Biografijos rekonstrukcijos bandymas: Mikalojus Vorobjovas

ŽURNALAS: KRANTAI
TEMA: Dailės istorija
AUTORIUS: Giedrė Jankevičiūtė
DATA: 2014-03

2013 m. spalio 29 d.–2014 m. sausio 19 d. Vilniaus paveikslų galerijoje veikė paroda „Dailės istorikas ir kritikas Mikalojus Vorobjovas (1903–1954)“, skirta VOROBJOVO 110-osioms gimimo metinėms. Parodos kuratorės Giedrė Jankevičiūtė ir Rima Rutkauskienė išsamiai pristatė menotyrininko gyvenimą ir profesinę karjerą, faktinę informaciją įvaizdino dokumentais ir fotografijomis iš Lietuvos dailės muziejaus archyvo ir muziejaus rinkiniuose išlikusiomis Vorobjovo bibliotekos knygomis. Atskira salė buvo skirta Vorobjovo dailės kritikai, jo tekstų ištraukos sugretintos su analizuojamų dailės kūrinių originalais – Marijos Cvirkienės ir vengrų modernisto Vilmoso Aba Nováko tapyba, Viktoro Petravičiaus grafika. Vorobjovo kritikos pristatymui atrinktų Mikalojaus Konstantino Čiurlionio darbų originalai parodos metu buvo išvežti iš Lietuvos ir eksponuojami Gento dailės muziejuje, tad kuratorėms teko verstis faksimilėmis. Tekstų ir kūrinių sugretinimas leido žiūrovams įsitikinti kritiko žvilgsnio aštrumu, žodžio įtaiga ir savalaikiškumu. Čia spausdinamas Giedrės JANKEVIČIŪTĖS straipsnis apibendrina darbą, atliktą rengiant parodą, pristato sukauptą medžiagą ir jos interpretacijas, atskleidžia, kuo Vorobjovo paveldo tyrimai aktualūs mūsų dienomis, kodėl šiai asmenybei turėtų tekti daugiau vietos mūsų kultūros istorijoje.

Mikalojus Vorobjovas (1903–1954) – vienas talentingųjų tarpukario Lietuvos intelektualų, siekusių suartinti mūsų šalies kultūrą su Vakarais. Grakščiai, puikiu stiliumi parašyti jo tekstai dėjo pagrindus vakarietiškų standartų Lietuvos dailės kritikai ir dailės istorijai. Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybos tyrinėtojai žino jį kaip šio menininko kūrybos interpretuotoją, Vilniaus mylėtojai žavisi jo studija „Vilniaus menas“ (1940). Vorobjovą mini ir Vakarų dailės istoriografija. Jis cituojamas kaip Pietų Vokietijos vėlyvojo baroko architekto Dominiko Zimmermanno (1685–1766) palikimo žinovas (apgynė disertaciją apie jo pastatų langų formų genezę) ir prancūzų dailės istoriko Henri Focillono veikalo „La vie des formes“ (1934) vienas pirmųjų recenzentų (tai, kad jis giliai įsiskaitė į recenzuojamos knygos autoriaus mintis ir sklandžiai atskleidė jas kitiems, yra pastebėjęs Focillono amžininkas šveicaras Heinrichas Wölfflinas).

Nesame susipažinę su šiais dviem vokiečių kalba skelbtais Vorobjovo tekstais, mūsų atmintyje nėra ir daugumos lietuvių kalba publikuotų jo straipsnių. Apskritai nelabai įsivaizduojame jo palikimo visumą, niekas nėra mėginęs kurti jo intelektualinės biografijos, nors nuorodų į Vorobjovo studijas Vokietijos universitetuose, ten patirtas įtakas gausu, jos dažnai būdavo pasitelkiamos teigiant išskirtinį Vorobjovo išsilavinimą ir glaudžius ryšius su Vakarų humanistikos tradicija.

Vorobjovo aktyvios veiklos laikotarpis Lietuvoje tetruko aštuonerius metus – nuo 1936 iki 1944-ųjų. Nors jo talento žvaigždė ryškiai sužibo net keliose dailėtyros srityse, iki šiol tą palikimą suvokiame kažkaip sporadiškai. Jo vardas ir svarbiausi veikalai – monografija apie Čiurlionį, knyga „Vilniaus menas“ ir Vilniaus universiteto bibliotekoje išlikęs habilitacinės disertacijos „Modernizmo epocha Europos mene ir M.K. Čiurlionio kūryba“ rankraštis buvo skaitomi privačiai, aštuntojo dešimtmečio antroje pusėje pradėjo kilti į viešumą. XX amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje jo tekstai perspausdinami, komentuojami, tačiau – kaip atskiri savaime pakankami kūriniai, tarpusavyje nesiejami nei autoriaus, nei jo pažiūrų, nei epochos.

Neturėtumėm stebėtis tokiu „skylėtu“ santykiu, nes Vorobjovas iš tos kartos, kurios pėdsakus mūsų kultūroje trynė ir gana sėkmingai ištrynė Antrasis pasaulinis karas ir emigracija, tiksliau – sovietų Lietuvoje įsivyravęs, į nepriklausomą Lietuvą perkeliavęs požiūris į šias epochas, paženklintas ne tik nutylėjimų, bet ir paprasčiausio nežinojimo. Ši biografijos rekonstrukcija – bandymas apčiuopti spragas pasakojime apie Vorobjovą ir jo kartą, pradėti jas užkaišioti, artėjant prie pilnesnio vaizdo.

Tekstai ir kontekstai

2012 metais lietuviškai išėjo Mikalojaus Vorobjovo studija apie Čiurlionį. Parašyta vokiškai, pirmą kartą ji išleista Kaune 1938-aisiais. Knyga sulaukė susidomėjimo, ją pastebėjo net populiarių dienraščių apžvalgininkai, – o tai išskirtinai reta dabartinėje Lietuvoje. Kritiškasis Andrius Užkalnis „Lietuvos ryto“ portale 2012 m. rugpjūčio 16 d. paskelbė įkvėptą tekstą, kone panegiriką Vorobjovo knygai ir jo dailėtyriniam talentui (žr.: A. Užkalnis. Balsas iš praeities, mokantis rašyti šiandien). 2013-ųjų pabaigoje Vorobjovo vardą visuomenei priminė jam skirta paroda Vilniaus paveikslų galerijoje ir parodą lydėjusi žiniasklaidos informacija. Savaip simptomiška, kad maždaug tuo pat metu, t. y. 2013-ųjų gruodį, Elzaso ir Lietuvos asociacijos leidžiamas žurnalas
„Cahiers Lituaniens“ publikavo Bernard’o Duchatelet ir
Sieg­run Barat parengtus Vorobjovo laiškų Romainui Rolland’ui iš Prancūzijos nacionalinės bibliotekos archyvo vertimus – dalį susirašinėjimo minėtos knygos apie Čiurlionį tema (žr.: À propos M.K. Čiurlionis, trois lettres de Nikolai Worobiow à Romain Rolland de Bernard Duchatelet et Sieg­run Barat // Cahiers Lituaniens. – Automne 2013, no 12,
p. 43–48). Publikacija nepilna, nepaskelbti Rolland’o atsakymai Vorobjovui, esantys Lietuvos dailės muziejaus archyve, tačiau jos autoriai ir neturėjo akademinių tikslų, norėta pateikti Lietuvos dailėtyrininko kontakto su pasaulinio garso prancūzų rašytoju įrodymą, kas ir padaryta, atsižvelgiant į vieną šio, nuo 2000 metų Roberto Schumanno fondo lėšomis leidžiamo žurnalo tikslų – „padėti Lietuvai įveikti sovietinio režimo metais atsiradusią kultūrinę izoliaciją“.

Be platesnio komentaro pateikti Vorobjovo laiškai Rolland’ui eilinį kartą pamaitino Vorobjovo legendą, sustiprino ir taip stiprų įspūdį, kad ši asmenybė iš tikrųjų yra didesnė ir gilesnė, nei mums sako pavieniai kartkartėmis į viešumą išmetami faktai, nedaug pridedantys prie turimo žinojimo. Kita vertus, jei pažvelgtumėm į korespondencijos publikaciją palankesniu žvilgsniu, atrastumėm, kad laiškai ir jų komentaras nuosekliai nušviečia ne kartą Čiurlionio istoriografijoje minimo Rolland’o susidomėjimo lietuvių menininku chronologiją, taip pat siūlo Vorobjovo atveju labai aktualią kultūrinių ryšių, idėjų mainų XX a. vidurio Lietuvoje temą. „Cahiers Lituaniens“ orientuoja į Vakarus, tačiau, siekiant suvokti ir rekonstruoti Vorobjovo pažiūras, būtina atsižvelgti ir į lietuviškuosius jo ryšius, paruošusius jį susitikimui su vakarietiškąja, pirmiausia vokiška, universitetine aplinka.

Dėl savo rusiškos kilmės Vorobjovas (atrodo, kad iki grįžimo iš Vokietijos jis nelabai kalbėjo, bent jau tikrai nerašė lietuviškai) sukosi kitokioje draugijoje negu dauguma mums pažįstamų tarpukario Lietuvos kultūros veikėjų. Jis gimė 1903 metų gegužės 19 dieną Šiauliuose Sergejaus Vorobjovo ir Adolfinos Annos Rosenthal šeimoje, mokyklą pradėjo lankyti Kaune, prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui su tėvais išvyko į Maskvą. Į Kauną Vorobjovų šeima grįžta 1921 metais, apsigyvena Ukmergės plente, tėvas įsidarbina Vidaus reikalų ministerijoje, skaito paskaitas Policijos mokykloje. 1924 metais Vorobjovas baigia Kaune gimnaziją ir išvažiuoja studijuoti į Vokietiją, į Marburgą. Apie jo terpę nemažai pasako Lietuvos dailės muziejaus archyve, Vorobjovo fonde, išlikusi korespondencija. Ypač daug sužinome iš Vorobjovo tėvo ir motinos laiškų Marburge, vėliau Berlyne ir galiausiai Miunchene studijavusiam sūnui. Įdomūs karo metais iš Kauno į Vilnių rašyti Vorobjovo gimnazijos laikų bendramokslio Algirdo Mošinskio laiškai. Pirmiausia jie vertingi tuo, kad padeda rekonstruoti šio žinomo bibliofilo interesų lauką, kartu tai kontekstas Mošinskio straipsniams paveldosaugos klausimais, pasirodžiusiems ketvirtojo dešimtmečio Lietuvos spaudoje, ir vienas raktų suprasti Vorobjovo požiūrį į architektūros paveldą. Tarp Vorobjovui artimų žmonių buvo „Pribačio“ knygyno Kaune savininkai Elena ir Maksas Holcmanai, filosofas Vosylius Sezemanas. Apie juos, jų veiklą žinome nemažai, tad belieka paieškoti, kas siejo juos ir Vorobjovą. Šį ryšį, be abejo, liudija „Pribačio“ knygyno išleistas Vorobjovo „Čiurlionis“ ir Sezemano parašyta šios knygos recenzija, kitus bendravimo aspektus perteikia Sezemano augintinės Natalijos Klimanskienės išsaugotos fotografijos, užfiksavusios bendras Vorobjovų ir Sezemanų šeimų laisvalaikio akimirkas Kaune ir Vilniuje. Tai susitikimai per vaikų gimtadienius, savaitgalio iškylos į gamtą, įamžinę įvairiatautei bendrijai priklausiusius jaunus, energingus, išsilavinusius žmones, kūrusius modernią Lietuvos kultūrą, kurios vaisius dar turime įvertinti, pasitelkę kontekstus, kurių bent dalį teks atrasti ir perprasti.

Pati nuosekliau susidomėjau Vorobjovu pradėjusi tyrinėti Lietuvos 1939–1944 metų kultūrą. Žinoma, vienas tyrimo taikinių buvo ir Vorobjovo knyga „Vilniaus menas“. Šis veikalas ir jo atsiradimo bei sklaidos istorija daug pasako apie Vilniaus architektūrinio paveldo įkultūrinimą Kauno Lietuvoje, jau nekalbant, jog tai tiesiog gera knyga apie dailę. Ieškodama medžiagos apie „Vilniaus meno“ atsiradimą, pradėjau sklaidyti Vorobjovo archyvą. Ten esantys dokumentai išplečia mūsų požiūrį ne tik į „Vilniaus meną“, bet ir apskritai į Vorobjovo ir jo kartos veiklą, jų likimus. Kaip daugelis užsikabinusi už Vorobjovo „Vilniaus meno“, įsitikinau, kad, norint suvokti šios jo knygos kontekstą, įvertinti tai, ką jis darė karo metais, reikia grįžti atgal į jo studijų metus, remiantis tėvų laiškais pamėginti suprasti jo lūkesčius ir planus, kurie iš dalies buvo nulemti šeimos ir artimiausios aplinkos, taip pat tarpukario Lietuvos kultūrinės realybės, taigi – ją atspindintys.

Ieškodama informacijos, paaiškinančios surastus faktus, užkliuvau už kelių įdomių smulkmenų. Viena tokių stebinančių ir paaiškinimo reikalaujančių detalių, pavyzdžiui, buvo bibliografijoje fiksuota ir ne vieno tyrinėtojo pakartota žinia, kad recenziją apie Čiurlioniui skirtą Vorobjovo monografiją žinomame JAV dailės istorijos ir muziejininkystės žurnale The Art Bulletin paskelbė tuo metu pradėjęs garsėti archeo­logas, Romos ir etruskų senienų specialistas George’as Hanfmannas. Kodėl archeologas staiga susidomi niekam nežinomu jaunos Lietuvos Respublikos nacionalinės dailės pradininku? Iš kur toks interesas, ypač turint omenyje, kad Čiurlionio kūryba niekuo nesusijusi nei su senovės Romos, nei su etruskų civilizacija? Tačiau pasidomėjus Hanfmanno kilme, išaiškėjo, kad jo tikroji pavardė – George’as (Georgijus)
Maximas Anosovas Hanfmannas, kad jis rusų kilmės, atvykęs į Kauną tėvams bėgant iš Rusijos po bolševikų perversmo. Su Vorobjovu jis greičiausiai susipažino Kaune, o pažintį pratęsė Miunchene, kurio universitete abu lankė Ernsto Buschoro ir Hanso Diepolderio archeologijos paskaitas ir seminarus. Galėjo pasimatyti ir 1935 metais Berlyne, kur Vorobjovas stažavosi, o žydų kilmės Hanfmannas ruošėsi emigracijai į JAV.

Atidesnis žvilgsnis į Wilhelmo Pinderio biografiją atskleidė, kad juos suvedė Vorobjovo studijos, o ypač doktorato rašymas. Tačiau profesoriaus ir jo doktoranto keliai Vorobjovui apgynus disertaciją neišsiskyrė. Pinderis parėmė Vorobjovo pirmuosius žingsnius Vokietijos akademinėje aplinkoje kaip akademinio žurnalo „Kritische Berichte zur Kunstgeschichtlichen Literatur“, kuris išspausdino Vorobjovo recenziją apie Focillono knygą, redkolegijos narys, – matyt, ne be Pinderio rekomendacijos Vorobjovas gavo Alexanderio von Humboldto stipendiją ir išvyko į stažuotę Berlyno Friedricho Wilhelmo universitete.

O kokiais pavyzdžiais vadovavosi Vorobjovas, galvodamas apie savo knygos „Vilniaus menas“ pobūdį, turinį, formatą? Archyve esančiuose jo ranka surašytuose literatūros apie Vilnių sąrašuose suminėti visi svarbesni tekstai, įtraukti ir vadovai po miestą, tačiau nė vienas jų netinka į Vorobjovo knygos prototipus. Kad išaiškėtų sumanymo kilmė, reikėjo paimti į rankas Lietuvos dailės muziejaus bibliotekoje išlikusią Vorobjovui priklausiusią knygą – jo disertacijos vadovo Wilhelmo Pinderio studiją „Deutschen Barock, die Grossen Baumeister der 18 Jh.“ (1925) iš vadinamosios Mėlynųjų knygų (Die blauen Bücher) serijos. Taip vadinama leidėjo Karlo Roberto Langewiesche‚s 1902 metais pradėta leisti serija masiniam skaitytojui – pigios, minkštai įrištos, gerų autorių parašytos knygos apie įvairiausias žmonių veik­los sritis. Mlynosios dailės knygos, iliustruotos nespalvotomis fotografijomis, atsirado 1907 metais. Jos buvo tokio pat formato kaip ir kitos šios serijos knygos, aplenktos tamsiai mėlynos spalvos aplankais, kurių fone aiškiai matėsi šviesiu šriftu užrašytas pavadinimas, gerai išsiskyrė foto­iliustracija. Pinderis bendradarbiavo su Verlag Langewiesche nuo 1910 metų ir iki Antrojo pasaulinio karo parašė serijai penkias knygas – apie Vokietijos viduramžių katedras, vokiečių baroko architektūrą, pilis, miestus ir parkus. Anot amžininkų, toks Pinderio žingsnis į dailės populiarinimo sritį nieko nenustebino, nes jam rūpėjo dailės žinių sklaida ir jis sugebėjo kalbėti „taip, kaip kine“, t. y. mokėjo specifinę dailės istorijos informaciją aiškiai ir patraukliai perteikti plačiajai auditorijai. Tikėtina, kad šis gebėjimas paliko gilų įspūdį Vorobjovui, itin jautriam žodinei raiškai, kad jis tai vertino, pats to siekė ir sugebėjo pasiekti. Tuo įsitikiname skaitydami jo „Vilniaus meną“, kuris, kaip ir Pinderio knygos Vokietijoje, apeliavo į tautinio tapatumo formavimą, siekė paskatinti domėjimąsi nacionaliniu paveldu, padėjo jį pažinti ir pamilti. „Vilniaus menas“ ir savo išore – formatu, storiu, maketu, viršelio aplanko dizainu –
primena vokiškas Mėlynųjų knygų serijos knygas, nors jo viršelio aplanko spalva – ryškiai oranžinė.

Vokietija: gyvenimo ir veiklos faktai

Daug ką apie Vorobjovą sužinome vien iš datų ir sausų faktų.

Jau minėjome, kad 1924-ųjų pavasarį baigęs gimnaziją Kaune, jis išvyko į Vokietiją ir įstojo į Marburgo universitetą. Nedidelio universitetinio miestelio gyvenimas vyko tarp kalno šlaite iškilusių fachverkinių senamiesčio namų, primenančių šiame universitete studijavusių brolių Grimmų pasakų scenografiją, ir palei romantišką Lano upę išsibarsčiusiuose jaukiuose XX a. pradžios auditorijų korpusuose. Tačiau 1926 metais jaunuolis iš Kauno atsisveikina su turtingo viduramžių pėdsakų Marburgo idile ir iškeliauja į Berlyną. 1927-aisiais jo pavardę jau randame Miuncheno universiteto studentų sąrašuose. Vorobjovas lankė filosofijos, archeologijos, matematikos, slavistikos kursus, tačiau jo akademinių interesų centre išlieka dailės istorija. Dailės istoriko žvilgsniu jis stebi kelionėse lankytas Vokietijos, Italijos, Prancūzijos, Vengrijos vietoves.

Šiandien sunku įsivaizduoti tuos įspūdžius, nes Vorobjovo matyti Achenas, Caldernas, Frankfurtas, Limburgas, Kaselis, Kelnas buvo pilni autentiškų praeities liudijimų, kuriuos nuo žemės paviršiaus nušlavė Antrasis pasaulinis karas.

Vokietijos laikotarpiu Vorobjovui ypač reikšmingi 1932, 1933 ir 1934 metai. 1932-aisiais jis pradeda dailės kritiko karjerą ir šeimyninį gyvenimą. Kaune leistas tautininkų žurnalas „Vairas“ išspausdina du jo tekstus, o liepos 30 dieną Augsburge užregistruojama jo ir Eugenijos Ariadnės Ridel civilinė santuoka.

Jaunosios poros bendro gyvenimo pradžia buvo nelengva, Vorobjovo stipendija nutrūko kartu su studijomis 1931-aisiais. Išlaikęs egzaminus, jis atsideda disertacijai apie Bavarijos architekto Dominiko Zimmermanno pastatų langų formų genezę, kurią rašo vadovaujamas profesoriaus Wilhelmo Pinderio. Vienintelis pragyvenimo šaltinis – tėvų parama.

1933 metų gegužės 18 dieną Vorobjovas apgina disertaciją, jo darbas gauna antro laipsnio įvertinimą – magna cum laude. Daktaro diplomas pažymėtas rugpjūčio 1 dienos data. 1933 metų gegužės 20-ąją rašytame laiške tėvai džiugiai sveikina sūnų su „daktaro kepure“ ir žada skubiai išsiųsti pinigų: „Kiek kainuos kelionė? Rašykite ir skolinkitės, kur galima, kad nebadautumėt! Juk judu ne Gandis! Stipriai abudu bučiuojam ir laukiam palankaus susidariusios krizės sprendimo. Jūsų mylint[ys] m[ama] ir t[ėtis]“. (Tėvų laiškus transkribavo ir iš rusų kalbos išvertė Audra Kairienė.) „Susidariusi krizė“ –
matyt, užuomina apie Vorobjovo nerimą ir nenorą važiuoti nežinion, nes Kaune jo laukia tik išsiilgę tėvai ir šeimos draugai, kur ieškoti darbo vietos – neaišku. Jo pasimetimą perteikia tėvų laiškuose kritikuojamas jaunosios poros sumanymas įsikurti Joniškyje, žmonos giminių globoje. Vorobjovas tikisi, kad provincijoje jam būtų lengviau gauti mokytojo vietą ir ramiai tobulinti lietuvių kalbos žinias, o tėvas įsakmiai ragina sūnų nepasiduoti silpnumui, nesigriebti kompromiso. 1933 metų rugpjūčio 8 dienos laiške jis rašo: „Kol nesudominsi savimi kitų, niekas, patikėk, neprivalo tavimi domėtis, nes gyvenimas – tai ne mokymo įstaiga, kurioje visi mokiniai su jų žiniomis, gabumais ir charakterio apraiškomis turi būti įvertinti ir pripažinti. Man nesuprantama ir nepriimtina išankstinė nuomonė: ‘vis tiek iš to nieko neišeis‚. Paprastai taip kalba žmonės, kurie arba nepasitiki savimi ir baiminasi, kad nebūtų išaiškinti, arba tie, kurie asmeninę ramybę vertina labiau už viską. Palikdamas nuošaly psichologiją, galiu pasakyti, kad iš praktinės pusės kūrimasis Joniškyje būtų visiškai tuščias: kokios gi lietuvių kalbos ten galima išmokti geriau negu čia? Jeigu tos knyginės, tai teritorija visai nesvarbi, o jeigu šnekamosios, neįsivaizduoju, su kuo galima Joniškyje kalbėtis, ir ypač apie ką? Materialinės naudos labai nedaug. Tarkim, kaip aš įsivaizduoju, bus labai kukli galimybė susikurti savarankišką gyvenimą, bet tai tik trumpalaikis dalykas. Argi verta saistytis su tarnyba valdiškoje įstaigoje ir nusmerkti save tam, kad niekur negalėsi atsitraukti? Juk tai reikštų atsisakyti visų pasiekimų“.

Naujuosius mokslo metus Vorobjovas pradeda vokiečių kalbos ir literatūros pamokomis Kauno žydų gimnazijoje. 1934 metų vasario 8 dieną paženklina visai šeimai džiugus įvykis – gimsta duktė Maša, Marija Vorobjova. Tais pačiais metais Miunchene atskiru leidiniu išeina Vorobjovo diser­tacija. Darbo autorius rūpinasi ją paviešinti akademinėje ap­linkoje.

1935 metais Vorobjovas gauna Alexanderio von Humboldto podoktorantūrinių studijų stipendiją ir išvyksta pasitobulinti į Berlyną. Buvusį doktorantą stipendijai rekomenduoja jo darbo vadovas. Stažuotės vieta taip pat greičiausiai susijusi su darbo vadovo gyvenimo pokyčiais: gavęs profesoriaus katedrą Berlyno universitete, 1935 metais Pinderis iš Miuncheno persikelia į Reicho sostinę. Tikėtina, kad tarpininkaujant Pinderiui – vienam redkolegijos narių – autoritetingas akademinis dailės istorijos žurnalas „Kritische Berichte zur Kunstgeschichtlichen Literatur“ 1935 metais paskelbia Vorobjovo recenziją apie prancūzų dailės istoriko Henri Focillono monografiją „La vie des formes“ (1934). Vorobjovo tekstas – didelės apimties gili ir detali šios knygos analizė, pranokstanti įprastą recenziją ir apimtimi, ir nuodugnumu. Tekstą laiške, atsakydamas į Vorobjovo prašymą susipažinti su Čiurlionio monografija ir pareikšti apie ją savo nuomonę, palankiai įvertina garsus šveicarų dailės istorikas Heinrichas Wölfflinas. Viskas rodo, kad akademinės dailėtyros pasaulis Vorobjovui palankus ir pasirengęs jį priimti.

Karjeros bandymai Kaune

Pirmasis Vorobjovo mėginimas prisistatyti Lietuvos skaitančiajai visuomenei nebuvo labai sėkmingas. Ne dėl jo kaltės. Puikiai apgalvotą ir išsamiai argumentuotą straipsnį „Primityviųjų tautų menas ir dabartinė Europa“ žurnalas „Vairas“ 1932 metais išspausdino ne jo vardu – priskyrė nuolatiniam dailės parodų recenzentui žurnale Jonui Veisbartui (Johann Weissbarth). Apsirikimas stipriai užgavo Vorobjovo ambicijas. Pradedantysis naujausios dailės ekspertas pasiuntė „Vairo“ redaktoriui trumpą laiškutį, beje, rašytą vokiškai, nes tuo metu lietuvių kalbos pakankamai nemokėjo. Pabrėžtinai mandagiai informavęs apie nuostabą tokiame garbiame leidinyje aptikus apmaudžią klaidą, sausai paprašė grąžinti rankraštį.
Į laišką buvo sureaguota: redakcija paskelbė atitaisymą, pranešantį, kad straipsnio „Primityviųjų tautų menas ir dabartinė Europa“ autorius yra „ne J. Veisbartas, bet Ž. V.“ („Vairas“, 1932, Nr. 3, p. 436). Iš atitaisymo sužinome, kad Vorobjovas norėjo pasirašyti publikaciją inicialais „Ž. V.“. Kodėl „Ž.“? Gal tai turėjo būti savotiška dedikacija mylimajai ir būsimai žmonai Eugenijai, Ženiai? Gali būti, kad, nutrūkus stipendijai, geriausia, ką galėjo dovanoti sužadėtinei, buvo jo paties intelektinės kūrybos vaisiai, nes tuo metu Vorobjovas gyveno išlaikomas tėvų, kurie ir patys nelengvai vertėsi.

Debiutanto mintys ketvirtojo dešimtmečio lietuviškų tekstų apie dailę kontekste skambėjo naujai, gaiviai, įdomiai. Jis tiksliai apibūdina geometrinę stilizaciją vertinančios dailės – tradicinių kultūrų ir ja sekančios vakarietiškosios – ypatumus:

Kontrastiškai išdėstydami atskiras statulos dalis, egzotiškieji menininkai sukuria labai gražią statulos gilumą. Tos atskiros statulos dalys dažniausiai būna griežtai geometriškos. Iš tokių stereometrizuotų dalių (kubas, cilindras, konusas), kurios sukelia gilumos pajutimą, kuriama statula kaipo uždaryta kubiška konstrukcija. Plastinių formų intensyvumas ir koncentruotumas jaučiamas ne tik pačioje statuloje, bet ir ten, kur nėra masės – tarp atskirų statulos dalių. Ne tik statula, bet ir erdvė, esanti tarp atskirų jos dalių, yra pilna, pabaigta forma.1

Bene pirmą kartą lietuviškoje kultūrinėje spaudoje atkreipiamas dėmesys, kad „įrankius“ įvertinti tokio plastinio meno įtaigą vakariečiams davė dailės istorikų taikoma suvokimo teorija:

Jau anksčiau istoriško meno tyrinėjimas mus buvo išmokęs vertinti stilius ir jų plėtrą. Vienos meno mokykla įnešė naują dailininko valios sąvoką (Stilwille, Kunstwollen). Mes nebesigėrime tais paveikslais, kurie vykusiai mėgdžioja gamtą. <…> Dabar mes vertiname tuos dailininkus, kurių kūriniai yra pilni vizijų jėgos, originalumo, griežtumo, kurių kūriniai pasižymi išraiškos apibrėžtumu ir reikšmingumu.2

Kai kurie teksto pasažai liudija, kad pažintis su Vienos mokyklos atstovų darbais pakoregavo ir Vorobjovo žvilgsnį. Straipsnio pasažas apie atskirų vaizdinių elementų asociatyvumą atsikartoja jo vėlesniuose tekstuose, amžininkams ir vėlesnėms kartoms palikusiuose gilų įspūdį įtaigia metaforiška kalba. Vienas pamėgtų Vorobjovo motyvų – pantera, jos vaizdavimas. Pirmajame savo straipsnyje jis pateikia tokį aiškinimą:

Regimojo pasaulio realumą visai kitaip supranta europietis ir laukinis žmogus. Beninų (šio meno žydėjimas XV ir XVI a.
po Kr. gim.) bronzose mes gan dažnai randame brėžinių, vaizduojančių panteras. Charakteringos panterų žymės aštriai sugautos ir monumentaliu tvirtumu atvaizduotos. Į akis krinta panteros ausys: jos yra panašios į medžių lapus. Galima manyti, kad čia yra stilizacija arba groteskas. Toks manymas būtų klaidingas. Čia tėra metafora: medžių lapai sulyginti su žvėries ausimis. Lapai egzotų dažnai sulyginami su „medžio ausimis“. Štai primityviųjų tautų pažiūra į realybę!3

Plačiosios publikos dėmesio šis Lietuvos kontekste novatoriškas dailės kritiko tekstas nesulaukė, tačiau jis simptomiškas apžvelgiant Vorobjovo dailės kritikos palikimą. Kita vertus, tomis pačiomis, tik kitaip suformuluotomis ir labiau išplėtotomis mintimis, paskelbtomis 1939 metais „Lietuvos aide“ polemizuojant su Ignu Šlapeliu ir Jonu Griniumi dėl primityvo estetinės vertės, itin plačiai susidomėta4.

Veikla Lietuvoje

1935 metų pabaigoje ar 1936-ųjų pradžioje grįžęs iš stažuotės Berlyne, Vorobjovas gauna darbą Helenos ir Makso Holcmanų tvarkomame „Pribačio“ knygyne (Laisvės al. 48), prekiavusiame užsienio literatūra, taip pat leidusiame knygas. Pasak Holcmanų šeimą pažinojusios germanistės Inos Meiksinaitės, jaunasis dailės istorijos daktaras atsidūrė intelektiniam augimui palankioje aplinkoje, nors knygyno tarnautojo pareigos jo, aišku, netenkino. Nuo 1938 metų jis pradeda reguliariai rašyti į lietuvišką spaudą. Vorobjovo rašytas dailės parodų recenzijas skelbia žurnalas „Naujoji romuva“ ir dienraštis „Lietuvos aidas“. Šie metai paženklinti ir kitais profesiniais laimėjimais. Akademiniame dailės istorijos žurnale „Zeitschrift für Kunstgeschichte“ (Band 7, 1938, S. 84–85) pasirodo vokiečių dailės istoriko Maxo Hermanno von Freedeno trumpa recenzija apie Vorobjovo disertaciją, o „Pribačio“ knygynas išleidžia jo studiją apie Mikalojaus Konstantino Čiurlionio kūrybą „M. K. Čiurlionis. Der litauische Maler und Musiker“. Leidinys sulaukia už Lietuvos kultūros propagandą užsienyje atsakingų asmenų dėmesio, knygos sklaida rūpinasi diplomatinių atstovybių darbuotojai, tačiau daugiausia jo reklamai nusipelno pats autorius. Vienas šių pastangų vaisių – minėta Hanfmanno recenzija tarptautiniu mastu žinomame JAV dailės istorijos ir muziejininkystės žurnale „The Art Bulletin“ (vol. 21, 1939, no 2, p. 206).

Vorobjovo pavardė tampa žinoma Kauno kultūriniuose sluoksniuose. 1939 metais jis pakviečiamas vadovauti akcinės bendrovės „Spaudos fondas“ užsienio knygų skyriui. Plačiosios visuomenės dėmesį patraukia jo polemika su Ignu Šlapeliu ir Jonu Griniumi dėl tradicinės lietuvių kaimo skulptūros vertinimo, apskritai dėl primityvo estetinės vertės, kurią 1939 metų pavasarį tęsiniais spausdino šeštadieninis dienraščio „Lietuvos aidas“ kultūros priedas. 1939-aisiais į Vorobjovą kreipiasi Vilniaus „kultūriniu grąžinimu Lietuvai“ susirūpinę veikėjai: jam užsakoma parašyti populiarią istorinės sostinės architektūros apžvalgą. 1940-ųjų pavasarį „Spaudos fondas“ išleidžia Vorobjovo studiją „Vilniaus menas“, tapusią viena legendinių XX amžiaus Lietuvos kultūros istorijos knygų. Jos skaitytojų ratas niekada nebuvo gausus, tačiau knyga visada darė įspūdį menininkams ir intelektualams, garsėjusiems literatūriniu jautrumu, rafinuotu, net kiek ekscentrišku skoniu. Iš amžininkų ją aukštai vertino reikli dailės kritikė ir viena knygos recenzenčių Julija Maceinienė, „Vilniaus meną“ skaitė, citavo, interpretavo Algirdas Julius Greimas, Vytautas Landsbergis-Žemkalnis, Algimantas Mackus, Henrikas Nagys, Alfonsas Nyka-Niliūnas. Susidomėjimas Vorobjovo veikalu neužgeso ir sovietų Lietuvoje, nors okupacijos sąlygomis jį gauti nebuvo paprasta, pavyzdžiui, Vilniaus mylėtojas ir žinovas fizikas Ramūnas Katilius nostalgiškai prisiminė, kaip apie 1957 metus ranka konspektavo „Vilniaus meną“ mokyklos laikų draugo Tomo Venclovos šeimos bibliotekoje, kartu su bičiuliu išgyvendamas Vorobjovo tekstą kaip „emocinį vadovavimą“ suvokiant Vilniaus „dvasią“.

Ši knyga mokė pamilti ir suprasti Vilnių kelias kartas jaunų, ypač smalsių ir jautrių žmonių, sugužėjusių į sostinę iš provincijos penktajame, o paskiau šeštajame, septintajame, net ir aštuntajame dešimtmečiais ir suformavusių nedidelę, bet įtakingą kultūros elito dalį.

Vorobjovo sukurtasis Vilniaus vaizdinys buvo ir tebėra artimas, suprantamas, brangus šio miesto romantikams, jis tebežadina jų širdyse Vilniaus, kaip „maldų ir relikvijų, sap­nų, stebuklų ir tikėjimo vizijų šventovės“, ilgesį, nors pats „Vilniaus meno“ autorius buvo nusivylęs amžininkų reakcija į jo studiją, apskritai jų santykiu su istorinės sostinės meno vertybėmis.

Vorobjovo archyve išliko greičiausiai karo metais rašyto jo straipsnio „Pažinkime senąjį Vilnių“ mašinraščio kopija. Straipsnis prasideda taip:

Lietuvių tarpe Vilnius, berods, nėra reikalingas turistinės
reklamos. Pakartotinai svarstyti jo istorinę bei meninę reikšmę – reikštų kartoti banalybes, visiems žinomas nuo mokyk­linio suolo. Ir kadangi per ištisus dešimtmečius buvo skelbiama šios garbingos Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės sostinės milžiniška reikšmė mūsų tautos istorijoje, tai atrodytų, jog, atgavus Vilnių, mūsų visuomenė imsis intensyviai studijuoti jo senovės paminklus. Tačiau tikrumoj visuomenės susidomėjimas Vilniumi ir jo praeitimi radosi gan menkas. Nuolatos tenka patirti, kad dauguma mūsų tautiečių, gyvenančių Vilniuje ar jį aplankančių, yra linkę atiduoti pirmenybę Kaunui arba net Lietuvos provincijos miestams. Mat, mūsų a. a. bekono epocha suspėjo uždėti neišdildomą ant­spaudą mūsų kultūros įpročiams, vertinimams ir skoniui. Jeigu surinkti, pav., anketos būdu mūsų tautiečių nuoširdžias nuomones apie Vilnių, tai rastųsi, kad dauguomenės akyse Vilnius nesąs nei kultūringas, nei gražus miestas. Kreivos, raizgytos gatvelės, o, svarbiausia, – kauniečiams įprasto komforto stoka daugeliui sukelia neįveikiamos antipatijos. <…> Pigus idealas tiesių meksfaltuotų gatvių ir moderniškų butų su visais patogumais tapo dargi estetiniu idealu: todėl, išskyrus paskirus jautresnius lankytojus, kuriuos išsyk sužavi senojo Vilniaus slėpiningas grožis, daugelis visiškai atsisako suprasti, kas yra gražaus šiame atsilikusiame, apleistame, nekomfortiškame mieste.

Vorobjovo „Vilniaus menas“, sumanytas kaip masiniams skaitytojui skirtų vokiškų populiarių dailės knygų analogas, Lietuvoje tapo savotiška tokių leidinių priešingybe – elitine, išskirtinai intelektualių ir jautrių skaitytojų knyga, didžiajai daugumai žmonių nesuprantama ir nereikalinga. Tuo, kuo galėjo tapti. Šiandien mums ši knyga įgyja dar vieną reikšminį aspektą. Tai ne tik simbolinio Vilniaus atgavimo tekstas, bet visų pirma veikalas, leidžiantis pajusti Lietuvos kultūros europinį matmenį, kurį plėtė ir gilino Vorobjovo kolegos Jurgis Baltrušaitis, Halina Kairiūkštytė-Jacinienė, Julija Maceinienė, visa plejada naujos kartos filosofų ir literatų. Ne tik nepažinto Vilniaus trauka, bet ir akivaizdi Vorobjovo kartos kultūrinė potencija apgaubė „Vilniaus meną“ legendine aura, kuri skatino plačiajai auditorijai skirtą veikalą suvokti kaip aktualią, bręstantį intelektualinį perversmą žadančią dailės istorijos studiją. „Vilniaus menas“ liudija nepalyginamai aukštesnį menotyrinio pasirengimo, apskritai humanitarinės kultūros lygį negu Kazimiero Jasėno, Jono Griniaus ar Igno Šlapelio veikalai, net ir Pauliaus Galaunės tyrimai. Deja, dìdžiosios dailės istorijos idėjos, iš esmės pakeitusios XX a. pirmosios pusės Vakarų menotyrą, ketvirtajame dešimtmetyje Lietuvoje nespėjo įsišaknyti ir iš naujo, jau kitais pavidalais pasiekė mūsų šalį tik XX a. aštuntajame–devintajame dešimtmečiais, iš dalies ir per Maskvos mokyklos atstovus Michailą Alpatovą, Dmitrijų Sarabjanovą bei kitus, padariusius įtaką mūsų dailės istorijos specialistų mąstymui ir darbams.

1940 metų vasaros pabaigoje Vorobjovas persikelia į Vilnių. Jis apsigyvena Žvėryne, Latvių g. 36–1, ir nuo rugsėjo 1 dienos pradeda pedagoginį darbą: dėsto meno istoriją Vilniaus laisvosios dailės mokykloje, vėliau peraugusioje į Vilniaus dailės akademiją. Persikraustymo į Vilnių priežastys galėjo būti kelios. Tikėtina, kad Vilnius traukė Vorobjovą kaip dailės istoriką. Be jokių abejonių, jį viliojo ir meno istorijos dėstytojo vieta. Kita vertus, sovietų vykdomas įmonių nacionalizavimas, griežta leidybos kontrolė nebeleido Vorobjovui normaliai dirbti „Spaudos fonde“. Vilniuje trūko įvairių sričių specialistų iš Lietuvos. Nuo 1941-ųjų pavasario Vorobjovas pedagoginį darbą pradėjo derinti su muziejininko veikla: Adolfo Valeškos prašymu įsidarbina Vilniaus miesto dailės muziejuje. Birželio viduryje Vorobjovų šeimą sukrėtė žinia iš Kauno. Apie tėvus ištikusią nelaimę trumpai informuojanti telegrama reiškė jų areštą. Greičiausiai jie buvo ištremti, nes susirašinėjimas su sūnumi nutrūksta kaip tik 1941-ųjų birželį.

1941 metų rudenį Vorobjovas pradeda skaityti dailės istoriją ir Vilniaus universitete. Muziejuje jam tenka rūpintis ekskursijų po Vilnių organizavimu, bibliotekos rinkinio pildymu. Tarp šių darbų ir paskaitų jis dar randa laiko rašyti Lietuvos dailės apžvalgas ir parodų recenzijas į lietuvišką („Naujoji Lietuva“) ir vokišką („Kauener Zeitung“) Lietuvos spaudą, tobulina habilitacinę disertaciją „Modernizmo epocha Europos mene ir M.K. Čiurlionio kūryba“, kurią ruošiasi ginti Vilniaus universitete, rengia praktinį, keliautojams skirtą Vilniaus gidą.

Aktyvų, ambicingą, įvairiapusiškai išsilavinusį, o svarbiausia – puikiai vokiškai kalbantį Vokietijos universitetų auklėtinį, nacių režimui palankaus profesoriaus Pinderio mokinį tuojau pastebėjo okupacinės valdžios atstovai. Vorobjovas kviečiamas į susitikimus su atvykusiais iš Reicho meno specialistais, lydi juos pasivaikščiojimuose po Vilnių, atitinkamai plečiasi jo pažinčių ratas, jis pradeda gauti darbo pasiūlymų iš Ostlando sostinės Rygos ir net iš Reicho. Rygoje veikusios propagandos institucijos Grosse Gilden im Ostland prezidento Walterio Zimmermanno pasiūlymas parašyti gildijos almanachui straipsnį tema „Vokiečių įtaka Vilniaus barokui“ paskatino Vorobjovą atnaujinti baroko paveldo studijas ir pradėti gilintis į architekto Jono Kristupo Glaubico (Johann Cristoph Glaubitz, 1700–1767) kūrybą. Barokas buvo sena Vorobjovo dailėtyrinė meilė, šio stiliaus architektūrai skirta jo disertacija, jis visą laiką atidžiai sekė baroko tyrimų plėtotę Vokietijoje, pirko naujas šios tematikos knygas. Be abejo, užsakymai reiškė pajamas, kurių nuolat trūko, nes 1942 m. gegužės 1 d. mažinant etatus Vorobjovas neteko nuolatinio darbo Vilniaus miesto dailės muziejuje, liko dirbti ekspertu su 200 RM mėnesine alga, o 1943 metais nacių administracijai uždarius Vilniaus universitetą ir Vilniaus dailės akademiją, prarado ir dėstytojo darbo vietą bei algą.

Ostlando didžiosios gildijos vadovų užsakyto straipsnio Vorobjovas neparašė, nors kaupė jam medžiagą ir, kaip liudija susirašinėjimas su Vokietijos reicho Raštijos rūmų darbuotoju žurnalistu Wilfriedu Göpeliu, keitėsi žiniomis apie Glaubicą su vokiečių specialistais. Susirašinėjimas su Göpeliu įgyja papildomų reikšmių, žinant, kad šis Vorobjovo pažįstamas itin domėjosi vokiečių menine veikla Baltijos kraštuose, 1944 metais išleido Rygos senamiesčio Turgaus aikštės istorinę studiją „Der Altmarkt zu Riga“, o 1984 metais Regensburgo Ostdeutsche Galerie surengė Rytų žemių vokiečių dailininkų portretų iš jo rinkinio parodą.

Su(si)naikinimas

1944-ųjų liepą Vorobjovas su žmona ir dukra kartu su gero pažįstamo architekto Algirdo Mošinskio šeima pasitraukia iš Lietuvos. Iš pradžių apsigyvena Austrijoje, Graco priemiestyje Andrice. Tarpininkaujant austrų kolegoms, visų pirma prof. Hansui Karlui Antonui Riehliui, ieško paveldosaugininko ir muziejininko darbo. Palaiko kontaktus su Graco universiteto prof. Hermanu Eggeriu, iš kurio gauna net raštą (datuotą 1945 m. lapkričio 28 d.), patvirtinantį, kad
„dr. Mikalojus Vorobjovas Graco universiteto užsakymu rengia studiją apie Pietų Vokietijos baroko įtaką XVIII a. Štirijos architektūrai ir tuo tikslu turi keliauti po Štiriją ir tirti jos meno paminklus ir archyvus“. Į anglų kalbą išverstas liudijimas, matyt, turėjo padėti Vorobjovui pervažiuoti iš vieno punkto į kitą, greičiausiai ieškant susibūrusių lietuvių. Iš tikrųjų 1946 metais jis su žmona ir dukra persikelia į karo pabėgėlių stovyklą Glasenbache netoli Zalcburgo, dėsto dailės istoriją UNRRA lietuvių meno mokykloje, mokytojauja Vinco Krėvės lietuvių gimnazijoje, dirba vertėju JAV karinėje struktūroje Civil Censorship Detachment, nuo 1948 metų atlieka JAV humanitarinės pagalbos organizacijos Church World Service vietinio padalinio sekretoriaus pareigas. Rašo į vietinį lietuvių leidinį „Mūsų žinios“.

Pirmuosius žingsnius svetimoje žemėje tik atvykęs į And­ricą Vorobjovas gana smulkiai aprašė 1944 m. rugpjūčio 24 d. laiške kolegai Adolfui Valeškai (ČDM archyvas, A. Valeškos fondas, M–1–14-4):

Brangus p. Valeška,

sužinojau per p.[oną] [Kazimierą] Žoromskį, kad esate Vienoje ir kad Jums, deja, nepavyko susitikti su šeima. Mes su žmona be galo Jus užjaučiame, bet tikimės, kad po pirmų, pavojingiausių dienų tenai padėtis šiek tiek susitvarkė ir kad mūsų artimieji anapus rubežiaus kaip nors išsilaikys, ligi galutinio išsprendimo, kai visi vėl laimingai susitiksime.

Iš Kauno išvažiavom su [Algirdu] Mošinskiu, kurs priglaudė mus prekių vagone; reikėjo skubėti, nes kitaip neturėčiau galimybės išgabenti savo 2 dėžes su drabužiais. Užtat negalėjau nei atsisveikinti. Kelionė ligi Küstrino [dab. Lenkijos ir Vokietijos pasienio miestas Kostšinas prie Oderio] buvo labai varginanti, o mūsų šeimininkai (M.[ošinskis] su žmona, motina ir kt. namiškiais) elgėsi nelabai draugiškai; tad galų gale neišlaikėm ir po savaitės vargo išlipom Küstrine iš jo nesvetingo vagono ir vieni pasiekėm Gracą (VII. 15 d.). Čia porą savaičių teko klajoti po viešbučius, kol pagaliau gavome laikiną kambarėlį, kur dabar tebegyvename.

Ieškodamas tarnybos atsidūriau pas tūlą [tokį] profesorių [Hans Karl Anton] Riehl, – meno istoriką ir sociologą. Jisai man pasiūlė bendradarbiauti jo vedamoje „Naujojoje Galerijoje“ [vok. Gesellschaft der Freunde der Neuen Galerie]: pirma, padėti jam tvarkyti keletą provincijos muziejėlių (kadangi jisai yra Štirijos muziejų globotoju), o antra – dalyvauti paskaitose, kurias jis ateinančią žiemą sumanė rengti vyresniems moksleiviams. – Derybos dėl to darbo tęsiasi jau antrą mėnesį; iš vyriausybės pusės dar negautas patvirtinimas, o pats mano patronas ligi rugsėjo 1 d. atostogauja. Taigi, mano padėtis neaiški, juoba, kad ryšium su paskutinėm reformom kultūrinis gyvenimas ir šioje srityje gali būti susiaurintas, ir iš tų sumanymų, ko gero, nieko neišeis; tuomet po 1.1/2 mėn. vėl tektų ieškoti užsiėmimo.

Vienintelė laimė, kad Jūs Kaune turėjote tiek genijalų, kiek draugišką sumanymą aprūpinti mane pinigais, – be jų man dabar neįmanoma būtų išsiversti.

Klausimas su butu gan slegiantis: gyvenam kol kas vasarnamiuose, be šviesos ir be pečiaus; valgyti tenka restoranuose, tik dukrai (kuri, be to, ilgai sirgo ir ligi šiol nebegali išeiti iš namo), kartais gaminam pietus pas kaimynus, – iš malonės. Žiemai mūsų dabartinis butas nepritaikintas, netgi nepadėtų ir krosnis, jeigu pavyktų įrengti, nes sienos per plonos, grindys tuščios, o dvigubų langų nėra. Be to, šalia namu-
kų – didelis fabrikas. Kitur nieko susirasti neįmanoma. Tad norėtųsi pirmoj eilėj susirasti pastogę – jei galima, kiek toliau už miesto, pas ūkininkus; bet visa bėda, kad to galimumo neatsiranda.

Iš pažįstamų lietuvių ligi šiol buvau sutikęs F[austą] Kiršą (jis dabar dirba gan sunkų fizinį darbą popieriaus fabrike, toliau už Graco) ir rašytoją B[enediktą] Rutkūną – šis gavo darbą tramvajų direkcijoje. Šiaip lietuvių čia daug (ir berods atvažiavo dar daugiau), bet vilniečių neteko matyti. Apie Vilnių, jo gyventojų ir pastatų likimą nieko konkretesnio negirdėjau, ir kažin ar greit pavyks sužinoti – kas su mūsų muziejum ir t. t.

Labai norėtųsi pasimatyti su Tamsta, bet kol kas aplinkybės neleidžia nuvažiuoti į Vieną. Reikėtų pirma čionai susitvarkyti su šeima. Gal praneštumėt, kaip manote toliau gyventi, kur ir kokiu darbu verstis. Man atvažiavus į Gracą teko kalbėti su čionykščiu konservatoriu (der Baukonservator) [Walteriu] Semetkowskiu. Jis labai malonus vyras ir tuoj pasiūlė dirbti pas jį, būtent prie meno ir kultūros paminklų konservacijos (dėl oro pavojaus ir t. t.) pačiame Grace. Vadinasi: matavimas, fotografavimas ir pan. Man toks darbas tam tikrais sumetimais nebuvo pageidaujamas – bent tuomet, o ilgainiui susitariau su prof. Riehliu ir laukiu pastarojo decizijos. Bet ar nevertėtų dar kartą pasišnekėti su konservatoriu ir parekomenduoti jam Tamstos bendradarbiavimą? Gal ir išeis kas nors? Tuomet bendrom pastangom galėtumėm susirasti ir pastogę kurioj nors jaukesnėj vietoje ir drauge apsigyventi. Praneškite, kaip Jūs žiūrite į tokį sumanymą. Iš viso, laukiu iš Jūsų žinių. Tuo tarpu linkiu viso geriausio, pridedu ir žmonos linkėjimus. Širdingai Jūsų M. Vorobjovas

1948 metų gruodį Vorobjovas su šeima emigruoja į JAV, gauna lektoriaus vietą Smitho merginų kolegijoje Northemptone, Masačusetso valstijoje, dėsto rusų literatūrą ir papildomai dirba kolegijos bibliotekoje. Mėgina rašyti į rusišką emigrantų spaudą. 1954-ųjų pavasarį mažinant kolegijos darbuotojų etatus praranda darbą, nesėkmingai ieško kitos tarnybos. Birželio 7 dieną nusižudo, palaidojamas Kembridžo kapinėse Masačusetse.

Savižudybės faktas sukrečia. Vorobjovas nusižudė sulaukęs penkiasdešimt vienerių, humanitarui tai karjeros viršūnė, pats jėgų žydėjimas. Kodėl? Nusivylimas, nuovargis, neišsipildę lūkesčiai? Visa tai psichologinės priežastys, kurias sukėlė konkreti gyvenimiška situacija ir asmeninė reakcija, nulemta charakterio, auklėjimo, aplinkos. Būtinybė išvažiuoti iš Lietuvos ištiko staigiai ir neleido įvertinti situacijos. Nežinomybė laukė ir liekančių, ir bėgančių. Gyvenimas perkeltųjų asmenų stovyklose buvo paženklintas laikinumo, retas humanitaras tomis sąlygomis dirbo pagal specialybę, sunkiai vertėsi ir Vorobjovo kolegos austrai, tad austrišką epizodą jis kažkaip ištvėrė. Atvykęs į JAV jis, matyt, tikėjosi pritaikyti savo profesines žinias ir gebėjimus, tačiau turėjo tenkintis rusų kalbos ir literatūros dėstytojo vieta kolegijoje. Lietuvių bendruomenė ryšių su juo neieškojo, į kultūrinę veiklą įtraukti nemėgino, augant antirusiškoms, tiksliau – antisovietinėms, nuotaikoms JAV, jis, matyt, pajuto priešiškumą ir iš amerikiečių pusės kaip rusų kilmės asmuo. Taigi viskas rodė, kad kaip dailės žinovas jis niekam nereikalingas ir neturi jokių perspektyvų. Jei paskaitysime tėvų laiškus, suprasime, kiek daug vilčių jie dėjo į sūnaus profesinę karjerą, investavo į jo mokslus, tikėdamiesi, kad jis taps žinomas ir įtakingas būtent profesinėje srityje. Vorobjovas suprato šias viltis, jas puoselėjo ir pats, gyvenimo sėkmę siejo su laimėjimais profesinėje srityje, pripažinimu. Jis gal nebuvo pavyzdinis studentas, vėluodavo atlikti kai kurias jam pavestas užduotis, šiek tiek užtęsė disertacijos rašymą, tačiau pradėjęs dirbti dėjo daug pastangų, kad pasiektų tai, ko tikėjosi tėvai, kas ir jam atrodė gyvenimo tikslas. Karjeros pradžioje jam tikrai sekėsi. Jis įgijo ryšių Vokietijos akademiniame pasaulyje, vokiška spauda rašė apie jo darbus ir spausdino jo tekstus, jis sulaukė pripažinimo Lietuvoje, vietinis akademinis pasaulis jį įsileido. Kai įsitikino, kad turės atsisveikinti su dailės istoriko karjera, t. y. savo paties ir šeimos viltimis, kad ankstesni jo nuopelnai ir pasiekimai niekam, išskyrus jį patį, neįdomūs ir nevertingi, palūžo. Nebesužinojo, kad jo apsisprendimas giliai sukrėtė lietuvių išeivijos kultūrinį elitą – architektą Vytautą Landsbergį-Žemkalnį, grafiką Telesforą Valių, poetą Alfonsą Nyką-Niliūną. Kita vertus, žinojimas, kad šie žmonės vertina jo talentą ir darbus, matyt, nebūtų buvęs pakankama paguoda ir paskatinimas nepasiduoti. Vorobjovo asmeninę dramą suvokiame kaip karo pasekmę, tačiau ji skatina kelti klausimą ne apie karo ir sovietizacijos praradimus, o apie būtinybę užkaišioti istorijos spragas, tarp kurių – ir neperprastas
XX a. vidurio meninės kultūros paveldas, pastangos peržengti Lietuvos lokalumą ir integruoti šalį į Vakarų kontekstą. Tuo požiūriu Vorobjovas – vienas mūsų kultūros herojų, kurį privalome pažinti, kad pamatytumėm save, savo kultūrą kitokioje, turtingesnėje, įdomesnėje perspektyvoje.

1Vairas. – 1932, Nr. 2, p. 224.

2Ten pat, p. 222.

3Ten pat, p. 223.

4M. Vorobjovas. Mūsų dievukai ir jų vertinimas // Lietuvos aidas. – 1939, balandžio 29; ir kt.