalbos ir gimtinAi??s, viltis ir tikAi??jimas iA?gijimu yra visuomet maA?iau efektingi literatAi??ros judesiai uA? groteskAi?? ir demonizmAi??, atstovaujantA? kaltinimui, kanA?iai, erosui, verA?iA? apvertimui. TaA?iau ir viena, ir kita dalyvauja kuriant gentA? ir bendruomenAi??.