Birštono vasaros menų akademija: auksinio raktelio paieškos

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Bendrakultūriniai renginiai
AUTORIUS: Eleonora Bačytė
DATA: 2013-10

„Mes ieškome auksinio raktelio. Jei nerasime, tada rakinsime girgždančiu surūdijusiu“, – tokį palyginimą ištarė profesorius Vladimiras Prudnikovas savo studentams vienoje vokalo pamokų, pirmą kartą Lietuvoje muzikams surengtuose vasaros meistriškumo kursuose Birštone. Ši frazė – tarsi visos Birštono vasaros menų akademijos veiklos metafora.

„Mėgstame girtis garsių talentų vardais, pasaulyje žinomais lietuvių muzikais, bet ar skiriame pakankamai pastangų jiems užauginti?“ – kartą retoriškai paklausė Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė Audronė Žigaitytė-Nekrošienė. Retorinis klausimas lyg ir nereikalauja atsakymo, tačiau LMS prezidentė nutarė, kad jauniems žmonėms pagalbos, paskatos mokytis, tobulėti niekada nebus per daug.

Modelį nukopijavo be sąžinės graužaties

Netyčia patekusi į Kronbergo (Vokietija) vasaros festivalį, kuriame greta koncertų rengiami ir muzikantų meistriškumo kursai, A. Žigaitytė-Nekrošienė vėl paklausė savęs: „O kodėl to nėra Lietuvoje?“ Retorinis klausimas, pakartosime, nereikalauja atsakymo, bet A. Žigaitytė-Nekrošienė nutarė jį surasti.

„Kronbergas – prabangus miestas šalia Frankfurto prie Maino, – pasakoja A. Žigaitytė-Nekrošienė, – jame gyvena daug bankininkų. Miesto centre – salė didžiuliais langais, visai panaši į Birštono kurhauzą. Kronberge lankiausi tuomet, kai ten vyko violončelės savaitė, kurioje dalyvavo ir visiems mums gerai pažįstamas vilnietis, dabar Vokietijoje gyvenantis violončelininkas Davidas Geringas. Pagal tenykštę programą rengiami meistriškumo kursai jauniems atlikėjams ir visų dėstytojų koncertai miesto bendruomenei, o pabaigoje – kursų dalyvių koncertas: parodoma, ko jie čia išmoko.

Beje, 67 metų D. Geringas savo programa nušluostė nosį daug jaunesniems meistriškumo kursų pedagogams: jis surengė ne standartinį rečitalį, o pristatė muzikos ir šokio spektaklį „Bach plus“– Johanno Sebastiano Bacho siuitas violončelei solo su japonų balerinos Emi Hariyamos choreografinėmis improvizacijomis. Visi buvo apstulbę.

Man labai patiko atviros violončelės pamokos, kurias galėjo lankyti bet kas, prieš tai įsigijęs bilietus. Ir tokių žiūrovų atsirado ne vienas. Išties įdomu stebėti: jaunas žmogus, regis, pagroja tobulai, o šalia sėdintis maestro pasako tiek pastabų, kad paaiškėja – dar reikia daug dirbti, kol instrumentas suskambės, kol muzikantas perpras visas kūrinio subtilybes.

Kronbergo akademijos ištakos – Mstislavo Rostropovičiaus įsteigti violončelės kursai. Dabar akademijai vadovauja smuikininkas Gidonas Kremeris, čia tobulinasi ne tik violončelininkai, bet ir kiti stygininkai. Vasaros kursai išaugo į visus metus veikiančią muzikos akademiją, Kronbergo festivalį. Grįžau iš Vokietijos apimta euforijos ir minties, kodėl to negalėtų būti Lietuvoje. O čia ateina iš JAV atvykęs pianistas Gabrielius Alekna stoti į Lietuvos muzikų sąjungą. Papasakoju susižavėjusi, ką mačiau, ir jis nedvejodamas sako: „Darom!“

Prisipažinsiu: nukopijavau visą Kronbergo akademijos programą ir šį projektą pateikiau svarstyti“, – sako A. Žigaitytė-Nekrošienė.

Jaunųjų muzikų vasaros kursų idėjai pritarė ne tik Lietuvos muzikų sąjunga, bet ir Vytauto Didžiojo universitetas bei Birštono savivaldybė. Apie pastarąją – atskira kalba.

Merės žodžiai – kaip balzamas ant žaizdos

Su idėja rengti jaunųjų muzikų vasaros meistriškumo kursus A. Žigaitytė-Nekrošienė apvažiavo kone visą Lietuvą. Neminėsime, kur ji lankėsi ir kurios savivaldybės pasiuntė šalin. Geriau prisiminti tuos, kuriuos idėja sudomino, pavyzdžiui, Druskininkus, nors čia jau įsitvirtinęs Lietuvos muzikų rėmimo fondas, rengiantis festivalį „Druskininkų vasara su M. K. Čiurlioniu“, mokslinę konferenciją ir smuikininkų meistriškumo kursus. Niša tarsi užimta, bet vietos visiems užtektų… Tačiau kai A. Žigaitytė-Nekrošienė savo viziją išdėstė Birštono savivaldybės merei Nijolei Dirginčienei, ši ištarė: „Mums jūsų reikia.“

Bet kokio renginio organizatoriui tokie žodžiai, sutikime, kaip balzamas ant žaizdos. Be to, čia yra reikiama infrastruktūra – Kurhauzas, Menų mokykla, Kultūros centras. O kur dar gamtos grožis ir, svarbiausia, čionykščių žmonių supratingumas ir geranoriškumas. Idėja priimti daugelyje šalių populiarius kursus ir taip užpildyti Lietuvos kultūrinio gyvenimo ir neformaliosios edukacinės sistemos spragą patiko ne tik savivaldybės, bet ir šio miesto kultūros įstaigų atstovams – Menų mokyklos direktorei Laimutei Raugevičienei, Kultūros centro vadovui Zigmui Vileikiui. Taigi visi organizatoriai sukirto rankas ir pasirašė bendradarbiavimo sutartį.

Per kliūtis į sėkmę

Teisybės dėlei reikėtų pasakyti, kad pirmasis blynas iš pradžių svilo. Informacija apie Birštono vasaros menų akademiją vėlavo, tų, kuriuos ji domintų, laiku nepasiekė. Tačiau viskas baigėsi sėkmingai.

Lietuvos muzikų sąjungos, Birštono savivaldybės ir Vytauto Didžiojo universiteto bendradarbiavimo pirmąja kregžde tapo violončelininko ir dirigento D. Geringo ir Lietuvos kamerinio orkestro bei talentingos keturiolikmetės violončelininkės iš Maskvos Dali Gucerijevos koncertas gegužės 25 d. Birštono kultūros centre. Liepos 29 d. – rugpjūčio 4 d. įgyvendinta pirmoji edukacinė meistriškumo programa „Birštono vasaros menų akademija“.

„Lietuvos jaunieji muzikai turi turėti galimybę vasarą tobulintis savo šalyje, o muzikai iš užsienio gali atrasti Lietuvą ir galbūt tęsti čia, Lietuvos aukštosiose menų mokyklose, studijas ne tik vasarą“, – pareiškė Birštono vasaros menų akademijos steigėjai.

Iniciatyvos ėmėsi tarptautinį pripažinimą pelnę atlikėjai ir pedagogai: Vladimiras Prudnikovas (bosas, Lietuva), Gabrielius Alekna (fortepijonas, JAV), Caroline Stinson (violončelė, JAV), Nijolė Ralytė (fortepijonas, Lietuva). Vyko ne tik atviros pamokos, bet ir vakariniai koncertai Birštono gyventojams ir svečiams, kuriuose pasirodė kursų pedagogai ir dalyviai. Kompozitorė A. Žigaitytė-Nekrošienė parengė Giuseppe Verdi ir Richardo Wagnerio 200-osioms gimimo metinėms skirtą paskaitų ciklą ir videoklubo programą.

Įsigijo savo fortepijoną

Nedaugelyje mažesnių Lietuvos miestų rasi padorų fortepijoną, kuriuo galėtų skambinti geras pianistas. O Birštone tokių buvo net trys! Mat visi renginio organizatoriai vieningai sutarė: būtina lygiuotis į aukščiausio tarptautinio lygio kursus ir festivalius. Instrumentai į kurortą buvo atvežti iš Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos, jų kelionei iš Kauno į Birštoną vadovavo pianistas Motiejus Bazaras.

Tačiau Birštono vadovai nesitenkino tuo, kad geri instrumentai kurorte stovėtų tik savaitę. Juk ateityje numatomi renginiai taip pat sies aukščiausio lygio profesinius mokymus su meno populiarinimu ir sklaida, koncertų sezonais Birštone ir jo apylinkėse visus metus. Puoselėjama viltis, kad Birštono vasaros menų akademijos programa bendrai veiklai galėtų sutelkti visas Lietuvos aukštąsias menų mokyklas, skatinti kartų bendradarbiavimą ir dalijimąsi patirtimi, kviesti pedagogus ir dalyvius ne tik iš Lietuvos, bet ir iš užsienio. Tad jau nuo šio rudens Birštono kurhauze stovės „Yamaha“, kuriai įsigyti lėšų skyrė miestas.

Durys atviros visiems

Pirmojoje akademijos sesijoje įgūdžius tobulino apie 30 studentų – vokalistų, pianistų ir violončelininkų nuo muzikos mokyklų moksleivių iki jau scenos patirtį turinčių atlikėjų. Šalia lietuvių – ir trylikametė amerikietė Madison Howard, svajojanti apie violončelininkės karjerą.

Akademijos atidaryme dalyvavęs Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas dirigentas Modestas Pitrėnas džiaugėsi: „Birštono vasaros menų akademija – puiki iniciatyva, dėl kurios Lietuvos kultūrinis gyvenimas įgijo naują geografinę kryptį. Šis projektas yra didelis laimėjimas, tam tikras vaisius, kuris bus subrandintas ir jo rezultatus pajausime po 10–20 metų. Tikiu, kad pratybos, profesionalų pamokos jauniesiems muzikams padės subręsti, įgyti naudingos patirties ir jie atsiskleis, pražys po kelerių metų.“

Birštono kultūros centre, Kurhauze, Menų mokykloje savaitę vykusias atviras pamokas galėjo stebėti ir vadinamieji pasyvieji kursų dalyviai – muzikos mokytojai, dėstytojai ar šiaip melomanai, norintys sužinoti, kaip lavėja dainininkų balsai, kaip ugdomi muzikantai, kokių pastabų jiems duoda mokytojai. Gaila, kad šįkart puikia proga išplėsti akiratį pasinaudojo tik keletas entuziastų, nors durys buvo atviros visiems.

Nuobodžiauti Birštone nebuvo kada. Be pratybų, buvo rengiami koncertai, repeticijos, paskaitos ir diskusijos. A. Žigaitytės-Nekrošienės paskaitų apie kompozitorių R. Wagnerio ir G. Verdi kūrybą klausėsi ne tik kursų dalyviai, bet ir į Kurhauzą užklydę poilsiautojai. „Didžiųjų meistrų kūryba“, „Violeta Urmanavičiūtė-Urmana: nuo G. Verdi iki R. Wagnerio, nuo mecosoprano iki soprano“, „G. Verdi: itališkai ar lietuviškai?“, „Tetralogija „Nibelungo žiedas“. Almas Švilpa – R. Wagnerio atlikėjas Vokietijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Lietuvoje“, „R. Wagnerio „Parsifalis“ – sukūrimo prielaidos ir interpretacijų kontrastai“ – tokios temos gvildentos paskaitose klausantis muzikos ir stebint geriausių pasaulio teatrų, Bairoito festivalio spektaklių ištraukas.

Studentai jaudinosi, bet liko patenkinti

Vieną rytą pusryčiaudama „Tulpės“ sanatorijos valgykloje, savaitei tapusioje Birštono vasaros menų akademijos narių maitintoja, stebiu tikriausią dramą. „Ne, negaliu, – lėkštę su garuojančiu varškės apkepu atstumia jaunutė mergina. – Turiu eiti pas Gabrielių su Chopinu. O Jėzau, kaip bijau.“ Ji dar bando knebinėti apkepą, bet staiga griebia natų aplanką ir išbėga. „Tulpės“ virėjus galėtume paguosti: jei ko nors nesuvalgydavome, tai tikrai ne todėl, kad būdavo neskanu.

„Kas per siaubas tas Gabrielius, jei mergina net kąsnio negali praryti?“ – klausiu savęs ir nutariu įsitikinti pati. Pamokos atviros, jas stebėti gali bet kas, net moteris iš gatvės, tad įslenku į Kurhauzo salę, kur vyksta fortepijono pamokos, ir įsitaisau kamputyje.

Skambina ne ta be pusryčių likusi baikštuolė, tačiau manau, kad ir su ja pamoka bus panaši. Gabrielius, t. y. vienas akademijos dėstytojų G. Alekna, išklausęs pianistės, kelias minutes pamąsto, po to sako pastabas. Kartojamas kūrinio epizodas, mokinė pagiriama, grojamas kitas epizodas, vėl komentaras. Dėstytojas per pirštus nedaužo, balso nekelia, nevykėle ir netikša nevadina. Kodėl ta mergina taip nervinosi?

Tik vėliau supratau, kokį atsakomybės jausmą išsiugdę meno mokyklų moksleiviai. Ta pianistė, vos septyniolikos sulaukusi Vilniaus M. K. Čiurlionio menų mokyklos moksleivė Kamilė Zaveckaitė, jau pasibaigus akademijos sesijai dalijosi įspūdžiais: „Vasaros kursuose esu pirmą kartą. Per atostogas, kai nereikia mokytis matematikos, lietuvių kalbos, gali tik groti. Tikėjausi čia ką nors sužinoti, labai džiaugiuosi A. Žigaitytės paskaitomis, G. Aleknos pamokomis – jos labai padėjo dirbant su naujais kūriniais.

G. Alekna labai logiškai mąsto, viską mato kiaurai, pastebi natose tai, ko aš nesugebu įžiūrėti. Jis „nugrotą“ kūrinį gali paversti nauju. Puikus dėstytojas, labai džiaugiuosi. Jis atvažiuoja ir į M. K. Čiurlionio mokyklą. Kai tik atvyksta, iškart lekiu į jo pamokas. Ar kitąmet rekomenduosiu draugams vykti į Birštono akademiją? Taip, bet tik po to, kai pati būsiu priimta.“

Kita akademijos dalyvė – 21 metų Aušrinė Garsonaitė, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Birutės Vainiūnaitės studentė. „Ruošiuosi konkursui, turiu parengti didelę programą, – sakė Aušrinė. – Kadangi konkursas labai svarbus, o vasarą specialybės pamokų nebūna, pamaniau, kad būtų labai naudinga pasitobulinti šioje akademijoje. Tokie kursai reikalingi: tai ir patirtis, ir bendravimas, ir pažintis su kitų specialybių atstovais. Pagrojau nemažai kūrinių, kuriuos buvau nutarusi įtraukti į savo repertuarą ir kurių mano dėstytoja B. Vainiūnaitė dar negirdėjo.

Be to, sužinojau naujų dalykų apie rankų techniką, kitką. Dirbti buvo įdomu. G. Alekna dar jaunas dėstytojas, bet turi daug žinių, jas puikiai moka perteikti. Jis neskuba, gerai apgalvoja pastabas ir tada jas pasako. Mano profesorė turi labai daug patirties ir dirba itin detaliai. Šis dėstytojas šiek tiek abstraktesnis, be to, neturėjome labai daug laiko, o norėjosi kuo daugiau aprėpti, kuo daugiau kūrinių pasižiūrėti. Savo draugams patarsiu kitais metais vykti į akademiją: praleisti dalį vasaros tarp kolegų, dirbant su dėstytojais – labai naudinga.“

Mokėsi ir dėstytojas

Vieną popietę Kurhauzo salėje, kurioje įsikūrė akademijos štabas su iš Vilniaus atsivežtais kompiuteriais, muzikos leidiniais, kompaktinėmis plokštelėmis ir net kavos aparatu, ant minkštasuolio pavyko pasodinti Gabrielių Alekną – Birštono vasaros menų akademijos fortepijono dėstytoją. Jis, baigęs Juilliardo mokyklą, gavęs šios mokyklos menų daktaro laipsnį, gyvena ir dirba Jungtinėse Amerikos Valstijose. Kaip atsidūrė Birštono projekte?

– Atsidūriau čia per laimingą sutapimą. Žinojau, kad tokių vasaros kursų, kokie populiarūs Vakarų Europoje ir Amerikoje, bent jau tęstinių, Lietuvoje nėra. Maniau, kad tai labai geras potencialas. Bet viena yra turėti idėją, kas kita – ją įgyvendinti. Beveik prieš metus pasitaikė proga pabendrauti su Lietuvos muzikų sąjungos prezidente A. Žigaityte-Nekrošiene, ir ji iškėlė tokią pat mintį, kuri kilo po viešnagės Kronbergo violončelės festivalyje. Ji norėjo pasitarti su manimi, ar verta pradėti ką nors daryti. Aš tam pritariau. Prie jos entuziazmo prisidėjau savo patirtimi, nes man, kaip ir daugeliui jaunų muzikų, teko daug važinėti po įvairius festivalius, kursus, meistriškumo mokyklas.

Ar pats esate dėstęs vasaros kursuose?

– Čia mano debiutas, perėjimas į naują etapą, nes dar prieš dvejus trejus metus pats važinėdavau į kursus kaip studentas. Todėl man ir garbė, ir atsakomybė, ir keistokas jausmas, kad esu kitoje fortepijono pusėje, kad mano kitoks amplua.

– Bet pedagoginis darbas Jums nesvetimas?

– Taip, bet niekada dar neteko dirbti taip intensyviai, turėti tiek mokinių vienu metu. Čia surinkome optimalų skaičių, koks, mano manymu, būtų geriausias savaitei darbo, kiek galėčiau aprėpti. Su aštuoniais studentais dirbau tris kartus per savaitę. Taip intensyviai dar neteko dirbti, juolab kad teko pagroti ir du rečitalius – vieną solo, kitą su violončelininke C. Stinson.

– Koks rezultatas? Ar studentai priėmė Jūsų pastabas? Patobulėjo?

– Mūsų srityje kalbėti apie rezultatą reikia atsargiai, nes tai ilgalaikis procesas, daugybę metų trunkantis ir niekada nesibaigiantis mokymasis, tobulėjimas. Laukiu baigiamųjų koncertų, kuriuose pasirodys visi mūsų studentai. Koncertai vainikuos bendro darbo savaitę ir visus kursus. Tačiau studentų lygiu, pasiruošimu, imlumu esu labai patenkintas. Jie labai gražiai atstovauja svarbiausioms Lietuvos muzikos mokykloms. Susirinko labai gražus būrys jaunų pianistų. Kadangi pats dar nesu patyręs pedagogas, man taip pat teko kai ko išmokti iš to repertuaro, kurį atsivežė studentai.

– Kokie Jums buvo didžiausi iššūkiai, sunkumai?

– Man, kaip jaunam dėstytojui, sunkumas yra nuspėjamas. Lengviau dėstyti repertuarą, kurį pats esu grojęs, tuos kūrinius, į kuriuos esu labiau gilinęsis. Sunkiausia dėstyti standartinio, populiariojo repertuaro kūrinius, kurių nesu grojęs.

Dėstydamas pats mokaisi. Visada ieškai tinkamiausios formos išreikšti mintis ir paaiškinti studentui kryptis, parodyti interpretacinius pasirinkimus. Stengiuosi praktiškai išmokti komunikacinio lengvumo, kuris būdingas geriausiems pedagogams.

– Jūs jau daug metų gyvenate JAV, su kolegomis, studentais, pedagogais bendraujate angliškai. Ar perteikti savo pastabas ir žinias lietuviškai nėra keblumų? Ar mintyse jų neverčiate iš anglų kalbos į lietuvių?..

– Nemanau, kad praradau gebėjimą kalbėti lietuviškai. Didžiąją dalį muzikos studijų esu baigęs Lietuvoje, terminologiją žinau. Tačiau būna angliškų posakių, frazių, kurioms sunku rasti tikslų lietuvišką atitikmenį, tuomet vartoju anglišką. Pavyzdžiui, angliškai kalbant apie muzikos charakterį dažnai vartojamas apibūdinimas violent (liet. smarkus, ūmus, siautėjantis) – tai labai stiprus žodis, galintis reikšti net prievartą. Kai reikia apibūdinti kulminaciją arba labai radikalią moduliaciją, lietuvių kalboje nerandu atitikmens angliškam terminui. Audringai, siautulingai, pašėlusiai – panašu, bet per švelnu.

– Ar esate griežtas dėstytojas?

– Aš visur siekiu balanso. Labai svarbu pozityviai vertinti studento pastangas, jaučiu, kad tai vienas esminių bet kokio dėstymo principų. Ir kartu keliu labai konkrečius uždavinius, stengiuosi išgryninti reikalavimus, iš daugybės variantų atrinkti tai, kas svarbiausia, neapkrauti studento, kad jis galėtų susikoncentruoti.

Stengiuosi, kad visos pastabos turėtų ryšį viena su kita, atsirastų pamokos tema, ir visą laiką pabrėžti, kas yra gera. Antraip tai, kas nelabai gera, tarsi pasimeta, nelabai aišku, nuo ko atsispirti. O geriausia atsispirti turbūt nuo to, kas studento darbe geriausia, kad jam būtų aišku, ką galima tobulinti.

– Ar studentai pakankamai imlūs?

– Studentai geri, imlūs, bet kiekvienas žmogus skirtingas. Vieni tai, ko prašai, padaro tuoj pat, per pamoką, gali labai maloniai nustebinti. Bet ne visada tai įsitvirtina ir išsilaiko.

Kiti gali pasirodyti lėtesni, jiems iš karto nepavyksta pakeisti įprasto grojimo, bet paskui nuosekliai dirbdami pasiekia pageidaujamo rezultato ir nueina dar toliau.

Studentai turi gerą mokyklą. Jeigu aš teisingai suformuluoju pastabą, jei pateikiu tinkamą, efektyvų sprendimą, laukiu, kad jie reaguotų, praktiškai parodytų, kad suprato, kad tai girdėtųsi.

– Muzikantų vasaros kursai Lietuvoje surengti pirmą kartą. Kaip žinome, pirmas blynas kartais būna prisvilęs. Ar kas nors prisvilo?

– Kadangi tvirtai planuojame menų akademijos veiklą tęsti ir kitais metais, stengiamės pastebėti klaidas ir iš jų mokytis. Šįkart suvėlinome informaciją ir reklamą. Kitąmet tai taisysime.

Be to, labai norėtume paraginti ne tik mokinius, bet ir muzikos mokyklų pedagogus atvykti į Birštoną, apsilankyti pamokose, gauti patirties. Juk visos pamokos atviros.

Beje, pedagogus kvietėme, tačiau atsiliepė tik vienas kitas. Suprantu juos: pirmas renginys, mes patys nežinojome, kaip pavyks, ko iš jo tikėtis. Kiti galbūt laukia, kol renginys įrodys savo privalumus ir naudą. Todėl labai dėkoju visiems, kurie pasitikėjo mūsų kursais ir patys pasiryžo juos išbandyti, – tiek dalyviams, tiek laisviesiems klausytojams, tiek Birštono savivaldybei, Menų mokyklai ir Kultūros centrui. Birštonui tokia vasaros menų akademija taip pat naujiena, tad ačiū miesto vadovams ir organizacijoms, kad nepabūgo, leido naudotis savo kultūrine infrastruktūra.

Kiek girdžiu, jiems šis renginys patinka ir jie ketina toliau bendradarbiauti. Puiki žinia, kad Birštono savivaldybė Kurhauzui nupirko koncertinį fortepijoną, taigi kitais metais sąlygos bus dar geresnės.

– Dviem savo studentėms pianistėms davėte užduotį dar ir akompanuoti violončelininkams? Ar neišėjo taip, kad nei vilkas sotus, nei avis sveika?

– Esu pratęs prie amerikietiškos sistemos, kai studentai tokiuose kursuose akompanuoja. Bet jei jie neturi akompanavimo – šiuo atveju violončelei – patirties, nemoka repertuaro, jiems tai tikrai labai didelis krūvis. Šito neįvertinau.

Man labai gaila, kad tos pianistės turėjo kur kas mažiau galimybių patobulinti savąjį fortepijono repertuarą, nes trūko laiko. Kitais metais pianistus pasaugočiau nuo papildomo darbo.

Dėstytoja iš JAV braukė ašaras

Violončelininkų grupė Birštono vasaros menų akademijoje buvo margiausia – čia tobulinosi ir labai jauni, ir vyresni dalyviai, vaikinai ir merginos, lietuviai ir užsieniečiai. Pamokas vedė viešnia iš JAV Caroline Stinson, Klivlando instituto, Kelno aukštosios muzikos mokyklos, Juilliardo mokyklos auklėtinė. Jas nuolat stebėjo viena geriausių Lietuvos violončelės pedagogių Ramutė Kalnėnaitė, atlydėjusi į Birštoną būrelį savo mokinių.

Pasinaudodama Birštono vasaros menų akademijos demokratiškumu ir tuo, kad, skirtingai nei Kronberge, už tai dar nereikia mokėti, užsuku į pamoką, atvirą, kaip minėjau, ir moteriai iš gatvės.

C. Stinson atidžiai išklauso mokinio, švelniai pasako pastabas, pati ima savo violončelę ir rodo, kaip, jos nuomone, reikėtų pagroti vieną ar kitą kūrinio fragmentą. Birštono menų mokyklos klasėje tvyro nuostabiai gera atmosfera. Ar po to reikia stebėtis, kad visi C. Stinson mokiniai per baigiamąjį koncertą Kurhauze parengė dėstytojai staigmeną – ekspromtu surepetavo ir žaismingai pagriežė kompozitoriaus Aleksandro Grečianinovo pjesę „Linksmuolis“.

Dėstytoja braukė ašarą kartu su savo mama, atvykusia į Lietuvą iš Kanados, kur gyvena rančoje ir su vyru augina žirgus. Beje, C. Stinson mama Birštone atsidavė savo pomėgiui stebėti paukščius, aplankė miesto muziejų, nors šis ir nelabai ką galėjo jai pasiūlyti anglų kalba. Pasibaigus kursams jos abi atsidavė moteriškai aistrai apsipirkti ir, jei Lietuvoje gautas honoraras būtų leidęs, būtų išpirkusios visą lietuviško lino gaminių parduotuvę Birštono centre. Tačiau teko pasitenkinti keliais drabužiais, kuriuos ir vilkėjo per baigiamąjį vasaros menų akademijos koncertą Kurhauze.

Violončelės pamokas lankė Vokietijoje studijuojanti muzikantė Laura Barkauskaitė. Ji apie Birštono akademiją sužinojo iš taip pat Vokietijoje gyvenančios tetos mokytojos, kuri apie akademiją perskaitė viename lietuviškų interneto portalų.

„Teta ir pasiūlė pasidomėti, juolab kad liepos viduryje baigiasi mokslai Diuseldorfo Roberto Schumanno aukštojoje muzikos mokykloje, kurioje dabar studijuoju, ir rugpjūtį ketinau praleisti Lietuvoje, – sakė L. Barkauskaitė. – Norėdama, kad čionykščiai žmonės manęs nepamirštų, nutariau dalyvauti kursuose, parodyti, kad ir aš Lietuvos nepamiršau. Baigusi studijas greičiausiai čia grįšiu. Be to, vasarą, turiu prisipažinti, šiek tiek apsileidžiu, kyla pagunda mažiau groti. O kursai kaip tik neleidžia tokiam požiūriui nugalėti.

Sudomino ir dėstytoja C. Stinson – skaičiau jos biografiją, nutariau, kad ji turėtų būti įdomus žmogus. Ji yra studijavusi pas kelis profesorius, kurių vieną ir aš pažįstu. Taigi buvo įdomu sužinoti, kaip ji dirba su mokiniais. Visada esu atvira naujovėms, pamokoms, dėstytojams, nes kiekvienas pasako ką nors nauja. Tai skatina tobulėti, mokytis. Muzikantui tai būtina – jei visąlaik darai tą patį, atsibosta ir tau, ir klausytojui.

Iš dėstytojos sužinojau kelis profesinius dalykus, kurie man buvo naujiena. Pavyzdžiui, kai muzikuojame su fortepijonu ir grojame iš esmės tą patį, aš pirmiausia turiu išgirsti fortepijoną ir labai greitai prisidėti. Salėje sėdintis klausytojas mano, kad grojame kartu, o išties fortepijonas groja pirmas, violončelė – iš paskos. Man tai buvo naujiena.

Dėstytoja – labai šiltas žmogus. Esu patenkinta, kad esu čia. Užkliuvo tik tai, kad išankstiniuose pranešimuose buvo parašyta, jog gausime keturias pamokas, o gauname, deja, tik tris.

Antra, akompaniatorės nelabai pasiruošusios kursams, daugiausia skaito iš lapo ir tai truputį vargina. Nelabai galime susigroti, nes jos tiesiog nepasirengusios. Ateityje kursų rengėjai galėtų pakviesti kurios nors muzikos mokyklos violončelės klasės akompaniatorių – jis jau būtų grojęs pagrindinį violončelės repertuarą, nereikėtų nieko naujo mokytis ir visiems būtų paprasčiau.“

Violončelininkė Gabrielė Dikčiūtė, dar besimokanti Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, Birštone atsidūrė paraginta savo mokytojos R. Kalnėnaitės. „Primygtinai rekomendavo“, – šypsojosi Gabrielė. Ir nesigailėjo – iš dėstytojos C. Stinson ji gavo vertingų pastabų.

Tie, kurie neatvyko, – prašovė, vienu balsu tvirtino Gabrielė ir Laura.

V. Prudnikovas per komplimentus liko alkanas

„Prrrr“, „Tprruuu“, „Riiii“, „Rioooo“ – tokius garsus rytais visą savaitę girdėjo birštoniečiai, gyvenantys šalia Kultūros centro, bet protestų nereiškė – juk čia vokalo pamokas su Birštono vasaros akademijos studentais rengė Vladimiras Prudnikovas ir Nijolė Ralytė. O vokalistams pirmiausia reikia įsidainuoti, kad balsas pradėtų skambėti…

Užtat po įsidainavimo pratimų prasidėdavo tikras koncertas ir spektaklis, kurį galėjo stebėti kiekvienas atvirų pamokų lankytojas.

Pirmą kartą įžengusi į klasę sustingau: N. Ralytės pirštai laksto klaviatūra, skamba ispaniška melodija, dainininkė mėgina ją atkartoti, o šalia V. Prudnikovas tiesiog šoka flamenką, bandydamas parodyti, kokio temperamento reikia šiai dainai…

Tai – ne spektaklis gausiai susirinkusiems žiūrovams, tai – maestro vokalo pamoka. Jis visada neriasi iš kailio, kad jo auklėtiniai pajustų stilių, pastebėtų niuansus, ką jau kalbėti apie balso valdymą. Ar ne todėl studentai pas jį veržte veržiasi?

V. Prudnikovas, kaip ir kiti dėstytojai, turėjo surengti koncertą – toks jau Birštono vasaros akademijos reikalavimas. Bet… užkimo. Buvau liudininkė, kaip išsisuko iš padėties – ekspromtu parengė programą, kurią atliko Birštono akademijos studentai. Kurhauzo salė buvo pilnutėlė – publika susirinko pasiklausyti V. Prudnikovo. Jis, kiek galėjo, dainavo, bet iš esmės tai buvo studentų koncertas. Ir ką? Kitą dieną V. Prudnikovas guodėsi: „Negalėjau papusryčiauti – vis ėjo ir ėjo žmonės, gyrė koncertą, stebėjosi, kokių puikių balsų vokalistus ugdau.“

Turbūt neatsitiktinai ir pirmoji Birštono vasaros menų akademijos sesija baigėsi simboliškai – Vidmanto Bartulio „Himnu muzikai“, kurį atliko vokalistai. Dauguma jų – V. Prudnikovo studentai Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje bei Vytauto Didžiojo universitete, tad įdomiau buvo pakalbinti dalyvę „iš šalies“ Laimą Česlauskaitę, dar prieš penkerius metus vokalo studijas baigusią Klaipėdos universiteto Menų fakultete, šiuo metu dainuojančią Panevėžio muzikiniame teatre. Paklausta, su kokiais lūkesčiais vyko į Birštoną, L. Česlauskaitė sakė: „Jaučiau šiokį tokį atotrūkį nuo mokslų, tad norėjau pasimokyti ir patobulėti, tarsi grįžti į studijų laikus, pajusti režimą. Džiaugiuosi, kad tai pavyko. Po V. Prudnikovo trenažo balsas tapo stabilesnis, mokytojas užvedė mane ant kelio, toliau galėsiu juo eiti savarankiškai. Maža to, papildžiau savo repertuarą – parengiau Leo Delibes’o Ispanišką dainą, jos premjera nuskambėjo per vasaros akademijos auklėtinių baigiamąjį koncertą. Be to, užsimezgė daug pažinčių.“

Panašu, kad nusivylusių Birštono vasaros menų akademija rasti nepavyktų…

Savaitės per mažai

Po baigiamojo akademijos studentų koncerto pilnutėlėje Kurhauzo salėje, ką čia slėpti, kilo šampano taurės. Iniciatoriams išties pasisekė, kad projekto partneriais tapo Birštono savivaldybė. Birštoniečiai visai savaitei atidavė Kurhauzo raktus, Menų mokyklos mokytojai netgi nutraukė atostogas, kad galėtų padėti studentams (pavyzdžiui, užrakinti klasę, kurioje jauni išsiblaškėliai paliko tūkstančių dolerių vertės violončelę). Miesto vadovė N. Dirginčienė ne tik dalyvavo visuose akademijos dalyvių koncertuose, bet ir kursų pabaigoje padovanojo jiems iškyla laiveliu po Nemuną.

Tad neatsitiktinai Birštono vasaros menų akademijos uždarymo vakare Lietuvos muzikų sąjungos prezidentė A. Žigaitytė-Nekrošienė dėkojo Birštono savivaldybės merei N. Dirginčienei, Menų mokyklos direktorei L. Raugevičienei, Kultūros centro direktoriui Z. Vileikiui, džiaugėsi puikiais akademijos studentų rezultatais, kvietė studentus, dėstytojus, kurorto gyventojus ir kitais metais susitikti akademijos meistriškumo kursuose bei koncertuose.

Savaitės akademijos dalyviams buvo per maža, tad sutarta, jog kitais metais kursai pailgės iki dešimties dienų, bus laisvo laiko susipažinti su apylinkėmis. Kitais metais susitikti Birštone planuojama liepos 15 – rugpjūčio 1 dienomis. Tikimasi, kad tarp pedagogų bus Vokietijoje gyvenantis violončelininkas, D. Geringo mokinys Vytautas Sondeckis, puikus altininkas Erikas Wenbo Xu, taip pat gyvenantis Vokietijoje, Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos dėstytojai smuikininkas Aleksejus Lundinas ir pianistė Tatjana Fedosejeva. Ir kitais metais darbą tęs dainininkas V. Prudnikovas, pianistė N. Ralytė.

Į renginius laukiama atvykstant ne tik aktyviųjų dalyvių, bet ir stebėtojų – pedagogų, jaunų menininkų, Birštone poilsiaujančių muzikos mėgėjų.