Čia gyventa prelato Maironio-Mačiulio. Tęsinys

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Publicistika
AUTORIUS: Astrida Petraitytė
DATA: 2012-11

Čia gyventa prelato Maironio-Mačiulio. Tęsinys

Astrida Petraitytė

Pabaiga. Pradžia nr. 40

Ekskursiją po Maironio butą mums maloniai praveda Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorės pavaduotoja RAMINTA ANTANAITIENĖ ir Senosios literatūros skyriaus vedėja REGINA MAŽUKĖLIENĖ. Praveriame duris, ant kurių kabo lentelė „Prelatas Maironis-Mačiulis“.


Kunigo ir Poeto bute

Astridos Petraitytės nuotraukos
Astridos Petraitytės nuotraukos

Memorialinį Maironio butą pavyko atkurti tokį, koks jis buvo čia Kunigui ir Poetui gyvenant. Su architekte Liuda Perevičiene tyrinėjome senas nuotraukas, kuriose matomos įvairios Maironio buto detalės. 1992 m. atkurti visi aštuoni Maironio memorialiniai kambariai, 1998 m. Maironio butas, remiantis ikonografine medžiaga, pirmą kartą restauruotas autentiškai.
Žengiant per prieškambario slenkstį suskamba kanklės – tai Maironio ir kompozitoriaus Juozo Naujalio dainos „Lietuva brangi“ melodija. Maironio svečiai prieškambaryje išvysdavo keletą meno kūrinių: ankstyvąjį Kazio Šimonio paveikslą ,,Sena pilis“ ir – kone per visą sieną – Jano Mateikos „Žalgirio mūšio“ kopiją (Juozo Ignatavičiaus tapytą). Greta paveikslo šeimininkas mėgdavo svečiams pasakoti Lietuvos istoriją. Mylimiausia Maironio istorinė figūra – Vytautas Didysis.
Visus sudomindavo ir nuotrauka – 1903 metais nufotografuota vaidintojų grupė Peterburge. Ji Maironiui primindavo lietuvių kultūrinę veiklą šiame mieste.
Svečiai savo apsiaustus pasikabindavo ant ragų, žvilgterdavo į veidrodį, parsivežtą iš Peterburgo, įdėdavo savo vizitinę kortelę į puošnią rokoko stiliaus auksuotą vazą.
Štai kabo ir gražios gumbuotos lazdos, kuriomis Maironis pasiremdavo eidamas pasivaikščioti.
b_150_200_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-09_nr._3401_DSCF4830.jpg

Iš prieškambario patenkame į darbo kambarį. Čia Poetas kūrė daugiausia rytais, kai kylanti saulė žadindavo kūrybines galias. Mėgo rašyti stovėdamas prie šio pulto – ant jo dabar galime pamatyti dalelę Maironio rankraščių.
Prie rašomojo stalo taip pat rašydavo, ruošdavosi paskaitoms, prie jo egzaminuodavo ir studentus. Ant stalo pagarbiai laikė šį gražų laikrodį su Dianos skulptūra. Tai studentų dovana, Maironiui išvykstant iš Peterburgo. Poetas su džiaugsmu grįžo į Lietuvą, kai jam buvo pasiūlyta Kauno kunigų seminarijos rektoriaus vieta, nors čia atlyginimas buvo triskart mažesnis. Maironis buvo tikras patriotas (yra sakęs, kad jam atsibodo penkiolika metų lesinti svetimos žemės paukščius).
Virš stalo kabo Jano Miodiševskio 1904-aisiais tapytas iškilmingas Maironio portretas; čia jis pavaizduotas kaip Peterburgo dvasinės akademijos profesorius su visomis dvasiškio regalijomis.
Kambaryje daugybė paveikslų. Maironis buvo neabejingas dailei, jis palaikydavo jaunus menininkus, stengdavosi įsigyti ir pasaulinių šedevrų kopijas. Matome ir Elenos Janulaitienės sukurtus Maironio, jo sesers Marcelės portretus bei du Poeto bičiulės Sofijos Riomerienės paveikslus –­ „Galvutė“ ir „Pavasaris“.
b_150_200_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-09_nr._3401_maz_svet3.jpg

Maironis mėgo dėlioti pasjansą – štai kortų stalelis, poilsio kėdė prie jo. Bet kai čia gyveno sesers Kotrynos vaikai ir ateidavo į kabinetą pas dėdę mokytis prancūzų kalbos, Maironis, kad nepiktintų jaunimo, stalelio viršų užlenkdavo.
Ant kušetės matome sesers Marcelės siuvinėtą pagalvėlę – ji buvo puiki siuvinėtoja. Užuolaidos ant lango yra atkurtos –­ išsiuvinėjant tulpių motyvą, kaip kadais ir būta.
Kambario sienos dekoruotos art deco stiliumi, kurį liudija istorinė nuotrauka –­ joje matome Maironį sėdintį kabinete.
Mažosios svetainės dekoras atkurtas architektei radus melsvą spalvą bekalinėjant sieną. Yra paliktas ir autentiškas lopinėlis – matyt, šią spalvą Maironis „parsivežė“ iš Peterburgo. Atkurtos ir tamsiai vyšninės užuolaidos, šis derinys prie melsvos sienų spalvos gan netikėtas ir įdomus. Visų svečių dėmesį atkreipiame į labai gražias bute išlikusias koklių krosnis.
Barokinio stiliaus baldus – kušetę, stalelį ir krėslus, derindamas prie kambario dekoro, matyt, Maironis pirko nenaujus.
Svetainei žaismingumo suteikia interjere išlikusi senųjų rūmų rokoko stiliaus karpyto kontūro niša.
Maironis stengėsi neatsilikti nuo mados – kambaryje kabo puošnus didelis veidrodis, kurio funkcija – ne savimi gėrėtis, bet praplėsti patalpos erdvę.
b_150_200_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-09_nr._3401_DSCF4852.jpg

Jono Janulio tapytu portretu Maironis buvo labai patenkintas. Jis pats bepozuodamas dailininkui sakė norįs būti panašus į poetą. Dailininkui iš tiesų pavyko perteikti Maironį esant ir poetu, ir kunigu: ant rankos blyksi prelato žiedas, o rankoje – sąsiuvinis, skirtas kūrybai…
Ant stalelio po šiuo portretu – sesers Marcelės siuvinėta staltiesėlė, kartą iš Peterburgo atvykusi muziejininkė labai ja žavėjosi.
Restauruojant kambarius, architektė atidengė ir šį Vytį, kurį eksponuojame (sienų dekoras turi keletą sluoksnių) –­ Maironis toje vietoje buvo pasikabinęs savo bareljefą.
b_150_113_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-09_nr._3401_did_svet.jpg

Už svetainės – sesers Marcelės kambarėlis. Dar vaikystėj ji sakydavusi, kad netekės – jei Jonas bus kunigas, ji taps jo šeimininke. Štai jos skrynia, kurią dabar esame papuošę sesers Pranciškos austu rankšluosčiu – Marcelė buvo puiki siuvinėtoja (inicialai „M M“ jos pačios išsiuvinėti), o kurčnebylė Pranciška –­ audėja.
Marcelės rūpestis buvo visa buitis (nors be tarnaitės tokiame dideliame bute taip pat neišsivertė). Būtent Marcelė Mačiulytė, mirusi 1958 m., išsaugojo – ir per karą, ir pokariu – visus Maironio daiktus, rankraščius; be jos rūpesčio ir dosnumo muziejus nebūtų toks turtingas. Pas mus sugrįžo net kai kurie daiktai, jos dovanoti kitiems kunigams – pavyzdžiui, didžiojoje svetainėje stovinti indauja.
Didžioji svetainė, kaip matome, išties erdvi. Čia su gausiais svečiais buvo švenčiamas vienu metu Maironio ir gimtadienis (spalio 21-ąją dieną pagal senąjį kalendorių) ir vardadienis – spalio 20-ąją, Jono Kantiečio dieną. Svetainėje tilpdavo 200 žmonių… Gimtadienio šventėj Maironį galėjai matyti ne kaip rūstų Kauno kunigų seminarijos rektorių, bet kaip širdingą ir vaišingą šeimininką. O vaišindavo į mažas taureles pripildamas garsųjį Marcelės gamintą krupniką, kurio recepto iki šiol nežinome. Švenčių pas Maironį metu būdavo ir muzikuojama – štai regime fortepijoną, prie jo yra dainavusios garsios to meto operos solistės: Marija Lipčienė, sesers Kotrynos marti, Adelė Galaunienė ir kitos įžymybės. Yra išlikę ir gaidų su kompozitorių, pavyzdžiui, J. Naujalio, dedikacijomis Maironiui gimtadienio proga. Kunigas Mykolas Vaitkus dažnai išprašydavo Maironį paskaityti kokį savo eilėraštį.
b_150_113_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-09_nr._3401_biblioteka.jpg

Šios svetainės dekoras – sienų ir lubų –­ netradicinis. Šiam darbui buvo pakviestas Tadas Daugirdas. Kaip matome, lubų moderno stiliaus dekoras nesiderina su sienomis – matyt, būtent lubos buvo Daugirdo ištapytos, o lietuviškų raštų motyvai ant sienų – paties Maironio idėja.
Šiame kambaryje kabo mamos ir tėvo portretai – po tėvų mirties Maironis Peterburge juos užsakė padaryti iš gerai žinomų nuotraukų, kur jis su mama ir su tėvu. Poetas tėvus labai gerbė, sakydamas klerikams pamokslą primindavo, kad Valančius, jau vyskupas, bučiuodavęs motinai ranką.
Ant svetainės sienų regime gėlių vainiku apipintą Vytį ir žemaičių herbą mešką; Maironis kartais laikydavo save žemaičiu, kartais ne.
Perėjusios koridorėlį atsiduriame toje buto dalyje, kurios, kaip patikina muziejininkės, svetimųjų akis neregėdavo.
Šios patalpos gerokai paprastesnės, kuklesnės. Štai šeimyninis valgomasis. Prie naminio audimo staltiese dengto stalo susėsdavo Maironis, jo sesuo Marcelė ir tie giminaičiai, kurie vienu ar kitu metu čia gyvendavo: Maironis leido į mokslus sesers Kotrynos vaikus. Maistui buvo neišrankus, mėgo bulves ir kefyrą, varškėčius, pyragėlius su mėlynėmis. Kampe stovinčiame virdulyje-samovare buvo verdama arbata.
Išlikusios masyvios indaujos, nors indų jose jau nedaug likę. Šiaip Maironis mėgo gražius indus, sidabrą; iš kelionių vis ką nors parsiveždavo, pavyzdžiui, sidabrinę cukrinę, žnypleles cukrui ir pan. Buvo didelis estetas. Čia regime ir servetėles, gražiaib_150_200_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-09_nr._3401_valgomasis.jpgb_150_200_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-09_nr._3401_lova.jpg

Marcelės pasiuvinėtas, tik netikėtai dideles – jos buvo užsikišamos už apykaklės valgant, kad būtų apsaugota sutana.
Šių patalpų sienas ir grindis autentiškai atkurti buvo jau sunkiau – fotografijų nėra. Remtasi buvusios tarnaitės Masionytės atsiminimais, pasak jos, grindys valgomajame buvo dažytos „kaladžikėmis“ (tad kvadratėliais ir dabar pamarginta).
Toliau – Maironio miegamasis, turbūt girdėjęs ne vieną atodūsį – susikrimtusį dėl kokių nors reikalų Poetą ir nemiga ištikdavo. Kambaryje beveik viskas taip, kaip buvo jo laikais. Ir šioje buto dalyje – gražios krosnys. Kai ką teko atkurti: klaupka šalia lovos – tiesiog to laikmečio, atkurti dubuo ir ąsotis. Apsilankantys mokiniai vis nustemba, kad Maironio lova tokia trumpa. Lovos užtiesale Marcelės išsiuvinėtos raidės KJM (kunigas Jonas Mačiulis). Didelė retenybė virš lovos kabantis tapytas paveikslas – liaudies meistro kūrinys: dėl pakreiptų lentelių iš vienos pusės žvelgdami regime Kristų, iš kitos – Mariją. Maironis labai vertino šį paveikslą. Suprantama, ant spintelės šalia lovos – brevijorius.
Maironio rūbų beveik nėra išlikę. Spintoje saugome tik jo skrybėlę.
Galiausiai – biblioteka. Dažnai lankytojai prisipažįsta Maironio biblioteką įsivaizdavę žymiai gausesnę. Tenka priminti, kad Pirmojo pasaulinio karo metais Maironis buvo priverstas palikti savo namus, kartu su Kauno kunigų seminarija įsikūrė Vašuokėnuose, vėliau – Krekenavoje. Grįžęs į savo namus dalies knygų neberado. Dabar dailiose medžio spintose saugome 795 egzempliorius. Knygos įvairiomis kalbomis – prancūzų, lenkų, rusų, vokiečių, lotynų, jos puošniai įrištos su monograma JM. Maironis buvo sukaupęs vertingų, gražiai iliustruotų leidinių. Atskiroje spintoje daugiausia jo, kaip dvasininko, literatūros lotynų kalba.
b_200_285_16777215_00_images_iliustracijos_zurnalas_2012_2012-11-09_nr._3401_DSCF4899.jpg

Ant sienos kabančios grupinės fotografijos – iš Kauno ir Peterburgo laikų. Biblioteką puošia Jano Mateikos graviūra ,,Jonas III Vienoje laimėjęs pergalę“.
Kambarį dalija masyvus rašomasis stalas, atsuktas galu į lango pusę, ant jo regime angliškos gamybos telefoną ir to meto „Lietuvos telefonų abonementų sąrašą“ –­ šia knyga labai susidomi iš užsienio, ypač Izraelio, atvykę ekskursantai, norintys joje aptikti savo senelių pavardę… Galime sužinoti ir Maironio numerį: 1849… Ant stalo eksponuojame keletą pakvietimų – Maironis jų gaudavo labai daug į įvairius renginius, sulaukdavo kvietimų ir iš prezidento, ir iš ministrų, ir iš įvairių organizacijų.
Bibliotekoje Maironis mėgo leisti vakaro valandas, pro langą žvelgė į savo numylėtą ir išpuoselėtą sodą. Kai jis čia atsikėlė, šalia namo kieme buvo pristatyta menkaverčių statinėlių, juos nugriovęs Poetas pasirūpino pasodinti medžių, gėlynų; apsivilkęs baltu drobiniu apsiaustu, dažnai sode triūsdavo. Beveik iš kiekvienos kelionės jis parsiveždavo gėlių sėklų, domėjosi vaismedžiais, vaiskrūmiais. Sode dirbdavo labai noriai…
Tad padėkojusi malonioms gidėms dar valandėlę paklydinėjau Maironio sodelyje, sukdama ratus apie jo ašį – Kristaus skulptūrą, kuria 1933 metais sesuo Marcelė pagerbė Kunigo ir Poeto atminimą. Švelni, gelsvais atspalviais mirguliuojanti rudens melancholija tiko persikelti į aną laiką, gal prieš šimtą metų…