„Druskomanija“ superminimalisto akimis

ŽURNALAS: LITERATŪRA IR MENAS
TEMA: Bendrakultūriniai renginiai
AUTORIUS: Vaida Urbietytė ir Lukrecija Petkutė 

DATA: 2012-06

„Druskomanija“ superminimalisto akimis

Vaida Urbietytė ir Lukrecija Petkutė 

Ką tik tarsi viesului praūžus festivalio koncertams ir dar nespėjus ataušti iš Druskininkų parsivežtiems karštiems įspūdžiams, VAIDA URBIETYTĖ ir LUKRECIJA PETKUTĖ kalbina kompozitorių, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorių, kompozicijos katedros vedėją bei nuolatinį festivalio svečią RYTĮ MAŽULĮ.

Ar tiesa, kad Jūs nepraleidote nė vieno „Druskomanijos“ festivalio? Gal pamenate, kaip kilo jo idėja?

„Druskomanijoje“ dalyvauju kiekvienais metais ir viską labai gerai atsimenu. Kartais negaliu dalyvauti visame festivalyje, išklausyti visos jo programos, tačiau bent vienai dienai visada atvažiuoju, dažniausiai specialiai tam, kad pasiklausyčiau Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerto Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčioje, kadangi jo metu būna atliekami Lietuvos muzikos ir teatro akademijos kompozicijos katedros bakalaurų kūriniai. Iki šiol nepraleidau nė vieno festivalio, dalyvavimas jame man tapo tradicija, todėl privalau ir toliau dalyvauti, tą tradiciją išlaikyti.

Kaip atsirado festivalis, šiek tiek atsimenu. Būtent mūsų karta jį sugalvojo. Regis, 1985 metais įvyko vienos dienos koncertų ciklas, o 1986-aisiais renginių buvo jau šiek tiek daugiau. Dar ir dabar atsimenu, kad buvau ką tik paleistas iš kariuomenės, kai tik grįžau namo, iškart išvažiavome į Druskininkus.

Vienas festivalio atsiradimo iniciatorių –­ Ričardas Kabelis. Jis tada buvo Lietuvos kompozitorių sąjungos Jaunimo sekcijos pirmininkas. Kaip dabar populiaru sakyti –­ vadybininkas. Idėjas iškeldavo, mokėdavo jas realizuoti, puikiai viską sureguliuodavo finansiškai, o tais laikais tai nebuvo taip paprasta. Festivalis iškart įgavo tokį opozicinį charakterį, kadangi visais laikais jauniesiems kompozitoriams būdinga maištauti, oponuoti ir iškelti savo idėjas. Tai neretai tampa priešprieša oficialiajai pozicijai. Tuo metu nebuvo įmanoma taip laisvai reikšti savo idėjų, nes į festivalį visuomet atvažiuodavo žmonės iš Kompozitorių sąjungos (kuri tuo metu veikė kaip tam tikras ideologinis Sovietų Sąjungos aparatas). Taip pat atvykdavo profesoriai, kurie tuo metu tarp jaunimo atrodydavo įdomiai, o dabar dažnai pagalvoju, jog aš tapau tuo, kuris atrodo kitaip. Keistai apsisuko laikas.

Papasakokite plačiau apie to meto Lietuvos kompozitorių sąjungos Jaunimo sekciją, labai įdomu, ar tuo metu ji aktyviai veikė? Ar visi kompozicijos katedros studentai tapdavo jos nariais, ar tik tie, kuriems tai buvo įdomu?

Man atrodo, kad Jaunimo sekcija tuo metu aktyviai neveikė, tiesiog formaliai egzistavo. LKS įstatuose yra punktas, kad tokia sekcija privalo būti, tad ji ir buvo. Iniciatyvos priklausė nuo konkrečių žmonių, kurie tada sekcijai vadovavo. Panašiai turbūt yra ir šiandien.

Ar labai pakito pats festivalis?

Na, aš manau, kad ir taip, ir ne. Vienas iš nekintančių dalykų – tai data. Visą laiką festivalis vyksta gegužę, savaitgalį. Taip pat tarp nekintančių vertybių yra plaukimas laivu į Liškiavą. Ir koncertų vietos Druskininkuose išliko beveik tos pačios –­ „Druskininkų kolonada“, Čiurlionio namelis, „Dainavos“ sanatorija. Tarp kintančių dalykų galėčiau paminėti pavadinimą, kuris keitėsi daug kartų. Festivalis savo egzistenciją pradėjo kaip Jaunimo kamerinės muzikos dienos, po to kažkaip kitaip vadinosi, o pavadinimas „Druskomanija“ atsirado tuo metu, kai festivaliui vadovavo Martynas Bialobžeskis. Tikriausiai tos kartos kompozitoriai ir sugalvojo tokį festivalio pavadinimą, koncepcijas. Ir dar –­ festivalis prasiplėtė. Koncertai vyksta ne tik Druskininkuose, bet ir Vilniuje.

O kaip manote, ar gerai, kad festivalis tapo tarptautinis? Ar tai nesudaro didesnės konkurencijos vietiniams studentams – kompozitoriams, nes šiais metais, be bakalauro darbų, daugiau nebuvo nė vieno studento kūrinio?

Studentai šiuo metu turi daug galimybių, jie išsibarsto. Pavyzdžiui, šiais metais vieni dalyvauja Vilniaus savivaldybės choro „Jauna muzika“ organizuojamame konkurse-festivalyje „Vox juventutis“, kiti –­ muzikos laboratorijoje „Procesas“, todėl „Druskomanijai“ parašyti nebespėjo. Ir kadangi tų galimybių vis daugėja, manau, kad toks jaunųjų kompozitorių išsibarstymas yra gana natūralus reiškinys. Tie, kas „Druskomanijai“ šiais metais nieko neparašė, sakė, kad kitais metais būtinai parašys.

Mūsų laikais festivalis taip pat buvo tarptautinis. Stengdavomės pakviesti menininkų iš Baltijos respublikų, Lenkijos, o gal ir dar iš kokių kapitalistinių šalių, manau, čia nieko blogo nėra. Taip pat gerai, kad atlikėjai – ne vien lietuviai.

iliustracija
„Brasspalvos“ prie „Druskininkų kolonados“
Sigutės Ilgauskaitės nuotrauka

Šiemet buvo atlikta nemažai viduriniosios / vyresniosios kartos kompozitorių kūrinių, kaip Jūs į tai žiūrite?

Žiūriu gana blaiviai. Šiemet festivalis sutapo su svarbiais mūsų senjorų Donato Katkaus, Osvaldo Balakausko, Broniaus Kutavičiaus jubiliejais. Gerai, kad pažymimos tos sukaktys ir daugelis vyresnių kompozitorių specialiai sukūrė kūrinius jubiliejaus proga. Juolab kad amžius ne visada yra pasirinkimo kriterijus. Gali labai senas kompozitorius labai jaunatviškai rašyti. Pavyzdys galėtų būti festivalis „Jauna muzika“. Pavadinimas kažką sako, tačiau ten taip pat sėkmingai dalyvauja ir vyresni kompozitoriai.

Kas labiausiai įsiminė šių metų festivalyje? Kokie Jūsų įspūdžiai?

Iš tiesų labai sunku kažką išskirti, bet turbūt man labiausiai įsiminė Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncertai. Ko gero, taip yra dėl to, kad labiausiai rūpinausi šiais koncertais, juose buvo atlikti keturi mūsų bakalaurų kūriniai. Teko dalyvauti repeticijoje, labai įsijaučiau į Vilniuje vykusį koncertą, jis man paliko tikrai didelį įspūdį. Jame taip pat skambėjo Deniso Grockijo kūrinys ir dvi Osvaldo Balakausko kompozicijos. Koncertas buvo tikrai vykęs, net, galiu drąsiai teigti, labai geras tiek kūrybiniu, tiek atlikimo atžvilgiu. Atlikėjai įdėjo tikrai labai daug gražaus ir atsakingo darbo, nes visi kūriniai buvo skirtingi, reikalavo įvairiapusiško suvokimo. Manau, visiems įsiminė ir jaunieji dirigentai – Karolis Variakojis ir Mantas Jauniškis. Koncerto klausėsi daug mūsų katedros dėstytojų, jie džiaugėsi, kad jaunieji dirigentai bendradarbiauja su jaunaisiais kompozitoriais.

Taip pat man patiko ansamblio „No Future“ koncertas, kuriame, manau, pats ryškiausias kūrinys buvo Broniaus Kutavičiaus „Du paukščiai girių ūksmėj“. Jis priminė senus laikus, o ir nauja interpretacija, atlikta kartu su sena fonograma, puikiai derėjo. Kūrinys sukėlė įvairiausių prisiminimų, manau, ne tik man, o ir daugeliui klausytojų.

Susimąsčiau, kad galbūt reikėjo ir truputį pakritikuoti ką nors, bet kol kas niekas neateina į galvą. Na, ko gero, aš net ir nežinočiau, ką kritikuoti. Turėčiau pastebėti, kad man ne visada patinka koncertai „Druskininkų kolonadoje“, kuriuose skamba tranki klubinė muzika, tačiau turėčiau pagalvoti: gal aš jau senstu? Tiesa, ne visiškai supratau koncertą, kuriame dalyvavo atlikėjai Yumi Hara Cawkwell ir Guy’us Harries, galbūt man tiesiog nepavyko įsijausti į tai, ką jie norėjo mums pademonstruoti. Jie darė kažką atskirai, tarsi sau, o mes – publika, tiesiog tuo metu valgėme, gėrėme ar šiaip užsiėmėme sava veikla. Koncertą apibūdinčiau kaip nelabai pavykusį. Nors, kita vertus, elektroninės muzikos koncertai gerai skamba tokiose vietose, muzika nėra tyli ir pritraukia savo klausytojų ratą.

Mažulio kūrinių festivalyje nebuvo, tad negaliu nieko daugiau kritikuoti. Tiesa, skambėjo George’o Holloway’aus man dedikuotas kūrinys. Jį atliko Lietuvos obojų kvintetas Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje. Aš taip nuoširdžiai džiaugiausi, ir natas mačiau. Mes su George’u 2009 m. dalyvavome muzikos laboratorijoje „Procesas“, aš jam vedžiau individualią paskaitą savo labai mėgstamo kanono ir menzūrinių proporcijų tema. Tuomet jis entuziastingai reagavo ir norėjo pamėginti padaryti vieno puslapio partitūros kūrinį. Po koncerto mes tris kartus spaudėme vienas kitam rankas (kaip kokie politikai), bet tai nebuvo vaidyba, koncertas man tikrai labai patiko ir paliko neišdildomą įspūdį. Tarp kitko, viso šio koncerto programa buvo be galo įdomi, prie to prisidėjo, be abejo, puikūs atlikėjai.

Gaila, bet negalėjau dalyvauti kolektyvo „Brasspalvos“ koncerte. Buvo smagu, kai jie pasitiko mus grįžtančius iš Liškiavos, prie laivo. Festivalis baigėsi optimistine nuotaika, su šypsenomis.

Ko palinkėtumėte „Druskomanijai“?

Palinkėčiau festivaliui tęstinumo ir išlaikyti tai, kas jau sukaupta per tuos ilgus dešimtmečius. Ateityje, be abejonės, linkiu susilaukti daug gražaus finansavimo ir entuziastingo jaunųjų kompozitorių bei atlikėjų dalyvavimo. Būtent to, ką mes ir matėme pastaruoju metu. Tikrai labai gražiai viskas vyksta. Sėkmės ir toliau.