Apie teologiją, filosofiją, miestą ir kitus kūrinius, kurie mūsų nemyli

ŽURNALAS: KULTŪROS BARAI
TEMA: Teologija, filosofija
AUTORIUS: Almantas Samalavičius

DATA: 2012-12

Apie teologiją, filosofiją, miestą ir kitus kūrinius, kurie mūsų nemyli

Almantas Samalavičius

Su Stevenu Schroederiu ir Davidu Breedenu kalbasi Almantas Samalavičius

Stevenas Schroederis, knyga „Išėjimo įsiūtis“, David Breeden

Gimęs Teksase, Stevenas Schroederis studijavo psichologiją Valparaiso universitete, apgynė filosofijos doktoratą iš etikos ir visuomenės studijų srities Čikagos universitete, beveik du dešimtmečius įvairiose aukštosiose mokyklose dėstė filosofiją, dalyvavo taikos sąjūdyje. 2002–2009 m. su nedidelėmis pertraukomis gyveno Kinijoje, Šenženo universitete dėstė filosofiją, literatūrą ir taikos studijas, o grįžęs į JAV įsitraukė į Čikagos universiteto Azijos klasikos studijų programą. Kartu su kompozitore, Grammy laureate Clarice Assad įsteigė „virtualų menininkų kolektyvą“ (Virtual Artists Collective), subūrusį muzikus, poetus ir vizualinių menų kūrėjus. Beje, ši „neregima“ grupė per pastaruosius aštuonerius metus išleido daugiau kaip keturiasdešimt poezijos rinkinių.

Profesoriaus Steveno Schroederio plunksnai priklauso pustuzinis filosofijos, etikos veikalų, keli poezijos rinkiniai. Naujausias opusas – filosofinės poezijos knyga, sukurta kartu su universalistų pastoriumi iš Minesotos Davidu Breedenu, baigusiu teologijos ir literatūros studijas, apgynusiu doktoratą iš kūrybinio rašymo srities. Dr. Breedenas yra keturių romanų, trylikos poezijos rinkinių ir pluošto esė autorius. Filosofinių „pokalbių“ knyga, parašyta tarsi poetinių įžvalgų mainai, paskatino pokalbiui apie senųjų knygos formų reikšmę teologijos, religijos ir filosofijos kontekste.

Almantas Samalavičius. Naujoje judviejų knygoje „Išėjimo įsiūtis“ nėra įprastinių autorystės nuorodų. Teigiate, kad poetišką ir filosofišką pokalbį inspiravo XVII a. „užrašų knygų“ (commonplace books) tradicija. Kodėl ja remiatės laikais, pranašaujančiais knygų eros pabaigą? Ar siekėte atgaivinti seną epistolinį žanrą? O gal to imtis paskatino nerimas, kad elektroninės komunikacijos amžiuje sparčiai nyksta ankstesnis knygų vaidmuo ir funkcijos?

Steven Schroeder. „Knygą“ suprantu kaip veiksmą, kuriam galima suteikti pačius įvairiausius pavidalus, tad ir elektroninę formą vertinu veikiau kaip naujas galimybes negu naują „mirtiną“ pavojų. Manau, šiuo atveju didesnis iššūkis yra rasti būdą, kaip kurti knygas, kad jos išliktų atviros, nesvarbu, ar naudojamas rašalas popieriaus lape, ar pikseliai ekrane. Sokratas nepasitikėjo knygomis, nes negalėjo su jomis kalbėtis, jos neatsiliepdavo, kai jis ko nors klausdavo. Nuo Platono laikų literatai svajojo kurti tokias knygas, kurios kviestų skaitytojus į jas atsiliepti. Ir jau gerokai tiesesnis klausimas, kaip naudotis knygomis, užmezgus su jomis pokalbį? Reikia knygų, kurių verta klausytis, kai į jas atsiliepiame. Toks yra užrašų knygų grožis epistolinės tradicijos kontekste. Jos įsitraukia į draugų pokalbį, tampa draugais tarp draugų. Šiuo požiūriu tai gyva tradicija, kurią reikia palaikyti, užuot atsisakius į ją įsiklausyti. „Knygų kultūra“ (kaip ir kultūra apskritai) yra praktika, o ne artefaktų rinkinys. Tokiai praktikai elektroninės medijos gali labai pagelbėti. Vienas iš rimčiausių ateities iššūkių – tai gebėjimas atskirti tuos įnagius, kurie didina bendravimo galimybes, nuo tų, kurie nutraukia pokalbį arba apskritai jį atmeta. Manau, šitas iššūkis iš tikrųjų yra labai senas – visada buvo svarbu palaikyti gyvą, atvirą pokalbį, naudojantis įnagiais, užuot leidus, kad tie įnagiai naudotųsi mumis. Puoselėkime draugystę, neatstumdami nepažįstamųjų…

David Breeden. Nežinau, kada „knyga“ iš tikrųjų buvo knyga. 1607-aisiais? Ar 1902-aisiais? Užrašų knygos leisdavo pasidalyti mintimis su draugais. Manau, naujos technologijos galėtų padidinti tokį gebėjimą dalytis. Manęs neglumina skonio kūrėjų ar teisę spręsti sau prisiskyrusiųjų mirtis. Londonas, Paryžius, Berlynas, Niujorkas, Roma… Ar šios vietos reiškia ką nors daugiau už vaizduotės padarinius, suteikiančius aibę pretenzijų į galią?

Svarbiausias spausdintos knygos pranašumas buvo gebėjimas dauginti tekstą, pateikiant gausybę identiškų kopijų. Šis faktas lėmė, kad atsirado didžiulė skylė bauginančioje šlapioje Bažnyčios paklodėje. Kaip elektroninės knygos paveiks totalitarinius režimus? Informacija yra galingesnė negu užtaisytas šautuvas. Bet ar balsų kakofonija yra galingesnė? Manau, kad taip.

Ar individualus balsas bus girdimas šiame elektroniniame chore? Mintis apie milijonus anoniminių poetų (ir apie save tarp jų) manęs nebaugina. Eilėraščio iš užrašų knygos galima nesuprasti, tačiau jis nenustoja buvęs tiesa, jeigu jis yra tiesa. O melas netampa tiesa vien todėl, kad paskleidžiamas didesniu tiražu.

Knyga mirė, tegyvuoja knyga!

S. Schroeder. Žmonės visada naudojo įnagius, kad galėtų bendrauti. Teptukas ar rėžtukas šiuo atžvilgiu yra tokia pati technologija kaip ir kompiuteris. Atmesti naujas technologijas, esą jos iš prigimties destruktyvios, nėra gera praktika. Tačiau kreipti dėmesį į tai, kaip mes naudojamės įnagiais, kam jie prieinami ir kokiomis sąlygomis, yra gera mintis. Elektroninės knygos totalitariniams režimams, manau, darys maždaug tą patį, ką darė ir kitos medijos, – kartais juos kritikuos, kartais rems, kartais taps propagandos aukomis, kartais tuos propagandos mechanizmus pavers dar efektyvesniais. Laikas (tuo buvo įsitikinęs Thomas Paine’s) parodys. Manau, balsų kakofonija yra liudytojų debesys, kartais įvardijami, kartais ne. O mums liudijant, knyga toliau tobulės, ir išmoksime ne tik gaminti knygas, bet ir jas vartoti.

A. Samalavičius. Abu rimtai domitės teologija – Stevenas religijos klausimus nagrinėja kaip filosofas ir etikas, Davidas neišvengiamai susijęs su ja kaip protestantų pastorius. Tačiau šiais laikais esmine moderniosios teologijos forma tapo ekonomika – ankstesniame šio ciklo pokalbyje tą ironiškai jau konstatavo Johnas Cobbas. Kaip manote, ar teologija yra pakankamai pajėgi, kad padėtų moderniai visuomenei spręsti vis aštrėjančius solidarumo, teisingumo, subalansuotos ekonomikos, socialinių santykių darnos klausimus?

S. Schroeder. Nemanau, kad Johnas Cobbas kalbėjo ironiškai. Kai žvelgiu pro savo virtuvės langą, matau katedrą, pavadintą Rockefellerio vardu, kitapus gatvės, skiriančios nuo Čikagos universiteto Verslo mokyklos, ­– ši suprojektuota taip, kad atspindėtų katedrą. O gretimoje gatvėje yra Miltono Friedmano institutas (visą praėjusį šimtmetį ir dalį šio amžiaus ten veikė universitetinė teologijos mokykla). Tad kiekvieną rytą gerdamas kavą gaunu priminimą apie verslo ir ekonomikos kaip disciplinos svarbą. Ekonomistai yra mūsų laikų scholastiniai teologai, todėl ir turime stengtis (kaip ir bet kokios scholastikos atžvilgiu), kad mūsų nenušluotų galinga mokykla, reprodukuojanti dogmą, užuot raginusi kritiškai mąstyti. Martinas Lutheris sakė: mūsų dievas yra tas, kuriuo pasitikime, ir manau, kad tai labai įdomus požiūrio taškas, nuo kurio galima pradėti svarstyti klausimą apie teologijos vaidmenį. Jei teologija yra diskursas apie Dievą, tuomet ji turi kažką pasakyti apie tai, kuo pasitikime (šis klausimas buvo itin svarbus pranašų tradicijoms). Svarstymai, kur mes perkeliame savo pasitikėjimą (ir dažnai pasielgiame klaidingai), yra viena iš strategijų kelti klausimus apie bendrus mūsų rūpesčius ir bendras baimes: tai, ko bijome, gali kuo puikiausiai atskleisti, kur perkeliame pasitikėjimą. Mintis, kad tobula meilė kelia baimę, šiuo požiūriu ypač įdomi. Ten, kur esama baimės, yra vietos tik netobulai meilei (prisimenant Che Guevaros komentarą apie tikrus revoliucionierius) – tai užduoda mąstymui darbo, nesvarbu, ar imtumės politikos, ar statytume savo miestus.

D. Breeden. Rašau romaną, kuriame pasakojama pranašo Amoso vardu. Jis gyveno įdomiais laikais: Izraelio karalystė buvo iškilusi virš viso pasaulio – plėtė savo teritoriją, išorinių pavojų jai kildavo mažai, ekonomika klestėjo, vyravo viešas nuolankumas. Bet štai išnyra Amosas, kuris sako, kad socialinis teisingumas yra svarbesnis už institucinę religiją. Spėkite, kaip jo skleidžiamą žinią priėmė valdantysis elitas…

Didžiausia žmonių religija visada buvo turtas. Žvelgiant iš tokios perspektyvos, turtas yra labiausiai antlaikiškas dalykas. Pranašai, poetai ir menininkai, skelbiantys kitas tiesas, visada pūs prieš vėją.

Ekonomika jau seniai yra tautų, ypač jų elito, dievas. Ne per seniausiai, pradedant nuo Adamo Smitho, susimąstyta, ar nederėtų pasitraukti į šalį nuo ekonomikos, gal yra kitas kelias visa tai daryti? Esminis klausimas toks: reikia ar nereikia ekonomikai vadovautis morale. Dėl šios priežasties nesu nei ekonomistas, nei politikas. Tiesiog prisijungiu prie Amoso ir sakau: „Tai neteisinga.“

A. Samalavičius. Savo knygoje rašote: „Teologijos praktika, kaip mes ją suprantame, yra panašesnė į miestą negu į sistemą.“ Pakomentuokite plačiau šį įdomų teiginį.

S. Schroeder. Na, kaip ir daugelis provokatyvių teiginių, taip ir šis sąmoningai šį tą nutyli. Atskirti „miestą“ nuo „sistemos“ reiškia išleisti iš akių faktą, kad apie miestą labiausiai tinka kalbėti kaip apie sudėtingą sistemą. Šis pabrėžtinis nutylėjimas verčia susimąstyti, apie ką galvojame, kai sakome „miestas“ arba kai sakome „sistema“. Teologinės praktikos atsitraukimas nuo sistemos reiškia jos norą atsikratyti apsėdimo, kad būtinai reikia aprėpti viską, kas dažniausiai buvo siejama su scholastika arba vėliau (pavyzdžiui, nuo Kierkegaard’o) – su Hegelio filosofija. Prilyginti teologiją miestui, vadinasi, suteikti jai nenuneigiamai gyvą ir labai žmogišką terpę (tai reiškia, kad yra daug nesurištų mazgų). Suprantama, galima galvoti apie miestą kaip apie mašiną, bet mes suvokiame miestą kaip sudėtingą polifoniją. Tokiu atveju politika yra tos polifonijos, svarbios miesto sandarai, palaikymas. Šiuo atžvilgiu teologija yra ne tiek „sisteminė“, kiek „politiška“, kuriama žmonių bendruomenės (pavyzdžiui, Bonhoefferis savo laiškuose, o, beje, ir eilėraščiuose kalbėjo apie „nereligingą“ krikščionybę).

Manau, ši metafora skatina galvoti apie tai, kas skiria miestą (žmonių bendruomenę, „bažnyčią“, pasak tokio mąstytojo, koks buvo Bonhoefferis), veikiantį kaip gerai sutepta mašina, nuo miesto kaip gyvo organizmo. Kai gerai sutepta mašina kuo nors nustebina, beveik visada tai reiškia, kad atsitiko kažkas negero. Kai nustebina gyvas organizmas, dažniausiai tai kelia pasigėrėjimą, o neretai yra išradimo pradžia.

D. Breeden. Mes, žmonės, mylime savo kūrinius, bet tie kūriniai nemyli mūsų. Tai labai apmaudu. Kiek įmanydami stengiamės save, savo idėjas kaip nors suderinti su tuo, kas egzistuoja aplink mus, kad tik nereikėtų susidurti su šiuo apmaudu.

Teologijos sistema turi didelį privalumą: apie „Dievą“ niekas nieko nežino. Niekada nežinojo. Ir niekada nesužinos. Tačiau šis privalumas prarandamas iškart, kai teologas imasi apibūdinti, kaip „Dievas“ sąveikauja su mums pažįstamais fenomenais – tai audros, tornadai, ligos ar mirtis. Tuo momentu visos teologinės sistemos ir visi jų kūrėjai gali atrodyti visiškai kvailai.

Žmonės gimsta ir miršta, veikiami teologijų, mes gyvename jomis ir jose, panašiai kaip gyvename miestuose. Ta pati vieta, kurioje viename amžiuje buvo girdomi arkliai, kitais laikais virsta motociklų parkingu. Dievas, viename amžiuje išvaikęs skėrius, kitame virsta Dievu, kuris išsklaido tamsos jėgas.

Teologija tuo ir yra panaši į miestą.

S. Schroeder. Tomas Akvinietis savuosius Dievo buvimo „įrodymus“ baigė teiginiu apie kalbą ir žmonių bendruomenę – jo žodžiais tariant, tuo, „ką visi vyrai turi galvoje, kai sako Dievas“. Suprantama, Akviniečio „visi vyrai“ yra būdas pasakyti „mes“, o klausimas, ką reiškia „mes“ (ir ką „mes“ identifikuojame kaip „juos“), gali tapti kūrybingu etinių ir politinių apmąstymų išeities tašku. Man patinka Johno Lennono žodžiai: „Dievas yra koncepcija, kuria matuojame savo skausmą.“

Komentaras apie tai, kad mūsų kūriniai mūsų nemyli, primena Marry Shelley, kuri, atrodo, buvo įsitikinusi: jeigu jie mus mylėtų, ta meilė, ko gero, taptų problema. Tai darosi vis svarbiau, nes mūsų kūriniai tampa vis protingesni…

D. Breeden. Kai įsistebeiliju į šiltą savo kompiuterio ekrano mirgėjimą, žinau, kad esu mylimas!

A. Samalavičius. Gyvename laikais, dėl įvairių priežasčių gana nedraugiškais religijai (ypač krikščionybei, bet ne tik jai), nors visos didžiosios religijos tradiciškai laikomos išminties apie gyvenimo prasmę, žmogaus elgseną ir kitus dalykus šaltiniais. Ar gilesni religiniai įsitikinimai, jūsų nuomone, ką nors reiškia visuomenei, kuri apimta ne tiek religinio įkarščio (kaip ankstesniais istorijos tarpsniais), kiek vartojimo aistros ir scientizmo, neretai įgaunančio patį primityviausią pavidalą? Ar religiniai įsitikinimai gali paskatinti, kad būtų giliau apmąstomas gamtos niokojimas, globali ekonominė krizė ar universalių vertybių neigimas, ypač paplitęs globalizacijos apakintuose Vakaruose? Šiame kontekste labai svarbūs tokie garsaus psichologo Thomo Scheffo žodžiai: „Yra nemažai įrodymų, kad žmogiškos universalijos būdingos įvairioms kultūroms skirtingais istoriniais laikotarpiais.“

S. Schroeder. Mąstyti apie globalų religijai nedraugišką klimatą ypač įdomu, jeigu gyveni Jungtinėse Valstijose, kur religija yra privilegijuota (nepaisant kai kurių čionykščių „evangelistų“ nusiskundimų) tiek socialiai, tiek instituciškai. Ir būtent institucijai (Bergsonas tai vadino „statiška“ religija) taikomos didžiausios privilegijos (pavyzdžiui, mokesčių lengvatos).

Teisingai kalbi apie „scientizmą“, užuot sakęs mokslas. Scientizmas yra dar viena organizuotos religijos forma. Jis, kaip ir visos organizuotos religijos, veikia tarsi opijus (kuris nėra blogas dalykas, jei palengvina tikrą skausmą). Man keista, kad ši organizuota religija nepastebi „atodūsio“, „širdies“ ir „sielos“, apie ką lyriškame savo apibūdinime priminė Marxas, religijos kritiką laikęs visuomenės kritika. Scientizmui visai nerūpi „pavergta būtybė“, „beširdis pasaulis“ ir „bedvasės sąlygos“. Virginia Woolf savo „Trijose ginėjose“ kalbėjo panašiomis kategorijomis, teigdama, kad visuomenės kritika turėtų ieškoti naujų žodžių ir naujų metodų. Kalbu apie kritiką kaip apie kritišką mąstymą, nukreiptą į dalykų esmę.

Knygoje mudu su Davidu aptariame istorijas, kurios mus suformavo, – ne todėl, kad jas laikytume kokiais nors išminties šaltiniais, bet todėl, kad jos išmokė mus matyti ir kalbėti. Mes kreipiamės į kalbą, kuri mus suformavo, ir žodžiai įgauna formą, reikalaujančią jos laikytis. Tai poezija, galinti veikti taip, kaip šventykla kartais veikia erdvėje, kurioje gali rastis „antrinė kultūra“ ar „paralelinis polis“ (pasiskolinau šiuos vaizdinius iš Ivano Jirouso, Václavo Havelo ir jų aplinkos). Bandėme sukurti sceną (tai prilygsta palapinės statymui) ir tikimės, gal kai kurie skaitytojai kartu su mumis praleis joje tiek laiko, kiek reikia, kad ji virstų apmąstymų vieta.

D. Breeden. Viliuosi, kad mano (kaip ir tėvo Abraomo) palapinė atsiveria į visas keturias puses. Užaugau anesteziškoje ir be galo kurtinančioje amerikietiškos krikščionybės aplinkoje. Bet vis dėlto, kaip neretai atsitinka per anestezijos seansą, patyriau aiškumo akimirkų. Tikra poezija! Vadinasi, žodžius kerta bent dvi kryptys. Ir dažnai jie patys save ištrina. Jiems išsitrynus, laukia nuostabios įžvalgos.

Pasakysiu kelis dalykus apie opijų. Augdamas neturtingoje šeimoje, gyvenau tarp žmonių, kuriems reikėjo opijaus. Daugelis iš jų būtų griebęsi narkotikų, žalojančių tiek asmeniškai, tiek socialiai, jeigu nebūtų turėję religijos. Ar jie norėjo dalyvauti revoliucijoje? Kai kurie dalyvavo. Daugiausia profsąjungų veikloje. Nacionalinė gvardija puikiai tvarkėsi su tais, kurie bandė priešintis. Priespauda – sunki tema. Nelaimei, vieno žmogaus priespauda yra kito laisvė. Biblijoje apie tai galima šį tą rasti.

Štai kodėl mano būsena paradoksali: esu pastorius, tarnauju „parapijai“, bet mano religiniai įsitikinimai pagrįsti tuo, kad kiekvienas žmogus laisvas ieškoti savo dvasinio kelio. Nesu jiems autoritetas. Nesu netgi vedlys. Esu tik pakeleivis paieškų kelyje. Man tai tinka. Visos keturios mano palapinės pusės atviros. Galite užeiti. Bet jei išsiruošėte keliauti į Gomorą, man teks su jumis pasikalbėti.

S. Schroeder. Taip, mums visiems, prašalaičiams ir svečiams, reikia draugų pagalbos ir svetimųjų gerumo. Kad ir kokią Gomorą kokiu metu užsimotume pasiekti, smagu sutikti draugų ir svetimųjų, kurie suteikia mums atokvėpio valandėlę. „Nieko nedaryk, – sakė Buda, – tik stovėk ten.“

Jei mano laisvė yra kito nelaisvė, sakyčiau, mums būtinai reikia pasikalbėti. Ir turbūt todėl knygų era nesibaigs niekada…

A. Samalavičius. Nepaisant pagrįsto skepticizmo religijos kaip institucijos (ar jos isteblišmento) atžvilgiu, poetiniame judviejų pašnekesyje apstu religinių simbolių ir aliuzijų. Ar tikitės, kad tai padės užmegzti ryšį su šiuolaikiniais individais, persiėmusiais skepsiu ir abejojančiais viskuo?

S. Schroeder. Įdomus klausimas, į kurį vargu ar galėčiau duoti aiškų atsakymą. Bet kokie svarstymai apie auditoriją man atrodo šiek tiek mistiški. Įtariu, kad kai kurie simboliai, motyvai ir aliuzijos ras dalies skaitytojų atsaką – vienus patrauks, kitus atstums. Tačiau pasakojimai, kuriuose jie įsišakniję, yra medžiaga, padedanti kurti sceną (ar palapinę), apie ką kalbėjome kiek anksčiau. Tai geros istorijos, o tokios visada sulaukia atsako, nes byloja apie esmę (nesvarbu, kokia ta esmė būtų).

D. Breeden. Šiais laikais Bibliją žmonės supranta visuose pasaulio kraštuose. Vis dėlto eilutė iš „Matricos“, ko gero, turi didesnę galią nei Biblijos žodžiai. Antai teiginys: „Jeigu realu yra tai, ką gali pajausti, užuosti, paskanauti ir pamatyti, vadinasi, realybė yra paprasčiausi elektros signalai, kuriuos interpretuoja tavo protas“ veikiausiai turės didesnį rezonansą nei „Tavo aukos smilkalai kelia man pasibjaurėjimą“. Pirmoji eilutė priklauso Morfėjui (turiu galvoje pirmąjį „Matricos“ filmą, nes buvo ir kitų), antroji – Izaokui. Vis dėlto pirmoji nėra tokia paveiki kaip antroji. Galite dėl to laikyti mane elitistu.

S. Schroeder. Man regis, eilutė iš „Matricos“ yra tokia pat religinė aliuzija kaip ir Izaoko žodžiai – abu yra kultūros artefaktai, abu yra „populiarūs“. Kai cituoju eilutę iš Butcho Hancocko dainos, žinau, kad dalis skaitytojų ją atpažins, dalis – ne…

A. Samalavičius. Sakėte, kad religijos institucija Jungtinėse Valstijose stipresnė nei daugelyje Europos regionų. O koks filosofijos poveikis? Čia kalbu ne apie akademinę filosofiją, veikiau rūpėtų pasiaiškinti štai ką: Europoje nemažai filosofų visada buvo susiję su „viešųjų intelektualų“ ar socialinių kritikų tradicija. Septintuoju ir aštuntuoju dešimtmečiais jų įtaka visuomenei buvo nemenka ir JAV, tačiau pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie viešųjų intelektualų „saulėlydį“ ar „žlugimą“. Beje, nykstant populiaraus filosofinio diskurso poveikiui, Vakaruose jaučiamas įvairios lektūros, propaguojančios „pagalbą pačiam sau“, bumas – įvairaus plauko „specialistai“ baudžiasi išmokyti visus ir kiekvieną teisingai mąstyti, teisingai elgtis ir panašiai. Skleidžiama ir rytietiška filosofija, nors jos įtaka gerokai mažesnė. O ir apskritai koks galėtų būti Rytų išminties poveikis Vakarams, apimtiems vartojimo psichozės?

S. Schroeder. Žvelgiant iš akademinių pozicijų, įdomu, kad daugelis kolegijų ir universitetų skuba atsikratyti filosofijos katedrų (ir studijų), filosofijos dėstytojams skiriamas „pagalbinis“ vaidmuo – tai reiškia, kad jie priversti dėstyti bendrojo lavinimo dalykus kitų specialybių studentams. Daugeliu atvejų tie bendrų kursų dėstytojai yra adjunktai, t. y. netikri „akademikai“, nors turi akademinius laipsnius. Filosofijos pasitraukimas iš disciplinos geto ir perėjimas į akademijos pakraščius galėtų būti sveikas dalykas. Tačiau dažniausiai tai reiškia, kad institucija atsikrato laisvųjų menų ir aukštasis mokslas perima „verslo“ modelį, pagal kurį dėstytojai yra pardavėjai, o studentai – jų klientūra. Jeigu buvimas kolegijos ar universiteto dėstytoju (taip pat studentu) reiškia priklausymą mokslininkų bendrijai, vadinasi, filosofijos dėstytojai vis dažniau tampa „atsitiktiniais“ jos nariais.

Pakraštys gali būti puiki vieta kritikui (kaip prieš kurį laiką pabrėžė bell hooks), tačiau kritikas, kurio narystė bendruomenėje yra atsitiktinumas, net jei šauks iš visų jėgų, tai bus tik šauksmas tyruose. Filosofams tokia situacija nebūtinai yra blogis, ypač jeigu jie priima tai kaip galimybę kelti problemas ir atsidėti išradimo menui, kai kuriami nauji žodžiai ir metodai (taip teigė ir Virginia Woolf, kalbėdama apie pašaliečių bendruomenę). Filosofija pasitraukia į pakraštį tam, kad primintų (kaip sakydavo mano mokytojas Richardas Luecke’as) – laisvieji menai yra išsilaisvinimo pagrindas.

Man regis, visuomenei reikia ir „viešumos“, ir „intelektualų“. Jungtinėms Valstijoms per visą jų istoriją nelabai sekėsi nei užtikrinti ją, nei ugdyti juos, o tai reiškia, kad filosofija patyrė praktinę nesėkmę. Filosofijos kaip išminties aistros institucionalizacija yra labiau susijusi su uždarumu negu su kūrybine praktika. Filosofijos pavertimas „akademine disciplina“ buvo itin paveiki strategija tam uždarumui sustiprinti. Vis dėlto filosofijos nepavyko visiškai uždaryti – tą iliustruoja faktas, kad geriausia „amerikietiškos“ filosofijos dalis buvo sukurta ne akademijose, bet už jų sienų. Kai dėstau „amerikietišką“ filosofiją Kinijoje, pradedame nuo Jonathano Edwardso, toliau studijuojame Thomasą Paine’ą, Thomasą Jeffersoną, Jamesą Madisoną ir Davidą Walkerį, o griežtai „akademinė“ filosofija aptinkama tik XIX a. viduryje. Kai prisikasame iki akademikų, paaiškėja, kad kai kurie, beje, geriausi iš jų (pvz., Charlesas Sandersas Peirce’as, Williamas Jamesas), yra akademinės filosofijos periferijoje, nes šie filosofai nebuvo išugdyti akademiškai. Mano „amerikietiškos“ filosofijos programa paprastai baigiasi Richardu Rorty’u ir Corneliu Westu, sąmoningai pasitraukusiais į filosofijos pakraščius.

Man ypač įdomus Rorty’s, kadangi iš akademinės filosofijos jis perėjo į literatūros kritiką. Tai gera trajektorija tiems, kuriuos domina „viešuma“, nes leidžia nuo instituciškai primestų disciplinų pereiti prie kritiškos veiklos, nukreiptos į meną. O ši verčia grįžti atgal per visą „amerikietišką“ istoriją, atrandant romanistus, poetus, pamokslininkus, politikus ir kitus, kurių išminties aistra buvo vieša ir kurie neretai darė esminį poveikį juos supantiems žmonėms.

Viešojo intelektualo vaidmuo tebėra gyvas ir gyvuos tol, kol intelektualai aktyviai dalyvaus viešumo kūrime, dažniausiai nepaisydami akademijos, o ne jos įpareigoti.

Vienas iš svarbiausių filosofijos uždavinių dar nuo Sokrato yra ugdyti kritiškumo įpročius, padedančius atskirti gyvačių aliejaus pardavėjus nuo kūrybingų mąstytojų, kurie gali būti puikūs pakeleiviai einant tiesos paieškų keliu. Žinoma, daugelis aliejaus pardavėjų irgi yra geri bendrakeleiviai, nors tai, ką jie parduoda, ne itin susiję su išmintimi. Neilas Postmanas ir Charlesas Weingartneris buvo teisūs, ugdymą siedami su gebėjimu atskirti pelus nuo grūdų, tai ypač naudinga, jei keliaujame su gyvačių aliejaus prekeiviais. Ši filosofijos funkcija dabar svarbi kaip niekad anksčiau.

Tokiam tikslui pasiekti neblogų resursų turi kinų filosofija (ypač Zhuangzi) ir budizmas (su kiniškais jo variantais). Yra čia ir pakankamai daug gyvačių aliejaus, tad ugdyti gebėjimą atskirti niekus nuo esmės tebėra svarbus uždavinys. Haunas Saussy’s yra pasakęs įdomių dalykų apie kritikos vaidmenį, kai formavosi ir Rytų, ir Vakarų kanonai. Manau, kritikos sutelkimas į meną, įskaitant ir jo kanonus, yra perspektyvi kryptis, nesvarbu, kur pasisukame, manydami, kad žvelgiame į Rytus.

D. Breeden. Jungtinėse Valstijose pakvaišusių dešiniojo sparno pamokslininkų, dėl progresyvios politikos kaltinančių gamtos nelaimes, klišės tebeveikia net tarp atsakingesnių žiniasklaidos institucijų, tokių kaip Nacionalinis radijas ar New Yorker. Netrūksta ir seklių mąstytojų, kaip antai naujieji ateistai. Viešieji intelektualai vis labiau primena klounus. Kitais žodžiais tariant, rimtiems viešiesiems intelektualams Jungtinėse Valstijose erdvės nėra daug.

Sakydamas tai kaip religinis vadovas, laikantis save pažangiu, pritariu Steveno požiūriui, kas daugiausia nuveikė JAV diskursui. Dvidešimt penkerius metus buvau akademikas ir mažai kas klausė mano nuomonės kokiu nors klausimu. Dabar, būdamas pastorius, turiu neįtikėtinai daug progų kalbėti svarbiausiomis mūsų laikų temomis. Dažnai būnu valstijos sostinėje – piketuoju, pamokslauju ar posėdžiauju su įstatymų leidėjais. Akademiku ir poetu buvęs gerokai ilgiau, negu esu pastorius, suprantu, kad, būdamas profesorius, lindėjau dramblio kaulo bokšte, o būdamas poetas „stumdžiausi gatvėse“, kaip sakė Williamas Blake’as. Pamąstykime apie Waltą Whitmaną, ant šaligatvio laukiantį, kol vežimaičiu pravažiuos pro šalį prezidentas Lincolnas. Tie du didžiuliai protai, turėję tiek daug bendra, paprasčiausiai neturėjo galimybės kūrybiškai daryti įtaką vienas kitam. Jungtinėse Valstijose tai nuolat pasikartojanti tragedija.

Pastoriai, net ir liberalūs, daro gerokai didesnę įtaką viešumoje vykstantiems pokalbiams. Liūdna, bet tai rodo, kad JAV valdžia, nepaisant jos pretenzijų, tebėra teokratiška.

Klausimas apie rytietiško mąstymo įtaką išties intriguoja. Dauguma mano parapijiečių yra postkrikščionys. Tad pastebiu nemenką tų, kuriuos galima pavadinti „vidutiniais amerikiečiais“, susidomėjimą budizmu ir taoizmu.

Atradau budizmą skaitydamas rašytojus bitnikus, studijavau jį Naropos institute. Kaip ir dauguma šiaurės amerikiečių, esu „knyginis budistas“ arba „Barnes and Noble knygų tinklo budistas“. Tačiau kiekviena atsakinga budizmo knyga sako: „prisėsk.“ Tad esminius dalykus galima jose rasti, nepaisant to, kad įprasta akcentuoti egzotiškus ar ezoteriškus budizmo bruožus.

Kaip būdinga šiaurės amerikiečiams, esu Tao Te Ching narkomanas. Sakoma, kad kiekvienas vakarietis, kuriam ši knyga patinka, anksčiau ar vėliau bandys ją išversti, tad nesu išimtis. Nors neskaitau kiniškai, nukopijavau 1891 m. Jameso Legge’o vertimą, praradusį autorines teises, ir dabar gromuliuoju tekstą, skaitydamas vis naujus komentarus ir vertimus, tarsi būčiau pasinėręs į meditaciją.

Įtariu, kas lėmė Tao Te Ching galią, – tai elegantiška santrauka, atverianti senovinio, šamaniško pasaulio reiškinius. Vakarų filosofija ir religija yra praradusios daug žemiško dvasingumo, tad Tao žodžiai skamba tarsi dieviška reveliacija. Tao Te Ching išminties pagrindas yra stulbinamai paprastai perteikiama gamtos tvarka. Vanduo teka nuokalnėn! Mes, vakariečiai, apstulbstame, išgirdę ką nors, kas skamba taip paprastai, bet greitai ir ilgam pamirštame šiuos paprastus ir puikius atsivėrimus.

A. Samalavičius. Dėkoju už pokalbį.