Blogas valdovas?

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Lietuvos istorija
AUTORIUS: Marius Ščavinskas

DATA: 2013-06

Blogas valdovas?

Marius Ščavinskas

Mindaugo karūnacijos 760-ajam jubiliejui ir karaliaus žūties 750-osioms metinėms

 

Formuluodamas šešis klausimus, susijusius su Mindaugo epocha, Zenonas Ivinskis didžiausią dėmesį skyrė politinėms, iš dalies krikščionybės priėmimo problemoms. Ir tai natūralu, nes Lietuvos valstybės susiformavimo, Mindaugo genealogijos, Mindaugo sostinės, Mindaugo donacinių dokumentų autentiškumo, Mindaugo apostazės ir jo veiklos vertinimo klausimai yra pamatiniai, lemiantys istoriografų interpretacijas.1 Kai kurie iš jų, pavyzdžiui, Mindaugo giminės kilmė ir genealogija, dėl šaltinių trūkumo, ko gero, taip ir liks neišspręsti. Į kai kuriuos kitus jau duoti tam tikri atsakymai, pavyzdžiui, aptartas Mindaugo donacinių dokumentų autentiškumas.2 Mindaugo sostinės klausimą reikėtų vertinti daugiau kaip retorinį, nes tais laikais valstybė galėjo sostinės net ir neturėti, valdovui pakakdavo rezidencijų, kuriose lankydavosi, važiuodamas nuo vienos pilies prie kitos. Istoriografija tai įvardija terminu kieminėjimas.3 Mindaugo sostine vadinti Vilnių, dabartinę Lietuvos sostinę, kaip rodo tyrimai, nėra pagrindo. Pirma, subliūško kai kurių archeologų tvirtinimai, esą būtent Mindaugas Vilniuje pastatė katalikų katedrą, vėliau virtusią pagonių šventykla.4 Antra, Mindaugo sostinę sieti su Vorutos pilimi taip pat nepakanka įrodymų (negalima tiksliai pasakyti, net kur buvo Vorutos pilis, nors akivaizdu viena – ji turėjo stovėti Mindaugo domene).5 Dar viena problema, prie kurios grįžta šių dienų tyrinėtojai, yra Mindaugo apostazė.6 Nors čia dar ne viskas aišku, tačiau panašu, kad Mindaugą atskalūnu bus pavertę viduramžių kronikininkai. Įvairiai galima vertinti ir karaliaus veiklą. Koks buvo Mindaugo įvaizdis, kaip jis vertintas vėlesniais laikais, atskleidžia nauji Rimvydo Petrausko tyrimai.7

Ne mažiau įdomios yra Mindaugo charakteristikos, pateikiamos rašytiniuose šaltiniuose. Tai susiję su asmens vertinimais, jo įvaizdžiu. Giedrė Mickūnaitė puikioje studijoje apie Vytautą Didįjį atskleidė, kad valdovų įvaizdis viduramžiais buvo kuriamas pagal tam tikrus kanonus, vaizdavimo principus ir taisykles.8 Dar valdovui gyvam esant, atsirasdavo skirtingi įvaizdžiai, nelygu koks buvo metraštininkų požiūris, kokio tikslo siekė kronikų ir analų užsakovai. Vertindami Vytauto Didžiojo politinę veiklą, vieni šaltiniai akcentus sudėlioja vienur, kiti – kitur. Nenuostabu, kad Vytauto vertinimas, nuo formuoto rex iustus įvaizdžio, dar tokio gajaus ankstyvųjų viduramžių raštijoje, neretai „peršokdavo“ prie kontroversiškai vertinto „pusiau pagonio – pusiau krikščionio“ arba „netikro krikščionio“ įvaizdžio, kuriamo jau kitų suinteresuotų asmenų. Atsižvelgtina, kad tokius skirtingus įvaizdžius pradėta kurti dar XV a., o jie susiję su asmenybe, apie kurią turima gerokai daugiau žinių negu apie Mindaugą. Istorikui atsiranda galimybė palyginti vertinimus, pateiktus skirtinguose šaltiniuose, bandant išsiaiškinti, kuris įvaizdis turi didesnį emocinį krūvį, kurį iš jų tikslingai formavo valdovo aplinka, o kuris sukurptas priešininkų stovyklos arba nulemtas politinės konjunktūros.

Mindaugo epochos šaltiniai, deja, neleidžia išsamiai kalbėti apie skirtingus šio valdovo įvaizdžius, juo labiau išsiaiškinti, per ką ir kaip šie įvaizdžiai skleidėsi, kaip ir kas juos formavo. Tačiau galima kalbėti apie detales, charakterizuojančias asmenybę, o vėliau, jau XVI–XIX a., lėmusias tam tikrą istoriografinį supratimą, koks buvo šis valdovas, kaip vertinti jo veiklą. Absoliuti dauguma vienalaikių šaltinių nušvietė jį išskirtinai neigiamai. Ko gero, vienintelė 1268 m. popiežiaus Klemenso IV bulė pristatė Mindaugą šviesiomis spalvomis. XIX–XXI a. pr. istoriografija rėmėsi tais pačiais kronikų ir metraščių vaizdiniais. Taip iš dalies atsirado politiko, naudojusio „merovingiškas“ priemones, vaizdinys.9 Hipatijaus metraštis rašo, kad Mindaugas „pradėjo žudyti savo brolius ir savo sūnėnus, o kitus išvarė iš Lietuvos žemės…10 Esą valstybės kūrimas buvo paremtas smurtu ir žudynėmis. Būtent šis metraštis nukalė Mindaugo, išskirtinai „blogo“ valdovo, įvaizdį, nors neigiamai jį charakterizuoja ir kitas tą epochą nušviečiantis šaltinis – Eiliuotoji Livonijos kronika.

„Blogo“ valdovo charakteristika

Haličo-Voluinės metraštis (HVM) buvo sudarytas XIII a. pab. Haliče. Kartu su vadinamuoju Kijevo metraščiu jis įtrauktas į Hipatijaus metraštį, kuris ne kartą buvo redaguojamas ir papildomas, geriausiai išlikę Chlebnikovo ir Pogodino daryti nuorašai.11 HVM sudarytas iš dviejų dalių: Danilo Haličiečio metraščio (DHM) ir Voluinės metraščio (VM). Pirmasis aprėpė laikotarpį nuo XIII a. pr. iki šeštojo dešimtmečio. VM apėmė įvykius nuo šeštojo dešimtmečio iki 1290 m.12 DHM tradiciškai skaidomas į dar kelias dalis: pradinį metraščio pasakojimą apie Danilo Haličiečio jaunystę, apie jo įsigalėjimą Voluinėje, įsitvirtinimą Haličo sostinėje ir kovas su totoriais.13  Tiesa, šio šaltinio 2002 m. publikacijoje iš tų kovų išskirtas atskiras pasakojimas apie Batijaus siaubimų pradžią.14 Naujausi tyrimai rodo, kad DHM siužetas ganėtinai panašus į Kijevo metraščių sąvado (sudaryto greičiausiai XII a. pab.) siužetus, ypač lyginant tarpusavyje du herojus – Haličo kunigaikštį Danilą ir Kijevo kunigaikštį Iziaslavą Mistislavičių.15

DHM nepateikia išsamios Mindaugo charakteristikos. Tokie būdo bruožai kaip išdidumas, žiaurumas ir pan. paminėti keliose metraščio vietose, iš esmės neinformatyvūs, stereotipiniai, beveik nieko nesakantys apie konkretų asmenį. Tokių „žiaurių“, „išdidžių“ valdovų, kunigaikščių, vyskupų su kitais kronikų ir metraščių herojais, nemėgstančiais, kad kas nors būtų už juos pranašesnis, charakteristikų viduramžių raštija nestokoja.

Kronikininkai, metraštininkai, apibūdindami vienus ar kitus personažus, rėmėsi viduramžiška „gėrio“ ir „blogio“ samprata, o gėris buvo glaudžiai susijęs su grožiu, – kartais jie sutapatinami, o kartais išskiriami.16 „Gėris“ ir „blogis“ neretai buvo apibrėžiami tam tikromis klišėmis, kurios turėjo atitikti „kanoninį“ gero, taigi, protingo, veiklaus, sumanaus, narsaus, gudraus, nemeluojančio, teisingo, dievobaimingo, ir blogo, t. y. kvailo arba pasalūniškai gudraus, bailaus, meluojančio, linkusio į smurtą, „iš prigimties“ žiauraus, neteisingo žmogaus vaizdinį.

Tačiau gėris ir blogis vaizduotas ne tik apibendrintai, viduramžių raštijoje būta ir gilesnio, suasmeninto suvokimo, nors irgi paremto tam tikrais „kanonais“. Herojus – tai ne tiek idealus (geras), kiek teisingas valdovas (rex iustus). Teisingumas ir gėris – labai glaudžiai tarpusavyje susijusios moralinės kategorijos, teisingas valdovas įkūnija visas „gero žmogaus“ savybes, kurias išryškina ne tik bendro pobūdžio apibūdinimai („teisingas“, „pamaldus“, „drąsus“ ir t. t.), bet ir tam tikri, atrodytų, „nestandartiniai“ poelgiai. Teisingas valdovas turįs susidoroti su priešais teisingomis priemonėmis, o ne iš pasalų ar klastingai mėtydamas pėdas. Nevalia be reikalo plėšikauti, reikia garbingai kovoti ir siūlyti garbingas taikos arba susitarimo sąlygas. Antai lenkų kunigaikščio Vladislovo Laibakojo (XIII a. pirmoji pusė) nenoras kautis iš anksto sutartoje vietoje, jo karių puolimas iš pasalų buvo įvardytas kaip niekingas, niekšiškas poelgis, nederantis su teisingo, garbingo, gero valdovo vaizdiniu.17 Panašiai vertinamas ir Vilhelmo Užkariautojo priešininkas Haroldas, ir kt.18 Blogo valdovo kariai dažnai tapatinami su plėšikais, avantiūristais, žmogžudžiais. Apskritai plėšikauti galėjęs tik blogas žmogus, tironas, o ne garbingas, teisingas ir geras valdovas.19

Buvo ir dar vienas herojų vaizdavimo kodas – valdovai vadinami kone šventaisiais, labai pamaldžiais, kovojančiais už Bažnyčios teises ir visų krikščionių gerovę. Tokie krikščioniški valdovai „iš prigimties“ negalėjo būti  blogi, o juo labiau nusidėti. Kad išryškintų teigiamas tokių valdovų savybes, kronikininkai, metraštininkai neretai priešpriešindavo juos pagonims. Baltijos regiono rytinė pusė tam tiko idealiai, nes lenkų, Kijevo Rusios kunigaikščiai akis į akį susidurdavo su pagonimis baltais (o iki XII a. ir su Paelbio slavais). Atsižvelgus į tai, darosi aiškiau, kokį Mindaugą vaizdavo DHM. „Pasakojime apie Danilo kovą prieš totorių jungą“ yra bene ilgiausias intarpas, skirtas Mindaugui, – čia metraštininkas nutapė tikro antiherojaus paveikslą.

Neteisėtai Lietuvą užgrobęs papirkinėtojas

Jau pirmosios eilutės kaltina Mindaugą, esą šis neteisėtai užgrobė savo giminaičių žemes ir turtus: „Visa Lietuvos žemė buvo paimta ir nesuskaičiuojamos jų [t. y. sūnėnų Tautvilo ir Gedvydo su jų dėde Vykintu – M. Š.] gėrybės ir jų turtas buvo užgrobtas.“ Metraštininkas, kad ir netiesiogiai, vis dėlto leidžia suprasti, kad kartu užvaldyta ir Lietuvos dalis, priklausiusi minėtiems sūnėnams. Tai liudytų ne tik cituoti žodžiai „Visa Lietuvos žemė buvo paimta…“, bet ir Mindaugo sprendimas fiziškai susidoroti su giminaičiais: „…pasiuntė prieš juos savo karius, norėdamas juos nužudyti“. Pasakojimą apie Mindaugo „neteisėtą“ iškilimą, ko gero, reikėtų sieti su Haličo kunigaikštystės siekiu įsitvirtinti ne tik jotvingių žemėse, bet ir Lietuvos pasienyje, nes per visą XIII a., tiek Mindaugo laikais, tiek vėliau, Haličas ir Lietuva varžėsi tarpusavyje dėl Juodosios Rusios pajungimo. Taigi metraštininkas nesiekė išsamiai papasakoti, kaip kūrėsi Lietuvos valstybė, jis viską pavaizdavo kaip buitinį konfliktą dėl žemių ir turto. Esą Mindaugas negarbingai elgėsi su giminaičiais, egoistiškai siekė vienvaldystės Lietuvoje. Šitaip elgtis galėjo tik tironas, neteisėtai plečiantis savo valdžią kitų sąskaita, iš savo artimųjų atimantis ne tik valdžią ir turtą, bet ir rezgantis klastingus planus, kad juos pražudytų, – pasiuntė sūnėnus kariauti į Rusią.

Metraštininkas pasakoja, kad buriant sąjungą prieš Mindaugą, vienu pirmųjų smuikų griežė pats Haličo kunigaikštis. Įdomu palyginti Vykinto, papirkinėjusio jotvingius ir žemaičius, apibūdinimą su Mindaugo, esą papirkusio Livonijos magistrą Andrių iš Štirlando, charakteristika. Aprašant Vykinto kelionę pas jotvingius ir žemaičius, be didelių emocijų konstatuota, kad šie buvę papirkti. O kai to paties ėmėsi Mindaugas, metraštininkas griebėsi už galvos: „O varge, varge! Auksu apakinęs savo akis [magistras Andrius iš Štirlando – M. Š.], dabar gi nuo jų [lietuvių – M. Š.] patiria bėdą!“ Esą magistro palankumą Mindaugas vos ne vos išmeldęs, tuo dar įtaigiau pabrėžiamas negarbingas jo elgesys su sūnėnais ir juos palaikančiu Haličo kunigaikščiu Danilu. Kariauti tiek sūnėnams, tiek pačiam Danilui vargu ar sekėsi (apie jokias pergales metraštininkas nekalba, o abstraktus pareiškimas, esą sąjungininkai „paėmė daug pilių“, nieko nesako). Tautvilui pabėgus į  Rygą, klastūnas ir bailys Mindaugas esą taip išsigandęs, kad suskubo papirkti magistrą. Toks elgesys negarbingas, nes teisėtas ir geras valdovas niekada nesižemintų, papirkinėdamas savo priešus. O kad Vykintas papirkinėjo jotvingius su žemaičiais, atseit nėra didelė nuodėmė. Tik iš bendro konteksto galima nujausti: papirkinėjimas būdingas apskritai negarbingiems pagonims. Anot metraštininko, Mindaugas, vėliau ėmęs papirkinėti Danilo sąjungininkus (jotvingius, žemaičius), elgėsi negarbingai, nors aiškiai užsimena, kad Vykintą su dovanomis pas jotvingius ir žemaičius siuntęs pats Danilas, taigi, Haličo kunigaikštis irgi naudojo negarbingus kovos metodus, esą įprastus pagonims. Žodžiais: „Ir paėmė daug pilių“ greičiausiai norėta „užtušuoti“ Haličo kunigaikščio tamsiąsias puses, gelbstint metraščio herojaus reputaciją.

Dar vienas svarbus niuansas – Vykinto papirkinėjimus metraštininkas laiko „teisėta“ kova su „užgrobėju“ Mindaugu, tiesa, taip elgėsi pagonis. O Mindaugas, papirkdamas magistrą, toliau tęsė „negražius“ savo darbus: „Mat pasiuntė daug aukso ir sidabro ir indų, ir sidabrinių, ir auksinių, ir gražių, ir daug žirgų tardamas „jeigu užmuši ir papjausi Tautvilą, dar daugiau gausi“.“ Ypač išryškinamas Mindaugo, nuožmaus ir klastingo valdovo, vaizdinys. Čia daromas skirtumas tarp dviejų mėginimų nužudyti Tautvilą – pirmą kartą, prisidengdamas kovomis su Rusia, pasiuntė karius, kad šie nužudytų sūnėną, o dabar papirko magistrą. Jau ir pirmuoju atveju elgtasi niekšiškai, bet antruoju – tai dviguba niekšybė, nes veikiama bailiai, slapčiomis, nesibodima jokių priemonių. Neužmirškime, kad antruoju atveju Mindaugas norėjo nužudyti jau ne pagonį, bet krikščionį Tautvilą, kuriam, anot metraštininko, „nori padėti Dievo riteriai ir vyskupas“, t. y. Rygos vyskupas Mikalojus ir Livonijos ordinas. Taip pabrėžiamas dar didesnis skirtumas tarp Danilo, kuris rėmė dabar jau krikščionį (nesvarbu, kad Vakarų krikščionybės apeigomis krikštytą) Tautvilą, ir pagonio Mindaugo. Kova, prasidėjusi lyg ir dėl Lietuvos dalies, priklausiusios sūnėnams, neteisėto užgrobimo, dabar pakylėjama iki kovos su klastingai nuožmiu valdovu pagoniu. Beje, Eiliuotoji Livonijos kronika apie jokį Andriaus iš Štirlando papirkimą nekalba, Mindaugas susitarė su magistru, šnekučiuodamasis per draugišką puotą.20 Šis aprašymas palankesnis Mindaugui, tačiau tai nereiškia, kad DHM „blaiviau“ įvertino situaciją.

Valdovas blogas, nes pagonis

Nors Mindaugas apsikrikštijo, „tačiau jo krikštas buvo apgaulingas“, – teigia metraštininkas. Antraip jam būtų nepatogu konstruoti siužetų, kaip „geri“ krikščionys Danilas ir Tautvilas kovoja su „blogu“ krikščioniu Mindaugu. „Blogo“ valdovo „tikras“ krikštas būtų sunkiai suderinamas su bailaus klastūno ir savanaudžio papirkinėtojo paveikslu. Maža to, „tikras“ krikštas reikštų, kad yra „teisėti“ ir ankstesni, ir vėlesni Mindaugo veiksmai. „Tikras“ krikštas „blogą“ valdovą turėjo paversti „geru“, antiherojus turėjo virsti herojumi. Tai įteisintų Mindaugo valdžią Lietuvoje. Iš tikrųjų taip ir įvyko, bet kirtosi su Danilo planais.

Viduramžių kronikos, aptardamos valdovų atsivertimus, išryškina, kaip blogas valdovas pagonis po krikšto virsta geru valdovu krikščioniu. VM „Pasakojime apie Lietuvą“ Mindaugo vyresnysis sūnus Vaišvilkas iki atsivertimo pristatomas kaip žiaurus tironas, valdantis Naugarduką: „Jeigu kurią dieną ko nors neužmušdavo – liūdėdavo, o kai užmušdavo – džiaugdavosi.“ Bet atsivertęs į Rytų apeigų Bažnyčią, tironas tapęs pamaldžiu vienuoliu. Žinoma, Mindaugo sūnus teigiamai pavaizduotas dar ir todėl, kad, anot metraštininko, visą valdžią ir visas teises perleidęs Haličo kunigaikščio sūnui Švarnui. Įrodinėjama, kad Vaišvilko krikštas teisėtas, nes būtent šiuo krikštu ir Vaišvilko teise spręsti, kam perduoti valdžią, grįstas Švarno valdžios Lietuvoje teisėtumas.

Teiginys, esą Mindaugo „krikštas buvo apgaulingas“, toliau piešia giminaičių žemę ir turtus neteisėtai užgrobusio klastingo, bailaus pagonio paveikslą. Iš to aiškėja, kodėl DHM metraštininkas apskritai nutylėjo Mindaugo karūnacijos faktą. Dar viena svarbi aplinkybė, kad apie Tautvilo krikštą metraštininkas rašo: „Rygiečiai priėmė jį itin garbingai ir pakrikštijo.“ Taigi Tautvilo krikštas irgi buvęs „tikras“. Vadinasi, Mindaugo krikštas pavadintas apgaulingu tikrai ne todėl, kad krikštytasi Vakarų Bažnyčios apeigomis, nes tuo atveju ir Tautvilo krikštas būtų tokia pati apgaulė. Tad „tikras“ krikščionis Tautvilas teisėtai kovoja ne tik dėl tėvų palikimo, bet apskritai dėl visos Lietuvos.

Paskelbęs Mindaugo krikštą netikru, nutylėjęs karūnacijos faktą, metraštininkas bandė parodyti, kad Mindaugas valdo Lietuvą neteisėtai, o Haličo kunigaikštis yra doras nuskriaustų žmonos brolių gynėjas. Keliais potėpiais atskleistas ir Livonijos ordino magistro „pasalūniškumas“, piktdžiugiškai konstatuojant: „O šią visą nekrikščionių Lietuvą sukūrė Andrius, kurį broliai išvarė iš jo pareigų.“ Kadangi Livonijos magistras perėjo į Mindaugo pusę, jų abiejų sąmokslas prieš Tautvilą, o kartu ir prieš Danilą, buvęs „negarbingas“. Magistro „klastingumą“ turėjo parodyti ir jo žodžiai, pasakyti Mindaugui, „…jaučiu tau draugiškumą“, nes iki tol Livonijos ordinas buvęs Danilo sąjungininkas, tiesa, nelabai norėjęs remti Vykintą ir jo sūnėnus. Mindaugas ir Andrius pavaizduoti kaip rezgantys sąmokslą prieš Tautvilą, kurio esą gailėjo „vyskupas ir rygiečių prepozitas“. O dviejų sąmokslininkų susitarimas dėl vieno iš jų krikšto jau savaime neteisėtas. Bet Eiliuotoji Livonijos kronika, Lietuvos valdovui priėmus krikštą, konstatavo, kad Mindaugas „per visai trumpą laiką / Tapo geru krikščionimi“.21 Taigi, čia išsakyta visiškai priešinga nuomonė.

Kaip netikro krikšto „įrodymus“ DHM pateikia vadinamąjį Mindaugo dievų sąrašą, pamini keletą buitinių prietarų, rodančių karaliaus „tamsumą“.22 Viduramžių kronikos ir metraščiai dažnai vaizdavo vakarykščius pagonis kaip iš prigimties „šiurkščius, tamsius“ žmones, vis dar linkstančius į pagonybę. Tačiau kartais vis tiek užsimindavo apie krikščionišką jų pamaldumą. DHM metraštininkas tuo atžvilgiu nesuteikia absoliučiai jokios vilties. Dar daugiau – apsikrikštijusiam Vaišvilkui, priešpriešina tėvą pagonį (beje, tai įprastas hagiografinis siužetas): „O jo tėvas Mindaugas priekaištavo dėl jo gyvenimo būdo, o jis didžiai nemylėjo savo tėvo.

Negarbingas priešininkas ir svetimautojas

„Atskleidus“ nuožmaus tirono, neteisėtai užvaldžiusio Lietuvą, „tikrąjį“ pagonišką veidą, pabrėžiama, koks prastas jis karvedys: „Mindaugas sutelkė savo karius ir nusprendė nesikauti atvirame mūšyje, bet įžengė į pilį, vardu Voruta.“ Vengti atviros, garbingos kovos galėjo tik bailus ir klastingas priešininkas. Aprašomas naktinis išpuolis prieš Danilo ir Tautvilo karius esą parodo visą to pagonio „klastą“. Livonijos riteriai, gynę Mindaugo interesus, pavaizduoti niekam tikę: „Rytą išjojo vokiečiai su arbaletais, o prieš juos išjojo rusai, polovcai, ginkluoti strėlėmis, ir jotvingiai, ginkluoti ietimis, ir vaikėsi po lauką lyg žaisdami…

Nepaisant šių „žaidimų“, pirmieji nuo Vorutos turėjo atsitraukti Tautvilas su Danilo siųstais kariais. Mindaugas nusekė įkandin ir apsiautė Vykinto pilį Žemaitijoje. Vienas iš Danilo samdinių – polovcų karys, metraštininko pavadintas „narsuoliu“, strėle sužeidęs Mindaugui šlaunį, todėl šis turėjo nutraukti apsiaustį.

Pasak metraštininko, išžudęs savo brolius ir sūnėnus, Mindaugas „…pradėjo labai didžiuotis, ir pasikėlė šlove ir didžiu išdidumu, ir manė, kad jam niekas neprilygsta“. Norėta parodyti, kad jis visai kitaip negu „teisėti“ valdovai, orūs ir pasikliaujantys Dievo galybe, supranta „garbę“. „Išmintingas išdidumas“, vertintina dorybė tiek karo lauke, tiek ir valdant valstybę taikos metu, Mindaugui, anot metraštininko, buvo svetimas.

Eiliuotoji Livonijos kronika pateikia ir kiek kitokį Mindaugo garbės supratimą. Jam, apsisprendusiam nutraukti santykius su krikščionimis, karalienė Morta patarė bent jau vienuolį Zivertą sveiką išsiųsti į Rygą: „Valdove, šį vyrą tuoj į Rygą / Pas jo magistrą pasiųski / Ir tik tada taiką sulaužyki, / Tuomet garbingai pasielgsi.23 Mindaugas patenkinęs jos prašymą. Taigi, viena vertus, nutraukdamas sąjungą su Livonijos magistru, išvydamas ir net žudydamas krikščionių dvasininkus, jis elgėsi kaip atskalūnas, žodžio laužytojas, antra vertus, garbingai pasielgęs bent jau vieno dvasininko atžvilgiu.

DHM siužete apie žmonos (kaip manoma, Mortos) mirtį Mindaugas pavaizduotas esą klastingas svetimautojas, užsigeidęs gauti mirusiosios seserį, savo pavaldinio Daumanto sutuoktinę. Tai turėjo liudyti visišką „negarbingo“ antiherojaus veiksmų neteisėtumą. Todėl Daumanto sumanymas nužudyti tironą pristatomas kaip įžeisto vyro kerštas. Eiliuotoji Livonijos kronika nužudymo organizatoriumi laiko Treniotą, kuris gviešėsi Mindaugo valdžios ir turtų, apie įžeistą ir keršijantį Daumantą čia apskritai nerašoma.24 DHM metraštininkas, pasidžiaugęs Mindaugo nužudymu, aprauda išmintingojo Danilo, kuris „po Saliamono buvo antras“, mirtį. Tai kilnus savo žmonos brolių gelbėtojas, garbingas, dievobaimingas ir narsus valdovas krikščionis, nenuilstamai kovojęs su pagonimis lietuviais ir totoriais.

Kokios galimos išvados?

Aptartoji Mindaugo charakteristika lėmė, kad XIX–XXI a. pr. istoriografija karaliaus veiksmus vertino kontroversiškai. Čia sąmoningai neliečiamas Mindaugo apostazės klausimas, nes tokia problema neegzistavo ir DHM metraštininkui – Mindaugas, 1251 m. priėmęs krikštą, 1253 m. vasarą karūnuotas Lietuvos karaliumi, vis tiek laikomas pagoniu. Ryškiausias Mindaugo, kaip apostato, paveikslas pateiktas Eiliuotoje Livonijos kronikoje. O kaip Mindaugą pristato šiuolaikiniai tyrinėtojai?

Zenonas Ivinskis konstatavo: „…smulkias Lietuvos, ypač Aukštaitijos, kunigaikštijas jis apjungė vienoje valdžioje. Savo valstybės plotą jis ne tik apsaugojo nuo kaimynų užmačių (Livonijos ordinas, Volinijos kunigaikščiai), bet dar įgijo rytuose naujų žemių… Mindaugas pirmasis Lietuvai nurodė kelią į Vakarų Europos kultūrą ir į lotyniškąją krikščionybę.25 Labai panašiai jo veiklą vertino Paulius Šležas.26 Visiškai priešingą nuomonę privačiuose laiškuose Ivinskiui, gyvenusiam emigracijoje Romoje, 1959 m. išdėstė Konstantinas Jablonskis: „…Mindaugas tebuvo Ordino statytinis, rėmęsis savo krašte nelietuviška karine jėga, neitralus kryžiaus žygiuose prieš Lietuvos žemes, jis visai nebuvo joks tikras Lietuvos valdovas, bet savanaudiškais tikslais daug prisidėjęs prie Lietuvos valstybinės organizacijos griovimo, bet nesugebėjo jos sugriauti. Aš jį visai niekinu…“27 Jablonskio požiūris į šį politiką beveik nesiskiria nuo XIII a. išdėstytos DHM metraštininko nuomonės.

Edvardas Gudavičius, aptardamas Mindaugo krikštą ir karūnaciją, pažvelgė į karalių kaip į krikščionį, puoselėjantį šiltus jausmus savo antrajai žmonai Mortai.28 Tai naujas posūkis lietuvių istoriografijoje, nes atskleidžiami asmeniniai valdovo bruožai, ne vien jo kaip politiko veikla. Eiliuotoji Livonijos kronika aprašė Mindaugo pagarbą Mortai, įsiklausymą į jos nuomonę, nors kitais atvejais piešė jo, kaip „blogo“ valdovo, paveikslą. Žinoma, per daug sureikšminti krikščionės Mortos įtaką Mindaugo politikai nevertėtų. Mat dar iki XIII a. susiklostė tam tikri literatūriniai siužetai, vaizduojantys, koks svarbus žmonų vaidmuo valdovų atsivertimui.29

Aptariant šaltinius, įdiegusius „blogo“ karaliaus įvaizdį, kyla klausimas, kaip vertinti įvykius, kuriais grindžiama neigiama Mindaugo charakteristika. Pavyzdžiui, ar užsidarymas pilyse, vengiant atvirai kovoti mūšio lauke, naktiniai išpuoliai, kiti „negarbingi“ susidorojimo su priešais būdai tėra literatūrinė fikcija, skirta kuo įtaigiau atskleisti „tamsiąsias“ valdovo puses, ar tikri įvykiai, rodantys, kad Mindaugas nesiekęs visko laimėti vien ginklu, nesigriebdavęs kitos „blogam“ valdovui būdingos strategijos – galvotrūkčiais pulti priešą, kad ir kiek tas kainuotų. Lenkų istorikas Pawełas Żmudzkis atliko tyrimą ir išsiaiškino, kad viduramžių raštija blogu valdovu, netikusiu karvedžiu laikė ir tą, kuris neapgalvotai, lyg patrakęs puola priešą, netinkamai vadovauja mūšiui arba žygiui, pervertina savo jėgas, leidžia beprasmiškai žūti kariams, nors turi galimybę to išvengti.30 Mindaugo pasirinkimas ne visada stoti į atvirą mūšį visiškai nereiškė neišmanymo vadovauti kariuomenei arba „negarbingumo“, kuriuo jį kaltino DHM metraštininkas, ypač aprašydamas įvykius prie Vorutos. Juk kad ir kaip „prastai“ jis būtų vadovavęs, „negarbingai“ elgęsis, karo veiksmai nuo domeninės Vorutos pilies vis tiek persikėlė prie Vykinto pilies Žemaitijoje. Kodėl „prastam“ karvedžiui kariauti sekėsi geriau, DHM metraštininkas nutyli.

Istoriografijoje įsitvirtinusi nuomonė, kad Mindaugas papirkęs Livonijos ordino magistrą, tačiau pats metraštininkas cituoja Andriaus iš Štirlando žodžius, pasakytus Mindaugui: „…jaučiu tau draugiškumą“. Vadinasi santykius jie buvo užmezgę jau anksčiau, tą, beje, patvirtina ir magistro nenoras remti pabėgusių Mindaugo sūnėnų ir Vykinto.

Vertinant metraštininko aprašytą papirkinėjimą, reikėtų atsižvelgti į viduramžių valdovų tradiciją keistis dovanomis. Eiliuotoji Livonijos kronika aprašė, kaip paskirtasis Livonijos magistras Burchardas, iš Hornhauzeno atvykęs į Rygą, siuntė „Mindaugui karaliui / Savo dovanas puikiąsias. / Patiko jos labai karaliui. / Ir Mindaugas magistrui / Sugebėjo atsilygint, / Perduodamas dovanas puikias“.31 Gali būti, kad Mindaugo kyšiu Andriui iš Štirlando už Tautvilo nužudymą metraštininkas pavadino karaliaus siųstas dovanas.

Negalima be išlygų tikėti metraštininko sukurtu Mindaugo paveikslu, būtina įvertinti visus šaltinius, visą gausią viduramžių raštiją, įtvirtinusią herojaus ir antiherojaus įvaizdius. Jie charakterizuojami pagal „gerų“ ir „blogų“ valdovų aprašymo taisykles, kuriomis remdamasis DHM metraštininkas kūrė savo herojaus Danilo Haličiečio paveikslą, priešpriešindamas jam „blogus“ valdovus (ne tik Mindaugą). Jeigu nepažinsime viduramžių raštijos specifikos, neatsižvelgsime į metraščiams ir kronikoms keltus uždavinius, nesuvoksime, kaip šie uždaviniai buvo realizuojami, teks ir toliau remtis DHM metraštininko įdiegtu išimtinai neigiamu Mindaugo įvaizdžiu.

1      Zenonas Ivinskis, Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties, Roma, 1978, p. 152–156.

2      Karol Maleczyński, W sprawie autentyczności dokumentów Mendoga z lat 1253–1261, Ateneum Wileńskie, 1936, t. 11, p. 1–60.

3      Juozas Jurginis, Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, Vilnius, 1962, p. 176.

4      Istoriografines pozicijas ir ginčo pristatymą plačiau žr.: Marius Ščavinskas, Kryžius ir kalavijas. Krikščioniškųjų misijų sklaida Baltijos jūros regione X–XIII amžiais, Vilnius: Baltos lankos, 2012, p. 134–136.

5      Vorutos paieškų istorijos ir lokalizavimo klausimu pagrindinės pozicijos išsakytos: Gintautas Zabiela, Kur stovėjo Vorutos pilis? Lietuvos istorijos metraštis, 1991, Vilnius, 1993, p. 5–22; Edvardas Gudavičius, Mindaugas, Vilnius: Žara, 1998, p. 154–163. Vėlesnė istoriografija iš esmės kartoja tuos pačius teiginius iš skirtingų pozicijų.

6      Mindaugo apostazės klausimą iki šiol plačiausiai aptarė Juozapas Stakauskas knygoje „Lietuva ir Vakarų Europa XIII-me amžiuje“, Kaunas: Šviesa, 1934, p. 185–240.

7      Rimvydas Petrauskas, Užmirštas karalius: Mindaugas LDK visuomenės savimonėje XIV a. pabaigoje – XVI a., In: Mindaugas karalius, (sud. V. Ališauskas), Vilnius: Aidai, 2008, p. 51–63.

8      Giedrė Mickūnaitė, Vytautas Didysis. Valdovo įvaizdis, Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2008. Šią studiją verta lyginti su prancūzų medievisto Jacques’o Le Goffo studija apie Prancūzijos karalių šv. Liudviką IX. Žr. prieinamą lenkišką šios studijos vertimą – Jacques Le Goff,  Święty Ludwik, Warszawa, 2001.

9      Plg. Ivinskis, Op. cit., p. 163; Gudavičius,  Op. cit., p. 221, 306–307. Mindaugo epochos išsamią istoriografiją yra pristatęs Edvardas Gudavičius ir  Janas Jurkiewiczius,  žr.: Gudavičius, Op. cit., p. 9–86; Jan Jurkiewicz, Mindaugas Lenkijos XIX ir XX a. istoriografijoje, Lituanistica, 2003, nr. 4 (56), p. 3–16.

10     Čia ir toliau, jeigu nenurodyta kitaip, cituojamas Haličo-Voluinės metraštis, In: Mindaugo knyga. Istorijos šaltiniai apie Lietuvos karalių (sud. Darius Antanavičius, Darius Baronas, Artūras Dubonis, Rimvydas Petrauskas), Vilnius: LII leidykla, 2005, p. 116. Originalus metraščio tekstas – Галицько-Волинський лiтопис, (sud. М. Ф. Котляр), Киiв, 2002 (toliau – ГВЛ).

11     Vladimiras Pašuto išskyrė kelis redagavimus ir papildymus (apie XIII a. pr., XIII a. 7-ame deš. ir XIII a. 9-ame deš.), plačiau žr. Владимир Т. Пашуто, Очерки по истории Галицко-Волынской Руси, Москва, 1950, c. 92–108.

12     Miкóла Ф. Котляр, О возможной природе нетрадиционности структуры и формы Галицко-Волынской летописи,  Древняя Русь. Вопросы медиевистики, 2006, nr. 2 (24), p. 37. Tiesa, Vladimiras Pašuta manė, kad VM, tiksliau, jo dalis „Pasakojimas apie Lietuvą“ galėjo būti sudarytas anksčiau ir nebūtinai Haliče, žr. Пашуто, Op. cit., p. 120–121.

13     Miкóла Ф. Котляр, Галицко-Волынская  летопись (источники, структура, жанровые и идейные особенности), In:  Древнейшие государства Восточной Европы. Материалы и исследования. 1995 год, Москва, 1997, p. 86. Autorius laikosi nuomonės, kad pagal pasakojimų struktūrą Danilo Haličiečio metraštis nėra metraštis tikrąja to žodžio prasme, plačiau – Котляр, О возможной природе, p. 38–42.

14     ГВЛ, p. 109.

15     Котляр, О возможной природе, p. 41–54.

16     Umberto Eko, Menas ir grožis viduramžių estetikoje, Vertė Jonas Vilimas, Vilnius: Baltos lankos, 1997, p. 39–43.

17     Šis ir kiti atvejai plačiai pristatyti – Paweł Żmudzki, Władca i wojownicy. Narracje o wodzach, druźynie i wojnach w najdawniejszej historiografii Polski i Rusi, Wrocław, 2009, p. 50–51, 65.

18     Ibid. p. 64–68.

19      Ibid., p. 87–88.

20     Eiliuotoji Livonijos kronika, In: Mindaugo knyga, 3471–3504 eil.

21     Ibid., 4578–4579 eil.

22     Apie tai plačiau – Marius Ščavinskas, Sovijaus mitas ir baltų religijos problemos, In: Krikščioniškosios vertybės kultūros ir istorijos kontekste. Tiltai. Mokslo darbai, nr. 43, (sud. Arvydas Ramonas, Stasys Vaitekūnas), Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidykla, 2012, p. 158–173.

23      Eiliuotoji Livonijos kronika, In: Mindaugo knyga, 6448–6451 eil.

24     Ibid., 7124-7132 eil.

25      Ivinskis, Op. cit., p. 196.

26     Paulius Šležas, Mindaugas Lietuvos karalius, Mūsų žinynas, 1934, t. 27, nr. 117, p. 543.

27      1959 m. vasario 10 d. Konstantino Jablonskio laiškas Zenonui Ivinskiui, In: Konstantinas Jablonskis ir istorija (sud. Edmundas Rimša), Vilnius: Lietuvos istorijos instituto leidykla, 2005, p. 348.

28     Edvardas Gudavičius, Mindaugas ir Morta – pirmoji  krikščionių šeima Lietuvoje, In: Mindaugas karalius, p. 33.

29     Plačiau apie ankstyvuosius literatūrinius siužetus šia tema: Martin Homza, The role of Saint Ludmila, Doubravka, Saint Olga and Adelaide in the conversions of their countries (the problem of Mulieres Suadentes, persuading Women), In: Early Christianity in Central and East Europe, (ed. P. Urbańczyk), Warsaw, 1997, p. 187–202.

30     Źmudzki, Op.cit., p. 48–50, 318–330.

31     Eiliuotoji Livonijos kronika, In: Mindaugo knyga, 4449–4455 eil.