DYKUMA ANAPUS „GAIDOS“

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Muzika
AUTORIUS: Rūta Gaidamavičiūtė
DATA: 2014-05

Su kompozitoriais Šarūnu Naku ir Mindaugu Urbaičiu kalbasi Rūta Gaidamavičiūtė

Rūta Gaidamavičiūtė. Trečią dešimtį pradėjusi skaičiuoti „Gaida“ šiandien jau gali būti vertinama ne tik kaip laukiamas šiuolaikinės muzikos festivalis, bet ir kaip tam tikras muzikos poreikių indikatorius. Kokie lūkesčiai yra siejami su festivaliu, kokių visuomenės grupių poreikius jis geriausiai tenkina, kokią vietą užima tarp kitų kultūros formų, ką turi unikalaus ir universalaus? Aišku, tokie renginiai, ryškiai orientuoti į profesines grupes, pirmiausia turi telkti tos srities profesionalus, tačiau, būdami svarbūs tikslinei auditorijai, jie ir platesnei publikai leidžia įsivaizduoti, kas kokioje srityje šiuo metu yra aktualiausia.

2013-ųjų „Gaida“ turėjo net dvi sėkmingo festivalio prielaidas – balsą ir teatrališkumą. Tai iškart suteikė „žmogišką“ veidą – ji buvo kaip niekad demokratiška, patraukli platesnei publikai. Bet ar nenusivylė kompozitorių ir muzikologų bendruomenė? Ar jautėte kūrinių rebusų stygių?

Mindaugas Urbaitis. Ar mūsų bendruomenei „Gaida“ nepatiko? Mieli kolegos taip gerai viską žino, taip puikiai yra informuoti, tiek daug kartų tuos kūrinius girdėję, kad jau spėjo nusibosti? Būtų keista girdėti tokius priekaištus. Chrestomatinius kūrinius reikia groti kasmet. Taip daroma visame pasaulyje, pavyzdžiui, Amerikoje vieną žymiausių niujorkiečio Feldmano kūrinių San Franciske pirmąkart pagrojo po 40 metų. Lietuvoje tą kūrinį Šarūnas pristatė 1996 m. Žmonės gali įvairių norų turėti, bet ar šis festivalis skirtas tik muzikologams ir kompozitoriams? Kaip tik manau, kad reikia publiką kviesti kuo platesnę. Ir labai gerai, kad yra už ko užsikabinti, kad festivalis nenuvilia klausytojų.

Šarūnas Nakas. Vilniuje įvyksta vos keliolika šiuolaikinės muzikos koncertų per metus, todėl net neišranki pasiūla beveik užtikrina sąlyginę tų koncertų sėkmę – ką turime, tuo ir džiaugiamės. Festivaliai nekonkuruoja tarpusavyje, todėl programų autoriai neverčiami tobulėti. Šiuo metu lietuvių muzika neturi jai skirto specializuoto aukštais kriterijais grindžiamo renginio, be jo, ji sparčiai marginalizuojasi ir provincialėja. Mūsų kompozitoriai tampa tarsi skurdžiais imigrantais savo pačių festivaliuose.

R. Gaidamavičiūtė. Tai, kad pastarojoje „Gaidoje“ lietuvių kompozitorių premjerų skaičius, jei atmestume kolektyvinį projektą, susitraukė iki šešių, tikrai apmaudu. Įsivaizduoju, kad net ir tie laimingieji, kurie gavo užsakymą, svarsto, kada kitą kartą jų muzika galės skambėti festivalyje. Kiek žinau, vienas iš argumentų, kodėl sumažintas užsakymų skaičius, buvo toks: kūrinys, tarkim, simfonija, rašomas beveik metus laiko, taigi siekta, kad atlygis būtų kiek įmanoma didesnis, užuot išdalijus po truputį kuo didesniam autorių skaičiui. Ir iš tikrųjų rezultatas geras – visi užsakytieji kūriniai savaip įdomūs, galės tapti repertuariniais.

Š. Nakas. Kultūros gyvenimą Lietuvoje, bent jau pastarąjį dešimtmetį, lemia buhalterija. Žinoma, laimi tie, kas tą buhalteriją valdo. Menininkų vaidmuo šiuose procesuose nereikšmingas, nes viską sprendžia visažiniai viršininkai. Tačiau jų galvosena kone karikatūrinė: kažkodėl manoma, kad kultūros procesai privalo tarnauti kalendorinių sukakčių ir pompastiškų minėjimų sąrašui, o jis vis ilgėja ir vis labiau niveliuoja tuos kultūros įvykius, kurie iš tikrųjų turi vertę. Kita bėda ta, kad kūrybai primetami absurdiški finansinių metų periodizavimo standartai, kai, sakykim, simfoniją žmogus turi sukurpti per keletą mėnesių, tarsi plušėtų prie konvejerio, atlikdamas standartines operacijas, antraip „netilps“ į finansinių metų grafiką. Tačiau kūryba, kaip rodo meno istorija, yra gerokai sudėtingesnis ir subtilesnis procesas, negu gebėjimas stropiai vykdyti biurokratinius nurodymus.

M. Urbaitis. Suprantu, Šarūnai, kad norėtum lietuviško festivalio. „Gaida“ tokia nėra, bet, mano nuomone, ir neturėtų būti. Lietuviškos muzikos man atrodė net per daug, bent jau pakankamai pagal proporciją arba pagal tai, kokią vietą ji užima Europoje, o norisi apžvelgti visumos vaizdą. Tokį jį ir matau – su Lietuva kamputyje, taigi man tas festivalis tinka. Bet ką tu paminėjai, yra tikrai svarbu: kompozitoriai nejaučia jokio akstino tobulėti, nėra idėjų pateikimo platformos. Jeigu ta muzika tinka tik kokiam nors formalios festivalio idėjos (na, pernai buvo stebuklingas balsas) plyšiukui užkišti, jei nepataikei arba kūrinys ne toks, kokio norėjo „Gaidos“ rengėjai, tada jo išvis nėra kur dėti, nes per visus metus nevyksta daugiau nieko.

R. Gaidamavičiūtė. Bet argi nepamenate – „Gaidai“ ilgą laiką buvo priekaištaujama, kad ji neturi jokios temos, yra pernelyg marga, esą tai padrikas plenuminis festivalis, per daug lietuviškos muzikos, kurios niekas nesieja, daug silpnų kūrinių…

Š. Nakas. Tą problemą lengvai išsprendė – išmetė lietuvių kūrinius, o tokį patį „plenumą“ padarė iš užsienietiškos muzikos. Organizaciškai tai kur kas paprasčiau, nes atvažiuoja kolektyvai, atliekantys jau seniai surepetuotus kūrinius. „Liga pagydyta“ galvos nukirtimu. O juk Lietuvoje yra daugiau kaip 100 profesionalių kompozitorių.

R. Gaidamavičiūtė. Rašančių mažiau, nes kai pradedi ieškoti, kas galėtų kokybiškai sukurti tam tikro pobūdžio muziką, tai vis suki ratus po adresyną…

Š. Nakas. Prieš 25 metus, kol Lietuvoje nebuvo pardavinėjami jogurtai, niekam jų ir nereikėjo. Kadangi lietuvių kompozitoriai visiškai negauna progos pasirodyti, tai suprantama, kad ir poreikio klausytis jų muzikos nėra. Kur jie turi realizuotis – Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Amerikoje?

R. Gaidamavičiūtė. Šiuo klausimu esu toje pačioje barikadų pusėje. Norėčiau, kad lietuviškos muzikos būtų kuo daugiau ir kuo įvairesnės, kad ji skambėtų kuo dažniau.

Š. Nakas. Lietuvos kompozitorių sąjunga turėtų steigti naujus renginius. „Gaidos“ koncepcija, mano manymu, jau yra išsemta. Ji atsirado 1991 m. ir atstovauja būtent tų laikų ideologijai. Tada norėta surengti „savą“ vietinį Varšuvos rudenį ir tai buvo realizuota daugybę kartų, bet šis formatas jau atgyveno. Tada siekta parodyti, kad esame tauta, atkūrusi valstybę ir turinti modernios muzikos, mūsų manymu, vertos skambėti daug platesniame pasaulyje. Šiandien to įrodinėti nebereikia. Gyvename visiškai kitoje epochoje. Tačiau standartai ir gabaritai išliko tie patys.

R. Gaidamavičiūtė. Varšuvos ruduo gerokai senesnis, bet jis gyvuoja. Jei balsuotume, ar uždaryti „Gaidą“, manau, tu liktum mažumoje. Ar nemanai, kad pats festivalis galėtų būti modifikuotas? Kokios publikos dalies lūkesčių jis neįstengia patenkinti?

Š. Nakas. Negaliu kalbėti už publiką. Tegu publika ir kalba. Ji turi šimtus nuomonių. Sakyčiau, „Gaida“ visą laiką yra vienas ir tas pats festivalis, patyręs tik nedidelius kosmetinius patobulinimus. Pagal orientaciją ir atranką jis man atrodo gana autsaideriškas, labiau būdingas Rytų Europai, niekaip neatsikratančiai nevisavertiškumo komplekso ir vis bandančiai kažką vytis. Dėdamasis provakarietišku, festivalis yra ganėtinai rytietiškas – jis tradiciškai arogantiškas vietinių autorių atžvilgiu. Be abejo, tai būdinga ne tik „Gaidos“ festivaliui, su tuo susiduria ir kitų sričių menininkai.

R. Gaidamavičiūtė. Bet negi galima peršokti per save, kad pademonstruotum kitus kontekstus?

Š. Nakas. Nereikia niekur šokti, reikia keisti struktūras. Kitaip sakant, „Gaida“ yra kolūkis. Pereikime prie privačių iniciatyvų – prie mažų festivalių, klubų, sezonų, ciklų. Esame kompaktiškas kraštas ir turime labai negausią publiką, todėl turime orientuotis į visai kitokias pateikimo formas, negu tos, kurios nusistovėjo daugiau kaip prieš pusšimtį metų turtinguose Vakarų megalopoliuose.

R. Gaidamavičiūtė. „Jauna muzika“ migravo į elektronikos darželį, dar labiau susiaurindama savo nišą ir reikalingumą. Jau siūlėme į festivalį įtraukti daugiau akustinės muzikos, gerokai padidinti lietuvių kūrybos dalį. Manau, plačiau pristatomo kompozitoriaus idėja irgi gera, ypač jei jis nėra nuobodus technicistas.

Š. Nakas. Pas mus bijomasi projektą pradėti, o dar labiau – baigti. Pradedant kyla daug triukšmo ir isterijos, kad nieko neišeis, o baigti neleidžia mintis, kad po to jau apskritai viskas sugrius. Man atrodo, tie abu festivaliai seniai baigė savo aukso amžių ir išeikvojo resursus. Reikia naujų dalykų. Perleiskime iniciatyvą jauniems žmonėms. Kodėl tą turi daryti šito reikalo veteranai? Jie padarė neblogų dalykų, kartais labai vykusių, tačiau visi pavargsta.

R. Gaidamavičiūtė. O kokia „Gaida“ būtų ideali? Man atrodo, laikantis to paties formato, galima pasiekti labai įvairių rezultatų.

M. Urbaitis. Manau, nieko naujo nebus, išeis tas pats, ar Šarūnas darytų, ar aš. Net jei ir jaunimui pasakysi, na, padarykit „Gaidą“, jie pasižiūrės, kaip buvo, ir padarys, bet jei sakysi – jūs padarykit ką nors vietoj „Gaidos“, kad būtų įdomu, žiūrėk, jie ims ir sugalvos.

R. Gaidamavičiūtė. Bet nesuprantu, kodėl reikia daryti vietoj „Gaidos“, juk pilna erdvės – tik darykit? Papildymo principas būtų kur kas efektyvesnis. Tie, kas nori kažko naujo – gautų tą „kažką“, o tie, kurie myli „Gaidą“, neliktų be jos.

M. Urbaitis. Pasigendu reguliaresnio sezono. Dabar kaip atlaidai – vieną kartą per metus susirenkam, susimokam, pabūnam, išeinam ir užmirštam. Šią ydingą praktiką festivalis lyg ir bando griauti, antai padedamas Réseau Varèse asociacijos išvežė Justės Janulytės projektą į kitas šalis. Na, nuvažiavo, na, pagrojo, gal kitą kokį kūrinį nuveš. Slepiamasi už vieno žmogaus iniciatyvos – kažkam parodė, pardavė ir tai pateikiama kaip didžiulis kultūrinis įvykis. Viskas gerai, įvykis irgi geras, bet iš esmės net pačiai kompozitorei tai nesuteikia jokios perspektyvos, nes tai uždaras vieno žmogaus projektas – štai parodžiau netgi Australijoje, Naujojoje Zelandijoje, net Brazilijoje, o kas toliau?

R. Gaidamavičiūtė. Daug kas išgirdo, kad lietuvė gerą muziką rašo, gal kvies kiti festivaliai, kūrinį užsakys ir pagros ne vien Lietuvoje. Pagaliau tai dividendai ir visai Lietuvos muzikai, jeigu nesakysime kultūrai.

M. Urbaitis. Nežinau nė vieno lietuvių kompozitoriaus, kuris tokį tęstinumą būtų užsitikrinęs. Ir nėra vadybininkų, kurie tuo rūpintųsi, ta kryptimi dirbtų, vežtų lietuvių muziką į festivalius. Apie tai aš užsiminiau ir per Kompozitorių sąjungos suvažiavimą – reikia ieškoti ryšių, įvairiausių festivalių vyksta, vien Šiaurės šalyse jų daugybė, o jei pasuktume dar ir į Vakarų Europą… Absoliučiai reikėtų teikti pirmenybę šiai krypčiai. Nes jei tik per tą vieną „turgelį“ pardavei ir viskas, tai nedaug naudos. Lietuvos mažiukas monopolistukas pardavė didesniam monopolistui ir tas paleido per savo tinklus. Tai per menkas žaidimas. Jis nėra blogas pats savaime, bet tai reiškia, kad „Gaida“ netampa vartais, neprisideda prie lietuvių muzikos sklaidos. Arba imkime Operomaniją. Sakiau, palaukit, reikia palaikyt, tegu jaunimas dirba. Yra vienas kūrinys, kuriuo kažkas susidomėjo, jis važinėja. Tai labai gerai. Iš pradžių viena autorė, per keletą metų – keturi. Tai daug. Taip mes istoriją užpildysim – per 50 metų oho, kiek bus kūrinių, jeigu leisim tokiems reiškiniams plėtotis.

„Gaidos“ struktūra, teminė ideologija lemia, kad kūrinys, vos atsiradęs, iškart numarinamas. Neaišku, ar jį kas nors dar prikels kokiomis nors aplinkybėmis. Toks festivalis nepadeda išsipildyti amžinoms kompozitorių viltims. Publikos lūkesčius jis puikiai tenkina – klausytojų netrūksta, jiems įdomu. Sutinku, užsienio muzika tinkamai reprezentuojama, atvyksta geri kolektyvai, išgirstame beveik viską, kas geriausia. Patupdai tokį drambliuką spalio antroje pusėje ir gėrėkis juo…

R. Gaidamavičiūtė. O jeigu tą „drambliuką“ ketvirčiuotume, išdalytume po koncertą ar kelis kiekvieną mėnesį, negi būtų rezultatyviau?

Š. Nakas. Problemiškiausia yra dabartinė skuba, smukdanti kokybę. Daugeliui dalykų trūksta tęstinumo, reguliarumo. Vargu ar kompozitorius, rašantis kamerinius ir elektroninius opusus, ims ir iškart prabils originalia orkestrine kalba – tam reikia praktikos ir ilgalaikio įsijautimo. Kad taip nutiktų, jam nepakaks pusmečio, staiga užklupus pasiūlymui „kažką“ parašyti festivaliui. Net ir kompozitoriui, turinčiam ilgametę simfonijų rašymo praktiką, reikia laiko, kad atgautų formą ir galėtų visavertiškai kurti.

Ar įmanoma tą padaryti Lietuvoje? Kažkodėl manoma, esą į šią sritį nereikia investuoti – viskas pasidarys savaime. Kompozitorius ateis tarsi į šventinę puotą ir skels įspūdingą kalbą. Tačiau dažnai įvyksta priešingai, nes per nustatytą laikotarpį, kai gauni užsakymą, vos pradedi minčių atranką, bandai susitelkti kūrybai, jau reikia pateikti partitūrą.

R. Gaidamavičiūtė. Čia svarbūs dalykai, bet mes juk žinom, kad daugiau lėšų niekas neduos, geresnių sąlygų neužtikrins.

Š. Nakas. Šitas mūsų netikėjimas atsisuka prieš mus pačius. Lietuvių muzika neturi tokių lobistų, kurie pakeistų finansavimo proporcijas ir metodus. Iš esmės didžiąją dalį honoraro kompozitorius atiduoda valdžiai, galima sakyti, už nieką. Valdžia juk nesukuria jam darbo vietos. O festivalių administratoriai nesivargina pasirūpinti parašytos muzikos ateitimi, vos vieną kartą atlikta, ji dažniausiai nugrimzta į nebūtį.

Kolektyvai, kuriems ta muzika rašoma, irgi į viską žiūri pro pirštus. Jie neįsipareigoja, kad tą kūrinį dar kada nors atliks, nesiima jo įrašyti. Taigi kyla klausimas, ar toks kūrybos subsidijavimas yra efektyvus?

Mudu su Mindaugu jau prieš 15 metų kėlėme mintį apie kompozitorių rezidavimą prie kolektyvų, kad kompozitoriai darytų įtaką repertuarinei tų kolektyvų politikai, rašytų jiems kūrinius. Tai būtų visai kito lygio kūriniai, negu dabar parašomi ir pagrojami po poros repeticijų.

M. Urbaitis. Estai, man atrodo, pritaikė tokį modelį. O jeigu jį įdiegtų ir lietuviai, atsirastų kitoks atlikėjų santykis su kūriniu, nes tai būtų ne proginis, ne vienkartinis baltos dėmės koncerte nuspalvinimas, kaip buvo šiemet – va, yra geras Kagelis, gal įterpsim kokį lietuvį, na, kurį? Pavaražykim. Tegu pasistengia, parašo, nesvarbu, kad po to kūrinys iškart pamirštamas, nes atliko tik „užpildo“ funkciją.

R. Gaidamavičiūtė. Kodėl? Iš kiekvienos „Gaidos“ atsimenu tuos kūrinius, kurių norisi klausyti nuolatos, nes jie yra geri. Muzikos informacijos centras juos reklamuoja, leidžia įrašus, taigi padėtis nėra tokia jau beviltiška.

M. Urbaitis. Aš pasigendu to, kas įprasta normaliame pasaulyje. Reikalingas visai kitoks požiūris į kūrybą, turi būti nepaliaujamai ieškoma kontaktų, ryšių, kad kūriniui būtų suteikta galimybė skambėti ir kitose erdvėse. Kompozitorius galėtų gauti pinigų ne iš Lietuvos, bet iš Olandijos, Švedijos, Danijos, iš kitur. Svarbu, kad lietuvių muzika ten patektų, o šitą darbą turi kažkas daryt. Daug kas gal įsivaizduoja, kad viskas labai paprasta – atlikėjai ims ir visur pagros. Jie tol negros, kol jų kas nors nepaprašys, neįtikins. Čia viskas prasideda nuo derybų, susijusių tiek su psichologija, tiek su politika. Užtenka, kad koks nors mano kūrinys patektų į didžiąsias koncertų sales, skambėtų ten, ir aš gausiu tokius honorarus, kokių Lietuvos kultūros ministerija niekaip neįstengtų mokėti. Mums reikia veržtis į tuos kembridžiškus festivalius, į kuriuos pateks gal tik vienas kitas. Gal iš pradžių pakliūsi atsitiktinai, bet paskui būsi jau žinomas. Man atrodo, tai duotų kur kas didesnius dividendus muzikai ir kompozitoriams.

Jeigu kalbame konkrečiai apie „Gaidą“, šio festivalio aš nelaidočiau kaip formato, tegu jis būna toks, bet jeigu kalbame apie lietuviškos muzikos likimą jame, tai matyčiau visai kitus kelius. Lietuvoje pakankamai lėšų tikrai neatsiras. Atlikėjai – būna ir tokių – kartais sako: parašyk man kūrinį, nors pinigų aš neturiu. Gal ir parašyčiau, jeigu jis turės koncertą kokioj nors geroj šaly, kur pagros mano kūrinio premjerą. Už dyką parašyčiau, nes vien už tai, kad jis pagros premjerą, pavyzdžiui, Danijoje, aš gausiu daugiau, negu galėtų sumokėti bet koks Lietuvos festivalis. Ir viskas, klausimas išspręstas. Kaip kompozitorius aš būčiau patenkintas.

R. Gaidamavičiūtė. Visą laiką šokinėjam nuo kompozitoriaus situacijos iki festivalio. Kaip manot, kokia linkme reikėtų tobulinti „Gaidą“, kad ji patenkintų įvairių klausytojų lūkesčius?

M. Urbaitis. Visiems, kurie festivaliu rūpinasi ar turi įtakos tam, koks jis yra, pirmiausia reikėtų atsakyti į klausimą, ko iš jo norima. Jeigu pagrindinis tikslas – pristatyti kuo daugiau užsienio muzikos, tai jos išgirstame geros ir įvairios. Jeigu rengėjai nuspręs, kad nuo šiol skambės tik lietuviška muzika, klausysimės vien lietuviškos – irgi bus įdomu. Man visaip įdomu, bet reikia apsispręsti, ko norima. Nesakau, padarykim festivalį, parduokim kelis bilietus ir pasikvieskim profesionalus. Bet ar mes norime, kad jis atlieptų Lietuvos muzikinę kultūrą?

R. Gaidamavičiūtė. Tai apie ką jūs kalbat, yra ilgalaikė kultūros politika, visai kiti dalykai, o festivalis – vienų metų tam tikras iškirptas įvykis. Kiek tas įvykis prisidės prie bendros kultūros politikos, tai vienas klausimas, bet festivalio repertuaras – jau kitas. Atsimenu „Gaidą“ Nepriklausomybės pradžioje – atrodė, kad vargšai lietuvių kompozitoriai su savo eiliniais metiniais kūriniais, ir dar prastai atliktais, įmetami šalia rinktinių pasaulinio garso kūrinių. Kai kurie atlikėjai tuo metu labai skeptiškai žiūrėjo į lietuvių muziką, taigi bendrame fone ji dar labiau pralošdavo. Kad kokybės disproporcija nebūtų tokia didelė, festivalis sumažino lietuviškų kūrinių skaičių, rinkdavosi tuos autorius, iš kurių daugiausia galima tikėtis, kurie galėtų prilygti ir net konkuruoti, o ne trypčiotų šalia tarsi vargšai giminaičiai. Atlikėjai, matydami, kokios stiprios dabar atvyksta komandos, nebepateikia kūrinių, parengtų atmestinai, jiems jau prestižiška pasirodyti „Gaidoje“, nes dabar kviečiamas ne bet kas, bent kiek grojantis šiuolaikinę muziką. Vien Daumanto Kirilausko, kuris skambino Tomo Kutavičiaus koncertą fortepijonui, pasirodymas šiemet iškėlė kartelę taip aukštai, kad atsainiam požiūriui nebelieka vietos. Be abejo, norėčiau, kad lietuvių muzikos proporcijos būtų 60–70 proc. šalia 40–30 proc. užsienio autorių, pristatomų kaip informacinė, edukacinė dalis, antraip nežinotume, kas dedasi pasaulyje, nes filharmonija šito kol kas nepadarys.

M. Urbaitis. Bijau, niekada taip nebus. Ir labai keista, nes pasaulyje tai regula basis – vyksta ištisus metus. Kūrinius užsako ir koks nors Walt Disney Concert Hall, ir patys orkestrai. Jie tam turi specialų biudžetą. Ir tai nėra prievolė – jiems garbė užsakyti kūrinį savo šalies kompozitoriui. Pas mus visi atlikėjai gali būti nusipelnę, susirinkę visas įmanomas premijas, ir jie puikiai išsivers be lietuviškos muzikos, su Beethovenu, Mahleriu, nors „prie progos“ apsimes dideliais lietuvių muzikos gerbėjais. Tokių žmonių kaip Juozas Domarkas, kurie ištikimi lietuvių muzikai, beveik nebeliko. Jaunimas žiūri utilitariai – jeigu bus gerai, naudinga man, tai diriguosiu, jeigu ne – teks kviesti latvį.

Š. Nakas. Atlikėjų ir atlikimo klausimas yra daug svarbesnis, negu dažnai atrodo. Lietuvių resursai čia labai kuklūs, bet ir pati „Gaida“ visiškai neskatina atlikėjų suinteresuotumo. Jokių rimtesnių interesų atlikėjai ten negali turėti, nes juos dažniausiai pakviečia atlikti vieną kūrinį, su kuriuo toliau nebėra ką daryti – Lietuvos šiuolaikinės muzikos koncertinis sezonas sutelpa į dvi savaites per metus.

M. Urbaitis. Pavyzdys – valstybinis orkestras, kuriam jau antrus metus diriguoja latvis, matyt, jam įdomu. Vyriausiajam dirigentui lietuvių muzika neegzistuoja išvis. Kiekvienas muzikantas gali turėti savo požiūrį į repertuarą, bet jeigu žvelgtume iš aukščiau, tarkime, iš Kultūros ministerijos varpinės, iš valstybės finansavimo pozicijos, kolektyvai, nieko nedarantys nacionalinio meno labui, vertintini atsargiai, rezervuotai.

Š. Nakas. Jie nėra nacionaliniai. Nepamirškime, kad latviai ir estai jau seniai turi pasaulinės klasės dirigentų, būtent jų pastangomis latvių ir estų muzika gana plačiai skamba pasaulyje. Tačiau čia jau gerokai platesnė kalba apie visuotinį mąstymo stilių, apie tam tikrą psichologinę visuomenės higieną, apie nepasitikėjimą savais menininkais ir pagarbos jiems stoką. Bet taip pat buvo ir tarpukariu, ir caro laikais. Čiurlionis ir Bacevičius kentėjo būtent dėl tokio požiūrio.

M. Urbaitis. Na, Šarūnai, aš suprantu, kad tu akcentuoji lietuviškos muzikos proporcijas, bet įsivaizduokime panašią padėtį dailės srityje, tarkim, užsidarytų visos galerijos, nebūtų jokių iniciatyvų ir vienąkart per metus sakytų: atneškit po kelis kūrinius, mes paeksponuosim porą savaičių ir tai bus metinė apžvalga.

Š. Nakas. Taigi turime Dailininkų sąjungos metinę ekspoziciją!

M. Urbaitis. Bet įsivaizduok, kad tik tą vieną ir turėtume, nebūtų jokių galerijų…

Š. Nakas. Matai, dailininko darbas yra objektas, kurį jis padaro iki galo ir kurį gali parduoti. Nesu girdėjęs, kad kas nors pirktų partitūrą arba atlikimą.

M. Urbaitis. Bet užsienyje perka.

Š. Nakas. Nes kai kurios šalys pasiekusios truputį aukštesnę civilizacijos pakopą. Čia nesulyginami dalykai.

M. Urbaitis. Sutinku, ten kokio nors garsesnio kūrinio rankraštis iškart nuperkamas. Visi žino, kad čia gera investicija.

R. Gaidamavičiūtė. Turim tiek mažai resursų, bet ir tuos pačius švaistom, pavyzdžiui, kodėl „Gaida“ negalėtų pasiekti Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, juk produktas jau sukurtas. Ir Kauno festivalyje „Iš arti“ būna įdomių dalykų, ir Klaipėdoje. Dėl tokių mainų išloštų visi – ir klausytojai, ir festivaliai. Nesakau, kad reikėtų perkelti viską šimtu procentų, tačiau bent jau tuos projektus, kurie susiję su lietuviška muzika, tikrai derėtų.

M. Urbaitis. Kai kas persikelia, būna „Permainų muzikoje“, paskui į Kauną pervažiuoja. Na, bet „Gaida“ ambicinga, neima, jai ne lygis su provincijos projektais prasidėt.

R. Gaidamavičiūtė. Tada bent savo galėtų duot, kad tas pats orkestras pervažiuotų per Lietuvą…

M. Urbaitis. Matyt, neišeina orkestrui, be to, netinka salės. Apskritai stebiuosi, kad abu orkestrai groja. Buvo pasiektas toks lygis apie 1993 m., kai grojo abu orkestrai. Tada Domarkas juokėsi, kad greit vienam koncerte diriguos su Rinkevičium. Atrodė tikrai aukštas lygis, kad mūsų orkestrai dalyvauja. Bet tai ir viskas, nieko daugiau nepasiekėm per 20 metų. Orkestrui gal lengviau, orkestras turi groti visokią muziką, o kamerinių ansamblių visai neturime. Yra toks fiktyvus „Gaidos“ ansamblis, Vilniaus festivalio orkestras, kaip žinome, realiai neegzistuojantis, o su tokiais simuliakrais nieko nepadarysi. Žmonės turi dirbti nuolatos.

Š. Nakas. Argi galėtų už Lietuvą žaisti komanda, susibėganti trim dienoms per metus?

M. Urbaitis. Yra atlikėjų, kurie apskritai negroja šiuolaikinės muzikos.

Š. Nakas. Jie groja Rachmaninovą, Mozartą, o staiga jiems pakiša partitūrą, kuri net vizualiai neprimena klasikos. Taigi jie susiduria su rimtomis problemomis.

M. Urbaitis. Estetikos, stiliaus dalykų jiems beveik niekada nepasiseka įveikti.

Š. Nakas. Jie groja kitokiai publikai, dažniausiai filharmoninei, atlieka ir saloninę muziką, groja per priėmimus, per vaišes… Žinoma, išimčių būna. Pavienių „karių“ tarsi ir yra, bet iš jų nesudaryta šiuolaikinės muzikos „kariuomenė“.

M. Urbaitis. Jaunimas visokių iniciatyvų imasi, bet jeigu jų nepalaikys profesionalų bendruomenė, turiu minty ekspertinį lygmenį, tai entuziazmas greitai atvės. Akademijoje yra vienas kitas, buriasi orkestriukas, kuris specializuojasi atlikti išimtinai šiuolaikinę muziką. Jeigu jiems nesudarysime sąlygų susicementuoti, suaugti, tada nieko neturėsime dar du dešimtmečius. Atvažiuoja užsieniečiai, toks Oksimoron, ir akivaizdžiai nušluosto nosį. Kiekvienas garsas, frazė čia yra maksimumas, ką iš tos muzikos galima padaryti. Daugiau jau nieko iš jos neišspausi, daugiau nieko savy ji neturi, bet atlikta tobulai. Kas galėtų Lietuvoje taip padaryt? Kompozitoriai įstumiami į kvailą padėtį, nes idėjų jie turi, kartais už keistų dalykų kabinasi, o atlikėjai gyvena Mozarto, Strausso epochoje. Rūtos paminėtas Daumantas Kirilauskas yra absoliučiai išskirtinis, unikalus. Puikiai Daumantą pažįstu ir žinau, kad jeigu jam kas patinka, jis viską padarys, – girdėjome rezultatą. Iš to kūrinio jis išspaudė viską ir viskas ant jo laikėsi, nes orkestras atrodė gana vidutiniškai. Lygiai kaip ir atlikdamas puikų Tan Dune kūrinį – orkestrą pirmiau reikėjo išsiųsti kinų operos klausyt kas vakarą kokias dvi savaites, kad žinotų, ką turi grot. Dabar tos kinų dvasios nebuvo. Taigi ir užsienio muzika ne visada sugrojama. Solistė, atvažiavusi žvaigždė, viską padarė, bet orkestras nepatempė.

R. Gaidamavičiūtė. Aišku, būtų puiku muzikai kaip kinui „išsimušti“ dar vieną, kitą milijoną, kad šiek tiek suintensyvėtų šiuolaikinės muzikos gyvenimas. Bet galvojant apie organizacinę pusę – ar Lietuvoje trūksta vadybininkų, ar tiesiog labai siaura jų veiklos sfera?

M. Urbaitis. Sunku pasakyti – vadybą studijuojančių labai daug. Jei turėtų drąsos, pasiryžimo rizikuoti be garantijų, nes niekas dar nepramynė tų kelių, viskas dar labai nauja, gal kas nors ir išeitų. Jei paimtų kokio kompozitoriaus kūrinius ir pamėgintų paskleisti plačiau, pažiūrėtų, kas bus. Bet niekas to nesiima. Ir studentams atlikėjams sakau: jeigu manot, kad kas nors jus kvies groti Bachą ar Beethoveną, labai klystate, tai yra taip mažai tikėtina, kaip nuskristi į Marsą. Bet jeigu grosite naują muziką, poreikis visada bus. Deja, jie visiškai to nemoka. Danijoje, kai nuvažiuoju, paklausau studentų koncertų – 60 proc. muzikos yra XX a. antrosios pusės ir tik 40 proc. tradicinės. Pas mus tokių programų nėra. Jei kokia nors studentė savo iniciatyva azartiškai groja Ligeti’o sonatą altui, tai čia jau įvykis.

R. Gaidamavičiūtė. Išeitų, kad „Gaida“, nors ir ne ledlaužis, bet su savo „kirveliu“ vis tiek ledą šen bei ten prakerta…

M. Urbaitis. Mes jau kalbėjom, kad „Gaida“ lygį pakėlė, visi su tuo sutinkam, bet renginys, vykstantis vienąkart per metus, negali tinkamai palaikyti visos muzikos gyvybės. Turi vykti reguliari koncertinė veikla, kad atlikėjas vieną mėnesį rengtų vieną programą, po mėnesio ar dviejų – kitą, kad šiuolaikinę muziką grotų bent kokius 5–6 kartus per metus. Ir kai po tokio dvejų metų grojimo ateis „Gaida“, tai bus tas pats, kaip iš NBA atvažiuoja Valančiūnas ir du mėnesius pasitreniravęs žaidžia rinktinėj. Tada bus gerai. Niekas iš nieko neatsiranda. Nes negalima nutraukti finansavimo Operomanijai, o paskui tikėtis, kad jauni žmonės ims ir parašys operą. Taip nebūna. Tiesiog reikia visą laiką palaikyti gyvą procesą. Kad atsirastų kokybė, reikia nepaliaujamai dirbti ir turėti bent minimalų pagrindą tam darbui.

Galima būtų padaryti ir kokį nors festivalį, aišku, kainuotų brangiai – realiai Lietuvoje neįmanoma, kad būtų pristatomos vien premjeros. Tokių festivalių turbūt nėra. Aš jau persifantazavau.

R. Gaidamavičiūtė. Na, jei jis būtų kokių dviejų trijų dienų?

M. Urbaitis. Jeigu išplėsto savaitgalio pirmi atlikimai Lietuvoje, tada taip.

R. Gaidamavičiūtė. Užsakytum latviui, estui…

M. Urbaitis. Galėčiau laisvai pagrot ir austrų, ir prancūzų, ir kokių nors britų. Gal ne pačių didžiausių žvaigždžių. Tų nenuskintume, jos dar nepasitikėtų mūsų atlikimo pajėgomis, bet nelabai garsius pavyktų prisivilioti. Ir žiūrėk, sakytų, ką lietuviai daro, labai įdomus reikalas, pas juos grojamos vien premjeros. Iškart pasidarytume garsūs, o dabar esame gūdžiausia provincija.

R. Gaidamavičiūtė. O jei kitais metais tu imtum rengti „Gaidą“, ką darytum?

M. Urbaitis. Reikėtų eiti Šarūno keliu – kokį nors vieną radikalų žingsnį žengti. Labai daug kam nepatiks, 80 proc. bus pasipiktinusių, bet festivalis vis tiek turės veidą, bus visai kitoks, negu buvo.

R. Gaidamavičiūtė. Siūlai, kad kiekvienais metais vis kažkas kitas organizuotų ir vis į kitą pusę mestųsi?

M. Urbaitis. Ir niekada nežinotume, ko laukti.

Š. Nakas. Deja, nesurinktume būtino skaičiaus tokio eksperimento dalyvių. Juk kiekvienas dalyvis turėtų radikaliai keisti savo gyvenimo stilių. Vienas dalykas tuo reguliariai užsiimti keliasdešimt metų, bet visai kitas – pradėti staiga. Prarastum visas turėtas pozicijas, jas tiesiog paaukotum. Jokių šansų vėl grįžti atgal. Toks vienkartinis išsišokimas yra kone socialinė savižudybė, vargti ar atsirastų daug entuziastų, kurie savo noru kištų galvas į kilpą.

R. Gaidamavičiūtė. Kitas variantas – septyni savaitgalio festivaliukai, vieną daro Mindaugas, antrą Šarūnas, trečią Zita, ketvirtą dar kas nors, visi pradeda konkuruoti tarpusavyje, vienas užsako kūrinį vienam kompozitoriui, kitas – kitam… Argi tai būtų blogai?

Š. Nakas. Man festivalių organizavimo užteko dar aname tūkstantmetyje. Niekada daugiau to nedarysiu, nes manau, kad kultūra gyva ne tik festivaliais. Yra daug didelių problemų, ypač dėl vadybos ir salių. Lietuvoje koncertų salės išvis nestatomos. Ką jau kalbėti apie modernią muziką, kur reikalingas ypač geras įgarsinimas ir t. t. Ne mažesnė problema yra kultūros procesų nušvietimas ir kontekstualizavimas. Pavyzdžiui, „Gaida“ šiemet nė piršto nepajudino, kad pareklamuotų savo renginius. Didžioji visuomenės dalis buvo visiškai neinformuota, į ką eina, kuo išsiskiria puikusis Mauricio Kagelio teatras. Apie tai, kuo jis unikalus teatro istorijoje, nebuvo net užsiminta.

 M. Urbaitis. Šokių muzika irgi buvo puiki, gerai, kad Vilniuje galime pasiklausyti tokios muzikos. Studentams sakau: eikit visur, nes daugiau gali ir nepasitaikyti galimybė išgirsti tai, kas gero pristatoma čia ir ko verta pasiklausyti. Viskas gerai, bet tas galėtų vykti ir „Gaidoj“, ir ne „Gaidoj“. Ir filharmonijos koncertuose tie patys kūriniai galėtų skambėti, ir į Vilniaus festivalį tie patys kolektyvai galėtų atvažiuoti. Galėtų ir kokiose Sirenose Kagelį suvaidint. Tuo atžvilgiu „Gaida“ nieko fenomenalaus savyje neturi.

Š. Nakas. Ji yra tarsi filharmonijos filialas.

M. Urbaitis. „Gaida“ visiškai neatspindi įdomesnių lietuvių muzikos reiškinių. Sakyčiau, nei „Gaida“, nei „Jauna muzika“ net nesistengia to atspindėti.

R. Gaidamavičiūtė. O kas atspindi? Kur tuos įdomumus randate?

M. Urbaitis. Vienetiniai atskiri koncertai, internetas ir tokie kartais atrodantys visai nereikšmingi pasirodymai, kurie pristato ateinančius jaunus žmones, atskleidžia kažkokius pokyčius. Bet tai visiškai nesiasocijuoja su „Gaida“.

R. Gaidamavičiūtė. Tai be jokių skrupulų uždarytumėt šį festivalį?

Š. Nakas. Kalbėkime ne apie uždarymą, o apie tai, kad žmonės, darantys „Gaidą“, ją administruojantys, ir tie, kurie ją čia dabar aptarinėja, skirtingai suvokia kultūros uždavinius. Jai trūksta aktualaus nervo – kalbu ne apie pavadinimą, o apie skambantį turinį.

M. Urbaitis. Nes jis pranyksta. Tokie kaip Hagos mušamieji užgožia. Yra ir vietinių reikšmingų dalykų, bet jie apsupti tokių nereikšmingų, kad klausytojai nebesusigaudo.

R. Gaidamavičiūtė. Šarūnai, ar manai, kad yra renginys Lietuvoje, geriau negu „Gaida“ atititinkantis šių dienų dvasią?

Š. Nakas. Didelę potenciją turėjo, bet jos neišnaudojo Naujosios operos akcija. Ji buvo neformatas organizaciniu lietuvių muzikinio gyvenimo požiūriu. Be to, neatlaikė vidinių savo prieštaravimų. Gerai, kad jos liniją tęsia Operomanija.

Tačiau kodėl manoma, kad visą muzikinę įvairovę turėtų pateikti tik renginiai? Čia esminis klausimas. Kodėl to negalėtų daryti radijas, televizija, internetas? Kodėl tai negalėtų skleistis per klubinę veiklą? Daug kas stengėsi, bet planai visad suirdavo. O dabar vyrauja standartiniai koncertai. Taip, mes kalbame kritiškai, tačiau tai nereiškia, kad iš principo neigiame galimybę egzistuoti tokiai „Gaidai“, kokia ji yra dabar. Anaiptol, mes formuluojame platesnę problemą, teigdami, kad vien to festivalio nepakanka, nes iš tikrųjų ne taip ir svarbu, geresnė ar prastesnė „Gaida“ įvyko, svarbiau tai, kad visas horizontas taip ir neatsiskleidžia.

R. Gaidamavičiūtė. Bet „Gaida“ negali atsakyti už tas problemas, kurių neaprėpia. Kalbėkime apie tai, ką ji gali ir ką galėtų, bet nepadaro, arba ką padaro gerai, o ką blogai.

M. Urbaitis. Viską, ką nori, daro ir padaro. Bet kokia jos įtaka Lietuvos muzikiniam gyvenimui, kompozitorių kūrybai?

R. Gaidamavičiūtė. Man atrodo, ypač svarbu, kad „Gaida“ brandina publiką, atveria naujus horizontus, ugdo poreikį naujiems garso fenomenams.

M. Urbaitis. Aš nuo to ir pradėjau kalbą, tai labai gerai. Publikai sukuriama šventė ir tegul ji švenčia. Ypač kad po metinės bado dietos visi išalkę ir stačia galva puola.

Š. Nakas. Absoliuti sausra visus metus ir pora dienų lietaus – viskas čia aišku. Beje, negalėčiau nieko prikišti daugeliui pernai į „Gaidą“ pakviestų atlikėjų. Gal tik Hilliardo ansamblis prastokai pasirodė.

M. Urbaitis. Tokie gabūs žmonės, sukūrę savo mitą, staiga patys jį šaržuoja. Bet čia jau jie turi susivokti, „Gaida“ šito klausimo irgi neišspręs.

Š. Nakas. Dešimtys lietuvių kompozitorių sėdi be darbo, turi užsiimti velniai žino kuo, nes negali gyventi iš muzikos. O pinigai vis tiek dažniausiai skiriami gastrolieriams vežti. Tokia politika tikrai nėra geriausia. Reikia skubaus ir racionalaus sprendimo, nes ir toliau eksponuoti lietuvius kaip egzotišką nacionalinį getą prašmatnių užsieniečių apsuptyje labai nerimta.

R. Gaidamavičiūtė. Ar manai, kad „Gaida“ turėtų būti vien lietuviškos muzikos festivalis?

Š. Nakas. Ne, jokiu būdu, tai būtų visiška nesąmonė. „Gaida“ tokia niekad ir nebuvo. Kalbu ne apie statistiką, kiek ten lietuvių pristatoma, bet apie tam tikrą proporciją.

Žinoma, būtų nuostabu, jei originalią kūrybą skleistų ne tik specializuoti šiuolaikinės muzikos festivaliai, bet ir filharmonija, teatrai, radijas, televizija, tačiau šiuo metu jiems gerokai aktualesnis repertuarinis „greitas maistas“…

M. Urbaitis. Jei kalbėtume apie kitą tokį milžiną Lietuvoje – Pažaislio festivalį, kas jam neleidžia paimt ir atvežt kokį nors gerą šiuolaikinį produktą? Vilniaus festivalis yra geras to pavyzdys (kai kada jam pavykdavo, gaila, dabar biudžetas sumažėjo). Prisiminkime, kiek metų jis skatino naujų kūrinių atsiradimą, ir kokybė, sakyčiau, šoktelėjo į viršų.

Š. Nakas. Tai vienintelis festivalis, kuris sudarydavo karališkas sąlygas, duodavo patogius terminus ir didelę laisvę. „Gaidos“ laisvė yra nepalyginamai siauresnė.

M. Urbaitis. Stinga atsakingo požiūrio.

Š. Nakas. Žinoma, kritiškai kalbantis kompozitorius visada rizikuoja, nes yra laikomas nelojaliu vyresnybei, nuo kurios labai priklauso parama jo kūrybai. Tačiau tylėjimas – tai saviapgaulė, nes niekas kitas už kompozitorius to nepasakys ir neišspręs. Tai ne „Gaidos“ problema. Čia visos muzikinės kultūros politikos silpnoji vieta.

M. Urbaitis. Kultūros ministerijai siūliau, kad dalį stipendijų susietų su atlikėjų kolektyvais. Ta pati stipendija, tie patys pinigai, nieko nereikėtų išrast, bet lėšos būtų panaudotos tikslingai – kompozitorius metus ar dvejus reziduotų prie valstybinio simfoninio orkestro, choro arba kvarteto.

Š. Nakas. Visi, kurie gauna dotacijas.

R. Gaidamavičiūtė. Gal reikėtų panašiai kaip geriausių knygų penketukus sudaryti, tarkim, simfoninės, kamerinės, muzikos vaikams penketukus, iš kurių geriausią kūrinį rinktų ne muzikologai, bet visuomenė. Ir atlikėjai išgarsėtų…

M. Urbaitis. Ir internete būtų galima balsuot. Na, kodėl nepažaidus dėl populiarumo.

R. Gaidamavičiūtė. Bet ar įsitrauktų visuomenė? Gal pradžioj svarbu būtų, kad ji bent išgirstų šiuolaikinę muziką. Tarkime, televiziniai operos ar šokių projektai ugdo, padeda suvokti, kas yra vertinama.

Š. Nakas. Tai svarbu dėl to, kad tokias iniciatyvas iškelia masinė medija – televizija. Šiuolaikinė muzika jau daugiau negu 20 metų beveik neegzistuoja Lietuvos televizijoje, todėl panašaus sumanymo šansai yra nuliniai. Mes patys susimuliuotume tą balsavimą, draugams pasiūlytume, per Facebook pakviestume, ir tiek. Knygų rinkimai juk tokie ir yra. Niekas jų neskaito, balsuoja aklai.

M. Urbaitis. Be to, jos visos tokios vienodos tame penketuke, kad nėra jokio skirtumo, kuri bus pirma, kuri antra.

R. Gaidamavičiūtė. Vis tiek kas nors skaito, aptarinėja mokyklose, per televizijos, radijo laidas. Žmogus, nuėjęs į knygyną, bent pavadinimą jau būna girdėjęs.

Š. Nakas. O šiuolaikinės lietuvių muzikos beveik niekur negalima išgirsti, išskyrus keletą dienų vykstančius festivalius. Dar šiek tiek per LRT Klasiką. Pritariu, kad reikia eiti sukandus dantis, gal po keleto metų tai taptų reikšmingu žaidimu, turinčiu svarbų psichologinį socialinį foną. Bet nemanau, kad to užtenka. Bene rimčiausia problema yra vergiškas Kompozitorių sąjungos narių pasyvumas. Pasiguodžia vienas kitam, padejuoja, bet nieko nesiima.

R. Gaidamavičiūtė. O ko galėtų imtis? Juk kiekvienas pirmiausia galvoja apie save. Kuo toliau, tuo mažiau žmonių nori kurti viešąjį, bendrąjį gėrį…

Š. Nakas. Tai platus apibendrinimas, tačiau jeigu jau yra toks organizacinis kompozitorių sociumas, tai jo veikla turėtų būti aktualesnė ir gyvybingesnė. Negalima apsiriboti jubiliejiniais koncertais ir maloniomis vaišėmis metų pabaigoje. Tai, žinoma, gražu, puiku, kam nors gal ir egzistenciškai svarbu. Tačiau kompozitorių bendrija, kaip ir kelių greičių Europa, yra neabejotinai susisluoksniavusi, todėl ir požiūris turėtų būti labai racionalus. Reikia aiškių kriterijų ir adekvatumo, nes tuos žmones sieja ne tik kolegiška draugystė, bet ir konkurencija, todėl neįmanoma išvengti konfliktų. Gaila, bet šiuo metu Sąjunga vis giliau grimzta į letargo būseną. Bent man taip atrodo.

R. Gaidamavičiūtė. Tau reikėtų pradėt kokią nors akciją „darom“ muzikos srity, įtraukti aplinkinius.

Š. Nakas. Iniciatyvos įmanomos, deja, turime per mažai bendros socialinės veiklos įgūdžių. Sąjūdžio laikais viskas buvo labai aišku – priešindamiesi sovietų imperijai, visi buvome maksimaliai solidarūs, tačiau vėliau, kai neliko ugningų lozungų ir kilo vis subtilesni klausimai, lietuviams pasidarė gerokai sunkiau ką nors veikti sutartinai. Čia laimi personos, turinčios tam tikrų samurajiškų savybių, disciplinuotos, atkaklios, besilaikančios žodžio. Tai tarsi labai paprasti dalykai, bet jie tampa ypač svarbūs, kai kas nors daroma kartu. Gali būti išdidus egoistas, kuris sumaniai išsisukinėja nuo visko ir niekam nepadeda, bet ir tau galų gale niekas nepadės. Štai kur problema. Trūksta esminių susitarimų, prasideda išskaičiavimai, vilkinimai, atsiranda kažkokia baimė, galop iniciatyva nutrūksta. Tarsi pasiskirstoma turima teritorija, „žemės“ išdalijamos, vienam tiek hektarų, kitam tiek, tuo viskas ir baigiasi.

M. Urbaitis. Čia kaip tie ūkiai po tris hektarus kiekvienam… Kai pasižiūriu, kaip mąsto ir tvarkosi, pavyzdžiui, estai, apima pavydas. Užtai jie jau seniai turi eurą, užtai jų chorai dainuoja šiuolaikinę muziką.

Š. Nakas. Protestantizmo kultūra yra visai kitokia, negu būdinga katalikybei. Tiesiog kitoks mąstymas, disciplina, net apsiskaitymo lygis – to Lietuvoje labai trūksta.

M. Urbaitis. Visi nustebo, kai net latviai mus aplenkė. Jie gilesnėj duobėj sėdėjo negu mes, bet susiėmė ir išsikrapštė. Lietuviai visą laiką šaukia, kokie jie nelaimingi. Kai ta savigaila persimeta į kultūrą, kur žmonės dar nedraugiškesni, neva tą lemia pseudokonkurencija, tada ištinka visiškas dvasinis paralyžius. Tai kultūra be įsipareigojimų, be aiškaus požiūrio, lygiai kaip nacionaliniai kolektyvai be nacionalumo vizijos.

R. Gaidamavičiūtė. Ar manote, kad per 20 veiklos metų „Gaida“ nesuteikė kompozitoriams jokių inspiracijų?

Š. Nakas. Kompozitoriai gauna inspiracijų net ir konclageryje. Bet kur ir bet kada, kaip ir visi menininkai. Jurgis Karnavičius geriausius savo kūrinius parašė Pirmojo pasaulinio karo metais, sėdėdamas karo belaisvių stovykloje Austrijoje. Neįmanoma apibrėžti tos idealios būklės, kuri labiausiai sužadina galias. Kartais jos pasireiškia labai paradoksaliomis sąlygomis.

„Gaida“ kažkiek tonizuoja šiuolaikinės muzikos gyvenimą, nors pastaruoju metu ji, man atrodo, yra gana pasyvi, pernelyg savimi patenkinta. Rimtai šnekant, apmaudu, kai kvalifikacija švaistoma tuščiai. Žmonės nėra mašinytės, kurias ištraukęs iš stalčiaus po 20 metų gali tikėtis tobulo veikimo. Turi būti nuolat puoselėjama forma, kaip žirgo ar sportininko. Jei šito nėra, apima vangumas, netikrumas, estetinis pasyvumas. Tą dabar ir matome.

M. Urbaitis. Man pavyzdys būtų Michaelis Gordonas su Hagos mušamaisiais. Panašus projektas Lietuvai nė iš tolo negresia – nei kompozitoriai čia turėtų tokias sąlygas, nei atlikėjai galėtų skirti tiek dėmesio, darbo ir laiko. Visai nesvarbu, kas to imtųsi. Tiesiog tam nėra terpės. Kalbu ne vien apie muziką – dailininkas Žilvinas Kempinas labai aiškiai pasakė, kad tokiam menui, kokį kuria jis, Lietuvoje terpės nėra.

R. Gaidamavičiūtė. „Gaida“ tarsi siejasi su viskuo, apie ką kalbam, bet, pasikartosiu, ji viena negali išspręsti visų problemų.

M. Urbaitis. Ji tarsi atstovauja visoms joms. Susidaro įspūdis, esą „Gaida“ išsprendžia visas problemas. Ji neišsprendžia nė vienos.

Š. Nakas. Daug kam atrodo, jei „Gaida“ būtų labai gera, tada apskritai viskas būtų labai gerai.

M. Urbaitis. „Gaida“ yra gera, bet visa kita yra blogai. Tiems, kurie domisi šiuolaikine muzika, bet yra iš kitų sluoksnių, atrodo, kad „Gaida“ atstovauja viskam absoliučiai, o už jos – dykuma, dykra. Iš tikrųjų taip ir yra.

Š. Nakas. Panašiai kaip bažnyčioje – čia altorius, ten toliau Dievas ir nieko aplink nėra, nei to didesnio pasaulio, nei šalių, nei kalvų, nei didmiesčių, nieko. „Gaida“, rodydama daug puikaus importo ir būdama ilgametė tokio repertuaro segmento monopolininkė Lietuvoje, kuria nenaudingą provincialumo iliuziją ir keblią situaciją, nes jos strategija nukreipta į atvežtinės didžiųjų šalių produkcijos adoravimą. To gal nebūtų, jei, sakykim, estų pavyzdžiu gyvuotų dvigubas sklaidos formatas: tarptautinis festivalis, koks yra „Gaida“, ir lietuvių kūrybai skirtas forumas, kaip, pavyzdžiui, Taline vykstančios Estų muzikos dienos.

R. Gaidamavičiūtė. Atrodo, neabejotinai sutariam, kad reikia reguliaresnio sezono. O kokių dar idėjų siūlytumėt?

Š. Nakas. Kad ir tas išreklamuotas Čiurlionio konkursas – Čiurlionis ten tik dėl vaizdo, programoje jis yra paskutinėje vietoje, nes dominuoja Lisztas, Brahmsas, Bachas, Beethovenas. Jokio aktualumo. Jeigu darai konkursą, kuris atstovauja XX a. Lietuvai, tai ir repertuaras turėtų būti atitinkamas…

M. Urbaitis. Tvok Bacevičių, Gruodį…

Š. Nakas. Grok bent jau XX a. koncertus kaip privalomąją programos dalį. Juk reikia turėti kokių nors kultūrinių ambicijų, remtis ne tik sportiniais ir pedagoginiais kriterijais. Groti labiau šiuolaikinę muziką – Bartóką, Prokofjevą, Szymanowskį…

M. Urbaitis. Bet ne Chopiną.

Š. Nakas. O gal tegu groja Chopiną… Tada galės ir toliau verkti, kad neturi prestižo.

M. Urbaitis. Žodžiu, reikia naujų iniciatyvų.

R. Gaidamavičiūtė. Puiku, kad vis dar kunkuliuojate tarsi dvidešimtmečiai. Gal ir įpūsite kokį naują lauželį.

Dėkoju už pokalbį.