Du miestai: Vilniaus ir Rygos aprašymai XVI–XVIII amžiaus literatūroje

ŽURNALAS: METAI
TEMA: Istorija
AUTORIUS: Eugenija Ulčinaitė
DATA: 2012-05

Du miestai: Vilniaus ir Rygos aprašymai XVI–XVIII amžiaus literatūroje

Eugenija Ulčinaitė

Miestų (ypač sostinių) aprašymai sudaro svarbią kiekvienos tautos istorijos ir kultūros dalį. Tarp tokio pobūdžio šaltinių vertingiausią vietą neabejotinai užima konkretūs dokumentai, kronikos, magdeburginių teisių suteikimo aktai, keliautojų, diplomatų įspūdžiai, korespondencija ir t. t. Tačiau ne mažiau svarbūs ir grožinės literatūros tekstai, neretai papildantys istorinius šaltinius ar savitai juos interpretuojantys.

Konkrečios Vilniaus miesto įkūrimo datos, deja, nežinome. Atskaitos tašku mums tebėra Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino laiškai, rašyti iš Vilniaus 1323–1324 metais, kuriuose jis šį miestą vadina „mūsų karališkuoju miestu“ (in civitate nostra regia Vilna) (1), taigi akivaizdu, kad miestas tuo metu jau stovėjo ir funkcionavo kaip valstybės centras. Tačiau jo įkūrimo istorija – mitologinė. Pasakojama, kad Gediminas tose vietose medžiodamas nukovė taurą. Pavargęs užmigo ir susapnavo staugiantį geležinį vilką. Žynys Lizdeika išaiškino: turįs įkurti čia miestą, kuris šlove pralenks visus kitus (2). Šiuolaikiniai istorikai pateikė realistinį šios legendos aiškinimą: „Aišku, kad metraščiuose užrašytas padavimas apie Vilniaus įkūrimą po sėkmingos Gedimino medžioklės Neries ir Vilnios santakoje yra sukurtas daug vėliau, kai atsiminimai apie senąjį Vilnių buvo jau išblėsę. Gedimino laikais Vilnios ir Neries santakoje nebebuvo miško, kuriame medžiotojas būtų galėjęs nukauti taurą“ (3).

Daugiausia grožinių kūrinių apie Vilnių XVI–XVIII a. yra parašę senojo Vilniaus universiteto studentai ir profesoriai. Šiuose tekstuose – sveikinimuose, epitalamijuose, trenuose, elogijuose – atsispindi rašiusiųjų išsilavinimas, intelektas, matoma literatūrinė tradicija, einanti nuo Antikos. Miestas suvokiamas kaip locus artificialis, t. y. kaip tam tikra fiziškai apibrėžta civilizuota erdvė, skirta miesto bendruomenei sėkmingai funkcionuoti, su atitinkamais pastatais, įrenginiais, valdymo ir kultūros institucijomis.

Vilnius dažniausiai įvardijamas kaip sostinė, kaip mokslo, kultūros, politikos ir prekybos centras, kaip Lietuvos valdovų, didikų, valstybės veikėjų ir Bažnyčios hierarchų rezidavimo vieta. Vilniaus miesto istorija nuolat siejama su Palemono legenda ir lietuvių kilmės iš romėnų teorija: Vilnius vadinamas „Palemono miestu“ (Palaemonia urbs), „Palemono karalyste“ (Magni Palaemonis regna), „Palemono miestų sostine“ (caput Palaemoniarum urbium Vilna), o Lietuvos herbas Vytis vadinamas Palemono žirgu, savo šlove pralenkiančiu Pegasą (4).

Nuo Antikos laikų buvo susiformavusi „miesto gyrimo“ (laus urbis) tradicija, šio žanro kompozicija ir topika. Išsamią miesto šlovinimo schemą savo „Poetikoje“ pateikė žymus Renesanso literatūros teoretikas Julijus Cezaris Skaligeris (5). Remiantis šiais teoriniais postulatais ir praktiniais pavyzdžiais, buvo sukurti šlovinimai Romai, Florencijai, Milanui, Genujai, Krokuvai. Adekvataus kūrinio, skirto Vilniui, neišleista. Tačiau neseniai Vilniaus universiteto Rankraščių skyriuje buvo surasta retorikos kurso, 1759/1760 ir 1760/1761 mokslo metais skaityto jėzuitų vienuolijos trečiosios probacijos namuose prie šv. Rapolo bažnyčios, medžiaga. Retorikos profesoriumi čia tuomet dirbo Martynas Flaščinskis (Martinus Flaszczyński), o retorikos pratybų užduotį „Vilniaus miesto pašlovinimas“ („Oratio in laudem Urbis Vilnae“) parašė retorikos studentas Juozapatas Chelmovskis (Iosaphat Chełmowski) (6).

„Pašlovinimą“ sudaro trys dalys. Pirmojoje kalbama apie Vilniaus miesto šlovę, kurią lėmė jo įkūrėjo, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino autoritetas, miesto senumas ir didybė (Vilnae magna gloria ex Conditoris dignitate, ex vetustate, denique ex amplitudine magnam esse). Antroji dalis skirta Vilniaus naudingumui (commoda) aptarti. Čia ryškinama Vilniaus kaip uosto, prekybos centro, kultūros ir mokslo židinio reikšmė. Trečioje dalyje pasakojama apie Vilniaus grožį (decor), kurį sudaro miesto apylinkės, pastatai, bažnyčios, pilys, žmonės.

Akivaizdu, jog čia remiamasi įprastine „miesto šlovinimo“ schema ir kad šlovinimo topika buvo gerai žinoma Lietuvos proginės literatūros kūrėjams.

Dar vienas, šį kartą eiliuotas, Vilniaus istorijos atpasakojimas pateiktas rankraštiniame retorikos pratybų sąsiuvinyje „Bukolikos, arba piemenų eilės apie Vilnių“ („Bukolika abo wiersz pasterski o Wilnie eklog X“, 1768), kuris prieš keletą metų buvo išleistas (7). Šiame kūrinyje imituojamas antikinės bukolinės poezijos žanras, jo struktūra, įvaizdžiai, personažai. Vilniaus apylinkėse susirinkę piemenys – Koridonas, Likidas, Menalka, Damonas, Dametas, Chromis, Egonas, Meris ir Tirsis – kalbasi apie Vilniaus įkūrimą, Gedimino sapną, Gedimino žygius ir jo šlovę. „Vilniaus bukolikas“, kaip ir Vergilijaus „Bukolikas“, sudaro 10 eklogų, veikia tie patys herojai, kiekviena ekloga kuriama dialogo principu. Kaip Titiras pirmoje Vergilijaus „Bukolikų“ eklogoje šlovina Romos grožį ir didybę, taip „Vilniaus bukolikų“ herojai šlovina Vilniaus istoriją, miesto ir apylinkių grožį, jo reikšmę ir garsą. „Vilniaus bukolikose“ pasakojami įvykiai apima laikotarpį nuo Gedimino laikų ir legendinės Vilniaus pradžios iki vyskupo Valerijono Protasevičiaus pakviestų jėzuitų atvykimo ir Vilniaus jėzuitų kolegijos bei universiteto įkūrimo.

Rygos miestas nėra sulaukęs tiek literatūrinių interpretacijų (8), tačiau jo įkūrimas 1201 m. yra aiškiai užfiksuotas Henriko Latvio ir Hermano Vartbergės „Livonijos kronikose“, rašytose dar XIII amžiuje (9). Literatūrinį Rygos aprašymą pateikė XVI a. autorius Bazilijus Plinijus lotyniškoje poemoje „Rygos miesto, Livonijos sostinės, pašlovinimas“ („Encomium inclitae civitatis Rigae metropolis Livoniae“. Conscriptum a Basilio Plinio Rigensi Livono), išleistoje 1595 m. Leipcige (toliau – „Enkomijas Rygai“). Šį unikalų kūrinį, praėjus 400 metų nuo jo pasirodymo, Rygos 800 metų jubiliejaus proga latviai išleido dar kartą, su lotyniško teksto faksimile, vertimais į latvių, vokiečių, rusų, anglų kalbas ir išsamiais veikalo pristatymais tomis kalbomis (10).

Pirmiausia apie autorių. Plinijus – lotynizuota forma (pagal to meto madą) pavardės Plone, Pleene ar Plen (11). Poeto tėvas Grigorijus Plinijus studijavo Vitenberge ir ten 1552 m. gavo magistro laipsnį. Grįžo į Rygą ir 1554–1558 m. buvo mokyklos prie Domo katedros mokytoju, 1558 m. tapo liuteronų kunigu, dirbo Domo katedros pamokslininku, vėliau – šv. Petro bažnyčios pastoriumi. Mirė 1596 m.

Sūnus Bazilijus Plinijus gimė tarp 1560 ir 1575 metų. Sekdamas tėvo pėdomis, Plinijus Jaunesnysis 1595 m. įstojo į Vitenbergo universitetą ir baigė jį įgydamas daktaro laipsnį. Poemą apie Rygą, matyt, pradėjo rašyti anksčiau, 1593 m. gavęs Rygos burmistro Mikalojaus Eko stipendiją. Vėliau parašė ir išleido dar keletą proginių kūrinių, tarp kurių ypač minėtinas Zigmanto Vazos pergalės prieš Karolį Sudermanietį prie Salaspilio (Kircholmo) 1605 m. ir Rygos išlaisvinimo aprašymas: Victoria quam juvante Deo optimo maximo Sigismundi III, regis Poloniae et Sveciae exercitus adversus Carolum Sudermaniae ducem, Riga secunda obsidione soluta, obtinuit. Lietuvos bibliotekose šios knygos nėra.

Grįžęs iš Vitenbergo į Rygą, B. Plinijus dirbo gydytoju. 1605 m. mirė.

O dabar grįžkime prie poemos. Ją sudaro 1808 eil. eleginio disticho metru rašyto teksto. Pasirinkęs enkomijo, t. y. šlovinamosios odės žanrą, autorius pakiliai pasakoja apie Rygos įkūrimą, apie ją supančių žemių grožį ir turtingumą, vardija artimiausius kaimynus: „karinguosius sarmatus“ (gens effera bello), „jaučiais ariančius lietuvius“ (Litphani iugera bobus arant), „kultūringąją Prūsiją“ (Brussia culta iacet). Kai sykį čia užklydo Bremeno pirkliai, plaukdami Dauguvos upe žemyn, įvertino genium loci ir nusprendė įkurti miestą, į kurį būtų vežamos prekės iš Europos, o vietiniai gyventojai parduotų šios vietos gamtos gėrybes. Taigi Livoniją netrukus užkariavo vokiečiai, atnešę savo tikėjimą, papročius, kultūrą. Livonija apkrikštijama ir Rygoje ima reziduoti pirmieji vyskupai: Meinhardas, Bertoldas, Albertas.

Rygos miesto įkūrimą poetas lygina su antikinių miestų statybomis, kuriose dalyvaudavo dievai ir herojai. XVI amžiaus Rygos pašlovinimui, poeto manymu, nepakaktų nei Homero, nei Vergilijaus talento. Šį miestą jis vadina „tobulu miestu“ (urbs perfecta), „maloniu miestu“ (urbs benigna), „Livonijos karaliene“ (regina Livoniae), „kitų karalysčių geidžiama nuotaka“ (sponsa petita multis regnis), „tėvynės sostine, širdimi, akies vyzdžiu“ (Riga caput nostrae patriae, cor, lumen ocelle). Tarp didžiausių Rygos privalumų (virtutes) poetas pirmiausia mini malonų klimatą (Faelix inprimis urbs haec clementia caeli), derlingą žemę, vešlią augmeniją (laetissima tempora, intextos floribus sinus), paukščių ir žvėrių gausumą. Laukuose boluoja linai (nivei lini agmina), o iš jų gaminami audiniai nenusileidžia Bombėjaus gaminiams. Traukia žvilgsnį variniai bažnyčių bokštai, tarp kurių išsiskiria Domo katedra ir šv. Jono bažnyčia, „tarsi Dedalo rankos palytėta“ (Daedalea arte facta).

Peržengusį Rygos slenkstį ateivį pribloškia prekeivių gausa, šurmuliuojanti miestiečių minia, tarsi jūra banguojantis kalbų gausumas, moterų grožis (forma puellarum), primenantis antikinių deivių kūno harmoniją. Tarp labiausiai Rygą garsinančių prekių poetas vardija žvėrieną (elnių, briedžių, kiškių, šernų mėsą) ir žvėrių kailius, žuvis, grūdus, vietinius gėrimus alų ir midų, nenusileidžiančius skoniu Kretos, Reino, Galijos vynams, aukština įvairių amatų meistriškumą, įvertintą Europos miestuose.

B. Plinijus pabrėžia Rygos svetingumą: čia apsilankęs ne vienas panori tapti jos piliečiu (confestim cives Riga benigna vocat). Svarbi Rygos geografinė padėtis: tai – uostas, patogus įplaukti laivams, reikšmingas prekybos centras tarp rytų ir vakarų. Miesto gerovę lemia čia vyraujantis teisingumas (urbis Iustitia est animalis spiritus), teismų darbas, mokyklų ir mokytų žmonių veikla. autorius prisimena ir tą mokyklą, kurioje pats mokėsi lotynų ir graikų kalbų, išreiškia pagarbą mokslams, gerųjų papročių ugdytojams, žmonijos tobulintojams.

O baigiasi poema poeto prašymu – malda, skirta Aukščiausiajam, kurį B. Plinijus vadina ir Dievu (Deus), ir Jehova (Iehova), kad globotų jo gimtąjį miestą, kad jame vyrautų taika (candida pax), piliečių santarvė ir teisingumas (Themis), pamaldus tikėjimas (pia relligio), o dėkingumo giesmė Miestui skambėtų per amžius (Sic tibi perpetuo praeconia grata <…> canet).

LDK literatūroje Vilnius ne kartą lyginamas su Antikos ir Biblijos miestais: Atėnais, Korintu, Tebais, Troja, Kartagina, Roma, Jeruzale, taip pat su istoriškai giminingais miestais: Krokuva, Gardinu, Kaunu, tačiau neaptikome nė vieno palyginimo su Ryga. Regis, vienintelis kūrinys, kuriame šie miestai „susitinka“ – švedų kilmės poeto Laurencijaus Bojerio poema „Karolomachija“ („Carolomachia“, 1606), skirta Jono Karolio Chodkevičiaus pergalei prie Salaspilio (Kircholmo) (12) 1605 m. rugsėjo 27 dieną. Lietuvos kariuomenės vadas su 4 tūkstančiais karių stojo į mūšį prieš Švedijos karaliaus Karolio Sudermaniečio kariuomenę, kurią sudarė 14 tūkstančių karių, ir ją sumušė, taip išvaduodamas Rygą iš švedų nelaisvės, o per Rygą ir Dauguvos žiotis atverdamas kelią LDK prekių eksportui į Vakarų Europą. Poetas Rygą vadina „latvių žemių puošmena ir karaliene“ (Lothavae regionis apex Reginaque Riga). Šv. Jokūbo bažnyčioje vyko padėkos maldos, priskiriant pergalę Aukščiausiojo Dievo globai.

Spalio 10 d. grįžusį J. K. Chodkevičių jau sveikino Vilnius ir Jėzuitų akademija, šv. Stanislovo katedroje buvo laikomos mišios, aikštėje prie katedros iškabinti kovos trofėjai, o Akademijos studentai vaidino tai progai skirtą dramą. „Karolomachijoje“ esama gana daug baltų vienybės ženklų, svarbų vaidmenį čia atlieka personifikuotos upės Dauguva, Gauja, o Baltijos jūra, vadinama „karaliene Balte“ (regina Balthe), padovanoja Chodkevičiui įspūdingą dovaną – meniškai išaustą kilimą.

„Enkomijas Rygai“ turi daug panašumo su LDK poemomis, ypač su Jono Radvano „Radviliada“ („Radivilias“, 1592). Ir viename, ir kitame kūrinyje laikomasi renesansinės nuostatos atsiriboti nuo išgalvotų antikinių mitų, o apdainuoti tai, kas pačių poetų yra išgyventa, kas pasitarnautų jų Tėvynės šlovei, žymių tautos herojų įamžinimui.

Štai kaip „Radviliadą“ pradeda J. Radvanas:

Deukaliono marias – atminimą nelemtojo amžiaus –

dainiai kiti teminės, apdainuos per aukštąsias padanges

ėjusį karą ir tuos, kas laimėjo kovas prieš gigantus.

Trečias visus stebuklus ilgaamžio pasaulio tegarbsto:

negandas Kadmo šeimos ir nelaisvę atnešusį karą,

baisis Pelopo namais nelabaisiais ir vaišėm Tiesto,

Semiramidės pilis apdainuoja ir įvykius Trojoj. <…>

Vis dėlto mano giesmėms neprikiš žodlaužystės joks amžius!

Radvila! Patį dabar apdainuosiu, atmintinus darbus

tavo, Senoli, ir tau šią pierišką auką aukosiu.

(„Radviliada“, I, 6–12, 15–17 eil.) (13)

Jam tarsi antrina B. Plinijus:

Kruvinas Marso kovas lai kiti pakiliai apdainuoja,

Kam iškalbinga versmė tarsi šaltinis gyva.

Lai aprašo kiti, kaip kraujuje plaukė vežimai,

Kaip bolavo laukai, kaulais nusėti plačiai.

Lai titanų kovas įžūlias vaizduoja, kas nori,

Ar Heraklio žygius, jėgą baisios dešinės.

Lai jie džiaugias šlove, ją liaudis noriai suteikia,

Ir jų vardą tegu būsimos kartos minės. <…>

Aš tenoriu tiktai atiduoti duoklę tėvynei

Ir už viską labiau žemei gimtai padėkot.

(„Encomium Rigae“, 1–8, 15–16 eil.) (14)

Šias poemas sieja ir daugiau bendrų bruožų: dėmesys gamtai, upių personifikacija, gimtosios žemės šlovinimo retorika, Martino Lutherio tikėjimo aukštinimas, kreipiniai į Dievą, prašant globoti tikėjimą ir Tėvynę. Kai kurios abiejų poetų naudojamos stilistinės ir leksinės priemonės yra beveik identiškos.

Štai J. Radvano Lietuvos pašlovinimo fragmentas:

Ginklais galinga yra ir šlove išgarsėjusi žemė

čia, plačiuose laukuose, per kuriuos Lietuva nusidriekus. <…>

Tyras kaip stiklas upes vainikuoja ta žemės grožybė –

girių aukštų karūna; jos viršūnėmis šičia žvaigždynus

remia, o medžių šaknim ligi Stikso vėlių nusileidžia.

Šičia atranda namus sau elniai, briedis ir stumbras, <…>

šičia ir lūšis dėmėm išmargintu apdaru glaudžias,

randa namus ten žvitri stirnelė ir didelis tauras.

 („Radviliada“, I, 31–32, 47–54 eil.)

O štai kaip Livonijos žemę aprašo ją išvydę bremeniečiai:

Štai matyti miškai, didingos medžių kolonos,

Vešintys krūmai – puikus prieglobstis miško žvėrims,

Čia ir paukščių gausu, jų giesmės liejasi švelnios

Ir įvairiausiais garsais chorų sudaro dermes.

Čia kalvelių gūbriai maloniai pievas apjuosia,

Dengia nugaras jų sodriai vešli žaluma.

O apačioj – lyguma, pribarstyta gėlių margaspalvių,

Slėnis žavingas, jame vynuogių plyti laukai.

Ten ant kalno gaivius savo vandenis lieja šaltinis,

Vandenys teka žemyn, pievas maitina derlias.

Čia lygumoj vinguriuoja skaidrus kaip stiklas upelis,

Ir savąja tėkme trokštančius girdo laukus.

Ten ežerų vanduo sustingęs kaip marmuras spindi,

Jį sparnuočių pulkai plaukiantys drumsčia tiktai.

O šaltoje gelmėje žvynuotos veisiasi žuvys,

Šokčioja jos iš vandens, uodegas kraipo linksmai.

(„Encomium Rigae“, 223–238 eil.)

J. Radvanas užbaigia savo poemą, kreipdamasis į „dangaus, žmonių ir žemės Kūrėją“, kad jis apsaugotų pagrindinio poemos herojaus Mikalojaus Radvilos sūnų Kristupą ir padėtų jam (po tėvo mirties) tarnauti tautai ir Tėvynei:

O vandenyno, dangaus, žmonių ir žemės Kūrėjau!

Tujai valdai ir žemes, ir sunkiuosius žvaigždynus rikiuoji,

garsina vartai dangaus ir Olimpas liudija garbę

amžiną Tavo, kuriam karalystėmis rūpintis tenka:

būk palaimingas dabar ir paskui, pastatytai kolonai

griūti ant žemės neleisk ir kartu padaryk, Geradari,

kad nuo nelaimių visų apsaugotų Kristupas, šitam

turtui – žemei tėvų – ir galingai tautai padėtų.

(„Radviliada“, IV, 533–540 eil.)

„Enkomijuje Rygai“ nėra vieno pagrindinio herojaus. B. Plinijus ten mini tuos, kurie prisidėjo prie Rygos miesto įkūrimo ir suklestėjimo, taip pat tuos, kurie padėjo jam pačiam baigti mokslus, iškilti, išgarsėti. Todėl poemos pabaigoje jis kreipiasi į Aukščiausiąjį Dievą, prašydamas išsaugoti Tėvynėje taiką, piliečių santarvę ir tikėjimą:

Dieve Aukščiausias, esi Trejybė, bet Tu tiktai vienas

Žemės karalius, visas tu karalystes valdai.

Dešine savo dosnia daliji visokiausias gėrybes,

Gėrio šaltinis esi, trykštanti nuolat versmė.

Tau dėkojam karštai, kad malonėmis savo šį miestą

Pagerbi ir iš kitų miestų pasaulio skiri.

Degė jis Marso ugny, neramumai jį baisūs niokojo,

Bet per šitiek laikų gyvas išliko lig šiol.

Būk ir toliau palankus, maldauju, garbusis Jehova,

Dovanas siųsk iš dangaus, dieviško peno mums siųsk.

Lai skaisčioji taika gyvuoja ir santarvė luomų,

Duonos lai nepritrūks ir teisingumo kilnaus.

(„Encomium Rigae“, 1793–1804 eil.)

„Enkomijas Rygai“ yra odė miestui, parašyta šiam žanrui būdingu pakiliu stiliumi, pasižyminčiu retorinių figūrų gausa, tarp kurių bene dažniausia – hiperbolė. Miestas, žmonės, pastatai, gamta – viskas poeto išdidinta, išryškinta, aprašyta su nuostaba ir susižavėjimu. Poetas demonstruoja savo išsilavinimą, pateikdamas gausybę palyginimų su antikinės literatūros ir mitologijos siužetais, vardais, reminiscencijomis. Ryga poetui, be abejo, gražiausias miestas pasaulyje, ir netgi Vergilijus prarastų žadą, norėdamas jį apdainuoti (Si conaretur Maro digno carmine laudes / Exaequare tuas hisceret attonitus, 399–400 eil.), o koks nors žymus poetas galėtų parašyti ne vieną „Iliadą“ (longas ex his ut texeret Iliadas, 404 eil.).

Rygą supantys parkai, skaidrų vandenį plukdantys kanalai, kuriuose plaukioja gulbės, primena poetui mitinius Alkinojo sodus, o įvairiaspalvės gėlių lysvės savo grožiu pralenkia Minervos austą kilimą ir dailininko Apelio paveikslus.

Rygos moterys grožiu nenusileidžia Menelajo žmonai Helenei ar pačiai Venerai, nes tai tas pat, kaip varną lyginti su balande (Utque tuas cornix inter agrestes aves). Vyrus poetas, be abejo, prilygina Apolonui.

Skaitant „Enkomiją Rygai“, susidaro įspūdis, kad šis miestas egzistuoja antikinėje graikų–romėnų erdvėje, kur siaučia mitiniai vėjai – Borėjas, Notas, Zefyras, Euras, kur teisingumą vykdo Temidė, o gyvenimo siūlą verpia parkos, kur derlių augina Cerera, upėse gyvena nimfos, o miškuose – driadės, kur jaunavedžius sutuokia Himenėjas, o mirusiuosius priglaudžia Stiksas.

„Enkomijas Rygai“ liudija apie įvairias „miesto gyrimo“ žanro modifikacijas, skirtingą antikinės literatūros bei mitologijos siužetų panaudojimą ir aktualių vietos realijų įprasminimą. Savo ruožtu, galime kalbėti apie lietuvių ir latvių XVI–XVIII a. lotyniškosios literatūros sąsajas ir galimas lyginamąsias studijas, kurių, deja, iki šiol stokojame. Tikėkimės, ateityje jų atsiras.

_________________________

(1) Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 1996. – P. 163.

(2) Lietuvos metraštis. Bychovco kronika. – Vilnius: Vaga, 1971. – P. 71. Šią legendą vėliau pakartojo M. Strijkovskis, A. Vijūkas-Kojalavičius ir kt.

(3) Vilniaus miesto istorija nuo seniausių laikų iki Spalio revoliucijos / Sudarė Juozas Jurginis, Vytautas Merkys, Adolfas Tautavičius. – Vilnius: Mintis, 1968. – P. 27.

(4) Žr.: Gratulatio Vilnae / Vilniaus pasveikinimas. XVI–XVIII amžiaus tekstų rinkinys. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001.

(5) Scaliger J. C. Poetices libri VII. Ed. 3. – Lyon, 1586. – P. 422–425.

(6) Gratulatio Vilnae. – P. 444–463.

(7) Bukolikos, arba piemenų eilės apie Vilnių, X eklogų / Parengė Jakub Niedźwiedź, Eugenija Ulčinaitė. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002.

(8) Cīrule B. The most important sources of the history if Latvia and Riga in Latin // Mare Balticum – mare nostrum. Latin in the Countres of the Baltic Sea (1500–1800). Edited by Outi Merisalo and Raija Sarasti. – Wilenius: Jyväskylä, 1994. – P. 123–125.

(9) Žr.: Latvis H., Vartbergė H. Livonijos kronikos / Iš lotynų kalbos vertė, įvadą ir paaiškinimus parašė Juozas Jurginis. – Vilnius: Mokslas, 1991.

(10) Plīnija B. Slavas dziesma Rīgai, 1595. Der Ruhmgesang auf Riga. Одическая песнь Ригею The Encomium to Riga. – Latvijas kulrūras fonds: Jumava, 1997.

(11) Straube G. Bazilijs Plīnijs un viņa laiks // Plīnija B. Slavas dziesma Rīgai. – P. 142. Visi duomenys apie autorių ir jo aplinką paimti iš šio straipsnio.

(12) Bojeris L. Karolomachija / Iš lotynų kalbos vertė Benediktas Kazlauskas. – Vilnius: Vaga, 1992. – P. 39.

(13) Žr.: Radvanas J. Raštai / Iš lotynų kalbos vertė Sigitas Narbutas. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2009. – P. 235. Visos tolimesnės citatos iš šio leidinio.

(14) Encomium Rigae // Plīnija B. Slavas dziesma Rīgai, 1595. Visi vertimai iš šio leidinio straipsnio autorės.