Dešimtmečiui artėjant

ŽURNALAS: Muzikos Barai
TEMA: Biografinė literatūra
DATA: 2012-04

Dešimtmečiui artėjant

 

Styginių kvartetas – kaip šeima, pasakytų bene kiekvienas tokiame kolektyve griežiantis muzikantas. Tam pritaria ir 2003 metais susikūrusio ansamblio „Art Vio“ nariai. Vis dėlto kiekviena šeima, taigi ir kiekvienas kolektyvas yra savitas, unikalus. „Art Vio“ išskirtinumas – stilistinė repertuaro įvairovė ir nepaprastas kūrybinis entuziazmas. Apie kolektyvo veiklą, kvartetinio muzikavimo kultūrą Lietuvoje kalbamės su „Art Vio“ nariais – Ingrida Rupaite (I smuikas), Kristijonu Venslovu (II smuikas), Tomu Petrikiu (altas) ir Povilu Jacunsku (violončelė).

– Papasakokite apie styginių kvarteto „Art Vio“ įkūrimą ir pirmuosius kolektyvo žingsnius.

Ingrida Rupaitė: Baigus bakalauro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, dvejus metus man teko griežti Kauno styginių kvartete. Jį palikusi supratau, kad šis žanras man vis dėlto labai svarbus, tad nusprendžiau šią veiklą tęsti Vilniuje. 2003 m. mes violončelininku Povilu Jacunsku (su juo kartu muzikuodavome dar studijų laikais) gavome pasiūlymą pasirodyti jubiliejiniame kompozitoriaus Juozo Širvinsko koncerte Vilniaus rotušėje, ten atlikome jo styginių kvartetą. Kvartete antru smuiku griežė Agnė Švagždytė, altu – Tomas Savickas. Šią datą ir laikome mūsų kolektyvo veiklos pradžią. Po kiek laiko A. Švagždytė paliko kvartetą, ją pakeitė smuikininkas Kristijonas Venslovas, 2006 metais vietoj altininko T. Savicko prie pulto sėdo Tomas Petrikis.

– 2007 metais pasirodė pirmoji kvarteto kompaktinė plokštelė. Kokia jos reikšmė tolesnei kolektyvo veiklai?

Povilas Jacunskas: Galima sakyti, mums labai pasisekė – 2007 m. Kultūros ministerija skyrė lėšų pirmajai kompaktinei plokštelei. Joje – seniai norėtas įrašyti Eduardo Balsio styginių kvartetas (esame pirmieji, šį kūrinį įrašę į kompaktinę plokštelę), taip pat kompozitoriaus mokinių Juozo Širvinsko ir Anatolijaus Šenderovo kūriniai. Darbas su kompanija „Aurea“ vyko sklandžiai, jį padarėme gana greitai.

Drąsiai galiu teigti, kad būtent ši plokštelė nemažai nulėmė tolesnę kolektyvo raidą – ji mums atvėrė platesnes koncertines erdves, suteikė įvairesnių galimybių. Ją išgirdęs mumis susidomėjo violončelininkas Davidas Geringas, tad šiandien iš jo sulaukiame nemažai pasiūlymų, neretai kartu koncertuojame.

– Koks kvarteto „Art Vio“ repertuaras? Kaip jis sudaromas?

 P. J.: Nors kitąmet minėsime 10 metų jubiliejų, pasidžiaugti itin gausiu repertuaru negalime. Visi dirbame skirtinguose orkestruose (mes su Ingrida griežiame fortepijoniniame trio „FortVio“), turime ir pedagoginės veiklos, todėl kvartete griežiame tiesiog savo malonumui. Neturime nei vadybininko, nei institucijos, kuriai priklausytume ir privalėtume nuolat rengti pasirodymus. Žinoma, stengiamės repetuoti kuo nuosekliau, tačiau, sulaukę konkretaus pasiūlymo koncertuoti, tam darbui ir susitelkiame. Jei pasirodymų būtų daugiau, repertuaras būtų gausesnis.

Tomas Petrikis: Dažnai kūrinių pasirinkimą lemia festivalių, kuriuose pasirodome, programa. Kartais tai būna labai naudinga, nes, pavyzdžiui, abejoju, ar kada būtume atlikę G. Mahlerio fortepijoninį kvartetą, kurį grojome Islandijoje su puikia švedų pianiste Mona Kontra. Tokiu būdu mūsų repertuaras tampa įvairus ir netradicinis. Esame parengę ir klasikinių kvartetinės muzikos kūrinių, tačiau griežtų nuostatų dėl repertuaro neturime. Stengiamės ieškoti ir retai atliekamų opusų: pavyzdžiui, neseniai atradome anglų kompozitoriaus Franko Bridge‘o styginių kvatetą Nr. 2, jis Lietuvoje nuskambėjo pirmą kartą.

I. R.: Koncertuodami užsienyje, visada stengiamės griežti ir lietuvių kompozitorių kūrinius – dažniausiai atliekame A. Šenderovo ir E. Balsio opusus, esame groję ir M. K. Čiurlionio, J. Širvinsko, V. Barkausko, F. Latėno kvartetus.

– Šiuo metu styginių kvartetai į savo pasirodymus vis dažniau įtraukia ir vokalistus. Ar su tuo teko susidurti ir jūsų kolektyvui?

T. P.: Siekiant į koncertus pritraukti kuo daugiau publikos, tai yra vienas lengviausių kelių. Tačiau originalių kūrinių balsui ir styginių kvartetui yra nedaug ir tai nepaprastai rimta muzika. Kartą ir mes išbandėme tokį muzikavimo būdą, tačiau supratę, kad kvartetas užima daugiau akompanuojančio instrumento poziciją, nusprendėme, jog šis kelias ne mums.

P. J.: Tokią tendenciją skatina televizijos projektai. Gaila, kad populiari vokalinė muzika gožia rimtuosius kamerinius žanrus.

I. R.: Bet kokiais būdais stengtis pritraukti publiką ir griežti tik tai, kas artima tokių šou mėgėjams, mums nėra aktualu. Mieliau kaupiame repertuarą, atliekame lietuvių autorių kūrybą, nes tai mums turi kur kas didesnę vertę.

– Kokie, jūsų manymu, yra profesionalaus ir verto pripažinimo styginių kvarteto bruožai?

T. P.: Neretai kaltiname klausytojus neišsilavinimu, tačiau dėl to, kad publika mažai lankosi kamerinės muzikos koncertuose, iš dalies kalti ir patys kolektyvai. Didžiausias profesionalumo įrodymas – sugebėjimas prikaustyti klausytojų dėmesį negrojant populiariosios muzikos. Aišku, kolektyvo profesionalumą liudija tam tikri baziniai techniniai dalykai (intonacija, garsas ir pan.), tačiau tai tėra pamatas, ant kurio turi būti statoma visa kita.

K. V.: Publika viską jaučia. Kolektyvas gali gerai intonuoti, griežti kartu, tačiau jeigu po kelių minučių klausytojas ims nuobodžiauti, vadinasi, jam reikia ne vien šitų dalykų.

P. J.: Kvarteto profesionalumas susijęs ir su jo specializacija, nes skirtingai muzikai reikia ir skirtingų įgūdžių: atliekant klasicistinę kvartetinę muziką nepaprastai svarbu precizika, romantinės muzikos neperteiksi be stipraus emocinio prado, sunku būtų įsivaizduoti D. Šostakovičiaus kūrinius griežiantį kolektyvą, kuriam geriausiai sekasi interpretuoti barokinę muziką…

I. R.: Kvarteto profesionalumą įrodo ir kartu praleistas laikas – kuo ilgiau ansamblis grieš kartu, tuo taps profesionalesnis. Taip pat ne mažiau svarbus ir kvarteto sudėties pastovumas. Jeigu kolektyve itin dažnai keičiasi nariai, profesionalumą išlaikyti sunku. Pasikeitus bent vienam nariui, keičiasi viso kolektyvo veidas, jo harmonija. Su nauju žmogumi norint pasiekti tai, kas jau buvo padaryta, tenka viską pradėti iš naujo.

– Kaip apibūdintumėte dabartinę kvartetinio muzikavimo situaciją Lietuvoje?

T. P.: Tai labai platus klausimas. Styginių kvartetų ar apskritai kamerinių ansamblių Lietuvoje niekada nebus per daug – jų gausa tik skatintų sveiką konkurenciją ir keltų muzikavimo lygį. Vis dėlto šis žanras nėra pakankamai reklamuojamas: yra buvę taip, kad po kokio uždaro koncerto nustebę ir susidomėję klausytojai teiraudavosi, ar apskritai dar kur nors koncertuosime. Panašu, jog apie tokių kolektyvų veiklą trūksta informacijos.

K. V.: Jau minėjome, kad publika ne visada gausiai renkasi į kamerinės muzikos koncertus, todėl reikia stengtis parodyti šio žanro vertę. Įdomu tai, kad neretai į rimtosios muzikos koncertus nevaikštantys klausytojai savo šventėse, konferencijose ar firmų pristatymuose vis dėlto nori matyti būtent styginių kvartetą.

I. R.: Prie žanro puoselėjimo labai prasmingai prisideda ir lietuvių kompozitoriai. Turbūt tik vienas kitas nėra sukūręs bent vienos kompozicijos styginių kvartetui.

P. J.: Žinant, koks sudėtingas yra kamerinės muzikos žanras, apmaudu, kad jis Lietuvoje nėra pakankamai vertinamas. Tačiau vis dėlto manau, jog kamerinės muzikos repertuaras yra be galo įvairus, gražus, jaukus, naudingas bei intelektualus. Galbūt einant į tokius koncertus reikia tam tikro nusiteikimo.

I. R.: Lietuvos kvartetas buvo pirmasis, kuris laimėdamas tarptautinį konkursą įrodė Lietuvai, kad kvartetinė muzika yra labai svarbi ir ypatinga. Jų pėdomis sekė ne vienas profesionalus kvartetas, ir mes į juos lygiuojamės.

Aš tikiuosi ir tikiu, kad kvartetinė muzika gyvuos, nes ji vis labiau patinka publikai, o styginių kvartetas „Art Vio“ išliks toks pat entuziastingas, kūrybingas, ieškantis naujovių ir puoselėjantis pagarbą vienas kitam. Mes esame lyg  šeima…

– Ačiū už pokalbį.