ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: SĄJŪDIS
AUTORIUS: Jonas Juškaitis
DATA: 2012-12
Recenzuodamas šią knygą (Sąjūdžio ištakų beieškant: Nepaklusniųjų tinklaveikos galia, mokslinės redaktorės Jūratė Kavaliauskaitė ir Ainė Ramonaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2011) Knygų aidų 2012 m. Nr. 2 Kęstutis K. Girnius rašo: „Ne mažiau svarbus yra pašnekovų atrankos klausimas. Autoriai dirbo tikrai stachanovietiškai, pakalbino precedento neturintį dalyvių skaičių. Stengtasi padaryti interviu su visais gyvais Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais, kitais įtakingais veikėjais. Kalbėta su trimis šimtais žmonių, tyrimo matricą sudarė 1699 individų. Bet pažvelgus į apklaustų žmonių sąrašą, matyti, kad nekalbėta su Vidu Abraičiu, Vytautu Bogušiu, Jonu Boruta, Birute Burauskaite, Jonu Juškaičiu, Petru Kimbriu, Nijole Sadūnaite, Antanu Terlecku, Juozu Tumeliu – apskritai su katalikais pogrindininkais ir rezistentais bei su valdžios nemalonėn patekusiais intelektualais, taip patvirtinant, kad, nepaisant kai kurių reveransų, knygoje jie laikomi nereikšmingais savaimios visuomenės nariais“ (p. 11).
Dėl kitų nežinau, o man 2010 m. lapkričio mėnesį knygos rengėjai šešis ar septynis kartus vienas po kito skambino, kad į magnetofoną sutikčiau kalbėti apie Sąjūdį. Atsimenu, Kavaliauskaitės, Ivanausko pavardes. Ar jie patys, ar jų padėjėjai, negaliu pasakyti, bet visi prašėsi vieno: į magnetofoną apie Sąjūdį, o aš visiems atsakinėjau tą patį: prašom duoti klausimus konkrečiai su faktais, atsakysiu raštu. Aš jų nė vieno nežinojau, o besiaiškinant pasirodė, kad ir jie apie mane žino kiek aš apie juos, todėl dar pridėjau – pasiūliau perskaityti mano knygą Lyra ant gluosnio ar nors kaip tik tada Lietuvos žiniose per tris numerius išspausdintą pokalbį su manimi „Trauktis atsišaudant“ ir tik po to, jei kas bus neaišku, pateikti klausimus – atsakysiu raštu. Tada jie, matyt, kreipėsi į toje pačioje laiptinėje aukštu žemiau kaimynystėje gyvenantį politologą Laurą Bielinį, kuris, man paskambinęs, mėgino tarpininkauti. Tuojau po „advokatavimo“ viena iš rengėjų prašėsi dar pakartotinai kelis kartus, kad nors pusvalandį susitikčiau su ja prie magnetofono, tačiau dabar atsisakiau kalbėtis iš viso, net raštu.
Taip ne jiems vieniems. Daug anksčiau esu atsisakęs tokiu būdu kalbėtis su Veidu, Metais, Literatūra ir menu, Poezijos pavasariu, radiju, televizija… Radijui nesutinku skaityti net eilėraščių. Yra tokiuose pokalbiuose pasitaikę minčių iškraipymo, visų vienodinimu išplaunamas turinys kontekstuose, kurie man labai nepatinka. Nesakau, kad jie nepatinka jiems patiems, bet man jie labai nepatinka… Man sako – esate poetas, nesidomėjote ir nesidomite politika, o aš atsakau, kad jeigu Lietuva po Kovo11-osios dar turi ką pasakyti pasauliui, tai tik 1941 m. birželio sukilimą ir Juozą Brazaitį-Ambrazevičių, dėl kurio protestuodami baikit baikas, ir partizaninį karą su Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16 d. Deklaracija, pasirašyta savo mirties krauju patvirtinusių partizanų vadų, nes tokių faktų kitur pasaulyje aš neradau.
Kai kur ir dabar verčiau nė nesirodyti. Kai kur, kaip okupaciniais metais, atsakyti veiksmais. Pavyzdžiui, neatsakiau į Ričardo Pakalniškio duotus klausimus knygai Poezijos kryžkelės (1994), nenorėdamas pačiu dalyvavimu prisidėti prie okupacinių faktų pateisinimo, 2011 m. Jurbarkui magdeburginių teisių suteikimo 400 metų proga nesutikau būti nė keliamas dėl garbės piliečio vardo, kadangi pirmam suteikta Vilniaus universiteto rektoriui Jonui Kubiliui, išdavusiam „Kęstučio“ ir „Lydžio“ partizanus, o mano dėdė, už dalyvavimą laisvės kovose 1947 m. Tauragėje nuteistas 25 metams, žuvo 1949 m. kovo 11 d. Turinsko lageryje prie Sverdlovsko, ir tą vardą pirmiausia buvo galima suteikti kad ir Petrui Paulaičiui, kovojusiam prieš abu okupantus. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistoje knygoje apie Bernardą Brazdžionį Per pasaulį keliauja žmogus tarp sovietiniais laikais su poetu susirašinėjusių jaunųjų nutylėta mano pavardė (susirašinėjau 1982–2002 m., dvidešimt metų), todėl visą šį susirašinėjimą 2011 m. gruodžio mėnesį pradėjau skelbti XXI amžiuje (2011, Nr. 88, 90, 92, 94; 2012, Nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36 ir… taip toliau). Šiaip kada nors gal būčiau daręs atranką, o dabar – visus, apie 200 laiškų, iš abiejų pusių, su nuotraukomis ir komentarais. O tie – į internetą. Į visą pasaulį!
Kai mano pavardės apklaustųjų sąraše nėra, tai nėra ko ir kad mano pavardė knygoje yra ne kartą. Tik todėl kas nors iš bohemos ratelių bendravo su manimi, nuo jaunystės iki pat šios dienos gerai žinomu griežto antibohemiško nusistatymo kataliku iš politinių kalinių ir tremtinių giminės, kad susitikę kalbėdavomės daugiausia apie politiką ir kaip laikytis arba kaip veikti patiems. Tai aš čia liudiju už mirusius. Kiekvienais metais nepriklausomybės metų daugėjo, bet pasitikėjimas apklausinėjimais, kaip gaisras per girią plintančiais į magnetofonus ir visokius kitokius inteligentiškus melo detektorius, su kiekvienais metais, bent man, mažėjo. Kadangi pats patikimumas pasidarė Maironio ir Marcinkevičiaus klonavimu išvesti kažkokį gaivalą.
Buvau trijų pirmųjų didžiųjų Sąjūdžio suvažiavimų delegatas su aiškia nepriklausomybės ir katalikiškumo sąmone, todėl kai Knygų aidų Nr. 3 dar pasijudinta dėl Sąjūdžio ištakų beieškant, gal ne pro šalį, kad esama apklaustų, neapklaustų ir atsisakiusių apklausos.
ŽURNALAS: KNYGŲ AIDAI
TEMA: SĄJŪDIS
AUTORIUS: Jonas Juškaitis
DATA: 2012-12
Recenzuodamas šią knygą (Sąjūdžio ištakų beieškant: Nepaklusniųjų tinklaveikos galia, mokslinės redaktorės Jūratė Kavaliauskaitė ir Ainė Ramonaitė, Vilnius: Baltos lankos, 2011) Knygų aidų 2012 m. Nr. 2 Kęstutis K. Girnius rašo: „Ne mažiau svarbus yra pašnekovų atrankos klausimas. Autoriai dirbo tikrai stachanovietiškai, pakalbino precedento neturintį dalyvių skaičių. Stengtasi padaryti interviu su visais gyvais Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariais, kitais įtakingais veikėjais. Kalbėta su trimis šimtais žmonių, tyrimo matricą sudarė 1699 individų. Bet pažvelgus į apklaustų žmonių sąrašą, matyti, kad nekalbėta su Vidu Abraičiu, Vytautu Bogušiu, Jonu Boruta, Birute Burauskaite, Jonu Juškaičiu, Petru Kimbriu, Nijole Sadūnaite, Antanu Terlecku, Juozu Tumeliu – apskritai su katalikais pogrindininkais ir rezistentais bei su valdžios nemalonėn patekusiais intelektualais, taip patvirtinant, kad, nepaisant kai kurių reveransų, knygoje jie laikomi nereikšmingais savaimios visuomenės nariais“ (p. 11).
Dėl kitų nežinau, o man 2010 m. lapkričio mėnesį knygos rengėjai šešis ar septynis kartus vienas po kito skambino, kad į magnetofoną sutikčiau kalbėti apie Sąjūdį. Atsimenu, Kavaliauskaitės, Ivanausko pavardes. Ar jie patys, ar jų padėjėjai, negaliu pasakyti, bet visi prašėsi vieno: į magnetofoną apie Sąjūdį, o aš visiems atsakinėjau tą patį: prašom duoti klausimus konkrečiai su faktais, atsakysiu raštu. Aš jų nė vieno nežinojau, o besiaiškinant pasirodė, kad ir jie apie mane žino kiek aš apie juos, todėl dar pridėjau – pasiūliau perskaityti mano knygą Lyra ant gluosnio ar nors kaip tik tada Lietuvos žiniose per tris numerius išspausdintą pokalbį su manimi „Trauktis atsišaudant“ ir tik po to, jei kas bus neaišku, pateikti klausimus – atsakysiu raštu. Tada jie, matyt, kreipėsi į toje pačioje laiptinėje aukštu žemiau kaimynystėje gyvenantį politologą Laurą Bielinį, kuris, man paskambinęs, mėgino tarpininkauti. Tuojau po „advokatavimo“ viena iš rengėjų prašėsi dar pakartotinai kelis kartus, kad nors pusvalandį susitikčiau su ja prie magnetofono, tačiau dabar atsisakiau kalbėtis iš viso, net raštu.
Taip ne jiems vieniems. Daug anksčiau esu atsisakęs tokiu būdu kalbėtis su Veidu, Metais, Literatūra ir menu, Poezijos pavasariu, radiju, televizija… Radijui nesutinku skaityti net eilėraščių. Yra tokiuose pokalbiuose pasitaikę minčių iškraipymo, visų vienodinimu išplaunamas turinys kontekstuose, kurie man labai nepatinka. Nesakau, kad jie nepatinka jiems patiems, bet man jie labai nepatinka… Man sako – esate poetas, nesidomėjote ir nesidomite politika, o aš atsakau, kad jeigu Lietuva po Kovo11-osios dar turi ką pasakyti pasauliui, tai tik 1941 m. birželio sukilimą ir Juozą Brazaitį-Ambrazevičių, dėl kurio protestuodami baikit baikas, ir partizaninį karą su Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. Vasario 16 d. Deklaracija, pasirašyta savo mirties krauju patvirtinusių partizanų vadų, nes tokių faktų kitur pasaulyje aš neradau.
Kai kur ir dabar verčiau nė nesirodyti. Kai kur, kaip okupaciniais metais, atsakyti veiksmais. Pavyzdžiui, neatsakiau į Ričardo Pakalniškio duotus klausimus knygai Poezijos kryžkelės (1994), nenorėdamas pačiu dalyvavimu prisidėti prie okupacinių faktų pateisinimo, 2011 m. Jurbarkui magdeburginių teisių suteikimo 400 metų proga nesutikau būti nė keliamas dėl garbės piliečio vardo, kadangi pirmam suteikta Vilniaus universiteto rektoriui Jonui Kubiliui, išdavusiam „Kęstučio“ ir „Lydžio“ partizanus, o mano dėdė, už dalyvavimą laisvės kovose 1947 m. Tauragėje nuteistas 25 metams, žuvo 1949 m. kovo 11 d. Turinsko lageryje prie Sverdlovsko, ir tą vardą pirmiausia buvo galima suteikti kad ir Petrui Paulaičiui, kovojusiam prieš abu okupantus. Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto išleistoje knygoje apie Bernardą Brazdžionį Per pasaulį keliauja žmogus tarp sovietiniais laikais su poetu susirašinėjusių jaunųjų nutylėta mano pavardė (susirašinėjau 1982–2002 m., dvidešimt metų), todėl visą šį susirašinėjimą 2011 m. gruodžio mėnesį pradėjau skelbti XXI amžiuje (2011, Nr. 88, 90, 92, 94; 2012, Nr. 9, 13, 16, 17, 20, 22, 26, 31, 36 ir… taip toliau). Šiaip kada nors gal būčiau daręs atranką, o dabar – visus, apie 200 laiškų, iš abiejų pusių, su nuotraukomis ir komentarais. O tie – į internetą. Į visą pasaulį!
Kai mano pavardės apklaustųjų sąraše nėra, tai nėra ko ir kad mano pavardė knygoje yra ne kartą. Tik todėl kas nors iš bohemos ratelių bendravo su manimi, nuo jaunystės iki pat šios dienos gerai žinomu griežto antibohemiško nusistatymo kataliku iš politinių kalinių ir tremtinių giminės, kad susitikę kalbėdavomės daugiausia apie politiką ir kaip laikytis arba kaip veikti patiems. Tai aš čia liudiju už mirusius. Kiekvienais metais nepriklausomybės metų daugėjo, bet pasitikėjimas apklausinėjimais, kaip gaisras per girią plintančiais į magnetofonus ir visokius kitokius inteligentiškus melo detektorius, su kiekvienais metais, bent man, mažėjo. Kadangi pats patikimumas pasidarė Maironio ir Marcinkevičiaus klonavimu išvesti kažkokį gaivalą.
Buvau trijų pirmųjų didžiųjų Sąjūdžio suvažiavimų delegatas su aiškia nepriklausomybės ir katalikiškumo sąmone, todėl kai Knygų aidų Nr. 3 dar pasijudinta dėl Sąjūdžio ištakų beieškant, gal ne pro šalį, kad esama apklaustų, neapklaustų ir atsisakiusių apklausos.
