Diplomat(ij)o(s) kalba – tarp tiesos sakymo ir „ką žmonės pasakys“

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Diplomatija
AUTORIUS: Žygimantas Pavilionis
DATA: 2013-11

Diplomatas ir tiesa. Diplomatas ir valstybė, kuriai jis atstovauja, kurios interesus jis gina. Savo ruožtu, užsienio valstybių veikimas, išoriniai ir vidiniai galios žaidimai bei interesai, viešųjų ryšių akcijos, visuomenės nuomonė, partijos, koalicijos, rinkimai. Lietuvos pirmininkavimo pradžia, „diplomatinis skandalas“. Daug klausimų – vieni apie medieną, kiti apie medžius, mažiau – apie visumą, mišką, tiesą.

Kaip suprantame valstybės politiką ir diplomato vaid­menį jai atstovaujant? Ar kaip klusnų instrukcijų vykdymą, prisitaikymą, dvigubą gyvenseną, elgseną, kalbėseną, politkorektišką žodyną, įvaldytą sovietų laikais ir pritaikytą šiuolaikiniame pasaulyje? Ar kaip tiesos sakymą, kasdienę kovą už tiesą, laisvę, savo valstybę, žmogaus orumą, bendrąjį gėrį? Kokiu būdu valstybė, jos strateginiai, ilgalaikiai interesai išlieka nepaisant visų dalinių, partinių, vidinių ir išorinių interesų, kurie ne visada sutampa su ilgalaikiais valstybės tikslais?

Kur yra riba, kurią turi jausti kiekvienas diplomatas, vykdydamas savo pareigą valstybei? Ar ją apibrėžia įstatymai, teisės aktai, formalios instrukcijos, ar dar ir sąžinė, moralės normos, krikščioniška tiesa, į kurią šios normos remiasi? Diplomato gebėjimas matyti objektyvią visumą, tiesą lyg iš šalies, atsitraukus nuo trumpalaikių kasdienybės interesų? Kuo vadovaujasi diplomatas – nuolat besikeičiančiais pavedimais, politine konjunktūra ar dar ir ilgalaike valstybės ir bendrojo gėrio vizija? Kuo vadovavosi ambasadorius Stasys Lozoraitis, atstovavęs valstybei ir siekęs tiesos, kai Lietuva buvo sunaikinta ir aplinkui buvo tiek daug neteisybės? Ar galime ko nors išmokti iš ambasadoriaus Lozoraičio arba palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II, kurio vizito dvidešimtmetį šiais metais kukliai atšventėme ryškioje Lietuvos pirmininkavimo ES prožektorių šviesoje?

Galbūt didis diplomatas yra būtent tas, kuris sugeba pasipriešinti kasdienybei, subjektyvių nuomonių jūrai, masinės informacijos priemonių ir atskirų interesų grupių sukurtiems stereotipams, įsigalėjusiam konsensusui? Kuris sugeba įveikti šiuos žmogaus silpnybių pagrindu sukurtus laikinus barjerus ir pastatyti tvirtus, o gal net amžinus tiltus tarp tautų? Atkurti taiką tarp kariaujančių valstybių ir sugrąžinti visuomenei darną ir stabilumą, kurios daliniai, iš esmės tarpusavyje prieštaraujantys interesai niekuomet nebūtų sukūrę? Kaip Jonas Paulius II, pirmasis metęs iššūkį komunizmui, sugriovęs Blogio imperiją, suvienijęs suskaldytą Europą, pirmasis įžengęs į Sinagogą ir musulmonų šventyklą, pirmasis užmezgęs diplomatinius santykius su Izraeliu ir JAV, pirmasis oficialiai susitikęs su protestantiškųjų šalių monarchais? Galbūt didis diplomatas yra tas, kuris neatsižvelgiant į konjunktūrą iki paskutinės minutės gina bendrąjį gėrį, žmogaus orumą, – kaip japonų diplomatas Chiune Sugihara? Kuris tiki savo tautos pašaukimu, net ir sudėtingiausiose interesų pynėse sugeba įžvelgti ilgalaikį valstybės interesą, tiki savo valstybės politikos intelektualumu, išmintimi, nors esamuoju momentu egzistuojantys galingi pragmatiniai, politiniai interesai ir neatitinka šių ilgalaikių vertybinių tikslų?

Jono Pauliaus II teigimu, diplomatai turintys visomis išgalėmis siekti „didinti tarpusavio supratimą, dialogą, tuo pat metu mažinti nepasitikėjimą, įtarumą ir baimę, siekiant kuo didesnės pagarbos žmogaus – kiekvieno žmogaus, nepriklausomai nuo jo etninės, socialinės ar religinės kilmės – asmens orumui“¹. Taigi diplomatija, anot popiežiaus, turi būti nukreipta į bendrąjį gėrį, kuris dažnai prieštarauja politinei konjunktūrai – „mums visų pirma reikia garbingos ir nuoširdžios diplomatijos, kuri atmeta nuviliančią klastą, gudravimą, apgaulę ir intrigą, kuri pripažįsta teisėtus partnerių reikalavimus ir poreikius, nuoširdžių derybų būdu atveria kelius taikiam dvišalių ir daugiašalių konfliktų sprendimui“².

Savo ruožtu diplomatas turi siekti objektyviai atsiriboti ir nuo savo asmeninių aistrų, ir nuo kitų interesų, stereotipų, kurie gali užtemdyti protą bei tiesą – diplomatas „negali siekti susitarimo ar kompromiso paslėpdamas tiesą arba niekindamas partnerį, […] būtina, jog partneriai klausytų vienas kito, tuo pat metu gerbtų vienas kitą bei pasitikėtų vienas kitu“³. Derybų metu būtina „atsisakyti aistrų, elgtis ramiai, remtis protu, žmogiškuoju supratimu, galų gale džentelmeniška dip­lomatija, […] kuri savaime kurtų taikos rūmą“⁴.

Popiežius ragino diplomatus tarnauti žmogiškumui, kovoti už žmogaus orumą. Jo teigimu, diplomato veikla esanti „giliai humaniška“, nes tik „giliai žmogiškas pasaulis gali tapti stiprus ir taikingas“⁵. Jono Pauliaus II manymu, diplomatija „negali nusivilti žmogumi […], mes turime tikėti gera žmogaus valia, jo kūrybingumu, kadangi jis sugeba mylėti, nes buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą […], kadangi jis turi gebėjimą kurti gėrį, nors tai ir nevisada yra vertinama“⁶. Taigi diplomatija turinti tarnauti bendrąjam gėriui – nors kiekvienas diplomatas tarnauja savo paties valstybei, tačiau tuo pat metu diplomatai esantys „tarpusavio supratimo ir harmonijos tarp valstybių statytojai“⁷, „visos žmonijos bendrojo gėrio meistrai, dirbantys kartu, kad išgelbėtų žemę žmogiškumui, užtikrinantys, jog žemės turtai pasiektų visus žemės gyventojus […], diplomatai užima ypatingai gerą vietą skatinti dialogą ir tikrą partnerystę, kurti tarpusavio supratimo tiltus visos žmonijos naudai“⁸.

Šiuolaikiniame nužmogintame pasaulyje, kurį valdo pragmatiniai interesai, šie žodžiai sunkiai suvokiami, tačiau žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos palaimintojo popiežiaus išmintis iš tiesų trikdo – kiek ilgalaikiai buvo statiniai, sukurti tik interesų pagrindu, atsisakius ar net sąmoningai paneigus žmogiškumą, bendrąjį gėrį? Ir atvirkščiai, kiek ilgalaikių pergalių istorijoje laimėta pasiremiant žmogaus orumu, įskaitant paties Jono Pauliaus II kovą prieš komunizmą arba sėkmingą lietuvių kovą už savo laisvę ir nepriklausomybę? Juk net ir Lietuvos sėkmės istorija – įsitvirtinimas Vakarų elitiniuose klubuose, Lietuvos narystė ES ir NATO – buvo pasiekta tik po sunkios kovos, intensyvių derybų tiek su išorės, tiek vidaus interesų grupėmis. Juk ir šiandien kiekvieną dieną (ir taip beveik 23 metus) Lietuvos diplomatai turi panašiai ginti Rytų kaimynystės šalių teisę į Europą – ir savo šalyje, ir savo regione, ir pačioje Europoje ar už jos ribų. Panašiai ir Lietuvos energetinis saugumas, ilgalaikiai šalies energetikos ar kiti projektai, kuriais Lietuva stengiasi įsitvirtinti, dažnai pasiekiami tik po ilgų, dramatiškų kovų, konkurencingų varžybų su atskiromis interesų grupėmis, valstybėmis. Nesugebėjus „išlaikyti stuburo“, praradus gebėjimą siekti ilgalaikių valstybės tikslų, šiandien Lietuva nebūtų vadinama sėkmingiausiu transformacijos pavyzdžiu, nebūtų išsikovojusi savo laisvės.

Diplomato gebėjimas egzistuojančių interesų, teisės, instrukcijų rėmuose įžvelgti miško visumą (o ne tik medžius ir medieną), įvertinti kasdienius politinius procesus metapolitiškai, strategiškai, pateikti valstybės vadovams efektyviausią sprendimą, kuris atsakytų ne tik į klausimą „kaip“, bet ir į klausimą „kodėl“, suteiktų valstybės užsienio ir saugumo politikai kryptingumą, ilgaamžiškumą, yra labai svarbus. Atitinkamai diplomatijai svarbios integralios asmenybės, kurios frag­mentuotame šiuolaikiniame pasaulyje sugebėtų šią visumą įžvelgti ir visus suskaldytus valstybės resursus (kaip ir atskirų interesų grupių interesus) nukreipti link vieningos valstybės vizijos ir misijos regione įgyvendinimo, – laikyti aukštai iškeltą valstybės vėliavą net ir sunkiausiais tautai momentais, kaip tai darė Lozoraitis. Tačiau lygiai svarbu sugebėti išlaikyti gebėjimą įžvelgti visumą ir kasdienybėje, nesibaigiančiuose posėdžiuose, vizituose, darbo grupėse ir priėmimuose, idant diplomatija nevirstų tuščia reprezentacija, išpuoselėtu derybų menu, be apmastytos vidinės prasmės, strateginių tikslų ir principų.

Savo pirmininkavimu ES ir naryste JTO Saugumo Taryboje pasiekiame tam tikras išorines diplomatijos „lubas“, kai įgyjame daug ekstensyvios patirties, sukaupiame daug informacijos ir kontaktų, kuriuos būtų svarbu nukreipti į vidinius apmąstymus apie tolesnius Lietuvos diplomatijos uždavinius ir ilgalaikę valstybės (taip pat jos užsienio ir saugumo politikos) strategiją dar bent kelioms kartoms į priekį. Siekiant šio tikslo reikėtų pripažinti Lietuvos diplomatijos teisę ir gebėjimus siekti meta uždavinių, kurie gali neatitikti dabartinės politinės konjunktūros ar atskirų grupių interesų, kurie leistų išeiti iš užburto (ar atskirų grupių buriamo) rato ir nutiestų kelius ateities Lietuvai. Be abejonės, tai įmanoma, jeigu šalyje bus pasiektas toks politinės brandos laipsnis, kuris leis visiems susitelkti aplink bendros valstybės ateities viziją, remtis bendruoju gėriu, ­žmogaus orumu, o ne susiskaldyti į atskiras terito­rijas ar interesus, kaip jau ne vieną kartą Lietuvos istorijoje yra buvę.

Esame garbingos diplomatinės tradicijos atstovai – okupacijos metais vienintelė nepriklausoma valstybės institucija, išlaikiusi savo nenutraukiamą funkcionavimą, buvo Lietuvos Diplomatinė Tarnyba (LDT) – anot ambasadoriaus Vytauto A. Dambravos, „vargu ar pasaulio diplomatijos istorijoje būta panašaus atvejo“⁹. LDT dar 1939 m. pasiuntinio Romoje Stasio Lozoraičio iniciatyva oficialiu memorandumu įspėjo aukščiausią vadovybę apie gresiantį pavojų valstybės egzistencijai, deja, į diplomatų siūlymus tuo metu nebuvo įsiklausyta. Tačiau vėliau dėl šio diplomatų atkaklumo ir gebėjimo vertinti situaciją bešališkai Lietuvai pavyko išlaikyti savo vėliavas nenuleistas per visą okupaciją ir iki pat šių dienų. Vytauto Landsbergio knygoje Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų iškalbingi paskutiniai ambasadoriaus žodžiai knygos epiloge: „Yra dalykų, kurių negali sustabdyti šautuvai, negali sunaikinti jėga. Tai idėjos, iškilių vyrų ir moterų pavyzdžiai, tai atmintis. Štai kodėl tironai krenta, o mes laimim. Štai kodėl jų vardai tampa istorinėmis pabaisomis, o tyliai, ištikimai dirbusių bei kovojusių vardai bus mums paguoda ir pavyzdys visai žmonijai“¹⁰.

¹ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą Austrijoje, 1983-09-11, in: Andre Dupuy, Pope John Paul II and the Challenges of Papal Diplomacy: Anthology (1978–2003), Vatican City, The Pontifical Council for Justice and Peace, 2004, p. 76.

² Ibid., p. 76.

³ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą Nigerijoje, 1982-02-16, in: Ibid., p. 82.

⁴ Jono Pauliaus II kalba diplomatiniam korpusui Vatikane, 1983-01-15, in: Ibid., p. 84.

⁵ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą Ganoje, 1980-05-09, in: Ibid., p. 79.

⁶ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą prie Šv. Sosto, 1992-01-11, in: Ibid., p. 79–80.

⁷ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą Bolivijoje, 1988-05-10, in: Ibid., p. 84.

⁸ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą Nigerijoje, 1982-02-16, in: Ibid., p. 83.

⁹ Laurynas Jonušauskas, Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003, p. 8.

¹⁰ Vytautas Landsbergis, Pusbrolis Motiejus: Knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų, Vilnius: Vaga, 2003.

ŽURNALAS: NAUJASIS ŽIDINYS-AIDAI
TEMA: Diplomatija
AUTORIUS: Žygimantas Pavilionis
DATA: 2013-11

Diplomatas ir tiesa. Diplomatas ir valstybė, kuriai jis atstovauja, kurios interesus jis gina. Savo ruožtu, užsienio valstybių veikimas, išoriniai ir vidiniai galios žaidimai bei interesai, viešųjų ryšių akcijos, visuomenės nuomonė, partijos, koalicijos, rinkimai. Lietuvos pirmininkavimo pradžia, „diplomatinis skandalas“. Daug klausimų – vieni apie medieną, kiti apie medžius, mažiau – apie visumą, mišką, tiesą.

Kaip suprantame valstybės politiką ir diplomato vaid­menį jai atstovaujant? Ar kaip klusnų instrukcijų vykdymą, prisitaikymą, dvigubą gyvenseną, elgseną, kalbėseną, politkorektišką žodyną, įvaldytą sovietų laikais ir pritaikytą šiuolaikiniame pasaulyje? Ar kaip tiesos sakymą, kasdienę kovą už tiesą, laisvę, savo valstybę, žmogaus orumą, bendrąjį gėrį? Kokiu būdu valstybė, jos strateginiai, ilgalaikiai interesai išlieka nepaisant visų dalinių, partinių, vidinių ir išorinių interesų, kurie ne visada sutampa su ilgalaikiais valstybės tikslais?

Kur yra riba, kurią turi jausti kiekvienas diplomatas, vykdydamas savo pareigą valstybei? Ar ją apibrėžia įstatymai, teisės aktai, formalios instrukcijos, ar dar ir sąžinė, moralės normos, krikščioniška tiesa, į kurią šios normos remiasi? Diplomato gebėjimas matyti objektyvią visumą, tiesą lyg iš šalies, atsitraukus nuo trumpalaikių kasdienybės interesų? Kuo vadovaujasi diplomatas – nuolat besikeičiančiais pavedimais, politine konjunktūra ar dar ir ilgalaike valstybės ir bendrojo gėrio vizija? Kuo vadovavosi ambasadorius Stasys Lozoraitis, atstovavęs valstybei ir siekęs tiesos, kai Lietuva buvo sunaikinta ir aplinkui buvo tiek daug neteisybės? Ar galime ko nors išmokti iš ambasadoriaus Lozoraičio arba palaimintojo popiežiaus Jono Pauliaus II, kurio vizito dvidešimtmetį šiais metais kukliai atšventėme ryškioje Lietuvos pirmininkavimo ES prožektorių šviesoje?

Galbūt didis diplomatas yra būtent tas, kuris sugeba pasipriešinti kasdienybei, subjektyvių nuomonių jūrai, masinės informacijos priemonių ir atskirų interesų grupių sukurtiems stereotipams, įsigalėjusiam konsensusui? Kuris sugeba įveikti šiuos žmogaus silpnybių pagrindu sukurtus laikinus barjerus ir pastatyti tvirtus, o gal net amžinus tiltus tarp tautų? Atkurti taiką tarp kariaujančių valstybių ir sugrąžinti visuomenei darną ir stabilumą, kurios daliniai, iš esmės tarpusavyje prieštaraujantys interesai niekuomet nebūtų sukūrę? Kaip Jonas Paulius II, pirmasis metęs iššūkį komunizmui, sugriovęs Blogio imperiją, suvienijęs suskaldytą Europą, pirmasis įžengęs į Sinagogą ir musulmonų šventyklą, pirmasis užmezgęs diplomatinius santykius su Izraeliu ir JAV, pirmasis oficialiai susitikęs su protestantiškųjų šalių monarchais? Galbūt didis diplomatas yra tas, kuris neatsižvelgiant į konjunktūrą iki paskutinės minutės gina bendrąjį gėrį, žmogaus orumą, – kaip japonų diplomatas Chiune Sugihara? Kuris tiki savo tautos pašaukimu, net ir sudėtingiausiose interesų pynėse sugeba įžvelgti ilgalaikį valstybės interesą, tiki savo valstybės politikos intelektualumu, išmintimi, nors esamuoju momentu egzistuojantys galingi pragmatiniai, politiniai interesai ir neatitinka šių ilgalaikių vertybinių tikslų?

Jono Pauliaus II teigimu, diplomatai turintys visomis išgalėmis siekti „didinti tarpusavio supratimą, dialogą, tuo pat metu mažinti nepasitikėjimą, įtarumą ir baimę, siekiant kuo didesnės pagarbos žmogaus – kiekvieno žmogaus, nepriklausomai nuo jo etninės, socialinės ar religinės kilmės – asmens orumui“¹. Taigi diplomatija, anot popiežiaus, turi būti nukreipta į bendrąjį gėrį, kuris dažnai prieštarauja politinei konjunktūrai – „mums visų pirma reikia garbingos ir nuoširdžios diplomatijos, kuri atmeta nuviliančią klastą, gudravimą, apgaulę ir intrigą, kuri pripažįsta teisėtus partnerių reikalavimus ir poreikius, nuoširdžių derybų būdu atveria kelius taikiam dvišalių ir daugiašalių konfliktų sprendimui“².

Savo ruožtu diplomatas turi siekti objektyviai atsiriboti ir nuo savo asmeninių aistrų, ir nuo kitų interesų, stereotipų, kurie gali užtemdyti protą bei tiesą – diplomatas „negali siekti susitarimo ar kompromiso paslėpdamas tiesą arba niekindamas partnerį, […] būtina, jog partneriai klausytų vienas kito, tuo pat metu gerbtų vienas kitą bei pasitikėtų vienas kitu“³. Derybų metu būtina „atsisakyti aistrų, elgtis ramiai, remtis protu, žmogiškuoju supratimu, galų gale džentelmeniška dip­lomatija, […] kuri savaime kurtų taikos rūmą“⁴.

Popiežius ragino diplomatus tarnauti žmogiškumui, kovoti už žmogaus orumą. Jo teigimu, diplomato veikla esanti „giliai humaniška“, nes tik „giliai žmogiškas pasaulis gali tapti stiprus ir taikingas“⁵. Jono Pauliaus II manymu, diplomatija „negali nusivilti žmogumi […], mes turime tikėti gera žmogaus valia, jo kūrybingumu, kadangi jis sugeba mylėti, nes buvo sukurtas pagal Dievo paveikslą […], kadangi jis turi gebėjimą kurti gėrį, nors tai ir nevisada yra vertinama“⁶. Taigi diplomatija turinti tarnauti bendrąjam gėriui – nors kiekvienas diplomatas tarnauja savo paties valstybei, tačiau tuo pat metu diplomatai esantys „tarpusavio supratimo ir harmonijos tarp valstybių statytojai“⁷, „visos žmonijos bendrojo gėrio meistrai, dirbantys kartu, kad išgelbėtų žemę žmogiškumui, užtikrinantys, jog žemės turtai pasiektų visus žemės gyventojus […], diplomatai užima ypatingai gerą vietą skatinti dialogą ir tikrą partnerystę, kurti tarpusavio supratimo tiltus visos žmonijos naudai“⁸.

Šiuolaikiniame nužmogintame pasaulyje, kurį valdo pragmatiniai interesai, šie žodžiai sunkiai suvokiami, tačiau žiūrint iš ilgalaikės perspektyvos palaimintojo popiežiaus išmintis iš tiesų trikdo – kiek ilgalaikiai buvo statiniai, sukurti tik interesų pagrindu, atsisakius ar net sąmoningai paneigus žmogiškumą, bendrąjį gėrį? Ir atvirkščiai, kiek ilgalaikių pergalių istorijoje laimėta pasiremiant žmogaus orumu, įskaitant paties Jono Pauliaus II kovą prieš komunizmą arba sėkmingą lietuvių kovą už savo laisvę ir nepriklausomybę? Juk net ir Lietuvos sėkmės istorija – įsitvirtinimas Vakarų elitiniuose klubuose, Lietuvos narystė ES ir NATO – buvo pasiekta tik po sunkios kovos, intensyvių derybų tiek su išorės, tiek vidaus interesų grupėmis. Juk ir šiandien kiekvieną dieną (ir taip beveik 23 metus) Lietuvos diplomatai turi panašiai ginti Rytų kaimynystės šalių teisę į Europą – ir savo šalyje, ir savo regione, ir pačioje Europoje ar už jos ribų. Panašiai ir Lietuvos energetinis saugumas, ilgalaikiai šalies energetikos ar kiti projektai, kuriais Lietuva stengiasi įsitvirtinti, dažnai pasiekiami tik po ilgų, dramatiškų kovų, konkurencingų varžybų su atskiromis interesų grupėmis, valstybėmis. Nesugebėjus „išlaikyti stuburo“, praradus gebėjimą siekti ilgalaikių valstybės tikslų, šiandien Lietuva nebūtų vadinama sėkmingiausiu transformacijos pavyzdžiu, nebūtų išsikovojusi savo laisvės.

Diplomato gebėjimas egzistuojančių interesų, teisės, instrukcijų rėmuose įžvelgti miško visumą (o ne tik medžius ir medieną), įvertinti kasdienius politinius procesus metapolitiškai, strategiškai, pateikti valstybės vadovams efektyviausią sprendimą, kuris atsakytų ne tik į klausimą „kaip“, bet ir į klausimą „kodėl“, suteiktų valstybės užsienio ir saugumo politikai kryptingumą, ilgaamžiškumą, yra labai svarbus. Atitinkamai diplomatijai svarbios integralios asmenybės, kurios frag­mentuotame šiuolaikiniame pasaulyje sugebėtų šią visumą įžvelgti ir visus suskaldytus valstybės resursus (kaip ir atskirų interesų grupių interesus) nukreipti link vieningos valstybės vizijos ir misijos regione įgyvendinimo, – laikyti aukštai iškeltą valstybės vėliavą net ir sunkiausiais tautai momentais, kaip tai darė Lozoraitis. Tačiau lygiai svarbu sugebėti išlaikyti gebėjimą įžvelgti visumą ir kasdienybėje, nesibaigiančiuose posėdžiuose, vizituose, darbo grupėse ir priėmimuose, idant diplomatija nevirstų tuščia reprezentacija, išpuoselėtu derybų menu, be apmastytos vidinės prasmės, strateginių tikslų ir principų.

Savo pirmininkavimu ES ir naryste JTO Saugumo Taryboje pasiekiame tam tikras išorines diplomatijos „lubas“, kai įgyjame daug ekstensyvios patirties, sukaupiame daug informacijos ir kontaktų, kuriuos būtų svarbu nukreipti į vidinius apmąstymus apie tolesnius Lietuvos diplomatijos uždavinius ir ilgalaikę valstybės (taip pat jos užsienio ir saugumo politikos) strategiją dar bent kelioms kartoms į priekį. Siekiant šio tikslo reikėtų pripažinti Lietuvos diplomatijos teisę ir gebėjimus siekti meta uždavinių, kurie gali neatitikti dabartinės politinės konjunktūros ar atskirų grupių interesų, kurie leistų išeiti iš užburto (ar atskirų grupių buriamo) rato ir nutiestų kelius ateities Lietuvai. Be abejonės, tai įmanoma, jeigu šalyje bus pasiektas toks politinės brandos laipsnis, kuris leis visiems susitelkti aplink bendros valstybės ateities viziją, remtis bendruoju gėriu, ­žmogaus orumu, o ne susiskaldyti į atskiras terito­rijas ar interesus, kaip jau ne vieną kartą Lietuvos istorijoje yra buvę.

Esame garbingos diplomatinės tradicijos atstovai – okupacijos metais vienintelė nepriklausoma valstybės institucija, išlaikiusi savo nenutraukiamą funkcionavimą, buvo Lietuvos Diplomatinė Tarnyba (LDT) – anot ambasadoriaus Vytauto A. Dambravos, „vargu ar pasaulio diplomatijos istorijoje būta panašaus atvejo“⁹. LDT dar 1939 m. pasiuntinio Romoje Stasio Lozoraičio iniciatyva oficialiu memorandumu įspėjo aukščiausią vadovybę apie gresiantį pavojų valstybės egzistencijai, deja, į diplomatų siūlymus tuo metu nebuvo įsiklausyta. Tačiau vėliau dėl šio diplomatų atkaklumo ir gebėjimo vertinti situaciją bešališkai Lietuvai pavyko išlaikyti savo vėliavas nenuleistas per visą okupaciją ir iki pat šių dienų. Vytauto Landsbergio knygoje Pusbrolis Motiejus: knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų iškalbingi paskutiniai ambasadoriaus žodžiai knygos epiloge: „Yra dalykų, kurių negali sustabdyti šautuvai, negali sunaikinti jėga. Tai idėjos, iškilių vyrų ir moterų pavyzdžiai, tai atmintis. Štai kodėl tironai krenta, o mes laimim. Štai kodėl jų vardai tampa istorinėmis pabaisomis, o tyliai, ištikimai dirbusių bei kovojusių vardai bus mums paguoda ir pavyzdys visai žmonijai“¹⁰.

¹ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą Austrijoje, 1983-09-11, in: Andre Dupuy, Pope John Paul II and the Challenges of Papal Diplomacy: Anthology (1978–2003), Vatican City, The Pontifical Council for Justice and Peace, 2004, p. 76.

² Ibid., p. 76.

³ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą Nigerijoje, 1982-02-16, in: Ibid., p. 82.

⁴ Jono Pauliaus II kalba diplomatiniam korpusui Vatikane, 1983-01-15, in: Ibid., p. 84.

⁵ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą Ganoje, 1980-05-09, in: Ibid., p. 79.

⁶ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą prie Šv. Sosto, 1992-01-11, in: Ibid., p. 79–80.

⁷ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą Bolivijoje, 1988-05-10, in: Ibid., p. 84.

⁸ Jono Pauliaus II kreipimasis į diplomatinį korpusą Nigerijoje, 1982-02-16, in: Ibid., p. 83.

⁹ Laurynas Jonušauskas, Likimo vedami: Lietuvos diplomatinės tarnybos egzilyje veikla 1940–1991, Vilnius: Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, 2003, p. 8.

¹⁰ Vytautas Landsbergis, Pusbrolis Motiejus: Knyga apie Stasį Lozoraitį iš jo laiškų ir pasisakymų, Vilnius: Vaga, 2003.