Civilizacijos, kultūros ir meno medis

ŽURNALAS: Kelionė su Bernardinai.lt
TEMA: Kinas
AUTORIUS: Ramūnas Čičelis

DATA: 2012-08

Civilizacijos, kultūros ir meno medis

Ramūnas Čičelis

Šviesa, autentiškas gyvenimas ir pasitikėjimas menu bei grožiu – tokios Jono Meko vertybės, taip jis supranta pasaulį kasdien. Nuėjęs netrumpą gyvenimo atkarpą, menininkas išsaugojo gebėjimą gyvai reaguoti į besikeičiančią kultūrą (ją vadina tikraisiais savo namais) ir pasakoti nuoseklią savo kelio istoriją.

Kalbantis su avangardinio kino „krikštatėviu“, akimirksniu dingsta vidiniai barjerai. Aiškėja, kad savęs suvokimas yra raktas, perprantant išorinę gyvenamąją aplinką. Ir visai nebūtini dideli užmojai, grandioziniai tikslai bei siekiai. Paradoksalu, bet, uždavus abstraktų klausimą, Jonas Mekas neima filosofuoti – yra įsitikinęs, kad metafora galima pasakyti daugiau nei mokslingu žodžiu. Filmininkas ir poetas supranta, jog yra realybės aspektų, kurie privalo likti vidiniai – apie juos nereikia kalbėti, juolab rėkti.

Šiuolaikiniame „pagamintame“ pasaulyje žymusis lietuvių menininkas nebijo teigti pirminių dalykų – nepagražintos, nesurežisuotos tikrovės. Ligšiolinis Jono Meko gyvenimas patvirtina, kad aplinkybės, Istorija negali sulaužyti žmogaus, nes viskas praeina, o lieka tuštuma ir pilnatvė kartu. Tuštuma, nes vis daugiau vidinių prieštaravimų (iš?)sprendžiami, o pilnatvė, nes, kaip pats menininkas sako, viskas auga.

Pradėkime pokalbį nuo Jūsų kino kūrybos. Jūsų filmai yra intymūs, rodote ir fiksuojate savo bei draugų gyvenimą. Ką galvojate apie žmogaus privatumą ir viešumą?

Aš labai gerbiu privatumą. Mano filmuose nerasi, kad aš peržengčiau ribas. Ten tikrai nėra ypač privačių momentų.

Tačiau nuotaika primena kamerinę?

Taip, bet privatumo ribų neperžengiu. Visi kartu geriam, dainuojam ar einam pasivaikščiot. Čia nėra labai didelio privatumo. Čia labiau draugystė.

Ką Jums reiškia draugystė?

Draugai yra žmonės, kurie gali laisvai kalbėtis, išgert ir padainuot kartu.

Kuriate kiną ir poeziją. Kuris raiškos būdas Jums artimesnis?

Abu. Negaliu atskirt. Aišku, kad vieną savo gyvenimo dalį galiu tiktai užrašyt, o kitą – išreikšt vaizdais. Mes visi sudaryti iš daug dalių. Kiekvienas esam medis su daug šakų ir šakelių. Kai kurios iš jų gali augt tik per šokį, muziką ar vaizdus. Graikai tai labai gerai žinojo ir turėjo savo septynias mūzas.

Kai XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje kraustėtės iš Viliamsburgo į Manhateną, sakėte, kad buvote suskilęs į tūkstantį dalelių. Vėliau sukūrėte savo vientisumą. Kaip tai pavyko?

Tas daleles sudėjau kartu per maždaug pirmus dešimt metų Amerikoje. Čia viskas buvo prieinama, galėjau daryt, ką noriu, ir augt visom šakom. Buvau kaip kempinė, kuri sugeria viską. Kai į viską įsiveli, atsidaro naujas pasaulis. Pradedi tam pasauly augt iš naujo.

Ar tikslu Jūsų kūrybą vadinti dokumentine?

Turbūt viskas yra dokumentika.

Išmonės ten nedaug?

Kuo mažiau, tuo geriau. Jau „Semeniškių idilėse“ norėjau prieit kuo arčiau realybės, nes ten yra gyvenimo esencija.

Manot, kad gyvenimo nesufantazuosi?

Oi, ne. Fantazija irgi yra gyvenimas. Priklauso nuo to, kaip praleidi pirmus septynerius, dešimt ar penkiolika gyvenimo metų. Žibuntas Mikšys sakydavo: a, tas Rilke, a, tas Proustas – jie užaugę minkštuos pataluos. Jų realybė visai kitokia, jie gali fantazuot.

Kodėl savo kūrybai pasirinkote dienoraščio formą?

Nepasirinkau. Tai atėjo savaime. Kai man buvo penkeri, šešeri, septyneri metai, dar nemokėjau rašyt. Į mokyklą mane išleido labai vėlai. Aš paišydavau tai, kas dėjosi tą dieną. Kai tik išmokau rašyt, iškart pradėjau dienoraštį. Įrašai trumpi: „Tėvas šiandieną nuvažiavo į malūną, mes pasėjom rugius, papjovėm kiaulę.“ Ten nebuvo nieko asmeniška, rašiau be jokių emocijų, tik tai, ką galima matyti ir nufilmuoti. Mano gyvenimas „mene“ prasidėjo su dienoraščiu.

Ar save pavadintumėte laisvu žmogumi? Kas Jums yra laisvė?

Nė vienas iš mūsų nesam laisvi. Laisvė yra labai komplikuotas žodis. Mes vadinam filmus independent cinema – laisvasis kinas. Aš visados pabrėžiu, keliaudamas per universitetus, kad priklausau, esu dependent. Aš priklausau nuo visko, kas buvo padaryta ir sukurta prieš mane. Aš paveldėjau viską, esu tik paskutinis lapas to medžio, kuris yra mūsų civilizacija. Kai pradedu užrašyt savo gyvenimą popieriuje, suprantu, kad nesukūriau tos formos. Visas mano žiūrėjimas ir galvojimas priklauso nuo visko, kas buvo padaryta prieš mane.

Laisvės momentas yra kažkur giliai. Elementų lentelė sukurta jau prieš man gimstant, bet, būdamas ta medžio viršūnėlė ir naudodamas tuos elementus, galiu augt truputį aukščiau. Čia svarbus Carlas Gustavas Jungas. Yra visa atmintis, bet ji auga, kaip ir medis: plečiasi minties ir kultūros paveldas. Tai – labai normalu ir natūralu.

Tiesa, kartais yra varžtų ir trukdymų įvairiuose pasaulio kraštuose. Ten papročiai žmogų prilaiko, rėmina, paguldo į Prokrusto lovą, ir tada reikia ištrūkt.

Ar ideologija irgi yra vienas iš tų rėmų?

Kokia ideologija?

Pavyzdžiui, liberalioji.

Visos ideologijos tave įrėmina. Tas pat ir su religijom.

Esate tikintis žmogus?

Aš save pavadinčiau tikinčiu žmogum. Tikiu, kad yra kažkas, ko mes nesuprantam. Mūsų gyvenimas nepasibaigia čia, prie šito stalo. Esame labai komplikuoti ir nežinom, kur yra pati mūsų giluma ir kas pavirsta dulkėm, o kas eina į kitas dimensijas. Aš tikiu į angelus ir šventuosius, kurie darė viską, kad žmonija būtų subtilesnė ir augtų toliau.

Ar Jums pavyksta dažniausiai būti čia ir dabar? Juk Jūsų filmai yra nostalgiški…

Visą laiką bandau būti čia. Kamera gali filmuot tik tai, kas yra čia.

Kamera yra būdas išlikti čia?

Ne, aš nenoriu išlikti čia, aš noriu eiti į priekį. Būnu dabarty, nufilmuoju, ir visa ta medžiaga tuoj pat pasidaro praeitis. Man būti dabar reiškia eiti į priekį.

Neseniai Niujorke pristatėte savo naujausią filmą „My Mars Bar Movie“. Ar tikite, kad bohema išgelbės pasaulį?

Ne, bohema neišgelbės pasaulio. Ji yra viena žmonijos dalis, kuri padeda augt mūsų dvasinėms vertybėms. Kartais ji turi įtakos politiniam gyvenimui: kai kurios idėjos ateina iš bohemos. Universitetai, mokslas turi daugiau įtakos negu bohema. Tiems, kurie dirba moksle, kartais pasidaro nuobodu. Tada jie gali paklausyt muzikos ar paskaityt poezijos. A, bet jie neklauso muzikos ir neskaito poezijos… Bohema irgi įneša savo dalį į civilizaciją ir kultūrą.

Kas Jums yra grožis?

Grožis yra tai, kas gražu. Mūsų grožio supratimas ateina iš tradicijos, paveldėjimo. Bet gerai, juk galiu kalbėt tik apie save… Man gražu yra tai, kas giliau ir teikia pasitenkinimą. Gražų dalyką noriu matyt dar ir dar kartą. Kažko yra tose spalvose, judesy, garse ar žodyje. Tai primena druską, kurios reikia berti į sriubą. Grožis prideda tai, kas mane praturtina. Menas padeda mums vystytis ir nepavirsti žvėrimis.

(Po dviejų dienų Jonas Mekas paprašė dar kartą užduoti tą patį klausimą ir šįkart atsakė taip):

Apie grožį dabar aš pasakysiu kitaip. Jis yra susijęs su tuo, iš kur mes ateinam, kas esam ir kur einam. Europoje juk buvo Šimto metų karas. Viskas buvo nuniokota, masinis maras. Tuo pat metu Della Francesca piešė angelus su šviesiais veidais. Dabar žiūrėdamas į tuos paveikslus negali patikėti, jog buvo Šimto metų karas. Kai atrodė, kad vilties nebėra, dailininkas žmonijai pristatė kitą tikrovę, į kurią mes turim eit. Menas ir grožis padeda atsistatyt, augt ir išeit iš maro.

Pasukime prie istorinio klausimo. Kaip Jums sovietiniais laikais pavyko atvykti į Lietuvą?

Buvo labai sunku. Ta istorija, kaip man pavyko nuvažiuoti į Lietuvą, irgi yra beveik anekdotas. 1966 metais Jurijus Žukovas, „Pravdos“ kultūros skyriaus redaktorius, atvažiavo į Niujorką ir norėjo susitikti su Allenu Ginsbergu padaryti interviu su juo. Tačiau nežinojo, kur jo ieškoti, kaip su juo susisiekti. Kažkas pasakė, kad aš pažįstu Ginsbergą, ir Žukovas turėtų susisiekti su manim, o aš „Pravdos“ redaktorių pristatyčiau. Taigi paskambino kažkas iš ambasados ir paprašė pagalbos dėl to susitikimo su Allenu Ginsbergu. Sovietų Sąjungoje buvo kino žurnalas „Iskusstvo kino“ (gal tebeleidžiamas ir dabar, tik politika turbūt jau pasikeitusi), kuriame dar iki mano susitikimo su Žukovu buvo išspausdinta pora straipsnių apie naująjį Amerikos kiną. Taigi Žukovas jau žinojo apie mane. Tai mes susitikom, aš nuvedžiau jį pas Alleną Ginsbergą, paskui palydėjau dar pas kelis žmones. Išgėrėm vodkos ir alaus, ir jis, turėdamas tuos interviu, grįžo į Maskvą ir išleido knygą.

Taip išėjo, kad 1971 metais Maskvos kino festivalio vadovai pakvietė mane dalyvauti kaip „Film Culture“ žurnalo korespondentą. Su broliu Adolfu nuvažiavom. Mane Maskvoje prijungė prie Lietuvos kino delegacijos. Buvo trupučiuką nuobodu, bet gana laisvai galėjom vaikščiot po Maskvą. Tada aš pagalvojau, kodėl nesusitikus su Žukovu. Tai ir pasakiau, kad norėčiau paskambint į „Pravdą“, pakalbėt su Žukovu. Delegacija žiūri į mane ir beveik pradeda drebėt. Žukovas sako, atvažiuok, išgersim arbatėlės. Klausiu, ar gali mane nuvežti į „Pravdos“ redakciją. Kilo panika, nes „Pravda“ buvo kaip Dievas ir velnias kartu sudėjus. Bet iškvietė taksi, nuvežė. Delegacijos atstovas lauke vaikšto, o mes geriam arbatą. Žukovas buvo labai laimingas, kad su juo susitikau. Tuo viskas būtų ir pasibaigę, bet delegacijai pasakiau, kad norėčiau šia proga aplankyt savo motiną. Delegacija sako, kad reikia specialaus leidimo, mėnesis praeis, kol tai bus įmanoma, viza yra tik į Maskvą, todėl į Lietuvą važiuot man negalima. Tada aš paklausiau, ar galėtų mane sujungt su Žukovu. Reakcija tokia: tvarkoj, tvarkoj, nuvešim tave į Lietuvą. Nuskrendam į Vilnių, ir aš sakau, kad dabar norėčiau važiuot į Semeniškius. Jie sako, kad mano mamą atveš į Vilnių, nes nė vienas, kuris yra atvykęs iš Amerikos į Lietuvą, negali išvažiuot iš Vilniaus. Aš ir sakau: galit mane sujungt su Žukovu? Reakcija tokia: tvarkoj, tvarkoj, nuvešim tave į Semeniškius. Tada aš sakau, kad norėsiu filmuot, nes turiu „Bolex“ kamerą. Jie sako: o, mes tau duosim visą sunkvežimį profesionalios filmavimo aparatūros su šviesom. Ne, sakau, man to nereikia, nes turiu „Bolex“ kamerą.

Tai nuvežė į Semeniškius, o už kilometro visą laiką sukiojosi sunkvežimis, prikrautas aparatūros, bet aš nežinau, kokios. Visą laiką, kol buvau pas motiną ir brolius, danguj skraidė sraigtasparnis. Nežinau, kokia ten buvo technologija, ką jie norėjo matyti arba klausytis. Pristatė palydovę. Ji visą laiką buvo kartu, negalėjau jos atsikratyt. Negalėjom labai laisvai kalbėtis. Tai taip aš nuvažiavau į Lietuvą.

Kalbino Ramūnas Čičelis