Ceesas Nooteboomas: „Keikti priklauso“

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Literatūra
AUTORIUS: Die Zeit
DATA: 2013-04

Ceesas Nooteboomas: „Keikti priklauso“

Die Zeit

C. Nooteboomas (g. 1933 m.) – daugybės literatūrinių apdovanojimų laureatas, skelbtas kandidatu į Nobelio premiją. Poetiškas, santūrus, paprastumu sukrečiantis romanas „Ritualai” („Baltos lankos”) – vienas garsiausių XX a. nyderlandų literatūros kūrinių. Ar egzistuoja tipiška europietiška literatūra? Ir jei taip, ar ji dėl globalizacijos nepraranda savasties, išskirtinumo? Siūlome pokalbį su nyderlandų rašytoju.

Die ZeitJūsų knygoje „Kaip tampama europiečiu?” yra išspausdinta 1989 metais Briuselyje Jūsų sakyta kalba. Joje kėlėte klausimą – „Ar egzistuoja europietiška literatūra?”. Tai ar egzistuoja?
Ceesas Nooteboomas. Mane patį erzina tas klausimas. Jį kelti, reiškia, į jį ir atsakyti. Į jį neįmanoma atsakyti vienareikšmiškai, vienu apibrėžimu ar kokia nors viena fabula. Todėl mano kalboje figūravo ir tarpusavy kalbėjosi didžių rašytojų literatūriniai personažai: Prousto Baronas de Šarliusas, Miusilio Ulrichas ir daugelis kitų. Juos taip pat piktintų, jog abejojama pačia jų egzistencija, ir jei kuriam nors iš personažų apie tai prasitartume, šis pasinertų į letargo būseną kaip koks Oblomovas arba imtų elgtis kaip Don Kichotas. Taip, egzistuoja europietiška literatūra, be abejonės, bet vienu sakiniu jos apibrėžti tikrai negaliu.

Tai galima pabandyti pažiūrėti iš atstumo perspektyvos. Tarkime, Jūs esate Japonijoje, dabar gal seksis lengviau?
Ne, kadangi japonai jau nuo senų laikų skaito europietišką literatūrą, jie su ja turi ryšį, visų pirma su prancūziškąja, kaip Kawabata arba Tanizakis. Daugelyje kontinentų Europa buvo išsilavinusiųjų interesų centre. Argentiniečiams, kurie patys turi didelę literatūrą, Paryžius ilgą laiką buvo Pasaulio centras. Paskui juo tapo Šiaurės Amerika, Niujorkas.

Ar ir šiandien dar taip yra?
Aš galvoju, kad tai jau praeityje. Tuo metu, kai visame pasaulyje buvo verčiami amerikiečių autoriai, patys amerikiečiai vertė labai mažai, ir tuo labiau europiečių autorių. Nepai­sant to, kai kurie rašytojai žinomi visame pasaulyje, pavyzdžiui, Italo Calvino – jis turi kažką specifiškai europietiška. Arba Milanas Kundera, José Saramago, Fernando Pessoa.

Kokios tos europietiškos specifikos apraiškos?
Dabar, kai kalbama tik apie pinigus ir prekybą, turiu pasakyti: Europa iš esmės yra dvasinga erdvė. Joje literatūra veikia, ji formuoja šią erdvę. Europos negalima sutalpinti į paragrafus arba potvarkius. Ši dvasingoji Europa jau buvo ir tada, kai Olandijoje Voltaire’as pradėjo spausdinti savo knygas. Ir buvo religija. Vatikanas buvo teisus sakydamas, kad Europa buvo suręsta ant krikščioniško, ir savaime aišku, ne tik ant katalikiško, pagrindo. Mus taip pat formavo lotynų kalba, niekas niekur nedingo. Apačioje, gelmėje, yra konstanta. Judėjimas, bruzdėjimas vyksta paviršiuje. Kas tą konstantą perpranta, tas gali ją patikrinti ir literatūroje. Tiesa, tam visai nereikia Europos Sąjungos.

Kokie rašytojai jums padarė įtaką?
Proustas, Calvino, Nabokovas, Pessoa. O taip pat olandų rašytojai, kurie už Olandijos ribų ne tiek ir žinomi: Couperus, Slauerhoffas.

Iš visų gyvų europiečių autorių jūs veikiausiai esate pats europietiškiausias. Jūs mokate daug kalbų, nuo jaunystės apkeliavote daugelį šalių. Ar tam turėjo įtakos tai, jog esate kilęs iš mažos šalies, iš kurios įmanu greitai ištrūkti ir kirsti sieną?
Taip, bet tuomet visi olandai netrukus išvyktų, o taip nėra. Aš galvoju, tai kažkaip susiję su tuo tipišku europietiškumu. Mano tėvas žuvo 1945 metais vasarį per bombardavimą. Aš lankiau vienuolyno mokyklą, mokiausi lotynų ir graikų, taip pat tris šiuolaikines kalbas: anglų, prancūzų, vokiečių. Kai pradėjau pats sau vienas kaip pirštas tranzuoti po Europą, greitai jau galėjau susišnekėti su ispanų ir prancūzų fūristais. O kadangi man labai patinka keliauti ir rašyti, aš tuodu dalykus apjungiau. Šiuo požiūriu buvau laimingas.

Vis dėlto pasižiūrėkite į mūsų 1980–1989 metų knygų sąrašus – Jūs pats tarp kitko su savo romanu „Vėlinės” (oland. „Allerzielen”, pirmasis C. N. romanas, išleistas 1998 m. –­ vert. past.) priklausote jau kitam periodui.
Tai puiku. Taip, tiesą sakant, šiuos visus autorius esu perskaitęs – iki Ágotos Kristóf.

Ką pasakytumėt apie Salmaną Rushdie? Jis pusiau indas, pusiau anglas: kam jis priklauso?
Tikrai, jis juk labiau skaitomas Europoje nei ten, iš kur kilęs. Ginčas, kurį jis sukėlė, yra turbūt labai būdingas Europai, „europietiškas”, bet išėjęs ir už Europos ribų. Rushdie’s priklauso Panteonui arba Pandemoniumui. Europoje atsiranda vis daugiau imigrantų, kurie rašo tos šalies kalba. Tai yra visai nauja Europos literatūra. Jai priklauso ir Marie N’Diaye Prancūzijoje, o pas mus iš Irano kilęs ir nyderlandų kalba rašantis Kaderas Abdolah.

Ar Europietiška literatūra išvis gali nubrėžti ribą, atsiriboti nuo kitų literatūrų?
Aš apversčiau aukštyn kojom: ji nenori atsiriboti. Josios didžioji stiprybė, jog ji viską gali priglausti, susigiminiuoti, pavirsti kitu. Kita vertu, po to aidas dažnai grįžta iš kitų kontinentų. Taip argentinietis Borgesas skaitė daugelį europiečių autorių, kurie Europoje buvo šiek tiek primiršti: Leonas Bloy’us, Kiplingas ar Chestertonas, ir juos integravo į savo kūrinius, o po to juos grąžino į Europą.

Ar, apskritai, prasmingas skirstymas į nacionalines literatūras? Kiek Thomas Bernhardas, kuris rašo vokiškai, yra austrų rašytojas?
Thomas Bernhardas yra austras – jis savo austriškumą mums perduoda niekindamas Austriją. Olandai šios problemos neturi, nes nėra tokios kitos šalies, kurioje rašytojas rašytų nyderlandų kalba. Mes neturime nei Maxo Frischo, nei Peterio Handke’s.

Handke’s tėvas buvo vokietis, jis pats yra kilęs pusiau iš Austrijos, pusiau iš Slovėnijos ir gyvena Paryžiuje.
O aš esu olandas, gyvenu Amsterdame ir Ispanijoje, gyvenau ir Vokietijoje. Pasižiūrėkite į Josephą Conradą iš Lenkijos ar Nabokovą iš Rusijos, kurie abu rašė angliškai. Nabokovas anglų kalbą didžia dalimi išmanė geriau nei daugelis anglų ar amerikiečių rašytojų.

O jūs angliškai galėtumėte rašyti?
Jei reikėtų, tikriausiai. Bet nyderlandų kalba yra labai turtinga. Joje aš randu daugiau išraiškos priemonių. Nyderlandų kalba vos ne slapta, sutartinė kalba, nes ja kalba labai mažai žmonių, bet tai yra kažkas nuostabaus.

b_250_373_16777215_00_images_iliustracijos_logotipai_ritualai.jpg

Ar verčiant daug kas prapuola, dingsta?
Su poezija taip gali nutikti, o kitu atveju geriau jau nenutiktų. Aišku, klaidų pasitaiko. Harry’s Mulischas kartą man pasakojo, kad amerikiečių vertėja jo romane „Pasikėsinimas” („De Aanslag”, 1982 – vert. past.), kuriame žydų vaikas buvo suimtas SD, nacių saugumo tarnybos, išvertė esą buvo suimtas socialdemokratų. Bet pasitaiko, jog klaidas daro ir patys rašytojai. Savo romane „Ritualai” Nikolajų Kuzietį pasmerkiau mirti ant laužo, ir niekas iš gausos dėstytojų ir vertėjų klaidos nė nepastebėjo, iki vieną dieną man paskambino danų vertėja ir baugščiai paklausė, ar aš nebūsiąs jo sumaišęs su Džordanu Brunu. Ir išties.

Kokia kalba mes, europiečiai, turėtume kalbėti tarpusavyje?
Anksčiau lingua franca buvo lotynų kalba, šiandien tai anglų kalba. Bet anglams to pavydėti neverta. Mintis, jog visame pasaulyje kiekvienas, kinų inžinierius ar senegalietis viešbučio administratorius, kalbantis tavo kalba – paprastai ja šneka prastai, o todėl ji keičiasi ir toliau plėtojasi. Neabejotinai tai yra kiekvieno kalbos puristo košmariškas sapnas.

Ką jūs manote apie nūdienos Europą, jos situaciją?
Ką tik grįžau iš vieno Kroatijoje vykusio suvažiavimo. Kroatai juk dar iki galo Europai nepriklauso ir todėl geidavo sužinoti mano nuomonę – kaip aš vertinu situaciją. Aš jiems pasakiau: „Audringa, gali nutikti taip, kad laivo dalį nuplėš. Ir jei dabar įšoksite į laivą, pasielgsite drąsiai, o mes tai žinodami vertinsim.” Anuomet ispanams ir graikams buvo daug lengviau, kadangi dar davė daug pinigų. Aš vis žiūriu į savo salą, į Menorką (Ispanijai priklausanti sala Viduržemio jūroje – vert. past.) – kiek ten visko buvo pastatyta už Europos pinigus. Tarp kitko, daug absurdiškų, beprasmiškų dalykų.

Ar pagrįsta baimė, kad regioninė literatūra praras savo išskirtinumą, tapatumą?
Ne. Vykstant industrinei revoliucijai, kaip priešingas polius atsirado romantizmas, o globalizacija iššaukia regionalizmą. Taip iš naujo atrandama sava kultūra, sava istorija. Žmonės apskritai nenori priimti euro. Jie pripras prie Briuselio, kaip kad amerikiečiai priprato prie Vašingtono. Jie keikia Vašingtoną, kaip mes keikiame Briuselį, bet taip priklauso, kitaip ir nebus.

Iš www.zeit.de vertė gytis norvilas