Donelaitis kaip duona

A?URNALAS: METAI
TEMA: Kristijonui DonelaiA?iui – 300
AUTORIUS: Regimantas TamoA?aitis
DATA: 2013-12

Kristijonas Donelaitis mums yra lietuviA? kultAi??ros laiminga lemtis. GimAi??s prieA? 300 metA? paA?ioje laiko ciklo pradA?ioje, sausio pirmAi?? dienAi??, apdovanotas ypatingu agrariniu vardu, skambanA?iu tarsi sakralioji A?emdirbio duona, pirmuoju groA?iniu lietuviA?ku A?odA?iu iA? karto pakylAi??jo mAi??sA? etninAi?? kultAi??rAi?? iki pasauliniA? A?monijos vertybiA? lygmens. Kad ir kaip atsirado tas UNESCO pripaA?inimas ai??i?? DonelaiA?io A?traukimas A? pasaulinAi??s kultAi??ros paveldAi?? (1977), ai??i?? toks autoriaus A?vertinimas yra tikras, pagrA?stas ir nepaneigiamas. Svarbiausia, kad savo paveldAi?? gebAi??tume A?vertinti mes patys. Kuo labiau daromAi??s kultAi??ringesni ai??i?? apsiskaitAi??, kAi??rybingi ai??i?? tuo labiau suvokiame savo kAi??rybingojo pradininko vertAi??. Apskritai su metais ir su A?imtmeA?iais DonelaiA?io reikA?mAi?? tik didAi??ja, mes prie jo galime tik artAi??ti ai??i?? pagal savo meninio suvokimo galimybes, pagal estetinio sprendimo galiAi??. Iki DonelaiA?io reikia tiesiog iA?augti, jis yra duotas visiems, bet ne visi jA? bus iA?girdAi??. Iki jo iA?augti dar sunkiau nei iki A?emaitAi??s.

Donelaitis ai??i?? gyva kalbos pradA?ia. Ta jo kalba gyvybinga ir savotiA?kai godi ai??i?? sugerianti ne tik A?emAi??s ir A?mogaus realybAi??, bet ir gaivaliA?kai pasisavinanti kitA? kalbA? A?odA?ius. Tai, kas paprastai laikoma svetimybAi??mis ir barbarizmais, DonelaiA?io tekste darosi sava, tampa ypatingu kalbinio pasaulio koloritu. Keista, juk be slavizmA? ir germanizmA? jo tekstas neskambAi??tA?. Tai neredaguotinas autorius, jis nepavaldus jokiems kalbos taisytojams, tai argumentas menininkams. A?inoma, gyvas kalbos medis turi bAi??ti priA?iAi??rimas ir puoselAi??jamas, to medA?io A?akos ir lapija yra visiems matomas groA?is, bet tai tik ai??zponiA?kasai??? kalbos pavirA?ius, tarytum estetiA?ka Henriko Radausko akacija. Bet kalbos medA?io A?aknys glAi??di tamsoje, jos iA?auga iA? ai??zkvepianA?io mAi??A?loai???. SavotiA?kas tas kvapas, ne visiems patinka, bet A?emdirbys jA? pajus ir supras, nes jA? tas vitaliA?kas kvapas jaudina, iA? jo pareina gyvybAi??. Visa, kas gyva, gimsta tamsioje ir tirA?toje substancijoje, todAi??l DonelaiA?io pasauliui A?Ai??dvabalis su savo terpe ai??i?? bAi??tinas elementas. SovietmeA?iu tAi?? elementAi?? mAi??ginta eliminuoti, iA?mesti iA? mokyklA?, bet nepavyko. Anuomet jis mums, kaimo vaikams, kAi??lAi?? tikrAi?? dA?iaugsmAi??, kaA?kaip A?teisino mAi??sA? kalbinAi?? ir gyvenimo realybAi??.

Donelaitis mums yra kaip duona kasdienAi??, kaip savaiminAi?? bAi??ties duotybAi??, kuri taip plaA?iai aprAi??pia mAi??sA? egzistencijAi??, kad kartais darosi nepastebima, nemAi??stoma. Juk duona yra ypatingas maistas, gyvybinis pagrindas. DonelaiA?io kAi??riniai tarp kitA? lietuviA?kA? knygA? lyg ir pradingsta, darosi nematomi kaip ta duona kasdienAi?? ant mAi??sA? stalo tarp kito nekasdieniA?ko maisto, kurA? keiA?iame pagal savo uA?gaidas. Tik duonos niekuo nepakeisi, kaip nepakeisi agrarinAi??s realybAi??s pagrindA?. Ne kiekviena kultAi??ra prasideda tokiu stipriu impulsu, ir ne kiekvienas kultAi??rinis impulsas yra toks autonomiA?kas, savaiminis, lyg iA?augAi??s pats iA? savAi??s. LietuviA? groA?inAi??s literatAi??ros pradA?ia, poema ai??zMetaiai???, randasi tarsi A?alia literatAi??ros, laisvai adaptuodama literatAi??rines konvencijas, siekdama ne prisitaikyti prie kultAi??rinio pasaulio, bet steigdama save tame pasaulyje, meniniu A?odA?iu teigdama unikalA? etnoso buvimAi??. Nes ai??zMetaiai??? pirmiausia yra lietuviA?kosios savimonAi??s prabudimo, tautinAi??s ir kultAi??rinAi??s savivokos A?vykis.

Nereikia manyti, kad DonelaiA?io kAi??ryba buvo labai reikA?minga pasauliui jos atsiradimo metu. IA?skyrus siaurAi?? to meto literatA? ir intelektualA? terpAi??, maA?ai kam ji buvo A?inoma. TodAi??l ir iA?liko vargais negalais, dAi??l laimingA? atsitiktinumA?. KaA?kas suvokAi?? A?ios kAi??rybos reikA?mAi??, iA?saugojo dalA? DonelaiA?io poemos originalA?, padarAi?? nuoraA?us.

Sakytume, DonelaiA?io kAi??ryba buvo skirta dviem adresatams: kaip gyvas A?odis ai??i?? autoriaus amA?ininkams, kaip kultAi??rinis paveldas ai??i?? mums, raA?tingiems ir iA?silavinusiems A?monAi??ms. Ir vienu, ir kitu atveju A?i kAi??ryba netampa tiesiog paprasta knyga, panaA?iai kaip Ai??ventas RaA?tas nAi??ra knyga laisvalaikio pasiskaitymams. DonelaiA?io tekstas turi bAi??ti iA?gyvenamas kaip dvasios pasaulis, iA?girstamas kaA?kokia vidine klausa. Ir A?i ypatinga klausa susijusi su kultAi??rine atmintim, tautine savastimi ir tapatybe. DonelaiA?io tekste turime iA?girsti save, pajusti savo giliausius kalbinAi??s atminties klodus.

BAi??damas anuomet nereikA?mingu, niekam neA?inomu literatu ir paprastu nedidelAi??s parapijos kunigu, Donelaitis sugebAi??jo suformuoti agrarinAi??s kultAi??ros kodAi??, nuosekliai sukonstruoti mAi??sA? etinAi??s kultAi??ros modelA?, stovintA? ant aiA?kiA? realybAi??s pagrindA?. SudAi??tingais istoriniais periodais DonelaiA?io kultAi??rinAi?? matrica padeda mums atsinaujinti, ai??zperkrauti sistemAi??ai???, atkurti esminius mAi??sA? savasties dalykus, ir tai mus apsaugo nuo iA?sklidimo globaliniame konkuruojanA?iA? bei susiliejanA?iA? civilizacijA? pasaulyje. DaA?nai mes net nesuvokiame, kad remiamAi??s DonelaiA?io kodu, bet tai ir nebAi??tina, nes realAi??s dalykai vyksta kaA?kur gelmAi??je ir ne visuomet bAi??na aiA?kiai reflektuojami.

Ai??domu ir tai, kad DonelaiA?io kalbos neA?manoma imituoti, priartinti prie konvencionalios literatAi??rinAi??s kAi??rybos, A?is atraminis kultAi??rinis raA?tas yra tik skaitomas, kaip yra skaitoma Biblija, nors jos metaforos bei retorika ir uA?pildo visAi?? europietiA?kosios kultAi??ros erdvAi?? vaizdiniais bei vertybAi??mis. Donelaitis ai??i?? kaip literatAi??rinio A?kvAi??pimo A?altinis ai??i?? gali bAi??ti tik improvizuojamas, ir tik tada, kai jo improvizacijos paremtos analogiA?ka pasaulAi??jauta. Jo liaudiA?kAi?? realizmAi?? gyvybingai parafrazuoja avangardistai, A? jA? daA?nai orientuojasi ir Marcelijaus MartinaiA?io ai??znaiviosios iA?mintiesai??? eilAi??raA?tis. Antai Maironis buvo sAi??A?iningas ai??i?? jo lyrikoje nAi??ra bandymo savintis DonelaiA?io ir kalbAi??ti jo vardu. Maironis taikosi A? kunigaikA?A?iA? LietuvAi??, turi savo individualA? moderniojo asmens balsAi?? ir lietuvybAi?? aktualizuoja visai kitu bAi??du. Bet abu balsai vienas kitam netrukdo ir vienas kito nedeformuoja ai??i?? unikalios asmenybAi??s turi daug erdvAi??s ir nesibrauna A? svetimas teritorijas.

Bet ten, kur Donelaitis verA?iamas lietuviA? literatAi??ros klasiku su visais privalomais kanonizavimo atributais, ten jo dvasios nebelieka, jis tarsi iA?sprAi??sta iA? mAi??sA? erudicijos kupinA? knygA? lentynA?. Antai Justino MarcinkeviA?iaus ai??zDonelaitisai??? ai??i?? tai aukA?ta literatAi??rine kalba prabylanA?io poeto tekstas, kur ai??zMetA?ai??? autorius lyg artinamas prie mAi??sA?, bet tuo paA?iu metu lyg darosi svetimas, tolsta tapdamas kultAi??riniu simboliu. Vis dAi??lto, turint omenyje, kad maA?oji poema ai??zDonelaitisai??? publikuota 1964 m., Just. MarcinkeviA?iaus tautinAi?? laikysena ir meninis A?A?valgumas yra fantastiA?ki.

O kas yra Donelaitis man? KaA?kada jis man buvo tiesiog klasikas, bet kai iA?mokau jA? skaityti, pasijutau tarsi antrAi?? kartAi?? gimAi??s. A?inau viena: A?emaitAi?? yra mano motina, Donelaitis yra mano tAi??vas. (PridurA?iau ir tai, kad Franzas Kafka yra mano brolis.) Ai??ituo A?inojimu esu gyvas ir tikras, A?is A?inojimas man teikia tapatybAi??s pagrindus. Nes ai??zMetaiai??? yra mano kultAi??rinAi??s savasties dalis. Tame pasaulyje gyveno ir tebegyvena mano tAi??vai, mano seneliai ir proseneliai, iA? to pasaulio iA?augo kalba, kurioje iA?augau aA? pats ir per kuriAi?? matau savo pasaulA?.

A?inia, vaikai yra nedAi??kinga gentis, jiems rAi??pi tik jA? paA?iA? A?aidimai, o tAi??vus jie palieka likimo valiai ir pamirA?ta. Man Donelaitis ilgai nerAi??pAi??jo. Bet ateina toks laikas, kai vaikiA?ki A?aislai ai??zA? A?Ai??dAi?? pavirstaai???, kai tampi brandus ir tada jau imi galvoti apieAi?? savo tAi??vus. Labai aiA?kiai prisimeni, kad juos turAi??jai, ir imi suprasti jA? linksmybes bei vargus. Tada visa didybe nuA?vinta amA?inasis gyvenimo ratas, tada sAi??monAi??je ima skambAi??ti ai??zMetA?ai??? A?odA?iai.

Metai yra laiko matas. Metai ai??i?? matomas, pamatytas kosmoso ritmas, gyvybAi??s ratas laike. O laikas yra kosminis dieviA?kumo judAi??jimas. Kas turi akis, tas jA? mato ai??i?? kaip dAi??sningumAi??, prieA?astingumAi??. Tik savo A?mogiA?kosiose reikA?mAi??se uA?sidarAi??s hoministinis (Arvydo Ai??liogerio sAi??voka) susireikA?minAi??s individas nebemato tikrovAi??s ir nejauA?ia pasaulio A?ventumo. Jis tarsi apakAi??lis, o jo egzistencija ai??i?? tuA?A?ia. Apakusio miesto A?mogaus vaizdinys ai??zMetuoseai??? ai??i?? stebAi??tinai taiklus ir nesenstantis:

Diksas, ans A?ioplys, mieste didei pasipAi??tAi??s

Ir su rAi??bais blizganA?iais kasdien iA?sirAi??dAi??s,

Nei dievaitis koks tarp bAi??rA? skiauturAi?? rodo;

O kad kartais mes jo glAi??pAi?? girdime kalbAi??.

Tai ir bAi??rs tur spiaudyt ir didei nusidyvyt;

YpaA?iai kad apjekAi??lis toks niekina DievAi??

Ir besiA?ypsodams kaip pons glAi??pumAi?? parodo.

(PL, 120ai??i??126)

Taip, tai modernaus individualisto paveikslas: susirAi??pinAi??s savo iA?vaizda, patenkintas savo reikA?mingumu, uA?sidarAi??s savo kvailoje kalboje ir gyvenantis dirbtiniame miesto pasaulyje, kur A?mogui labai sunku bAi??ti kukliam ir susitaikyti su pasaulio tvarka.

O ta pasaulio tvarka yra labai galinga. Laiko ratas juda cikliA?kai: nuo grynojo kosminio gamtiA?kumo iki A?mogiA?kos socialinAi??s sferos.

Antai pavasaris yra gaivaliA?kas ir chaotiA?kas gyvybAi??s proverA?is. Visiems tada labai linksma tarytum be prieA?asties, nes gyvybAi?? yra savaiminAi?? visA? prieA?asA?iA? prieA?astis, visA? vertybiA? galimybAi??. TaA?iau gyvybAi??s pasaulis K. DonelaiA?io poemoje panteistiA?kai sAi??moningas: paukA?teliai ne tik dA?iaugiasi savo buvimu, bet suvokia ir garbina buvimo prieA?astA? ai??i?? DievAi??. Tokiu sAi??moningumu gyvas ir A?mogus ai??i?? kiek savo veikla jis dalyvauja gamtos galiA? pasaulyje. GyvenimAi?? neigti gali tik iA?sigimAi??s, iA?ponAi??jAi??s A?mogus. Donelaitis ai??zMetuoseai??? pateikia du liguistos laikysenos atstovus: tai gyvybinAi??s valios stokojantis tinginys Slunkius ir darbo nedirbantis, bet malonumA? persisotinAi??s ai??zdidA?pilvisai??? ponas, kurio ai??zneA?vankusai??? balsas A?aukiasi pagalbos. Sveiko ir santAi??raus gyvenimo bAi??do gamtiA?kasis ai??zadvokatasai??? A?ikA?nosparnis (mA?slingas personaA?as) tyrinAi??ja liguistAi?? reiA?kinA? ir konstatuoja, kad perteklius, saiko stoka gyvenimui kenkia:

ai??zKas tau, biedA?iau, kenk?ai??? ai??i?? A?ikA?nosparnis tyrinAi??dams

Irgi nuskA?sdams ponAi?? tAi?? pasidrAi??sino klausti.

ai??zAr gumbu sergi per daugel kabiar Ai??dAi??s?

MaA?u peA?enkos vAi??l iA? pilvo verA?iasi laukan?

(PL, 220ai??i??223)

Taip, prabangAi??s poniA?ki valgiai gyvenimo dA?iaugsmo nesuteikia, jie gyvenimAi?? A?udo: ai??z<...> jis Ai??mAi??s didelA? peilA? / GerklAi?? su stemple jau perpiaut iA?tiesAi?? rankAi??ai??? (PL, 236ai??i??237). MAi??sA? laikais toks ponas atbAi??gtA? iA?sipasakoti bAi??dA? A? televizijos pokalbiA? laidAi?? ir mes jA? uA?jaustume, nes visi A?iek tiek esame poniA?ki ai??i?? jei ne turimomis gAi??rybAi??mis, tai bent mintimis, savAi??s vertinimu.

Kur kas iA?mintingiau, net filosofiA?kai, kaip koks budistas gyvenimo prasmAi?? neigia kaimiA?kasis personaA?as Slunkius. Jam aktyvus gyvenimas yra tiesiog nelaimAi??, jo idealas yra nirvanAi?? primenantis nesAi??moningumas, artimas miego ir mirties bAi??senai: ai??zAk! kad bAi??t ilgiaus A?iema pas mus pasilikus, / Ir kad vis miegot mums bAi??tA? sviete paskirtaai??? (PL, 422ai??i??423). A?inoma, tokia gyvenimo nuostata yra ryA?tingai pasmerkiama, kadangi kolektyvinis ai??zMetA?ai??? personaA?as iA?reiA?kia indoeuropietiA?kAi??jAi?? gyvenimo valiAi?? ir vakarietiA?kosios kultAi??ros aktyvizmAi??, kuris labiausiai iA?ryA?kAi??ja ai??zVasaros darbuoseai???.

Vasara ai??i?? tai gamtos ir A?mogaus stiprybAi??s metas. GyvybinAi?? valia iA?ryA?kAi??ja kaip kova uA? bAi??vA?, o pasaulis suvokiamas kaip dramatiA?kas visuotinAi??s kovos laukas, kuriame gyvybingiesiems lemta iA?likti ir A?sitvirtinti, o silpnesniems tenka pasitraukti. Ai??spAi??dingiausias tokios kovos uA? bAi??vA? vaizdas ai??i?? A?ienapjAi??tAi??s darbai (VD, 434ai??i??448). Gyvenimas baisus ir negailestingas, bet kaip tik toks jis yra tikras ir teisingas. Ir kaip tik tokiu gyvenimu verta A?avAi??tis, nes jame iA?bandoma A?mogaus ir bendruomenAi??s valia gyventi. Stiprieji A?ioje kovoje dar labiau sustiprAi??ja, o silpnieji, gyvenantys tik savo A?geidA?iais, iA?krenta iA? A?aidimo ai??i?? net menkAi?? jA? naudAi?? pasisavina kiti. Tai Just. MarcinkeviA?iaus pajaustas geleA?ies kaip etnoso galios ilgesys. DonelaitiA?kas A?ienapjAi??tAi??s vaizdas primena ai??zMahabharatosai??? epe apraA?ytAi?? KurukA?tero mAi??A?A?, o etinAi??s nuostatos ai??i?? dieviA?kojo autoriteto KriA?nos mokymAi?? apie karAi?? kaip teisingo ir stipraus gyvenimo bAi??tinybAi??. Negalvok, A?mogau, kad tu esi reikA?mingas savo individualiais pasirinkimais, tiesiog atlik savo pareigAi??, dalyvauk gyvenimo kovoje, ir tavo egzistencija, sutampanti su likimu, su dharma, bus teisinga. Giliausiame lygmenyje DonelaiA?io, KriA?nos ir gyvenimo filosofo Friedricho Nietzscheai??i??s nuostatos visiA?kai sutaptA? ai??i?? visiems jiems gamtos judAi??jimas ir gyvybAi??s valia gyventi yra aukA?A?iausias dAi??snis.

Ruduo ai??i?? A?mogaus darbA? A?vertinimas, dieviA?koji pavasario energija A?ia tampa A?mogaus A?sisavintomis gAi??rybAi??mis. Apskritai dieviA?kumas tuo metu iA? pasaulio traukiasi, jame pagal ciklo dAi??snius ima vyrauti destruktyvios stichijos, pasaulis gramzdinamas A? chaosAi?? (ai??zA?emAi?? su visais paA?aliais A?murusi verkiaai???, RG, 12), poemoje iA?nyra tamsiA?jA? jAi??gA? vaizdiniai: ai??zKad tikt varnos dar biaurybAi?? rudenio garbin, / O paukA?teliai su dainoms ankA?tai pasislAi??pAi??ai??? (RG, 52ai??i??53).

Taigi rudenA? pasaulio A?viesi dieviA?ka energija tarsi materialAi??ja, o svarbiausia egzistencine A?mogaus vertybe tampa maistas. AgrarinAi??s kultAi??ros A?mogus yra autentiA?kai ir natAi??raliai materialistas, gamtos religija kitokio sAi??moningumo ir negali formuoti. Esminis vertybiA? pasikeitimas A?ioje laiko ciklo vietoje iA?sakomas kreipiniu A? paukA?A?ius: ai??zAle nedingokit, kad mes dAi??l alaso mielo / Ar dAi??l jAi??s dainA? A?ventA? jus A?eriame tvartuos; / Ne, mes dAi??l mAi??sos tiktai jAi??sA? giriame balsAi??ai??? (RG, 67ai??i??69).

Taip, rAi??sti gyvenimo realybAi?? verA?ia A?mogA? dA?iaugtis paukA?A?iais kaip maistu. Nes A?is maistas taip pat yra dieviA?kosios gyvybAi??s judAi??jimas, o metA? ciklas ai??i?? gyvybAi??s metabolinAi?? grandinAi??. Kitame archajiA?kame gamtos religijos tekste teigiama, kad gyvybAi?? ir sAi??monAi?? palaikantis maistas yra kosminio dieviA?kumo kAi??nas, todAi??l reikia gerbti maistAi??, niekada jo neniekinti ir valgyti jA? labai pagarbiai. ai??zKas A?ino A?itAi?? (brahmano) nenykstamumAi??, valgo maistAi?? pilna burnaai??? (Brihadaranyaka-upanisad, I. 5. 1).

NebAi??ra maisto ai??i?? nebAi??ra ir gyvenimo, toks ir DonelaiA?io A?mogaus rAi??pestis, pati archajiA?kiausia iA?mintis.

Taip, rudenA? pasaulyje Dievo nebAi??ra, jam giedanA?iA? paukA?teliA? lizdai iA?tuA?tAi??jAi??, po laukus bastosi triumfuojanti giltinAi?? su savo plAi??A?riaisiais gamtos palydovais (varnomis, vilkais, meA?komis). Pasaulis grAi??smingas ir niAi??rus, tai taip pat natAi??rali ciklo dalis. A?iema apskritai yra laikina gamtos mirtis, tuomet sustoja visi A?emAi??s darbai, o A?mogus su savo rAi??pesA?iais pasitraukia A? socialinAi?? erdvAi??, tarsi uA?sidaro joje ir daug samprotauja, aiA?kinasi santykius, tikrinasi savo socialines ir kultAi??rines vertybes. Jo gyvenimas sukaustytas, problemiA?kas ai??i?? tikras rAi??pestis. Lieka laukti naujo ciklo pradA?ios, A?ito magiA?ko gyvybAi??s prabudimo jausmo, kuriuo ir prasideda ai??zMetaiai???.

PavasarA? vAi??l viskas atgimsta, nes gamtos kosmosas yra amA?ina A?viesos ir tamsos, A?ilumos ir A?alA?io, gyvybAi??s ir mirties kova. MotiniA?ka saulelAi?? tarsi pagimdo gyvybAi?? iA? naujo, iA?laisvina pasaulA? iA? sAi??stingio, iA? mirties.

KodAi??l gali iA?laisvinti? TodAi??l, kad tik saulAi?? ir jos skleidA?iama gyvybAi??s A?iluma A?iame pasaulyje yra ontologiA?kai tikra, visa kita ai??i?? tai tik tos A?viesos trAi??kumas. Visa kita ai??i?? ai??zA?alA?iA? pramonAi??ai???, t. y. pramanyta, netikra, dirbtinAi?? realybAi??. Net ne realybAi??, o tiesiog nebAi??tis, kuri, ai??zatkopus sauleleiai???, A? ai??zniekAi?? pavirstaai???. A?iema A?mogA? kankina realiai, bet savo esme ji nereali, tai tik sukaustymo ir kanA?ios bAi??sena ai??i?? panaA?iai kaip budizmo filosofijoje.

Kaip lietuviai mes nesame pernelyg filosofiA?ki, skaitome ir gerbiame tik tai, kas iA?mAi??styta kitA? filosofA? ir kitomis kalbomis. Bet kaip valstietiA?kos kultAi??ros palikuonys turAi??tume daugiau matyti, kas yra mAi??sA? pasaulyje, turAi??tume atrasti savo buvimo filosofinius pagrindus, suformuluotus gamtos vaizdiniais ir iA?reikA?tus lietuviA?ka kalba, kuri yra mAi??sA? tapatybAi??s forma ir mAi??sA? sAi??monAi??s substancija.

DonelaiA?io A?monAi??s tebAi??ra gyvi, jo pasaulyje mirties nAi??ra, jo lietuviA?kas A?odis tebegyvena tarp mAi??sA? ir kalba mums. O ai??zMetA?ai??? kalba yra polifoniA?ka, daugiabalsAi??: bendruomenAi?? prabyla skirtingais balsais ir jungia skirtingas patirtis bei poA?iAi??rius A? bendrAi?? iA?mintA?. TodAi??l ai??zMetuoseai??? atsiveria ne uA?guitA? baudA?iauninkA? gyvenimo vaizdas, bet orios ir laisvos bendruomenAi??s vaizdas: A?mogus A?ia iA?sako savo poA?iAi??rA? ir reikalauja savo A?mogiA?kA? teisiA?. Viena iA? jA? ai??i?? gimtosios kalbos teisAi??, nes be jos kultAi??ra neturi A?mogiA?ko veido.

Kad ir kiek lietuviA? kalba keistA?si veikiama naujA? realijA? ir technologijA?, ji vis tiek lieka lietuviA?ka. Kaip ir A?emAi??, kuria vaikA?tome, kurios vaisiais esame gyvi. Juk ir kosminAi?? saulelAi?? pas mus ateina kaip lietuviA?ka kalba, ir tik kaip kalba, kurioje gimAi?? Donelaitis, kurioje tebegyvename mes, nes kitur mAi??sA? tiesiog nAi??ra, kitur mums ne patirta tikrovAi??, o tik kaA?kieno pramanyta pramonAi??.

Kristijonas Donelaitis mums sukAi??rAi?? vietAi?? po saule. AiA?ku, ne pats vienas sukAi??rAi??. Juk visa kAi??ryba prasideda nuo saulelAi??s. IA? jos ateina visa gyvybAi??s A?iluma.